41

Niekam nekyla jokių abejonių, kaip Čarmabutros ligoninė įgijo kapitalą šitam puikiam dvidešimtaukščiam kompleksui ir visai jame esančiai pačiai moderniausiai medicinos įrangai nusipirkti, nors pagrindinis jos produktas ir nefigūruoja blizgančioje brošiūroje.

— Kas yra transseksualas? — gūžtelėjęs ir pakėlęs rankas, paklausė manęs daktaras Suričajus. — Nuomonės skirtingos, net ir tarp medikų. Ypač tarp medikų. Ar tai normaliai funkcionuojantis žmogus, galiausiai pasiekęs lytinę tapatybę, turėjusią jam priklausyti nuo vaikystės, ar išsigimėlis, estrogeno pripumpuotas viduramžių eunuchas? — daktaras Suričajus pridėjo pirštą prie lūpų, tarsi galvodamas, ką atsakyti į šitą klausimą. Jo veidas nušvito. — Kai kurie psichoterapeutai mano, kad visi mano pacientai yra psichopatai. Toks dalykas kaip vyro kūne gimusi moteris jiems neegzistuoja. Jie mano, kad tai, ką aš darau, yra nusikalstama, — jo veide suspindo šypsena. — Ar bent jau turėtų būti.

— O ką manote jūs?

Daktaras suraukė antakius.

— Aš manau, kad visas šitas klausimas yra sudėtingesnis už bet kieno gebėjimą suprasti. Tikriausiai numanote, kad esu daug apie tai galvojęs. Reikia pradėti nuo klausimo, kas apskritai yra lytis? Esama anatominės lyties: krūtų, vaginos, gimdos, kiaušidžių, penio, sėklidžių. Paskui yra ir chromosominė lytis, pagrindų pagrindas, koks tik gali būti. Čia mes kalbame apie atominius kūno statybos blokus, tačiau chromosominė analizė yra nevienareikšmė ir visai nebūtinai turi atitikti anatomiją. Kitaip tariant, gali pasitaikyti chromosominis vyras su moteriškomis genitalijomis. Tačiau vis dėlto chromosominis požiūris faktiškai naudojamas tik profesionalių sportininkų ir sportininkių tyrimams — kai reikia kažkokio kriterijaus nustatyti, ar tas čempionas (-ė) turi būti vyrų, ar moterų lygos viršuje. Toliau seka hormoninė lytis, tačiau tai grynai cheminis dalykas, kurį paprasčiausiai galima pakeisti išgėrus vieną kitą tabletę. Ir dar yra psichologinė lytis. Kitaip tariant, kokia lytimi jaučiatės? Kaip reaguojate į pasaulį — kaip vyras ar kaip moteris? Taigi didžiausias klausimas — kam skirti pirmenybę?

Daugumai mūsų tokia problema nė nekyla, mes patogiai jaučiamės būdami savo lyties kūne. Bet įsivaizduokite, kad taip nėra. Įsivaizduokite, kad turite puikiai funkcionuojantį, normalaus dydžio penį ir savo sąmoningą gyvenimą praleidžiate manydamas, kad esate moteris svetimame kūne. Šitas reiškinys jokia naujiena, esama aprašymų iš senovės, ypač Azijos, apie žmones, kurie iš esmės buvo transseksualai tais laikais, kai technologijų tam pakeisti nebuvo. Vienintelis šių dienų skirtumas — mes išvystėme tą technologiją. Aš tokiu atveju tepritaikau kūną.

— O būtent ką jūs darote?

— Nupjaunu jiems pimpalus ir kiaušus. Tai vadinasi vaginoplastika, reiškia — vaginos padarymas. Naudoju odos inversijos techniką. Iš esmės nulupame penį — išneriame — invertuojame ir įsiuvame į vaginalinę ertmę. Beje, visi vyrai turi vaginalinę ertmę. Mes ją atveriame, išklojame penio oda, iš tos odos likučių suformuojame gleivinės mazgelį klitoriui, net uždedame tam katinėliui gaubtelį, ir viskas gatava. Na, gal ne visai, bet pagrindinis darbas atliktas. Prieš tai būna daug pasiruošimų — daugiausia hormonų injekcijos ir psichologiniai testai.

— Papasakokit man apie tuos testus.

