29

Bet kas šituo užsiimantis jums pasakys: detektyvo užduotis — kasdien dėti du prie dviejų. Labai dažnai protas tai padarys nesąmoningai, tarsi nepastebimai veikianti kompiuterinė programa, atsakymas toptels galvon, tarsi kas mosteltų burtų lazdele, nors iš tikrųjų čia nėra jokio stebuklo, paprasčiausiai pasąmonėje susidėlioja šimtai detalių, užuominų ir žodžių, kuriuos netyčiom, o gal ir tyčia pasakė kas nors, kam trūksta tvirtybės pasakyti tiesą tau į akis. Įtarimai ėmė telktis dar seniai prieš man patenkant į ligoninę, tačiau kai ji pasakė turinti reikalų mieste, man širdį suspaudė tas baisus sunkumas, toks, koks apima paties blogiausio laukiantį meilužį.

Jau kurį laiką ji skundėsi, kaip jai nusibodo kaimo gyvenimas, o jos neapgalvotos uždarbio schemos apėmė visas sritis, išskyrus narkotikus, tiems ji nepritaria, nors su amžiumi pati pamėgo gandžą. Atkalbėjau ją nuo nelegalių imigrantų, nykstančių gyvūnų, kaimo viešnamio, kazino ir bandymų įsijungti į sindikatą, siekiantį apgaulės būdu laimėti nacionalinėje loterijoje.

Pastaruoju metu kalbant telefonu užuominų smarkiai padaugėjo, tik jos neišaugo į prisipažinimą, nors tas grėsmingas žodis „patalpos“ ėmė kartotis bauginamai dažnai. Dabar jai teko išduoti adresą, nes prireikė pagalbos. Vis dar kentėdamas skausmą dėl siūlių, pasigavau taksi į Kaubojų gatvę. Tos „patalpos“ — mažas žemės lopinėlis tarp „Wetlips“ ir „Ride ‘Em bronco“ — milžiniškų pasilinksminimo klubų, kur sezono įkarštyje dirba keli šimtai baro šokėjų. Tarp jų įsprausta mažutė aludė priklausė vienam anglui, dėl nesuvokiamų priežasčių atsisakiusiam įsileisti prostitutes ir — mano motina paaiškina nuleidusi akis — šitaip praradusiam savo licenciją, nes nesugebėjo mokėti už policijos apsaugą.

Ji mūvi juodas tarpkojį ir užpakalį aptempiančias timpes, vilki baltus trumparankovius marškinėlius, ant kaklo pasirišusi ryškiai raudoną skarelę. Plaukai supinti į žvilgančią juodą kasą, jos gale įpintas papuošimas su gėlėmis. Ant ausų kybo auksas, puikiai derantis su Buda, siūbuojančiu jai ant kaklo, kai ji trukteli per šaligatvį dėžę „Singhos“ alaus. Nusišypsojusi man, ji atrodo fantastiškai, o kvepia lygiai taip pat kaip toji parduotuvė Vandomo aikštėje, kur mus vesdavosi Triufo.

— Bet kam jam policijos apsauga, jei jis neužsiėmė prostitutėmis?

Motina nepritariamai sucaksi.

— Šitoje gatvėje privalai maksimizuoti pelną. Smarkiai įsukti pinigus, kad jie tau gerai dirbtų. Negali vaikytis kažkokios romantiškos svajonės, tai pats tiesiausias kelias į bankrotą.

Išpučiu žandus ir pasikasau galvą. Žodžiai girdėti, tik ne iš jos lūpų.

— Jau būsi kažką surezgus?

— Baigiau verslo vadybos kursus. Tau nesakiau, nes nenorėjau, kad išsityčiotum, o ir šiaip nebūtum to supratęs, nes visai neturi uoslės verslui.

— Kursus? Kokiu būdu?

— Internetu, mielasai. Nejau nesakiau, kad Pečabune dabar jau turime plačiajuostį? Moteriškei namie jau nebereikia jaustis tarsi kalėjime, ji gali keliais spustelėjimais pasiekti visą pasaulį.

