Septintas skyrius

Tomas Bukeris pabudo šeštą valandą ir skusdamasis per televiziją išklausė vietines žinias. Kažkoks patrakėlis iš Oklendo sustabdė automobilį Aukso vartų tilto vidury, nušovė žmoną su dviem vaikais ir šoko žemyn. Eismas į abi puses paralyžiuotas. Rytiniame priemiestyje moterį, bėgiojančią po kalvas už namo, sudraskė puma.

Nušviestas lemputės virš veidrodžio, nuo saulės nudegęs jo veidas skutimosi putų fone atrodė žalias. Vonios kambarys buvo nutriušęs ir ankštas, kai norėdavo atsistoti po dušu, įtaisytu virš vonios, Tomui tekdavo susilenkti. Regis, tokie moteliai statomi kažkokiai miniatiūrinei rasei, su kuria niekad netenka susitikti, žmonėms mažuliukais judriais piršteliais, kurie iš tiesų vertina kredito kortelės dydžio muilą, ir dar suvyniotą, kad jiems būtų patogiau.

Jis apsirengė ir atsisėdo ant lovos apsiauti batų, žiūrėdamas į mažą automobilių stovėjimo aikštelę, prigrūstą pikapų, priklausančių atvykusiems į jo kilnojamąją gydyklą. Vakar vakare atrodė, kad bus dvidešimt kumeliukų ir maždaug tiek pat arklių. Per daug, bet jis nemėgo atsakyti žmonėms. Labiau dėl arklių negu dėl jų pačių. Apsivilko žalią vilnonį švarką, pasiėmė skrybėlę ir siauru betonuotu koridoriumi pasuko į registratūrą.

Jaunas valdytojas kinas dėjo prie kavos aparato padėklą su įtartinai atrodančiomis spurgomis. Jis plačiai nusišypsojo Tomui.

— Labas rytas, pone Bukeri! Kaip sekasi?

— Gerai, ačiū, — atsakė Tomas. Jis padėjo ant stalo raktą. — Kaip jūs krutat?

— Puikiai. Gal spurgą?

— Ačiū, ne.

— Galvojat tik apie gydyklą?

— A, manau, išsikapstysiu. Iki pasimatymo.

— Iki, pone Bukeri.

Eidamas prie pikapo jis jautė, koks drėgnas ir vėsus apyaušrio oras, bet debesys buvo aukštai ir Tomas žinojo, kad įpusėjus rytui sušils. Namie, Montanoje, rančą dar per porą pėdų dengia sniegas, bet kai jie vakar vakare atvažiavo čia, į Marino apygardą, buvo justi pavasaris. Kalifornija, pamanė jis. Jie čia viską susiplanavę, net orą. Negalėjo sulaukti, kada grįš namo.

Jis pasuko raudoną ševroletą į plentą ir padaręs kilpą grįžo 101-uoju keliu. Jodinėjimo centras glaudėsi nuolaidžiame miškingame slėnyje pora mylių už miesto. Vakar vakare jis čia paliko priekabą ir iškeliavo ieškoti motelio, paleidęs Rimroką pasiganyti pievoje. Tomas pamatė, jog kažkas jau pribedžiojo palei kelią rodyklių su užrašu „Bukerio kilnojamoji arklių gydykla”, ir pamanė, kad geriau to nebūtų daręs. Jei šią vietą būtų sunkiau rasti, gal vienas kitas žioplys nepasirodytų.

Jis įvažiavo pro vartus ir sustabdė automobilį ant žolės netoli didžiosios arenos. Smėlis čia buvo sudrėkintas, kone grėbliu išlygintas. Niekur nė gyvos dvasios. Rimrokas pamatė jį iš kito pievos galo. Kol Tomas nuėjo iki tvoros, jis jau prisistatė ir jo laukė. Tai buvo laukas aštuonergis bėris, kurio kojos lyg su baltomis kojinaitėmis, todėl atrodė išsipustęs it į tenisininkų vakarėlį. Tomas pats sukergė jo tėvus ir jį išaugino. Pakasė arkliui kaklą ir leido šiam snukiu pasitrinti į veidą.

— Šiandien teks nemažai padirbėti, sūnau, — tarė Tomas. Paprastai gydyklon jis pasiimdavo du arklius, kad šie galėtų dalytis krūviu. Bet jo kumelė Brontė tuoj turėjo atsivesti kumeliuką, todėl teko ją palikti Montanoje. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl jį traukė namo.

