52

Po dviejų mėnesių

Sakiau jums, kad ji sugrįš. Štai laukiu aš Bankoko tarptautiniame oro uoste su geriausiais savo chaki spalvos trumparankoviais marškiniais, juodomis kelnėmis ir idiotiškais juodais batais su raišteliais.

Tailando oro linijų reisas iš San Fransisko per Tokiją ir Honkongą vėluoja valandą, bet dabar ekranuose jau matau, kad nusileido. Po dvidešimties minučių atvykimo salėje pasirodo Kimberlė Džouns su kreminės spalvos kostiumėliu (su kelnėmis). Plaukai natūralios šviesios spalvos, pakirpti trumpai, bet ne žiauriai trumpai. Kairėje ausyje trys auskarai, dešinėje — tik vienas. Lūpdažis kukliai rausvas. Kai sveikindamasi ji prispaudžia savo skruostą prie manojo, įkvepiu pažįstamą kvapą, rėkte rėkiantį apie mano motiną.

— „Van Cleef and Arpels“, — nusišypsau.

— Kaip pirštu į akį.

Nežinau — padėti jai ar ne stumti violetinių lagaminų prikrautą vežimėlį. Koks šiuo atveju etiketas? Tajė moteris labai įsižeistų, jei nestumčiau, bet ar amerikietė neįsižeis, jei stumsiu? Nusprendžiu leisti Kimberlei jį nustumti iki taksi eilės.

Susėdus į taksi galą, Kimberlė klausia:

— Nustebinau?

— Kad nusipirkai mano motinos firmos akcijų? Taip, iš pradžių nustebau, bet kai Nong papasakojo su tavimi susirašinėjusi elektroniniu paštu, viskas kažkaip sukrito į savo vietas. Ar Biure pasiėmei atostogų?

— Metus nemokamų, — ji žvilgteli į mane ir nusuka akis. — Ne vien tik baltaodžiai vyrai neatsispiria šitam miestui, taigi tai negali būti vien dėl sekso, ar ne?

— O dėl ko, kaip manai?

— Nežinau. Bet svarbiausia, kad jis toks velnioniškai žmogiškas, — truputį patyli. — Vis dar jokių naujienų apie Fatimą?

Prieš atsakydamas minutėlei užsidengiu veidą:

— Jokių. Ji dingo... dingo po to, kai priėmė sprendimą, — kiek pompastiškai mosteliu ranka, vaizduodamas galutinį išnykimą, nes nenoriu sugadinti šio vakaro staigmenos.

— Ar kada pagalvojai, kad tame, ką jį tau anąkart pasakė, kažko esama, kad ji tarsi tavo šešėlis, tamsioji pusė? Kad tau jos kažkaip reikia?

Pajuntu poreikį pakeisti pokalbio temą. Paduodu Džouns pirmą Bangkok Post puslapį, su mano motinos nuotrauka visu ūgiu, ji vilki juodos ir baltos spalvų „Chanel“ kostiumėlį, tikrą. Redaktorius paryškinęs motinos atsakymą į reporterio klausimą apie šįvakar oficialiai atidaromą „Senių klubą“:

Tiesą sakant, tokio pobūdžio Vakarų veidmainystė man yra bjauri. Kodėl BBC nefilmuoja dokumentinio filmo apie tekstilės pramonę, kur galybė moterų dirba dvylika valandų per parą už mažiau nei dolerio valandinį atlyginimą? Kaip tai pavadinti, jei ne savo kūno pardavinėjimu? Vakarams nerūpi mūsų moterų išnaudojimas, jiems tiesiog kliūva seksas, bet tuo pačiu metu, kad parduotų savo šou, jie naudoja seksualinį stimulą. Jie labai mėgsta gėdyti mūsų merginas samdančius vidutinio amžiaus baltuosius vyrus. Vakarietės moterys negali pakęsti, kad jų vyrai čia laiką praleidžia geriau. Jei jos tokios piktadvasės ir nenori suteikti savo vyrams malonumo, tai jų problema. Bet viso to esmė — pinigai.

Iš pramonės, tarkim, tos pačios tekstilės, Tailandas uždirba labai mažai — Vakarų firmos pasiima liūto dalį. Tačiau sekso prekyboje matome tikrą visuotinės gerovės perskirstymą iš Vakarų į Rytus. Štai dėl šito ir daroma tokia problema.

