15

Žaliuzių langinės (stiklo nėra) leidžia orui cirkuliuoti, o tikmedžio sienos — geras izoliatorius. Tamsu, jei neminėsime šviesos tarpdury, aš surandu šviesos jungiklį ir uždarau duris. Šviesa, regis, pasklinda iš niekur, ji nukreipta į lubas iš už tikmedžio plokštės palei visą koridorių, kur dabar stoviu.

Ant sienų sukabinti dvylikos colių pločio ir aštuoniolikos aukščio tos pačios moters veido eskizai; jie vienodi, tik skirtingų spalvų, lygiai tokio paties stiliaus kaip garsieji Endžio Varholo Merilinos Monro portretai. Moteris yra aiškiai pusiau tajė, pusiau negrė, o tai mano feodalinėje visuomenėje ją priskiria prie atskiros kategorijos. Jeigu jai apie trisdešimt, vadinasi, bus gimusi septintojo dešimtmečio pabaigoje arba aštuntojo pradžioje, kai miestą buvo užplūdę Amerikos kariai, išleisti atostogų per Vietnamo karą. Visiems žinoma, kad į tą karą Amerika išsiuntė neproporcingai daug afroamerikiečių, ir dabar daug jų moteriškos lyties atžalų dirba Bankoko baruose. Mano rasistiška tauta linkusi jas atskirti, todėl joms paprastai geriau po kojom nesipainioti. Atidarau duris, vedančias į pagrindinį miegamąjį, kur pagarba virtusi manija.

Moters pilna visur — tapybos darbuose, akvarelėse, nespalvotose nuotraukose, spalvotose nuotraukose, ir visu ūgiu, ir portretų. Priešais lovą — milžiniškas aktas, skoningas, jame jos pilvas kiek pasuktas į šoną; gaktos plaukų nematyti, tobulos rudos krūtys su juodomis areolėmis ir speneliais, ilgas dailus kaklas, įvairių spalvų plaukai meniškai netvarkingi ir ne visai afrikietiški: manau, kad išplovus spalvas ir garbanas jie būtų tiesūs ir juodi. Kažkaip visai natūraliai akys nuslenka ne prie jos veido, bet prie nefrito rutuliuko, užmauto ant auksinio strypelio, dviejose vietose įstrižai perveriančio jos bambą.

Sėdžiu ant lovos, pakerėtas nepaprasto šitos moters grožio, ilgų dailių kojų, standžių sėdmenų, elegantiškų rankų, dailiai smailėjančių delnų, pasuktų tajų šokėjos stiliumi, tų masinančių pailgų akių, kone įdubusių skruostų, ironiškai šypsančių putlių lūpų, — gal tai užuomina į jos nuogumą, — dailios tiesios nosies, tikriausiai ji tokia dėl kažkur jos kraujyje susikryžminusių baltaodžių genų. Sudedu rankas už galvos ir visu ūgiu išsitiesiu ant lovos, galvoju apie Bredlį.

Įsivaizduokime vyrą, kuriam dar niekas nepastojo kelio, patyrusį atletą ir karį, grynakraujį afrikietį, heteroseksualą ir neabejotinai puikų viso pasaulio moterų pavidalų žinovą, vyrą ant viduramžio ir atsargos slenksčio, bet kur kas energingesnį už perpus jaunesnius, paskirtą į Bankoką ir galbūt be galo prie jo prisirišusį, kaip dažnai pasitaiko, dažną Nanos aikštės barų lankytoją, jau dešimtmečius ieškantį, kaip kad jis ieškojo, tobulos moters.

Juk negali toks žmogus būti paprastas kareivis? Šitas žmogus gimė turėdamas vizualinio grožio instinktą taip, kaip kitas jo gentainis gali gimti džiazo genijumi. Įdomu, kaip galėjo taip nutikti, kad toks žmogus apskritai svajojo tapti kareiviu? Gal tas jo rafinuotas skonis išsivystė vėliau gyvenime, kai jo karjeros kelias jau buvo numatytas, gal artėjant link trisdešimtmečio? Kaip įkyru nuolat būti apsuptam bjauraus karinio pasaulio funkcionalumo; tas nuolatinis nepasitenkinimas, ko gero, ima slėgti sąžinę, vis sau kartojant priesaiką, ilgainiui vis dažniau ir stipriau, kad: išėjęs į atsargą aš... Kruopščiai suplanuota ateitis, kaip ir pridera profesionaliam kariui, pasidedant pamatus, kai iki atsargos dar likę daug laiko: gražiausia kada nors jo matyta moteris, puikus namas, rimtas brangakmenių pomėgis ir interneto tinklalapis su nepaprastos elegancijos nefritiniu falu. Ar čia reikėtų įžvelgti ir narcisizmo faktorių? Kaip šitoks žmogus gali savęs nemylėti iki tam tikro laipsnio, kad ir kokia griežta būtų jo profesinė disciplina? Bene nemačiau stulbinamo vyriškumo pavyzdžio, net kai jis gulėjo ant morgo vežimėlio, mirties suglebintas ir gyvačių įkandimų deformuotas?