Tomas atsisuko, atsirėmė į tvorą ir juodu tylom apžvelgė tuščią plotą, kuriame artimiausias penkias dienas knibždėte knibždės nervingų arklių ir dar nervingesnių jų šeimininkų. Kai jis ir Rimrokas padirbės su jais, dauguma parvyks namo nebe tokie nervingi, dėl to ir verta šito imtis. Tačiau tai jau ketvirtoji gydykla per maždaug tiek pat savaičių, o nuolat tos pačios problemos ima varginti.

Pirmą kartą per dvidešimt metų jis ketino pavasarį ir vasarą ilsėtis. Jokių gydyklų, jokių kelionių. Tiesiog tūnos rančoje, rūpinsis savo kumeliukais, šiek tiek padės broliui. Viskas. Galbūt jis jau sensta. Keturiasdešimt penkerių, velnias, beveik keturiasdešimt šešerių. Pradėjęs gydyti arklius galėdavo tai daryti apskritus metus ir kiekviena minutė būdavo maloni. Kad tik žmonės būtų tokie supratingi kaip arkliai.

Rona Viljams, moteris, kuriai priklausė centras ir kuri kasmet priglausdavo jo gydyklą, pamačiusi jį atėjo nuo arklidžių. Smulki, tvirta moteris fanatikės akimis, ir nors jau įžengė į ketvirtąją dešimtį, nešiojo dvi ilgas kasas. Kasos netiko prie jos vyriškos eigasties. Taip vaikšto žmogus, įpratęs, kad jam paklustų. Tomui ji patiko, daug padarė, kad gydykla sulauktų pasisekimo. Jis nusiėmė skrybėlę, o ji nusišypsojo ir pažvelgė į dangų.

— Graži bus diena, — tarė.

— Tikriausiai, — Tomas kryptelėjo galva kelio pusėn. — Žiūriu, tenai atsirado gražių naujų ženklų. Kad koks iš tų keturiasdešimties išprotėjusių arklių nepaklystų.

— Trisdešimt devynių.

— O? Kažkas iškrito?

— Nee … Trisdešimt devyni arkliai, vienas asilas, — ji išsišiepė. — Jo savininkas kažkoks aktorius. Iš Los Andželo.

Jis atsiduso ir dėbtelėjo į ją.

— Tu beširdė, Rona. Galų gale man teks imtis su grizliais.

— Gera mintis.

Jie kartu nusileido į areną ir aptarė grafiką. Šį rytą jis prasikrapštys su kumeliukais, vieną po kito juos apdorodamas. Kadangi jų dvidešimt, suris kone visą dieną. Rytoj imsis arklių, o vėliau gal kokio galvijo, jei liks laiko norintiems.

Tomas buvo nusipirkęs kelis naujus garsiakalbius ir norėjo juos išbandyti. Rona padėjo juos iškelti iš jo ševroleto ir įtaisyti prie atviros tribūnos, kurioje sėdės žiūrovai. Įjungti garsiakalbiai sukvykė, paskui laukiamai ir grėsmingai ūžė, kol Tomas, perėjęs nepalytėtu arenos smėliu, prakalbo į nešiojamąjį mikrofoną.

— Sveiki, bičiuliai, — jo balsas sugriaudė tarp medžių, kurių nė lapelis nekrutėjo ramiame slėnio ore. — Pradedame Ronos Viljams programą, o aš esu Tomas Bukeris, tramdantis žvaigždžių asilus.

Viską patikrinę jie nuvažiavo į miestelį papusryčiauti toje pačioje užkandinėje kaip visada. Smoukis ir Ti Dži, du berniokai, kuriuos Tomas atsivežė iš Montanos, kad jam padėtų visose keturiose gydyklose, jau valgė. Rona užsisakė avižinių dribsnių, o Tomas — plaktos kiaušinienės, kvietinių skrebučių ir didelį stiklą apelsinų sulčių.

— Girdėjai apie moterį, kurią bėgiojančią papjovė puma? — paklausė Smoukis.

— Puma irgi buvo išėjusi pabėgioti? — paklausė Tomas, naiviai išplėtęs mėlynas akis. Visi nusijuokė.

— Kodėl ne? — tarė Rona. — Vaikiai, čia Kalifornija.

— Žinoma, — tarė Ti Dži. — Kalbama, kad žvėrelis buvo apsitempęs sportinėmis kelnėmis ir užsidėjęs ausines.

