51

Laukti sunku tik tiems, ką trikdo laiko apgaulingumas. Žinoma, kvaišalai padeda. Praėjo ištisos savaitės, Džouns man tris kartus skambino iš Valstijų, visada sekmadieniais. Farangų vienatvė yra sekinanti liga, nuo kurios — anksčiau ar vėliau suvoks FTB — Tailandas gali būti vienintelis vaistas. Jausmas, kad kažkaip seku savo motinos pėdomis, mane labai trikdo, bet neleidžiu jam savęs žlugdyti. Juk šiaip ar taip, yra galybė veiklos. Nong baras neoficialiai jau atidarytas, ir jai stulbinamai gerai sekasi. Reikia tikrinti apskaitą, dalyvauti akcininkų susirinkimuose, užsakinėti prekes. Suskamba telefonas.

Telefonu daktaras Suričajus įsitempęs ir formalus, negirdėti nei tono, tarsi kalbėtų su ligoniu, nei to madingai vulgaroko niuanso. Manau, kad tokiu balsu jis bendrauja ligoninės vadovų susirinkimuose, kai aptarinėjami praktiniai finansinio balanso aspektai. Jis kalba labai mažai, tiesą sakant, mane apima jausmas, kad jis mieliau išvis neskambintų. Prašant pacientui, jis kviečiąs mane į savo namus 30-ojoje gatvėje iš Sukumvito, visai netoli nuo „Emporium“ prekybos centro.

Tai greičiau rūmai, o ne namas, su elektra valdomais vartais ir uniformuota apsauga. Be paties daktaro apsaugininkų, stoviniuoja ir šeši dailiai apsirengę kinai, paniurę, bet budrūs. Man atvykus, vienas jų kažką suloja, matyt, čiučou dialektu, aiškiai liepdamas kitiems netraukti ginklų iš po švarkų. Tarnaitė įleidžia mane į namą ir nuveda į didelę svetainę, kur atsisėdu ant sofos palaukti. Suričajus iš koridoriaus ateina su berankove kanarėlės geltonumo liemene ir kelnėmis, kiek suraukęs antakius, nešinas vienu popieriaus lapu su tajiškai surašytu pareiškimu ir elegantiškai suraitytu vakarietišku parašu po juo. Atidžiai jį perskaitau, ir visai be nuostabos linktelėjęs grąžinu jam. Atrodo, kad nesutariančios šalys priėmė vieną tų rytietiškų sprendimų, kurių tiek daug pasirinkimų trokštantys Vakarai ir įsivaizduoti negalėtų.

— Buvau paprašytas priimti jį į savo namus kaip pacientą. Suprantama, kad jis nenorėtų būti jokioje viešoje įstaigoje. Iš ligoninės man teko atsigabenti labai daug įrangos. O dabar jis dėl kažkokių priežasčių panoro susitikti su jumis. Toks dalykas gali sukelti siaubingus ir kraštutinius asmenybės pokyčius. Jis nusprendė, kad jūs vienintelis pasaulyje jį suprasite. Ar judu artimi draugai?

Gyvos Suričajaus manieros mane suerzina, ir aš nebesivarginu atsakyti į jo klausimą.

— Jis sudarė sandorį su Fatima?

— Jo draugai sudarė. Tie mano namus užplūdę čiučou. Net neįsivaizduojate, koks viduramžiškas gali būti tas kinų protas. Jie visiškai nešiuolaikiški žmonės. Jų požiūriu, tokios kaip jų draugo Voreno seksualinės problemos sprendimas labai paprastas, net jei gydymas ir gana radikalus ir — drįsčiau tarti — uždraustamiestiškas. Fatima pastatė juos į keblią padėtį. Leisdami jai jį nužudyti jie pasišiukšlins, gali net pasirodyti, kad jiems stinga galios apsaugoti savą žmogų. Jei saugotų jį, Fatima vis vien jį sunaikintų išplatindama įrašą internetu ir galbūt duodama valią savo khmerams. Šitai buvo kompromisas, su kuriuo sutiko net Vorenas, pasirašydamas ant štai šito popieriaus lapo. Žinoma, galėjo rinktis — arba tai, arba mirtis. Fatima nusileido, kai jis perrašė jos vardu daugiau nei pusę savo turto. Dabar ji turbūt turtingiausia Tailando moteris. O gal ir turtingiausias transseksualas pasaulyje. Verčiau eime. Operavau vakar. Jis vis dar labai silpnas, bet, kaip ir sakau, pagrindinis dalykas yra kardinalus asmenybės pasikeitimas. Bijau, kad dvasiškai jis labai nestabilus. Pamatysit, — trumpa tyla. — Iškart po operacijos jį ištiko šokas. Man teko pripumpuoti jį trankviliantų, antraip būtų miręs. Net ir po šito jo gyvybinės funkcijos kelias minutes buvo sustojusios, — jis kurį laiką tyrinėja mano veidą, ieškodamas supratimo, bet aš nė nenutuokiu, ką jis nori pasakyti.