— Na, kaip ir sakiau, esama psichiatrų, tiesiog nepriimančių „moters vyro kūne“ argumento, bet jie nelaikomi kietais. Tikrą transseksualą galima apibrėžti labai paprastai. Suvokimas, kad esi ne tos lyties, ateina stulbinamai anksti — tarp trejų ir penkerių metų. Bet įdomu tai, kad poreikis yra visai ne seksualinis. Daugybė transseksualų gali visai nesidomėti seksu. VįM kategorijoje — atleiskite, iš vyro į moterį kategorijoje — juk šiuo metu mus domina tik šita, žmogus paprasčiausiai nori būti priimamas kaip normali moteris, o tai atrodo kone iškrypimas, nes normalioms tapatybėms nėra didesnio iššūkio už transseksualą. Jie yra tikrieji mūsų laikų revoliucionieriai, tie, kurie net lytį paverčia lanksčia sąvoka.

Tai, tiesą sakant, visai miela. Moterimi persirengęs ir išsipustęs gėjus, einantis per klubus, kad pasirodytų, iš tiesų yra šoumenas, ekstravertas. O tikras transseksualas persirengia ir vienas eina pavedžioti šuns — nes su moteriškais drabužiais jis jaučiasi kur kas patogiau ir taip apsirengęs jis daro visus kasdienius dalykus. Sapnuose jis — heteroseksuali moteris, o pagaliau patekęs pas mane jis pasirengęs padaryti viską, — absoliučiai viską, — kad gyventų moters kūne. Kadangi šitie vyrai dažnai būna sutuoktiniai ir tėvai, visa tai gali reikšti, kad jie atsisako ir vaikų, ir visko kito, ką pasiekė gyvendami kaip vyrai.

— O nebūna atvirkščiai — moterų, galvojančių, kad jos turi būti vyrai?

— Žinoma, būna, tačiau tokia operacija kur kas sudėtingesnė. Gana paprasta iš varpos padaryti dirbtinę vaginą, bet beveik neįmanoma sukurti normaliai funkcionuojančios varpos. Šiuo metu MįV yra kebloka. Bet neabejoju, kad kai tik žinosime, kaip pagaminti viso pajėgumo pimpį ir jį užmauti, gatvėje stovės eilės. Juk gyvename nepasitenkinimo amžiuje. Visi nori būti kažkuo, kuo nėra.

Šitas daktaras visai neatrodė norintis būti tuo, kuo nėra. Kiek apkūnokas, perkopęs per keturiasdešimt, bet didžiausią įspūdį man paliko iš jo, regis, sklindantis auksinis švytėjimas, tarsi jis būtų žmogus, net nesuvokiantis, kad egzistuoja skurdas. Jam pasakojant apie savo darbą, tajų kalba maišėsi su vakarietiškais medicinos terminais ir amerikietišku slengu; tarpais, kai pamatė, kad suprantu, jis prabildavo vien angliškai.

— O kaip šiuo atveju, ar jis/ji atitiko visus reikalavimus?

Daktaras vos vos sudvejojo.

— Žinoma, — mostelėjo ranka. — Kai pateko pas mus, ji jau buvo shemale.

— Shemale?

— Žinau, tas žodis baisiai mandrai skamba. Bet mes pripratome jį vartoti, nes visi gatvėje žino, ką tai reiškia. Trumpai tariant, shemale yra vyras, išėjęs visą hormonų kursą, pradėjęs augintis krūtis, bet kol kas nesiruošiantis eiti iki galo su operacija. Tie hormonai jam reikalingi tam, kad suteiktų moterišką išvaizdą ir padėtų jaustis moteriškam, tačiau jis pasilieka savo lytinius organus, kad galėtų jausti orgazmą. Savaime suprantama, homoseksualiuose santykiuose jis paprastai būna pasyvusis.

— Vadinasi, jūsų pacientė — Fatima — ir atėjo pas jus būdama tokios tarpinės būklės?

— Nebūtinai tą būklę reikėtų vadinti tarpine. Daugybė vyrų šitaip gyvena. Kartais estrogeną vartoja iki pat senatvės.

— Taigi Fatima galėjo tikti tai shemale kategorijai? Ir galbūt visai nesiruošė darytis operacijos, nebent susiklostytų itin palankios aplinkybės?

Daktaras Suričajus suraukė antakius ir pabarbeno į rašomąjį stalą. Tas stalas buvo bemaž vienintelis ne baltas ir ne kreminės spalvos daiktas kabinete. Net užuolaidos ant langų buvo kreminės, sienos — baltos, daktaras Suričajus apsivilkęs baltą chalatą, baltos net plastikinės lenktos kėdės. Rašomasis stalas irgi netamsus — lyg ir lakuotos pušies, o paveikslų rėmai paryškinti auksu. Šita klinika tobulai balansuoja tarp modernios ligoninės ir pasaulinės klasės viešbučio.