Praveriu duris ir matau, kad tas pastatas gilesnis, nei atrodo iš lauko. Dešinėje — ilgas baras, tvyro toji sunki melancholiška atmosfera, britų taip mėgstama, kai nori nusigerti. Už baro — „Guinness“ ir įvairių angliškų rūšių alaus čiaupai, šokti visai nėra kur, stovi romantiškai senamadiškas muzikos aparatas ir nedidukai stalai, prie kurių plinkantys anglosaksai gali akis į akį šnektelti prie bokalo tamsaus alaus, ir toji privaloma smiginio lenta patalpos gale. Žinau, kad Krungtepas pilnas tokių aludžių ir joms paprastai puikiai sekasi. Ne tik britams, bet ir olandams, ir vokiečiams patinka kartkartėmis atsipūsti nuo kūnų pirkimo tokiose oazėse. Kita vertus, tiesa, kad nuomos mokesčiai Kaubojų gatvėje vieni didžiausių visame mieste, nes šitoje gatvėje verslas einasi puikiai. Mano įtarimai vis labiau kaupiasi.

— Kiek laiko tas anglas turėjo šitą barą, mama?

— Ištisą amžių. Apie trisdešimt metų. Jis jau ruošėsi išeiti į pensiją.

— Būtent tada, kai ieškojai patalpų?

— Jau seniai meldžiau Budą, kad man pasisektų. Praeitą mėnesį vate buvau dešimt kartų, o smilkalus deginau kiekvieną dieną, — ji pažvelgia į mane. — Mes su juo elgėmės švelniai. Gailiaširdingai.

— Kas tave remia ir už kokius nuopelnus?

— Sončajau, būk mielas, aš esu garbinga į pensiją išėjusi moteris. Kuo užsiiminėjau praeityje, kad sudurtume galą su galu ir tu baigtum mokslus, seniai liko praeityje, pats tai žinai.

— Tai kaip gali sau leisti šitai išsinuomoti?

Ji šypteli, bet akių kontakto vengia.

— Turiu partnerį. Verslo partnerį.

— Ką?

— Kol kas nenorėčiau sakyti. Ar nematai, kad aš užsiėmusi?

— Na, aš tau padėti negaliu. Esu susiūtas.

Nutempusi „Singhos“ dėžę į barą ji atsitiesia. Dabar suprantu, kad tai buvo simbolinis veiksmas, skirtas sukelti švelniems jausmams ištikimo sūnaus širdyje. Mat pro duris patalpos gale išeina jaunikaitis su šortais ir prakaitu žvilgančia nuoga krūtine ir ima tempti likusias gatvėje išrikiuotas dėžes.

— Man nereikia tavo pagalbos dėl alaus, noriu, kad padėtum dėl planų. Juos turi patvirtinti vietinės policijos pulkininkas, bet tik po to, kai ant jų pasirašys koks nors atsakingas žmogus, pažįstantis mane ir galintis už mane laiduoti. Taigi pamaniau — kieno parašas, jei ne paties geriausio Krungtepo detektyvo, tiktų labiau? Žinai, gal dar su kokiu gražiu Aštuntojo rajono antspaudu ar kuo.

— Kokia nauda iš Aštuntojo rajono antspaudo, kai čia Šeštasis?.. — sustoju vidury sakinio, nes supratau. — Kodėl Vikornas negali pasirašyti tų planų, jei tau reikia ko nors būtent iš Aštuntojo rajono?

Aš einu link jos, o ji traukiasi į baro gilumą.

— Jis nenori, kad jo pavardė atvirai matytųsi... supranti, kai pamatys, visi supras... kad tu mano sūnus ir kad dirbi Aštuntajame rajone.

— Kuriam kaip tyčia vadovauja pulkininkas, tavo naujasis verslo partneris. Kitaip tariant, stogas. Ar gali taip būti, kad visa tai buvo suderėta ligoninės koridoriuje?

Ji paliečia sau plaukus.

— Aišku, ne. Mudu abu taip jaudinomės dėl tavęs, kai pats negalėdavo nuvažiuoti į ligoninę, jis skambindavo man.

— O taip buvo visomis dienomis, išskyrus vieną.