Einame stebėtinai plačiu privačiam namui koridoriumi, ant sienų kabo įspūdingi originalūs devyniolikto amžiaus Krungtepą vaizduojantys tapybos darbai. Pasukame kairėn, į turbūt jau vėlesnį namo priestatą, ir įeiname į plieno ir stiklo soliariumą, tik sodo vaizdą beveik visą dengia užuolaidos nuo sienos iki sienos. Galva ant pagalvės faktiškai neatpažįstama; nepasakytum, kad pasikeitė bruožai, bet žmogus, gyvenantis šitame kūne, beveik nepanašus į ankstesnįjį. Kaip besimokančiajam Kelio, ši transformacija man nepaprastai įdomi: naujasis gyventojas paveldėjo kūną ir jam visai nepažįstamos atminties ląstelių kolekciją, ir dabar jam tenka bandyti visa tai suvokti. Silpnesnę dvasią ištiktų nervinis priepuolis, bet šita nusprendė tiesiog susipainioti.

Jis silpnai pamoja man prisėsti ant krėslo prie lovos.

— Sveikas, mano mielas drauge, — prabyla tajiškai.

Sustingstu kaip nulietas: išgirdau Pičajaus balsą. Veidas nusišypso. Ir prabyla angliškai:

— Viskas gerai, aš vis dar prieblandos zonoje. Tavo draugas perduoda linkėjimus. Žinai, jis labai talentingas. Argi realybė ne nuostabi?

Staiga jis prapliumpa ašaromis.

— Čia guli idiotas, pabandęs maustyti Rytus — ar žinot, kieno tai žodžiai, detektyve?

— Ne.

— Kiplingo — visai kitos anglosaksų imperijos poeto. Dieve, apsaugok mus nuo mūsų aklumo, — rauda. — Dieve, išgelbėk mus, — ištiesia ranką paimti manosios. — Pažiūrėkit, tik pažiūrėkit į mano gyvenimą.

Jis mosteli ranka tarsi viską nušluodamas. Iš karto nepastebėjau visame kambaryje dėmesingai išdėliotų turtų. Čia stovi žirgas su raiteliu ant alebastrinio paaukštinimo. Yra neįkainojamų kūrinių iš Voreno kolekcijos, įskaitant ir juvelyrinius dirbinius iš Uždraustojo miesto. Išties, neprilygstamas nefrito švytėjimas čia sklinda iš visur. Vorenas — jei vis dar galiu jį taip vadinti — paspaudžia jungiklį prie savo dešinės rankos, suūžia elektrinis variklis. Užuolaidos karališkai lėtai atsitraukia ir atidengia nuostabaus grožio sodą, vilnijantį bugenvilijomis, kinrožėmis, rododendrais, su puikiu fikusu su šaknimis ore, mediniu suolu aplink vandens dubenį ir spalvomis sprogstančiais gėlynais.

— Matai, — aš pašoku, vėl išgirdęs Pičajų, kalbantį Voreno balso stygomis, — čia yra jo siela: visas gyvenimas išorėje, kitoje stiklo pusėje. O viduje tik akmuo. Štai tau tavo farangas.

— Jis nupjovė manąjį, todėl jam padariau tą patį, — dabar pro jo burną ima šnypšti Fatimos balsas.