— Turbūt Sony Sėlintojo firmos? — paklausė Tomas.

Smoukis laukė, kada jie liausis, bet nepyko. Jį erzinti tapo rytiniu ritualu. Tomas mėgo Smoukį. Jo protas nėra vertas Nobelio premijos, bet apie arklius vaikinas nusimano. Vieną gražią dieną, jei neapsileis, taps žinovu. Tomas ištiesė ranką ir pašiaušė jo plaukus.

— Tu šaunuolis, Smouki, — tarė jis.

Blausioje popiečio dangaus mėlynėje ratus suko suopių pora. Šilto oro srovės kėlė juos vis aukštyn, ir erdvę tarp medžių bei kalvos viršūnės jie pripildė klaikaus trūksmingo kvėkščiojimo. Penkiais šimtais pėdų žemiau dulkių debesyje skleidėsi paskutinė iš dvidešimties šios dienos dramų. Saulėta diena, o gal ir ženklai palei kelią priviliojo tokią minią, kokios Tomas čia dar nebuvo matęs. Visos vietos tribūnoje buvo užimtos, o žmonės tebeplūdo, prie vartų mokėdami vienam Ronos pagalbininkų po dešimt dolerių nuo galvos. Moteriškė, prekiaujanti užkandžiais, irgi vos spėjo suktis, o orą persmelkė kepamos mėsos kvapas.

Arenos vidury stovėjo mažas, kokių trisdešimties pėdų skersmens aptvaras, kuriame ir darbavosi Tomas su Rimroku. Prakaitas, palikdamas vageles, varvėjo dulkėtu Tomo veidu, ir jis braukė jį išblukusių, spaustukais susegamų marškinių rankove. Kojos, apautos senais auliniais, į kuriuos buvo susikišęs džinsus, sukaito. Jis jau apžiūrėjo vienuolika kumeliukų, o šis gražus juodas grynakraujis gyvulys buvo dvyliktas.

Tomas visuomet persimesdavo vienu kitu žodžiu su šeimininku, norėdamas sužinoti, kaip jis sakydavo, arklio istoriją. Ar juo jau jodinėta? Ar buvo kokių ypatingų sunkumų? Sunkumų visada būdavo, bet dažniausiai juos pasakydavo arklys, ne šeimininkas.

Kaip tik toks buvo šito grynakraujo atvejis. Moteris, kuriai jis priklausė, tvirtino, kad linkęs spyriotis ir nenori judintis. Sakė, kad jis tinginys, net aikštingas. Bet kai Tomas su Rimroku suko jį ratu aptvare, arklys sakė visai ką kita. Tomas visuomet komentuodavo per mikrofoną kiekvieną veiksmą, kad minia suprastų, ką jis daro. Stengėsi, kad šeimininkas nepasirodytų kvailys. Bent jau nevisiškas.

— O antroji pusė sako ką kita, — tarė jis. — Visuomet savotiškai įdomu išklausyti ir arklį. Jeigu jis būtų tingus ar aikštingas, anot jūsų, matytume, kaip trūkčioja jo uodega, o ausys gal būtų suskliaustos. Bet šis arklys nėra aikštingas, tik išgąsdintas. Matote, koks įsitempęs?

Moteris žiūrėjo iš kitos užtvaro pusės, pasirėmusi ant skersinio. Ji linktelėjo. Tomas staigiai sukinėjo Rimroką, ir šis, žengęs keletą grakščių žingsniukų savo iki kelių baltomis kojomis, vis atsidurdavo akis į akį su ratu besisukančiu grynakrauju.

— O kaip vis atsisuka į mane užpakaliu! Manyčiau, nenori judėti dėl to, kad taip padaręs sulaukia nemalonumų.

— Jis nesugeba keisti žingsnio, — tarė moteris. — Suprantate? Kai noriu, kad, užuot bėgęs ristele, pasileistų šuoliais.

Tomas net lūpą prikando išgirdęs tokius paistalus.

— Aha, — tarė jis. — O aš matau ne tai. Galbūt jums atrodo, kad liepiate šuoliuoti, bet jūsų kūnas sako ką kita. Jūs keliate per daug sąlygų. Sakote: „Judinkis, bet ne, nereikia!” O gal: „Bėk, bet ne per greitai!” Jis tai suvokia iš to, kaip jūs jaučiatės. Jūsų kūnas negali meluoti. Jūs jam įspiriat, kad pajudėtų?

— Jei to nepadarysiu, nė nepakrutės.