Kimberlė išsišiepusi atiduoda man tą iškarpą.

— Nieko sau, kokia barni ponia. Ko ji prisiskaitė? Žiūriu, kad per kelis mėnesius angliškai ji pradėjo kalbėti kur kas geriau.

— Nesiliauja mokytis internetiniuose verslo kursuose. Ji laikosi pozicijos, kad jei seksas jau yra stambiausia Tailando pramonė, mums reikia užsiimti jo modernizavimu ir reguliavimu, leisti merginoms daugiau uždirbti, suteikti naują profesiją privalomai pasitraukus iš veiklos, kai sukanka dvidešimt aštuoneri, ir privalomai dalytis su jomis pelnu. Ji išmoko visokių gudrių verslo terminų. Kaip antai: pelno centrai, pridėtinė vertė, paslaugų industrija, žmogiškieji ištekliai. Aiškina, kad šita industrija vis dar yra akmens amžiuje ir kad, užuot trukdžiusi, valdžia turėtų padėti.

Greitkeliu į „Sheraton“ viešbutį Sukumvito gatvėje atvažiuojame greičiau nei per pusvalandį. Minutėlę abu dvejojame, bet paskui atsisveikiname:

— Pasimatysime šįvakar.

— Taip, — ji truputį sutrikusi. — Šįvakar. Žinai, aš dar niekada nebuvau viešnamyje, nors ir esu vieno tokio akcininke.

Prieš išvažiuodamas paguodžiamai šypteliu. Mane užplūdęs smagus jaudulys. Prieš porą dienų pirmąsyk dalijomės akcininkų pelną, ir aš negalėjau patikėti, kiek uždirbau per kelis trumpus mėnesius, dar net prieš oficialų atidarymą. Lekiu pas tuos garsius vardus į „Emporiurn“.

Visa Kaubojų gatvė nuklota kabeliais, policija užtvėrusi eismą. Kilnojamosios pasaulio informacinių tarnybų stotys sustatinėtos įvairiais kampais, žybsi šviesos, mes privažiuojame pulkininko bentliu, vairuoja jo nuolatinis vairuotojas. Žinoma, buvau girdėjęs apie bentlius, visi girdėję, bet savomis akimis pamačiau pirmą kartą. Vikornas pasidovanojo jį sau šešiasdešimtojo gimtadienio proga: T klasės „Continental“, su visomis grožybėmis ir įmantrybėmis. Iš jo puikiojo stereogrotuvo liejasi „Valkirijų skrydis“.

Mes su pulkininku ir Kimberle įsiliejame į minią, o motina žengia į halogenų šviesą. Pulkininkas pasipuošęs dvieiliu Redaelio švarku, Armanio šilkiniu kaklaraiščiu ir krepo marškiniais, Ralfo Loreno batais ir „Wayfarer“ aviatoriaus akiniais, nors ir tamsu. Jei jis nebūtų tikras gangsteris, atrodytų idiotiškai. Kadangi yra, atrodo puikiai. Tačiau aš nors kartą nepavydžiu.

Žvelgdamas iš šono pamatau, kad ankstesnis mano motinos statusas suteikė jai tokį moralinį autoritetą, kad net BBC gūžiasi (ji vilki juodą šilkinį Karlo Lagerfeldo kostiumėlį su kelnėmis, avi juodus pintus Yvo Sent Lorano batus su raudonais kaspinais, kreminę medvilninę „Dolce & Gabbana“ palaidinę, irgi su raudonu kaspinu, priderintą prie batų — atrodo kaip dvidešimt pirmo amžiaus asmenybė, visiškai įvaldžiusi in ir jang). CNN nuo nepritarimo jau perėjo prie dvilypių jausmų, taigi BBC teko pasekti jų pėdomis. Prancūzų ir italų žiniasklaida nuo pat pradžių užėmė gana abejingą poziciją šito moralinio pasipiktinimo dėl sekso akto atžvilgiu ir iš esmės į tai žiūri su humoru. Net musulmonų televizijos kanalai iš Malaizijos ir Indonezijos susilaiko nuo griežto smerkimo, japonai atvirai pritaria, o kinai atrodo suintriguoti.

