22

FTB geros figūros, mėlynų akių, šviesių plaukų, persikų su grietinėle spalvos gymio, maloniai kvepia paprastu muilu. Jokių paryžietiškų kvepalų. Ji sakosi esanti Kimberlė Džouns. Manau, kad jai maždaug dvidešimt aštuoneri ir ji yra nerimastinga. Kiek pavargusi. Įtariu, per daug sportuoja.

Tokios ligoninės dar niekad nemačiau: vienvietė palata kaip penkių žvaigždučių viešbučio kambarys, pro langą matyti palmės ir bananmedžiai, orchidėjos, kinrožės ir bugenvilijos, girdėti be galo viliojantis automatinės drėkinimo sistemos šnypščiojimas. Kai sąmonę atgavau pirmą kartą, FTB jau buvo čia. Ji tarė:

— Netekai daug kraujo, piligrime, pasiekėme tave pačiu laiku.

Pagal tai, kaip ji kartkartėmis pamatuoja man pulsą ir papurena patalus, galėtų būti ir slaugytoja.

Kai antrą kartą pakilau iš malonios užmaršties gelmių, kur, esu tikras, sutikau savo brolį Pičajų, krėsle prie mano lovos sėdėjo ne FTB, bet kur kas kariškesnė figūra.

— Ir visa tai dėl vieno įbrėžimo? Buda tave, matyt, išties myli.

— Kaip aš atrodau? — užsienietės moters šito paklausti bijojau.

— Be nosies? Kaip tau, tik į gera. — Pamatęs mano išgąstingą žvilgsnį, pulkininkas pridūrė: — Juokauju, juokauju, — ir sąmokslininkiškai palinko prie manęs. — Tik pasakyk man, tai tikrai liks tarp mūsų, pažadu: kam tau reikėjo žudyti tą senę? Ar ji tave puolė?

Atgulu atgal ir grįžtu į užmarštį, tik tam, kad šitai papasakočiau Pičajui.

Atrodo, šiandien motina koridoriuje susitiko pulkininką. Švytinčiomis akimis ji prisitraukia kėdę.

— Jis labai žavingas, ką? Turbūt baisiai turtingas.

— Ne, mama.

— Pasikvietė mane į savo jachtą. Ar tikrai ji tokia didelė, su kapitonu ir įgula, tikra plaukiojanti platforma ir taip toliau?

— Prašau, nereikia.

— Ak, man pačiai to visai nereikia, bet būtų gerai tau. Esi nusipelnęs paaukštinimo labiau už bet kurį policijoje, o to neplėtodamas ryšių tikrai niekad negausi. Jis net užsiminė...

— Jei man kas tokiu būdu siūlytų paaukštinimą, atsisakyčiau.

Ji atsidūsta ir patapšnoja man per ranką.

— Na, nesakyk, kad nepabandžiau. Nežinau, ir iš kurgi tu toks doras berniukas.

— Aišku, kad žinai, iš ko tai gavau, ir tikrai jau ne iš tavęs. Tai aš nežinau, iš ko gavau, nes tu man nepasakai.

Nervingai nusijuokusi, ji ima ieškoti „Marlboro“.

— Vieną dieną pasakysiu, mielasai, man tik reikia dar šiek tiek laiko, ir tiek.