— Klausykit, aš suprantu, ką jūs norite pasakyti, tačiau ką galiu padaryti? Gyvename žinių prieinamumo, interneto amžiuje. Vis daugiau žmonių atvyksta pas mus jau turėdami atsakymus į savo klausimus — viską išnagrinėja internete ir žino viską, ką jums dabar papasakojau. Taigi gali laukti, kad kas nors kaip Fatima pasakys: „Taip, iš pradžių, kai man buvo treji, norėjau būti moterimi, o persirengusi visai nevaikštau į klubus pasirodyti, tiesiog einu pasivaikščioti į parką.“

— Bet juk Fatima buvo gatvės vaikas, menko išsilavinimo prostitutas?

Daktaras Suričajus gūžtelėjo.

— Jei klausiate, ar aš manau, kad ji buvo primokyta, atsakau — taip.

— Kieno primokyta?

— O kaip jūs manote? Kaip ir minėjote, ji buvo gatvės šliundra ir tikrai negalėjo be kitų pagalbos leisti sau mano paslaugų. Vienintelis būdas šitoms būtybėms gauti medicinines procedūras — susirasti rėmėją. Tailandas — pasaulio LKCH — t.y. lyties keitimo chirurgijos — sostinė. Čia užsiimame ir mikrochirurgija, ir turime geriausių šios srities chirurgų. Žmonės atvyksta iš viso pasaulio. Monrealis labai geras, o ir JAV yra puikių ligoninių su šitų technikų specializacija — Džonso Hopkinso ligoninė yra, žinoma, pasaulinės klasės, tačiau anglosaksiškąjį pasaulį tokie dalykai baisiausiai trikdo ir nervina. Psichologiniai testai juos šiurpina ir trunka apie tris mėnesius. Visas įvadinis kursas ir patikrinimas JAV paprastai trunka dvejus metus. Žmonės visai nebūtinai pasirengę šitiek laiko atsiskleidinėti vyrams ir moterims baltais chalatais, taigi jie atvyksta pas mus. Todėl mes turime daug praktikos. Atliekame tūkstantį operacijų, kai lygiai tokia pati klinika Vakaruose atlieka tik šimtą. Taigi natūralu, kad mūsų chirurgai labiau patyrę. Be to, — nusišypsojo, — Tailando gydytojai — puikūs žmonių pjaustymo specialistai. Sumaniausi pasaulyje. Tikriausiai tai vis dėl tų azijietiškų genų. Ir dėl to mūsų klinika vietiniams pasidaro per brangi — vakariečiams, žinoma, visiška piguva. Paprastai vietinis gatvės verslas keliauja kur pigiau, į kitas klinikas. Ten rezultatai gali būti įvairūs.

— Vadinasi, jį pažįstate?

Šitas klausimas buvo pirmasis, regis, nustebinęs daktarą.

— Pažįstu? Kalbate apie tą jūrų pėstininką? Turbūt juokaujate — pažįstu. — Aš kilstelėjau antakius. — Mačiausi su juo daugiau nei su savo paciente. Tada, kai jis nebūdavo čia ir manęs nekonsultuodavo, skambindavo man telefonu. Padariau klaidą ir daviau jam savo mobiliojo numerį. Žadindavo vidury nakties, tarsi būčiau koks bendrosios praktikos gydytojas ar ką.

— Ar tai neįprasta?

— Neįprastas buvo tas kraštutinis intensyvumas. Jis pats buvo labai kraštutinis žmogus. Perfekcionistas. Kartais būdavo visai nepanašus į kareivį, tačiau tuomet pagalvodavau, taip, būtent toks ir turi būti geriausias profesionalus karys, atidus smulkmenoms, niekad neleidžiantis niekam praslysti pro šoną. Tačiau akį turėjo tokią, kokia kareiviams paprastai nebūdinga. Dieve mano, va čia tai akis. Jis ją faktiškai sukūrė, ir turiu pripažinti, kad pasibaigus tam procesui produktą gavo tobulą. Fatima yra geriausias mano kūrinys, neabejotinai.

— Ir jo kūrinys?

— Taip, tas tiesa. Jis viską surasdavo internete, gaudavo profesionalią programinę įrangą savo sušiktam kompiuteriui ir ateidavo pas mane su tokiais dalykais, apie kuriuos vargiai ar buvau girdėjęs. Puikiai išmoko visą medicininę lotynišką terminologiją ir suprato kiekvieną odos inversijos technikos, apie kurią jums ką tik pasakojau, detalę ir dar apie visus balso reikalus.

— Balso?