Man sustingsta kraujas, o nugara nueina kraupūs pagaugai, tačiau lovoje gulinčiai figūrai jo kiti lankytojai, regis, nė motais.

— Ar žinote, kokią pačią paskutinę pamoką išmoksta farangas, pabandęs apmauti Rytus? — klausia jis amerikiečio Voreno balsu. — Kad jį dulkino nuo pat pradžių. Nuo pat pradžių. Svarbiausia — nieko jam nesakyti iki tol, kol jau būna per vėlu, — sugriebia mano ranką. — Jūs turite daugiau kantrybės, daugiau istorijos, daugiau gudrybės, daugiau burtų — be to, saulė pas jus ateina dvylika valandų anksčiau nei pas mus. Kaip mes kada nors galėtume prieš jus laimėti?

— Jis norėjo dirbinti žmones tarsi papuošalus, — sako Fatima. — O dabar kas gi nupirks jį?

— Turėk gailiaširdiškumo, — prašo Pičajus.

— Absurdas, — atsako Fatima.

— Nueik per giliai į Vakarus, ir pats akmeniu pavirsi, — sako Vorenas. — Galima sakyti, daugiau nieko ir nereikia. Anksčiau ar vėliau imsi pardavinėti žmones, vienaip ar kitaip. O jei jau pardavinėji, tai kodėl jų nemodifikuoti? O, toji demoniška žmogaus formų grožybė! Kas gali atsispirti dirbinti ją tarsi patį geriausią nefritą? Peržengi tą slenkstį net pats nepastebėdamas. Amerika yra mirties žemynas. Tas žinoma jau tūkstančius metų. Didžiojoje kosminėje loterijoje pabuvau viskuo — vyrais ir moterimis, vagimis, princais ir vergais — šitoje žemėje užsibuvau per ilgai. Kūnas yra lėlė, bet jis sugadina sielą. Manote, kad aš vienintelis? Šitą velnią sunku nugalėti, detektyve. Tai magina taip, kad trūksta žodžių. Aš norėjau tobulos formos, kurioje galėčiau ištirpti, tačiau formos tirpo anksčiau už mane. Tokia ta tiesa apie mane, patinka jums ar ne, — jis žvilgteli į mane — tik kas gi už tų akių slypi? — Kurti tobulus žmones iš padugnių — negi manot, kad tam atsispirsim, vos Amerikos imperija priaugs iki paauglystės?

Kai durys atsidaro ir į kambarį įeina Suričajus, nesusilaikau nepažvelgęs į jį bejėgišku žvilgsniu. Tas supratingai linkteli.

— Jis kalbėjo Fatimos balsu? Šiurpoka, ar ne? Man labai sunku paaiškinti — bent jau vakarietiško mokslo terminais. Esu tikras, kad toks medituotojas kaip jūs tikrai kažką numanysite. Dar jis naudojosi ir kitu balsu, puikia tajų kalba, tikro vietinio, kur kas geriau, nei moka pats. Kas tai?

— Mano miręs brolis, — sušnabždu.

Jis gūžteli.

— Joks farangas to nesupras — bet mums juk tai nėra visai svetima, ar ne? Dabar verčiau jau palikit jį ramybėj. Kaip ir sakiau, jis labai silpnas. Jei norite, ateikite rytoj.

Mums išeinant iš kambario, Voreno skruostais ritasi ašaros.

Koridoriuje klausiu:

— Ar bus ir kitas etapas, ar paliksite jį taip, kaip yra?

— Turit omeny lyties keitimą? Tai visiškai priklauso nuo Fatimos. — Pamatęs nustebusį mano žvilgsnį, priduria: — Tai įeina į sandorį. Ji laiko — ėė — tas dalis savo namuose, specialiomis sąlygomis, — žvilgteli į laikrodį. — Ir apsispręsti jai beliko maždaug šešios valandos. Kol kas jos nuomonė velniškai nekokia, o be tos medžiagos aš nieko negaliu padaryti. Manau, kad Fatimai jūs artimesnis nei aš. Ar ji turi budistinės atjautos? Ar jūs turite įtakos?