— Mūsų visuomenėms derėtų užaugti, — sako mano motina. Angliškai ji kasdien kalba vis geriau, dabar jau beveik nepriekaištingai, su žavingu tajišku akcentu, truputį kvepiančiu vaikiškumu ir švelninančiu jos naująjį įžūlumą. — Globalizacija sukėlė didžiausią prostitucijos augimą per visą pasaulio istoriją. Tai yra svarbus klausimas, bet žiniasklaida juo nesidomi, mat jis toks politiškai nekorektiškas. Nesuskaičiuojama galybė moterų šituo užsiima ne iš reikalo, bet savo noru. Universiteto studentės iš Maskvos pardavinėja save Makao, kad užsidirbtų kišenpinigių. Kinės iš Singapūro skrenda į Honkongą per Kalėdų atostogas parduoti savo kūnų. Šanchajus užtvindytas merginų, ieškančių greito ir lengvo uždarbio. Moterys iš visos Pietų Amerikos prekiauja seksu visame pasaulyje, ypač Azijoje ir Vakaruose. Visame Bankoke pilna palydovėmis dirbančių bričių, kanadiečių, amerikiečių ir skandinavių. Kodėl žiniasklaida nepasakoja pasauliui, kaip net pasiturinčios merginos iš G-7 valstybių mėgsta prorečiais išnuomoti savo kūną? — BBC reporterė rimtai palinksi.

— Ji puiki, — man sušnabžda pulkininkas. — Net geresnė, nei tu kadaise būdavai.

Dabar mikrofoną prie Nong lūpų jau ištiesia CNN reporterė, irgi moteris. Pasikeitus televizijai, mano motina beveik nė nestabteli.

— Jūs visoms šitos šalies merginoms sakote, kad jos turi teisę pasipuošti, atrodyti patraukliai, turėti mobilųjį telefoną, automobilį, keliauti egzotiškų atostogų, bet visam tam reikalingus pinigus devynios iš dešimt gali uždirbti tik užsiimdamos šita profesija. Tai kas yra tas suteneris — aš ar Vakarai? Iš tiesų mano užduotis yra sumažinti žalą, priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir suteikti merginoms geresnes sąlygas. Ar man būtų labiau prie širdies sugrįžti prie tradicinių tajų budistinių moralinių vertybių? Tiesą sakant, taip, tačiau tam jau per vėlu, rūdys įsiėdusios per giliai, mums tenka taikstytis su realybe. Net Buda taip manė.

CNN reporterė nusisuka nuo Nong ir ima kalbinti liesą senuką su mano motinos firminiais marškinėliais ir raudonais bei geltonais dryžiais margintais šortais, jam turbūt daugiau kaip septyniasdešimt, kiek pasikūprinęs, gyslotomis rankomis ir papilkėjusiu veidu: gyva karikatūros ant marškinėlių kopija.

— Norėčiau paklausti, pone, ar lankydamasis Tailande jau tapote „Senių klubo“ klientu?

— Aišku, kad tiap. Tik pamačiau tą interneto puslapį, iškart užsisakiau bilietą į Bankoką, į vieną pusę. Jei teks čia ir numirti, man tinka. Aš iš Kanzaso, turėjau tris žmonas, ir pasakysiu va šitiaip, iki daba tiap ir nežinojau, ko tos bobos, kur penkiasdešimt metų maitinau, man nedarė.

— Jums nedarė?

— Aišku, po velnių. Jei turėčiau laiko, turbūt jausčiausi įžeistas ir nusivylęs, bet daba neturiu laiko, bo esu per daug užimtas, dulkinuos...

— Taip, ačiū, pone. O jūs, pone, ar atvykote į Bankoką specialiai aplankyti „Senių klubo“?

— Aha, ir aš per senas jaudintis, kad jūsų žiūrovams tai nepatinka. Man aštuoniasdešimt vieni, visą gyvenimą žaidžiau tą žaidimą, užauginau tris nedėkingus vaikus, kurie manęs niekad neaplanko, mano nuostabią žmoną pasiglemžė vėžys, amžiną jai atilsį, paskui vedžiau vieną tokią kalę, tesupūva ji pragare, ir jei man dar liko bent dešimt minučių gyventi, noriu jas praleisti būtent čia, „Senių klube“. Gal čia ir ne meilė, bet arčiausiai jos, ką šitaip pavėluotai galiu gauti. Tikrai geriau už bridžą. Ar bent įsivaizduojate, koks nuobodus pasidaro bridžas, vos tik sužinai, kad kitoje pasaulio pusėje yra kur kas labiau jaudinančių dalykų.