— Va čia tai tikra problema. Lytiniai organai nėra tokie sudėtingi — tiek mūsų, tiek kitų žinduolių iš esmės nesiskiria, jie — vieni seniausių organų, susiformavę nuo to laiko, kai Dievas suskirstė pasaulį į moterišką ir vyrišką, apie juos žinome be galo daug. Be to, dėl socialinių priežasčių jie retai modifikuojami. Balsas — visai kas kita. Aš ne psichoterapeutas, tačiau jei paklausite mano nuomonės, balsas kur kas svarbesnis tapatybei nei tai, ką turite tarp kojų. Galiu nupjaustyti jums mėsiukus ir padaryti gražių gražiausią putytę, bet tikrai nebūsite laimingas, jei kaskart pravėręs burną dudensite vyro balsu. Adomo obuolį galima nudrožti — Fatimos atveju nudrožti reikėjo visai nedaug, tik vietinės operacijos su mažučiu pjūviu kaklo priekyje.

Jis parodė į savo paties Adomo obuolį ir brūkštelėjo per jį nykščio nagu.

— Tiesą sakant, ji ir taip buvo natūrali, faktiškai nebuvo jokio iškilumo. Paleidau ją su mažulyčiu plonulyčiu lengvai paslepiamu randeliu — iš pradžių dengdavo jį vėriniais, bet kai užgijo, niekuo nesiskyrė nuo natūralių raukšlių. Nemanau, kad kas nors galėjo pastebėti, o jei ir pastebėjo — susivokti, kas tai yra. Bet tai, žinoma, niekaip nesutvarkė balso, tik kaklo priekio išvaizdą. Balsui reikalinga terapija, gal net drauge su sudėtinga technika, kuri vadinasi netiesioginis krikotiroidinis priartinimas. Iš esmės labiau įtempi balso stygas, kad jos leistų kiek aukštesnius garsus.

Pauzė, kol daktaras Suričajus, atrodo, apžiūrinėjo mano kaklą.

— Tačiau dažnai klaidingai manoma, esą moters balsas turi būti aukštesnis už vyro, kad skambėtų moteriškai. Kai kurios moterys kalba labai žemu balsu ir jis sugeba skambėti nuostabiai moteriškai. Jau nuo mažumės imame nustatinėti lytį pagal balsą, sugeriame į save milijonus pasąmoninių komandų. Būtent balsas išties ir pasako pasauliui, kas ir kokie mes esame, pasako kur kas daugiau nei genitalijos ar net apranga. Pavyzdžiui, jūsų balsas, detektyve, tiksliai nustatytas ir pritaikytas jūsų profesijos tikslams. Jūs mandagus ir tvirtas, galite bauginti net nekeldamas tono ir, garantuoju, puikiai žinote, kaip išgąsdinti žmogų tiesiog įleidus į balsą tam tikrą šalčio gaidelę, ar ne? Pati sunkiausia užduotis — išmokyti žmogų balsu vaizduoti priešingą lytį ir kad jis neskambėtų nenatūraliai ar lyg moters parodija. Visa laimė, tai ne chirurginė problema.

— Fatima kalba visai kaip moteris, jos balse nėra ničnieko vyriško.

— Teisingai. Tai pats didžiausias Bredlio nuopelnas, ir išties juo lieka tik žavėtis. Jei atvirai, chirurginiu požiūriu jis buvo tikra rakštis. Gavo būtent tokius papus, kokių norėjo, bet tam prireikė kokių dvidešimties valandų diskusijų, piešinių, brėžinių, diagramų ir elektroninių laiškų apie spenelius — ar galite tuo patikėti? Norėdamas padaryti tikrai gerą krūtinę, turi tęsti natūralius torso kontūrus — iš esmės tai meninė problema, todėl tam reikia menininko akies. Bredlis manė esąs vienintelis, suvokiantis grožio dėsnius, o aš tebuvau visų išgirtas mėsininkas. Tiesą sakant, prigadino jis man nervų, tačiau turiu pripažinti, kad žinojo, ką šneka. Tačiau su balsu visai kas kita. Pats labai daug dirbo, naudojo įrašus ir nusiuntė ją pas balso terapijos specialistą, kai tik kiek patempėme jos balso stygas. Tas specialistas buvo amerikietis, manau, ten ji ir išmoko taip puikiai kalbėti angliškai. Tačiau svarbiausia, kad arba tas balso terapijos specialistas, arba Bredlis, arba juodu abu, puikiai suvokė garsinius moteriškos tapatybės kontūrus ir perkėlė juos į Fatimą. Tai ir yra tikroji jos paslaptis, kurios žmonės dažnai nepastebi. Jie atkreipia dėmesį į jos ilgas kojas, tobulus papus ar afro-modiljanišką veidą, bet nesuvokia, kad visa jos seksualumo galia smogia, tik kai ji praveria burną. Tai ir kibirkštis, ir sustiprinimas — signalas, bylojantis: „Va čia tai tikra moteris“ Man ir dabar pagaugai nueina, kai ji prabyla tuo negroidinės tekstūros ir labai labai moterišku balsu.