Įsivaizduokite tą momentą, kai Bredlis pirmąsyk pamatė šitą moterį. Jausmas tarsi staigiai užlaužus ranką? Gniaužtai, iš kurių šis karys negalėjo išsivaduoti? Moteris, kuri menkesniam vyrui atrodytų pavojinga net prisiliesti, ir pati galbūt laukusi nežinia kokio didžiūno? Bet kur ji slėpėsi? Jei būtų šokusi Nanos ar Patpongo baruose, tikrai būčiau apie ją girdėjęs. Tokia moteris išgarsėtų visame mieste vos pradėjusi suktis aplink vieną tų nerūdijančio plieno strypų.

Atsistoju apžiūrėti paveikslo iš arčiau — tenka pripažinti, jos pozoje matyti ir aristokratiškų bruožų; ji nepanaši į moterį, kada nors nuogai išsirengsiančią viešai pašokti. Bet jeigu ji Amerikos kario pavainikė, kaip kitaip galėtų užsidirbti pragyvenimui? Jei jos motina buvo baro mergina, jos išprusimas būtų labai jau menkas, techninė kvalifikacija nulinė ir labai nedaug ryšių kitoje baro scenos pusėje.

Bandau susieti ją su likusia namo dalimi, ir tai visai nesudėtinga. Ji ir šitas namas vienas kitam tinka, tarsi būtų įžvalgios akies atrinkti iš skirtingų brošiūrų. Tai ne namai, bent jau ne man, tai terpė, barikada nuo miesto bjaurasties, sąmoningas ir labai vakarietiškas mėginimas susikurti atskirą, asmeninę, realybę.

Ir labai didelė jos dalis erotiška. Kaip neįsivaizduoti jų, susikibusių aistringame glėbyje tarsi besiporuojantys juodi tigrai? Taip ir matau smulkų meilės žaidimą, mano niekada nepatirtą, trunkantį ištisą vakarą, numatytą tarsi privati puota, prailgintą geismą, atidėtą ekstazę, lėtą negailestingą vyro mėgavimąsi savo prizu, moters ekstazę po savuoju juoduoju dievu. Ir, žinoma, vonioje ant lentynos aptinku visos parduotuvės vertą kvapų, kvepalų ir aromatinių aliejų kolekciją, kai kurie vietiniai, bet daugybė atvežtinių, su San Fransisko adresu ant etikečių.

Išsekęs mano kūnas nebepakelia tokios stimuliacijos. O kaipgi kita jūrų pėstininko pusė? Nedideliame kambary, aiškiai naudotame kaip darbo kabinetas, randu kompiuterį — dėžę-bokštą su didžiuliu devyniolikos colių monitoriumi. Tas darbo kabinetas tuščias, jokių užuominų apie moterį: plikos medinės sienos ir grindys, lentyna su kuklia knygų kolekcija, kai kurios knygos labai didelės, atrodo kaip nuotraukų albumai, ir vienintelis meno objektas garbingoje vietoje ant aukštos lentynos — nefritinis žirgas su raiteliu. Matyt, imitacija. Kas gi laikytų tikrą nefritą mediniame name, net jei tas medinis namas toks kaip šitas?

Paspaudžiu kompiuterio įjungimo mygtuką, monitorius suūžia ir mirksėdamas atidaro „Windows Millenium“. Spusteliu ant „Programos“ ir surandu ilgą sąrašą, gal kokias dvidešimt ar trisdešimt. Be „Word“ anglų ir tajų kalbomis, randu astrologiją ir astronomiją, gemologiją, matematikos ir anglų kalbos mokymo programas, vertimo iš tajų kalbos ir į ją programą, „Encyclopaedia Britannica“, „Webster‘s New World“ žodyną, verslo planų rašymo šabloną — visa tai primena saviugdos režimą, skirtą norinčiam peršokti iš neišprusimo į erudiciją, tame kelyje nepaliekant jokių duobių.

Dabar be penkiolikos pirma, ir mano problema dėl informacijos neturėjimo virto per daug informacijos turėjimo problema. Nuodugniai ištyrinėti tą kompiuterį ir Bredlio interneto naršymo istoriją užtruktų ištisas dienas. Atsidarau „Word“ ir atspausdinu: „Sveiki, khune Rosenai ir khune Neipai“, — išjungiu monitorių, bet kompiuterį palieku veikiantį.

Patraukiu atgal į Kaošano gatvę pasidaryti rakto nuo antro aukšto kambario ir nusipirkti vienkartinio fotoaparato su blykste ir sugrįžtu nufotografuoti tos moters portretų, nefritinio raitelio ir kompiuterio. Užrakinu duris ir atiduodu rakto originalą bobutei, tupinčiai ant medinių grindų apačioje, netoli lango, kad būtų patogu spjaudyti. Ji kramto savąjį betelį. Atrodo, apie mane buvo pamiršusi, nes man beprieinant pašoka, bet paskui nežiūrėdama į mane vėl įsideda raktą į piniginę. Išėjęs į gatvę pasigaunu taksi motociklą.