— Tada jis ima lėkti, o jūs, pajutusi, kad per greitai, vėl stabdot jį?

— Na taip. Kartais.

— Kartais. Hm. O tada jis ima spyriotis? — ji linktelėjo.

Valandėlę jis tylėjo. Moteris suprato, ką jis nori pasakyti, ir pasiruošė gintis. Įspūdinga ponia, išsidažiusi kaip Barbara Stenvik ir išsipusčiusi pagal naujausią madą. Vien skrybėlaitė, matyt, jos kišenę palengvino kokiais trim šimtais žaliųjų. Dievas žino, kiek kainavo arklys. Tomas pasirūpino, kad grynakraujis gyvulys stebėtų tik jį. Turėjo šešiasdešimt pėdų į ritinį susuktos virvės ir sviedė ją taip, kad vijos atsitrenktų į arklio šoną ir šis pasileistų šuoliais. Vėl susuko virvę į ritinį ir pakartojo procedūrą. Dar kartą, dar, versdamas gyvulį pereiti iš ristelės į šuolius, leisdamas sulėtinti žingsnį ir vėl paleisdamas šuoliais.

— Noriu, kad jis išmoktų tai daryti be jokių pastangų, — kalbėjo Tomas. — Jis jau suvokė, ko iš jo norima. Jau nebėra įsitempęs kaip iš pradžių. Matote, kaip atsitiesė jo užpakalinės kojos? Ir uodega nebepasprausta kaip pirmiau. Jam tai pradeda patikti, — jis vėl metė virvę, ir šį kartą arklys sklandžiai perėjo prie šuolių.

— Matote? Įvyko permaina. Jis jau taisosi. Netrukus, jei neapsileisite, lengvai galėsite keisti žingsnį nė kamanų netimptelėdama.

Kai riestainiais snigs, pamanė. Ji parsiveš vargšą gyvulį namo, jodinės juo taip, kaip visada, ir visas darbas nueis šuniui ant uodegos. Ši mintis, kaip paprastai, jį uždegė. O jei jis tvirtai įkals arkliui į galvą šį procesą, gal vargšelio nebeveiks jos kvailumas ir baimė. Grynakraujis judėjo gražiai, bet Tomas apmokė jį tik iš vienos pusės, todėl dabar apsuko, privertė bėgti priešinga kryptimi ir vėl viską pakartojo.

Tai truko beveik valandą. Baigus grynakraujis buvo net suplukęs. Bet kai Tomas leido jam sulėtinti žingsnį ir sustoti, arklys, regis, nusivylė.

— Jis galėtų žaisti visą dieną, — tarė Tomas. — Ei, ponaiti, ar galiu atsiimti sviedinį? — minia nusijuokė. — Jis elgsis kaip pridera, kol jūs jo nestabdysit.

Tomas pažvelgė į moterį. Ši linktelėjo ir bandė nusišypsoti, bet Tomas matė, kad ji nusiminusi, ir staiga jam jos pagailo. Vedinas Rimroku priėjo prie tos vietos, kur ji stovėjo, ir išjungė mikrofoną, kad tik ji girdėtų, ką jis sako.

— Taip yra dėl savisaugos, — švelniai pasakė. — Matote, šie gyvuliai labai prieraišūs. Jie nieko taip netrokšta, kaip jums įtikti. Bet kai įsakymai painūs, jiems belieka bandyti gelbėtis, — šyptelėjęs pasiūlė: — O kodėl jums nepabalnojus jo ir neįsitikinus?

Moteriškė vos neverkė. Ji įlipo į aptvarą ir priėjo prie arklio. Mažasis grynakraujis visą laiką ją stebėjo. Leido prisiartinti ir paglostyti kaklą. Tomas žiūrėjo.

— Jis nesidairys atgal, jei jūs nesidairysit, — tarė jis. — Tai atlaidžiausi padarai iš visų Dievo kūrinių.

Ji išsivedė arklį, o Tomas sugrąžino Rimroką į aptvaro vidurį ir valandėlę įsiviešpatavo tyla. Nusiėmė skrybėlę ir prisimerkė prieš saulę, šluostydamasis nuo kaktos prakaitą. Abu suopiai tebekybojo danguje. Kaip geidulingai jie kvėkščia, pamanė Tomas. Vėl užsidėjo skrybėlę ir įjungė mikrofoną.

— Gerai, bičiuliai. Kieno eilė?

Priėjo ponas su asilu.