— Apie šitą klausimą, daktare, prašom pagalvoti. Ar jums kartais nesusidarydavo įspūdis, kad kažkas, be Bredlio, padėjo kurti Fatimą?

Jis suraukė antakius ir, palenkęs galvą į šoną, įsistebeilijo į mane.

— Tikrai? Taip galėjo būti? Tokia mintis man niekad nekilo, bet svarsčiau, iš kur tam jūrų pėstininkui kartais kyla tokių minčių? Kartais jo šnekos panėšėdavo į meno pardavėjo, o ne kareivio.

— Gal numanote, iš kur atsirado vardas Fatima?

Jo žvilgsnis pagyvėja.

— Įdomu, ar ne? Aš dalyvavau, kai juodu apsisprendė dėl jos naujojo vardo. Bredlis paklausė: „O kaip ruošiesi pasivadinti, saulele?“ Ir ji atsakė: „Fatima, Pranašo dukterimi.“ Kaip galite įsivaizduoti, mums tai buvo netikėta. Paskui susivokiau, kad pasivadindama kokia nors Karina, ji galėtų tapti taikiniu visokiems atvertėjams į tiesą, tiek musulmonų, tiek krikščionių. Bredlis paklausė: „Tu tuo tikra?“ Ir ji atsakė, kad taip. Tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio ji nesileido į jokius kompromisus.

Daktaras atsistojo. Jis pasirodė esąs netikėtai žemo ūgio, ne daugiau kaip penkių pėdų šešių colių; sėdėdamas jis skleidė galios ir valdžios jausmą su madingu vulgarumo prieskoniu; atsistojęs tapo mažu vyruku, kuriam reikia kažką įrodyti.

— Klausykit, jei jums reikia, galiu duoti kopijas.

Kitame kabineto gale daktaras Suričajus laikė savo kompiuterį — aukštą dėžę ir plokščią dvidešimties colių skersmens monitorių. Kai daktaras pajudino pelę ir pabarškino klaviatūrą, akies kampeliu pamačiau vieno penio diagramą. Panaršęs dokumentuose jis atidarė failą, kuris vadinosi „Fatima“. Greitai perbėgo keliais lytinių organų ir Adomo obuolio grafikais ir sustojo ties krūties diagrama.

— Va apie maždaug tokius dalykus ir kalbu, — jis linktelėjo į ekraną.

Kažkas, pasinaudodamas kompiuterio programa, žalioje sukryžiuotų linijų matricoje, vaizduojančioje torsą, nubrėžė krūties kontūrus.

— Tai septyniasdešimt šeštoji krūties diagrama. Nejuokauju, jis jas sunumeravo ir susiuntė elektroniniu paštu. Tai dideli grafiniai failai, jie buvo užkimšę mano sistemą, kol neįsirengiau plačiajuosčio interneto. Matote, čia tik kontūrai. Jei spustelsiu ant spenelio, va taip, gausiu spenelio detales.

Vaizdas pasikeitė, ir dabar buvo galima pamanyti, kad žiūri į suskaldytą seno monumento bokštą. Matmenis galima nustatyti pagal žalios matricos tinklelį.

— Matote, jis net numatė, kokio dydžio spenelio jam reikia, kokio jis turi būti ilgio, areolės dydį. Matote? — Dabar ekraną užpildė aiškus milžiniško juodo spenelio su juoda areole vaizdas. — Viena, ką galima pasakyti apie tą žmogų, jam nekilo problemų dėl juodumo. Jis didžiavosi savo afrikietiškomis šaknimis, ir šitas jo bruožas man visai patiko.

— Vienintelis bruožas?

Daktaras gūžtelėjo.

— Kaip turbūt įsivaizduojate, pas mane ateina visokių. Mano darbe fanatiškai besikišantis meilužis yra standartinis personažas, bet tokių protingų ir užsispyrusių kaip Bredlis gana reta. Tačiau niekaip negalėjau priprasti prie vieno: kad nespecialistas į chirurgiją žiūri šitaip šaltai. Chirurgai tokie ir turi būti, tačiau jei tas pacientas būtų mano mylimasis ar šiaip artimas žmogus, nemanau, kad būčiau toks apsėstas estetinių detalių — man tebūtų svarbu, kad jis gautų tą taip trokštamą lytinę tapatybę ir jam palengvėtų psichologiškai. Juk tam šita operacija ir atliekama, ne dėl ko nors kito. Dabar pažiūrėkit.