— Na, pats matai, koks tu mums abiem brangus, — atmeta galvą. — Pasipasakojau jam, kad ieškau, kur mieste pradėti verslą, o jis pasakė turįs atliekamų pinigų investuoti, žinai, vadinamajam rizikos kapitalui. Tai buvo simbioziška, — tą anglišką žodį ji pavartoja kiek nedrąsiai.

— O kokius kursus tu ten baigei, jei tiksliau?

— Kažkoks specialus Wall Street Journal projektas. Gali užsiregistruoti internete.

Gal uoslės verslui ir neturiu, bet pakankamai gerai pažįstu gatvę ir abejoju, ar čia yra vietos dar vienam mergikių barui. Be to, ir Vikorną gerai pažįstu ir abejoju, ar jis investuotų ten, kur nebūtų sėkmės garanto. Nusprendžiu pagudrauti.

— Tai ką norėtum, kad padaryčiau?

Entuziastingas atsakymas:

— Na, mielasai, tu šitą verslą pažįsti ne blogiau už mane. Pamaniau, kad išlupsime visas šitas nesąmones, įliesime spalvų, įrengsime įdomų apšvietimą, nostalgišką aplinką, o pačiame gale galėtume turėti nedidukę sceną...

Ji nutyla ir apdovanoja mane meilės kupinu žvilgsniu. Kuo toliau, tuo daugiau suprantu.

— Ruošiesi turėti ir viršų, ar ne?

Ji vėl paliečia plaukus.

— Na, būtų kvaila neturėti, ar ne? Su tokia apsauga, kas gi mane pariš?

— Šeštojo rajono policijos vadas, štai kas!

— Mano partneris sako, kad vargiai, bet ačiū, kad dėl manęs jaudiniesi.

— Vargiai? Kodėl? Aa, jau žinau kodėl.

Prisiminiau, kad pulkininkas Predijus, vadovaujantis itin pelningam Šeštajam rajonui, yra kazino Aštuntajame rajone dalininkas ir todėl priklauso nuo Vikorno malonės. Visai nekeista, kad Vikornas sugebėjo iš to anglo atimti licenciją.

— Taigi, na, aš, suprantama, nieko apie politiką nenutuokiu. Manyčiau, kad tuodu pulkininkai tiesiog yra labai geri draugai.

Ji seka paskui mane siaurais sraigtiniais laiptais į antrą aukštą, ir dabar jau matau, kad esama ir trečio.

— Kiek manai įrengti kambarių?

— Po dešimt kiekviename aukšte.

— Dešimt?

— Bus per ankšti?

Akimis išmatuoju koridoriaus ilgį, šiuo metu ten tik trys kambariai.

— Mama, tie žmonės turės būti vienas ant kito dar prieš įeidami į kambarį. Nuo sienos iki sienos pas tave bus po kokias penkias pėdas. Visi kambariai bus vien lovos.

— O kas dar, mielasai? Jei manai, kad dešimt per daug, galėčiau apsiriboti devyniais.

— Septyniais. Nepasirašinėsiu ant jokių planų, kuriuose bus daugiau nei septyni. Ir tai kambariai bus tik septynių pėdų pločio. Turi palikti jiems vietos nusirengti. Juk negali žmonės rengtis koridoriuje, čia tau ne koks kaimas.

— Matyt, kad taip, — atsidūsta. — Puiku, nusprendžiame, kad septyni. Pasakysiu pulkininkui, kad tu taip reikalavai. Jis tikrai nenudžiugs, juk ką tik nupjovei trisdešimt procentų jo pelno.

Užsikariu į trečią aukštą, ten be tvarkos mėtosi seni čiužiniai, plastikinės alaus dėžės, kelios aliumininės alaus statinės ir apipelijusios knygos. Nusileidžiame laiptais atgal į barą. Purtau galvą:

— Ką gi aš darau, pasirašau viešnamio planus? Aš nekenčiu viešnamių.

— Žinau, mano meile, bet tai vis dar pats geriausias biznis. Mielai turėčiau kokią interneto kavinę ar dar ką, bet tai tiesiog neapsimoka. Įsivaizduok, turi pilną kambarį farangų, galbūt imsiančių merginas po tūkstantį batų už valandą, ir vietoj to jie barškina klaviatūras po keturiasdešimt batų už valandą. Nėr ką lygint.