— Ir jums nerūpi, kad tai, ką jūs darote, daugelis amerikiečių palaikys politiškai nekorektišku, net nemoraliu dalyku?

— Ar politinis korektiškumas apsaugo nuo Alcheimerio? Dėl senatvės galiu pasakyti viena — išmoksti nelaukti.

CNN reporterė pasisuka į porą merginų, laukiančių, kad jas pakalbintų. Tai Nitnit ir Noi, jas Nong išsiviliojo iš „Nefrito rūmų“ pagal mano rekomendaciją. Ji sako kamerai:

— Na, klientai išties atrodo patenkinti, bet kaipgi darbuotojos? Šitos pribloškiamo grožio moterys, kurios kitoje visuomenėje galėtų būti kino žvaigždės ar modeliai, leidžia naktis aptarnaudamos šituos klientus. Pažiūrėkime, ką pasakys jos.

Nitnit:

— Nežinojau, ko tikėtis, bet šitie klientai tokie dėkingi, kad, suprantat, net truputį graudu. Manau, kad savo valstybėje turbūt nelabai gražiai elgiatės su senais žmonėmis. Mes Tailande niekada nepaliekame savo tėvų ir senelių metų metus gyventi vienų. Manau, kad jei ne mes, jie mirtų anksčiau.

Noi:

— Paprastai jie labai smagūs, į viską žiūri su humoru, o tajų požiūris į gyvenimą ir yra būtent toks, taigi būti su jais visai nesunku. Jie nereikalauja tiek daug kiek jaunesni vyrai, nesako — daryk šitą, daryk aną, jie tiesiog džiaugiasi galėdami tave paliesti. Tam tikra prasme tai tarsi slaugės darbas. Pagarba ir pagalba senjorams yra labai svarbios tajų kultūroje.

Tuo metu CNN reporterė parodo operatoriui pabaigai atsukti kamerą į ją.

— Na, kaip Voltas Disnėjus sakė „Damoje ir valkatoje“: „Ar patinka jums, ar ne, mes iš Siamo ir gana.“ Kol kas kritika ponios Nong Džitpličip atžvilgiu pritilusi, o liaupsių daug. Tik laikas parodys, ar tai, ką čia matome, yra viena iš variacijų sena kaip pasaulis išnaudojimo tema, ar žingsnis emancipacijos link. O kol kas trisdešimties metų trukmės Bankoko naktinio gyvenimo šėlsmas tęsiasi, kad ir ką likęs pasaulis apie tai šnekėtų. Silija Emerson, CNN, Bankokas.

Šviesos viena po kitos gęsta, nakties karštyje prakaito pilami vyrai su šortais ima vynioti kabelius, o Nong visa tai kiek ilgesingai stebi. Mums visiems metas eiti į klubą. Pulkininkas su Nong žengia pirmi, paskui juos patraukia Kimberlė, mananti, kad seksiu jai įkandin. Tačiau aš stabteliu prie durų palaukti juodo limuzino, pasirodančio už vienos iš televizijos stočių.

Aš vilkiu keturių sagų dvieilį Žegnos švarką, lininius „Givenchy“ marškinius plačia apykakle, tropinės vilnos flanelines kelnes ir, svarbiausia, aviu odinius firminius „Baker-Benjes“ batus. Kvepiu žavingu prašmatniu Raselo Simonso odekolonu. Kažkodėl manau, kad mano išvaizda itin pradžiugins mano asmeninę slaptą viešnią, gana sunkiai, su dviejų augalotų padėjėjų pagalba, išlipančią iš limuzino. Ji žengia pasiremdama lazdele, o jos veido bruožai niekada nebus kitokie — tik vyriški. Suknia, mano nuomone, nors ir geriausia, ką siūlo Džordžijus Armanis, guli prastai. Kita vertus, „Estradiolis“ padarė stebuklus su jos plaukais, sunkia, prabangia banga gulančiais ant suknios apykaklės. Padėjėjai palieka ją vieną prieiti prie manęs, stovinčio ties slenksčiu.

— Nieko sau skudurai, — Voreno balso stygomis man sako Pičajus ir nužvelgia mano naująjį garderobą pilkomis jos akimis.

Viduje girdėti mūsų gyva muzika — „Sudie, sudie, juodas strazde“.

Pabaiga