Vaizdas pasikeitė į pilną krūties eskizą, su rodyklėmis ir pjūviais.

— Jis net sugalvojo, kaip tiksliai išdėlioti fiziologinio tirpalo maišelius. Matote, didinant krūtis, fiziologinio tirpalo implantai dedami už pieno liaukos, tiesiai ant pačios krūtinės ląstos. Pati krūtis juos laiko vietoje, bet jie truputį ir juda, o tai suteikia natūralumo jausmą, todėl šiais laikais visi ir nori fiziologinio tirpalo, o ne tų idiotiškų silikono implantų, tie tai stovi kaip betonas ir paplekšnojus net aidi! — daktaro veidą perkreipia profesionalo pasibjaurėjimo mina. — Bet mūsų Bredlis žengia dar toliau. Jis nori išmatuoti tikslią fiziologinio tirpalo implanto poziciją, dešimtosios milimetro dalies tikslumu, tarsi nustatinėtų kokį taikymosi tašką ar dar ką, kad pasiektų būtent tokį krūties kontūrą, kokio jam reikia. Dar niekad nebuvau susidūręs su kuo nors panašaus. Tiesą sakant, kalbant apie krūtis, esama tam tikros veikimo laisvės, mat dauguma pacientų supranta, kad tikrų krūtų forma nuolat keičiasi, tai priklauso nuo to, ar moteris stovi, ar sėdi, ar guli ir t.t., ir jie būna patenkinti, jei tas didinimas daugiau ar mažiau atitinka gamtos dėsnius. Tačiau Bredlis siekė kažko ypatingo — tikriausiai kažkokio asmeniško erotinio paveikslo, savo svajonių papų. Va dabar, matote? — Vaizdas pasikeičia į pilną torsą matricoje ir iš priekio, ir iš šono. — Jis iš tiesų puikus. Štai tas efektas, kaip jis man daug kartų aiškino. Krūtys turi būti kiek per didelės kūnui, bet tik vos vos, idant atrodytų pilnos ir standžios, bet ne kadaruotų — taip ir pasakė: „kadaruotų“. Daug vyrų turi savo sampratą apie papus, tačiau dar nemačiau nė vieno, kuris juos šitaip smulkmeniškai analizuotų. Standžios, bet kad neatrodytų nenatūraliai, malonios, kitaip tariant, minkštos ir paslankios, didelės, bet kad ji neatrodytų per daug papinga ar išpūsta — dar vieni jo žodžiai. Pasakiau jam, kad jis siekia neįmanomo — jei nori minkštų ir paslankių, turi atsisakyti standumo. Jei nori didelių ir minkštų — išvis negausi pastovios formos, ji nuolat kis. Jis atsakydavo: „Žinau, daktare, žinau, bet jūs turite siekti tobulo balanso, ir tiek.“ Prie jos krūtų praleidome ištisas valandas, dienas. Jis įvėlė mane į tokias kraštutines smulkmenas, kokiomis niekada neužsiiminėjau. Galų gale mes padarėme tuos jo tobulus papus, ir jie tikrai gražūs, kaip manote?

Staiga aš pamačiau Fatimą, nuogą iki juosmens, su jos pažįstamomis krūtimis, styrančiomis į mane, ir ta portrete priešais Bredlio lovą jau matyta šypsenėle veide.

— Sakykit, daktare, o ką veikė Fatima, kai visa tai vyko? Juk judu kalbėjote apie jos kūną.

— Pasakyti „buvo pasyvi“ būtų per daug įžeidu. Bet ji nebuvo linkusi ir labai reikštis. Dažniausiai Bredlis ateidavo pas mane vienas, bet kai ji ateidavo kartu, jis stengdavosi jos neįtraukti. „Ar gerai, brangioji? Visus nuneši“, — maždaug šitaip. Manau, ji tikėjo, kad jis nuoširdžiai nori jai geriausio kūno ir turbūt geriau už ją supranta grožį. Nereikia pamiršti, kad šito žmogaus išvaizda itin galinga. Milžinas, ir gal tam tikra prasme — genijus. Man buvo sunku ir ginčytis su juo, ir prieštarauti. O ji dievino jį, tai atsispindėjo jos akyse. Šitas žmogus, šitas dievas, atėjo iš nakties, apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom, suteikė jai savigarbos — visgi mes čia kalbame apie niekada nieko neturėjusią gatvės prostitutę, tam tikra prasme paverstą žvaigžde. Ji buvo pasirengusi sutikti su beveik viskuo, ką jis siūlė. Bet nesakyčiau, kad ji nebuvo asmenybė. Ji nebuvo pasyvi, tik supratinga.