— Matyt, kad taip. Kaip jį pavadinsi?

— Aha! Va čia tau bus staigmena. Mes vadinsim jį „Senių klubu“.

— Kuo kuo?

— Tu nesuprasi, mano meile, bet mes ištyrėme rinką. Imsim nišą. Net nebandysim konkuruoti su tais blizgančiais kaimynais, tegu jie turi tą savo klientūrą nuo trisdešimties iki penkiasdešimties. Mes griebsim pensijų fondus. Pamatysi. Pabaigusi savo kursus visa tai paaiškinau pulkininkui — beje, gavau pačius geriausius pažymius. Jis pasakė pagalvosiąs, pagalvojo ir sutiko su manimi. Tiesą sakant, mano, kad aš geniali.

Mums bekalbant aš vis traukiausi nuo jos, tai akivaizdžiai pasąmoninė reakcija — ar tai išties vyksta? Ar aš tikrai tai darau? — ir dabar ji išginusi mane į gatvę, kur šviesiau. Dabar jau matau tai jos veide, — mano akyse vyksta ta moteriškose knygose aprašoma metamorfozė: daugiau nei dešimt metų ji gyveno ramų, idilišką kaimo gyvenimą, su visa jo nepakeliama nuobodybe, o joje per tą laiką prisipildė didžiulis ambicijų rezervuaras, ir tai sutapo su viduramžiu. Jos žandikauliai sukąsti, ji nebesustabdoma. Ji tampo už virvučių, aš — marionetė. Ji vis dar atrodo puikiai. Ir iš to, kaip bučiuoju ją į skruostą, supranta laimėjusi.

Iš Kaubojų gatvės motociklu važiuoju į „Hilton“ viešbutį, ten mane iškvietė FTB. Pakylu liftu į jos apartamentus dvidešimt antrame aukšte, ji prie stalo dirba su metalinių objektų rinkiniu, o geriau įsižiūrėjęs susivokiu, kad tai šautuvo dalys. Vamzdis ir apsodas ramiai sėdi viename iš didžiulių krėslų ir vadovauja savo pačių mėsinėjimui, o ji pasodina mane į kitą. Mudu su tuo šautuvu — manau, kad tai „Heckler & Koch“ automatas, kokių aštuoniolikos colių ilgio, su kaltinio plieno vamzdžiu ir lenkta dėtuve — žiūrime vienas į kitą, kol ta kalba. Ji išardo spyną ir smogiamąjį mechanizmą ant viešbučio sugeriamojo popieriaus lapo ir minutėlei į juos įsistebeilija, tada ištiesia ranką paimti ledų. Pakerėtas to ginklo, nepastebėjau ant stalo kampo padėto indo su „Haagen-Dazs“ makadamijų ir irisų ledais. Ji taip apmokyta, kad gali vienu pirštu krapštyti mechanizmą, o kita ranka plastikiniu šaukšteliu pasemti ledų. Valgymas vienam mano šalyje laikomas liūdna ir apgailėtina būsena, socialinės ir emocinės atskirties požymiu. Taip elgtis kito žmogaus akivaizdoje ir jam nepasiūlyti pasivaišinti — nepadoru, man beveik nepakenčiama stebėti. Jai ryjant mažutėlį Everestą, jaučiu, kaip mano veidas išbąla.

