6

Belaukdamas prisimenu, kad netrukus po Amerikos ambasadų sprogdinimų Kenijoje ir Tanzanijoje, 1998 metais, šitą perstatė. Ambasadorė pasirodė per televiziją ir visai neprasta tajų kalba paaiškino, kad nors Amerika nejaučianti jokios grėsmės iš Tailando žmonių, ji pati nerimaujanti dėl tų ilgų pralaidžių sienų su Kambodža ir Mianmaru, pro kurias kone bet kas gali įsivežti sprogmenų ir šaudmenų. Dabar ambasados sienos gelžbetoninės, milžiniškos, gali atlaikyti sunkvežimio ataką, o jei tam sunkvežimiui pavyktų pramušti sieną, už jų laukia gynybinis griovys. Dvidešimt pirmame amžiuje Amerikos ambasadorė dirba viduramžių pilyje. Kokia gi tos Amerikos karma?

Staiga būdelėje sėdintis amerikietis, gal ir civiliniais drabužiais apsirengęs jūrų pėstininkas, nusprendžia įsileisti mane per sukamuosius vartelius. Žmogus turi priprasti prie farangų nepastovumo; šito įtarumą ūmai pakeitė svetingumas. Jis prabyla į mikrofoną:

— Biuras jūsų laukia. Gal norėtumėt luktelti čia, kur yra oro kondicionierius?

Kažkur kažkas supypsi, pereidamas slenkstį monitoriuje ant jo stalo matau spalvotą savo paties ir visų metalinių daiktų mano kišenėse atvaizdą. Jo būdelėje sudrebu nuo šalto oro gūsio. Tas jaunikaitis prie stalo taip trumpai kirptas, kad atrodo kone plikas, kurį laiką spokso į monitorių, tada paprašo mano pažymėjimo ir kompiuteryje surenka jo numerį. Matau, kaip ekrane pasirodo mano vardas ir pavardė. Pėstininkas suniurna:

— Jūs čia pirmą kartą. — Tai ne klausimas, taip sako jo kompiuteris. — Kitąkart mums šitų nepatogumų nebereiks.

Kalbėdamas jis linkteli pagrindinio pastato pusėn, tarytum į mus kaip tik dabar ir eitų tasai nepatogumas, vyrišku žingsniu, su milžiniška tapatybės korta, tabaluojančia tarp nedidelių krūtų. Net iš toli matau, kad nepatogumas vardu Katerina Vait, apsaugos tarnybos vado pavaduotoja. Brunetė, kokių trisdešimties, smarki, sportiška ir susiraukusi. Nepaisydamas savo šiaudų spalvos plaukų ir smailos nosies, pasijuntu labai tajas.

— Ką čia turim, žiūrim, Džiplkrypą pas FTB teisinį atašė? — per mikrofoną jos balsas skamba spigiai.

— Aha.

— Nesitikėjau jo rasti čia. Ar man užeiti, ar tu jį išvesi? Pamiršau, kokia tvarka.

— Turbūt galiu ir išvest. Bet gal ir pats sugebėtų išeiti.

Toji moteris rimtai linkteli.

— Gerai, taip ir darom.

Jūrų pėstininkas kilsteli antakius, aš linkteliu, jis atidaro būdelės duris ir aš įžengiu į mėnulį.

— Jūs esate Karališkosios Tailando policijos detektyvas Džipičipas? Gal galite parodyti pažymėjimą? Atleiskit, bet turiu už jus pasirašyti. Ačiū.

Ji nustato, kad manęs per pastarąsias penkias minutes niekas nepamainė, ir palydi per kiemą į pagrindinį pastatą.

Katerina Vait palaimingai nesuvokia kartą prieš tūkstančius metų mane jau vedusi stulbinamai panašaus dydžio kiemu. Manoji egiptietiškoji inkarnacija yra pati tolimiausia, kurią man pavyko atsekti savo gyvenimo linijoje. Dvasininkas, piktnaudžiavęs savo galiomis, moka didžiausią karminę kainą. Tris tūkstančius metų praleidau užrakintas akmenyje, kol išėjau kaip labiausiai apgailėtinas Bizantijaus vergas. Ir Pičajus prisiminė tuos senus laikus, kai kelionės anapus ir atgal buvo įprastos. Kartais drauge atgaivindavome tas galingas akimirkas: ištrūkimą iš kūno, juodą naktį po mūsų sparnais, Oriono stebuklą.