— Nematėt, kad jie pyktųsi?

Dėl šito daktaras pasvarstė. Susiraukė.

— Negalima sakyti, kad pykosi, bet šiuo atveju reikia įvertinti kultūrinius skirtumus. Fatimos šaknys džiunglėse. Ji pasakodavo, kaip jie užsiiminėja seksu, kitaip tariant, paliesdavo svarbiausius veiksmo momentus, o jis šitoje vietoje tapdavo tokiu amerikietišku drovuoliu. Nemėgo mano akivaizdoje kalbėti apie jų intymumus, o mums su Fatima tai atrodydavo keista. Juk, šiaip ar taip, aš kūriau kūną, kurį, kai visa tai baigsis, jis ruošėsi dievinti. Fatima norėjo būti tikra, kad jos naujoji vagina jį patenkins, suteiks jam pilną malonumą, bet apie tai kalbėdamas jis jautėsi nesmagiai. Visose mūsų diskusijose jį domino vizualinis aspektas, o apie tai, koks bus pats lytinis aktas, jis beveik neužsimindavo.

— Ar tai neįprasta?

Jis linktelėjo.

— Taip, labai. Didysis klausimas, sekantis po: „Ar pacientė irgi galės patirti orgazmą?“ — yra: „Ar vagina bus kaip tikra?“ Beje, abiem atvejais atsakymas yra taip. Erektilųjį penio audinį panaudotame malonumo jausmui ir orgazmui suteikti. O kadangi vaginai suformuoti naudojame penio odą, ji ir jaučiama kaip tikra vagina, tik būtina naudoti lubrikantą.

— Atleiskite, pamiršau paklausti. Kai Fatima atėjo pas jus, ji jau buvo kurį laiką vartojusi hormonus — kiek pamenu, sakėte — estrogeną. Ar tai Bredlis jai pradėjo juos duoti?

Vėl tie suraukti antakiai.

— Nežinau. Ji vartojo „Estradiolį“, augalinės kilmės estrogeną, plačiai naudojamą JAV ir Europoje. Jis gana modernus. Dauguma mūsų vietinių estrogenų vis dar gaminami iš veršingų karvių šlapimo. Poveikis toks pats, tačiau esama pagrindo manyti, kad tokie sintetiniai preparatai kaip „Estradiolis“ saugesni.

— Kitaip tariant, palikta likimo valiai Fatima turbūt gertų vietinį variantą? Išties atrodo, kad ją nuo pradžių vedė už rankos, ar ne, daktare? — Daktaras kriukteli. — Tai jums neužkliuvo?

Atrodė, kad galiausiai man pavyko pramušti rafinuotas daktaro manieras. Jis liovėsi įterpinėti angliškas frazes ir pratrūko gryniausia tajų kalba.

— Neužkliuvo? Kad ji buvo savo meilužio kūrinys? Kalbat kaip farangas, gal todėl, kad ir esat pusiau farangas. O kuris gi čia iš mūsų nėra kieno nors kito kūrinys? Jis jai siūlė geresnį gyvenimą, gyvenimą, kurio ji norėjo, jai tai svarbiausia ir ji buvo pasirengusi už tai sumokėti bet kokią kainą. Tokios buvo mano pacientės pasąmoninės instrukcijos man, o visa kita yra tik farangiškos nesąmonės, šūdo malimas, kad pateisintų tas konsultantų armijas, kainuojančias balsinius pinigus, — daktaras nuryja seiles ir jau ramiau priduria: — Ar man tikrai verta jums priminti, koks gyvenimas siūlomas varguoliams mergvaikiams skersarūšiams, negroidams skersarūšiams šitoje gailiaširdėje atjautos žemėje?

— Ačiū, daktare. Ir nepykit, turiu dar vieną klausimą, bet jau tikrai paskutinį: ar turite nors kokį supratimą, kaip Bredlis galėjo sau leisti jūsų paslaugas?

Įdėmiai stengiausi įžvelgti nors kokius požymius, kad jis jaučiasi nesaugiai, tačiau neįžvelgiau. Daktaras Suričajus tiesiog gūžtelėjo.

— Jis buvo amerikietis. Amerikiečiai sugeba gauti pinigų net būdami neturtingi. Gal jis turėjo kokį turtingą giminaitį ar ką? Ne mano reikalas klausti. Mano sąskaitas apmokėdavo reguliariai ir iš karto.