— Kas yra, bijot ginklų? — Iš stalčiaus ji išsitraukia mažą skardinėlę ginklų tepalo ir meistriškai užlašina vieną lašą ant ginklo spynos. — Ai, supratau, galvojat, kad neturiu leidimo, ane? Nesijaudinkit, Rosenas aptarė tai su vienu iš jūsų capo di capi, ir man leido jį turėti, jei tik protingai su juo elgsiuos. Jei man ir tektų jį panaudoti, tai tik su Tailando policijos priedanga, apie kurią jūs puikiai žinote. Ar tikrai gerai jaučiatės? Nemaniau, kad ginklas gali sukelti jums tokį pasišlykštėjimą. Žinau, jis taškosi, bet dauguma trumpavamzdžių tokie, o „H & K“ ir MP-5K faktiškai geriausi. Jei būtų koks didesnis, aš tikrai krisčiau į akis, ar ne? — Dar keli lašai tepalo smogiamajam mechanizmui, tada ji paima vamzdį ir apsodą ir ima kišti spyną į spynos rėmą. — Matot, nebuvau jo išsitraukusi nuo tada, kai pasiėmiau iš ambasados — man teko parsisiųsti jį diplomatiniu paštu, ir niekada negali žinoti, kaip su juo buvo elgiamasi. Viena, ką tau visuomet pabrėžia Kvantike: prižiūrėk savo ginklą, — pasisemia dar ledų. — Šiaip ar taip, norėjau su jumis pasikalbėti, kaip apskritai, jūsų manymu, klostosi šita byla?

Su pasišlykštėjimu žiūriu, kaip ji dar suvalgo makadamijos ledų, paima surinktą ginklą, pasikabina ant kaklo ir atsistoja priešais viso ūgio veidrodį. Su tokiu laisvai ant diržo kadaruojančiu šautuvu ji gali nusitaikyti ir sušaudyti save tūkstančiu šūvių per mažiau nei... ak, nežinau, kokią nanosekundę. Kvantikas prieš Holivudą. Tokia netikėta drama prabudina vieną mano įžvalgą, ir pamatau už jos stovinčią visą eilę ankstesnių inkarnacijų. Amerikiečiai farai nuo tajų farų nesiskiria bent vienu atžvilgiu. Visi mes sukčių reinkarnacijos.

Ji pagauna mano žvilgsnį.

— Šitai jums išties nepatinka, ar ne? Gerai, daugiau jokių ginklų, einam, pasivaikščiosim. Norėčiau, kad man paaiškintumėt vieną dalyką viešbučio sode. — Ji nužirglioja prie „Haagen-Dazs“ dar poros šaukštų ir staiga susizgrimba: — Gal norėtumėt?

— Ne, ačiū, — atsakau su palengvėjimu, jausdamasis taip, tarsi nuo kilimo būtų nukrapštyta kažkas labai nemalonaus.

— Ir nemaniau, kad norėsit. Ledai juk kažkaip ne jums, tiesa? Nei aitriųjų pipirų, nei citrinžolių, nei ryžių, tik krūva vakarietiško šlamšto — cukraus, pieno produktų ir begalė įvairių sintetinių dažiklių. Bet skonis puikus.

„Haagen-Dazs“ keliauja į šaldytuvėlį po spintele. Iš drabužių spintos ji išsitraukia juodą stiklo pluošto lagaminėlį, kurio vidus, pasirodo, specialiai išlietas „H & K“ sudėti. Išima dėtuvę, padeda ją į jos įdubą, paskui tą patį padaro ir su pačiu ginklu. Čia matau du žmones: ledus mėgstančią mergaitę ir patyrusią profesionalę, su meile besirūpinančią savo darbo priemone.

Dabar, kai ir ginklas, ir ledai patraukti iš akių, pažvelgiu pro langą, o ji dingsta už miegamojo durų. Miesto panorama ne Niujorko ir ne Honkongo, tačiau dabar tai jau modernus miestas. Aukštai kylantys plieno ir stiklo stulpai virš nušiurusių parkelių, lūšnų ir pašiūrių labiau primena Meksiką ar Pietų Ameriką. Bet būdingiausias bruožas — nuolatiniai nebaigtų pastatų griaučiai nuo užteršto oro juoduojančiais kaulais, tarsi Buda mums primintų, kad miršta net ir pastatai. Tačiau kad už nepavykusio statybų projekto pamatytum metafiziką, reikia tam tikrų įgūdžių, todėl nusprendžiu su FTB savo įžvalgom nesidalyti; o toji išeina apsimovusi balto lino šortus ir apsivilkusi baltos ir mėlynos spalvų teniso marškinėlius su „YSL“ užrašu — gal padirbtus, o gal ir ne. Nusileidžiame liftu į fojė (aš, Kimberlė ir šautuvas), ir palaukiu, kol ji padės juodąjį lagaminėlį į viešbučio saugyklą.