— O apie kiek kalbame? Maždaug, man tikslaus skaičiaus nereikia.

Daktaras Suričajus pasikasė smakrą.

— Na, man teko įskaičiuoti ir visą tą papildomą laiką, praleistą su Bredliu, visus tuos antros valandos nakties pokalbius, kai jį pažadindavo kokios nors idėjos ar neduodavo ramybės koks nors estetikos klausimas. Maždaug šimtas tūkstančių dolerių.

— O tai lyginame su kokia suma, kurią mokėtų kur kas įprastesnis klientas be tokio viską komplikuojančio meilužio?

— Gal su penkias procentais to.

— Penkiais procentais? Judu su Bredliu normaliai su ta Fatima įsismaginote, ar ne?

— Kaip ir sakiau, jis buvo apsėstas ir galėjo sau tai leisti.

Kai baigiu pasakoti, Džouns dar ilgai tyli. Jau beveik pasiekiame Krungtepo priemiesčius, kai ji paklausia:

— Tai šitą tu ir pamatei anądien Voreno salone? Vos žvilgtelėjai iš arčiau ir supratai, kad ji transseksualas? Aš — moteris, ir to nepastebėjau. Net ir dabar, jei nežinočiau ir praleisčiau su ja ištisą dieną, nemanau, kad suprasčiau. Bet tu tai pamatei ir iškart išaiškinai tą bylą, ar ne?

Pakeliu rankas ir leidžiu joms nukristi.

— Tik ne visą bylą. Kontūrus, gal.

— Nori pasakyti, kad tavo protas toks aštrus dėl meditacijos?

— Ne dėl meditacijos. Aš iš gatvės, kaip ir ji.

— Ar būtent to ir reikia moteriai, kad tave užvestų — ji turi būti iš pamazgų duobės? Neatsakyk. Ką gi, turime pavyzdinį aukos modelį?

— Taip, — atsakau.

— Ir verslo partnerius, ketinančius gaminti produktą po produkto, lygiai kaip ir su nefritu?

— Šioje karalystėje gyvenimas pigus, o gatvės prostituto — ypač pigus.

— Imi išmestinį kūną, paverti jį savo fantazijų objektu, darai su juo ką panorėjęs, paskui, kai didysis bosas tavo rėmėjas sako, kad jau laikas, leidi jam pasinaudoti juo tik jo paties savitu būdu, ištrenki lauk ir ruoši kitą? Vaidini ir Dievą, ir velnią?

— Taip, — atsakau. — Visiškai teisingai. Kas galėtų labiau svaiginti vyrus, kurie, kiekvienas savaip, jau turėję viską, kas geriausia? Tik tiek, kad planas neišdegė.

— Atsisakai savo lyties, savo genitalijų, savo dievinamam vyrui paverti save eunuchu, o paskui sužinai, ką jis tau rengia.

— Tik iki to laiko dar sužinai, kad jis skystakiaušis ir klaikiai bijo gyvačių.

— Aha, imčiausi gyvačių.

— Ir aš.

— Bet kodėl ar kokiu būdu atsirado tas pitonas? Pasak skrodimo, tas pitonas jo net nesužeidė, tik tuo momentu, kai jūs, vaikinai, pasirodėte, kaip tik ruošėsi praryti jo galvą.

— Pitonas ir khmeras?

— Pitonas, khmeras ir vaizdo įrašas?

Džouns proto aštrumu mane nustebina jau ne pirmąsyk. Laukiu, kol ji pratęs savo mintį, bet šiuo metu pats dar nenoriu spausti. Pagalvoju, kad vis dėlto gal ji ir ne tokia įžvalgi, bet, jau beišleisdama mane prie mano pastato, ji prataria:

— Verčia susimąstyti, kodėl Vorenas čia sėdi šįkart, ar ne? Juk reikėtų manyti, kad jis laikysis atokiau, bent jau kol tu baigsi savo tyrimą.

Pagautas impulso, kurį tikrai derėjo nuslopinti, atsisveikindamas paėmiau jos ranką ir pabučiavau. Ta jos ranka suspaudė manąją tarsi geležiniai spąstai ir kurį laiką niekaip nepaleido. Teko gerokai truktelti, kad išsivaduočiau, bet tada jos akyse pasirodė pyktis.

— Nesuprask manęs neteisingai, Sončajau, aš tik stengiuosi suvokti vietos papročius, bet ar būčiau teisi manydama, kad kai pradėjai dirbti policijoje, tau nebuvo atsivėrę daug profesinių kelių?

— Prostitutas arba faras, — atšaunu ir palieku ją.