Kimberlė pareina tuščiomis rankomis, vilnijančiais šviesiais plaukais ir su šypsena, kuri paverčia ją kone šešiolikmete. Subtilių subtiliausiai pirštais brūkštelėdama man per ranką ji parodo, kad turime leistis iš fojė žemyn vedančiais laiptais; nusileidžiame ir patenkame į baseino teritoriją. Palei baseiną driekiasi kanalas, irgi viešbučio teritorijos dalis, vedantis į didelį serenčių girliandomis išpuoštą dvasių namelį.

— Gerai, — sako FTB, — gal paaiškintumėt, ką visi šitie daro „Hiltono“ viešbutyje?

Jų ten gal kokie trys šimtai, pradedant šešių colių ilgio, baigiant didžiausiu, kokių dešimties pėdų aukščio. Sustatyti puslankiu aplink dvasių namelį ir net, galima sakyti, sudaro tokią lyg ir tvorą aplink gėlyną. Paraboliški, su apvalainomis galvutėmis ir įpjovomis viršuje, dalis sustatyta ant lafetų, su nukarusiais kiaušais. Keli akmeniniai, mažiausiai trys iš betono, bet dauguma mediniai. Kai kurie nudažyti ryškiai raudonai ir žaliai. Namelio kairėje auga didžiulis fikusas į paviršių iškilusiomis, aistringai susikabinusiomis šaknimis.

— Šitas dvasių namelis skirtas fikuso dvasiai, o toji yra vyriškos giminės.

— Ir šitai yra budistiška šalis?

— Budistiška, su po budizmu slypinčia didele hinduizmo ir animizmo porcija.

— Keista, kad „Hiltono“ valdžia su tuo taikstosi.

— Jie neturi kitos išeities. Svarbių šventyklų naikinti nevalia — prisišauksi baisių nesėkmių ir nelaimių. O jų niekas nenori, juo labiau tarptautinių korporacijų vadovai.

— Tai kas suneša visus šituos falus? Kas nukabinėja juos šviežiais serenčiais?

— Vietinės moterys.

FTB prieina ir įsistebeilija į vieną falą.

— Moterys suneša didžiulius dirbtinius falus, skirtus vyriškajai fikuso dvasiai? Hmm, penas pamąstymui.

Ji ištiesia pirštą ir perbraukia galvutę iki koto. Puse lūpų šypteli ir nužvelgia mane. Manau, kad šitos antiflirto pamokos poveikis man jau praeina. Nusprendžiu į jos šypseną neatsakyti, net ir puse lūpų, ir mane pribloškia jos veidu nuslinkęs pykčio debesis. Tačiau ji greitai atgauna pusiausvyrą, ir dabar mudu jau žvaliai žygiuojame į viešbučio fojė kavinę. Galvoju apie „Heckler & Koch“, kai ji drebia:

— Rytoj ambasadoje susirinkimas, Bredlio viršininkas mums papasakos, ką žino, jei išvis žino. Susitarimo keistis informacija labui kviečiu jus dalyvauti. Pasakysiu Rosenui, kad būsite.

Manau, kad mane paleido taip ir nepranešusi, ko apskritai buvau iškviestas. Nors tyrinėjau kelis dešimtmečius, man vis dar sunku nuodugniai suprasti vakarietišką protą. Tai, kad tikimasi pasaulio reakcijos į bet kurią užplaukusią užgaidą (ledus, falą, pasišaudymą), šitą prostitutės sūnų pribloškia. Kaip ir dauguma primityvių žmonių, tikiu, kad moralė kyla iš pirmapradės nekaltybės, kuriai turime stengtis likti ištikimi, jei nenorime visiškai paklysti. Bijau, kad toks įsitikinimas, jei ir drįsčiau jį išreikšti, FTB pasirodytų keistas ir graudus. Vakarietišku supratimu, Džouns ir Fricas skiriasi kaip diena ir naktis; man jie faktiškai visiškai vienodi: pora infantilių apetito gniutulų — tik vienas yra gaudytojas, o kitas — pagautasis.