35

Guliu ant savo čiužinio ir laukiu Džouns, klausydamasis radijo per ausinuką. Pisitas praneša, kad visi laikraščiai rašo, jog Vyriausiasis Patriarchas patvirtino ir palaimino du tūkstančius naujų pavardžių, sugalvotų vyriausiųjų vienuolių. Tos pavardės bus siūlomos pagal pavardžių rezervavimo schemą. Pisito svečias — budistų atstovas, aiškiai tikintis, kad šitos naujienos visus sužavės ir pradžiugins. Pisitas nusiteikęs skeptiškai ir klausia, ar dvidešimt pirmame amžiuje dera gyventi viduramžių teokratijoje, kur vyrai, vilkintys nuo trečio amžiaus prieš mūsų erą išlikusius drabužius ir leidžiantys laiką giedodami ir kartodami žodžius prieš du tūkstančius metų mirusia kalba, atsako už žmonių pavardes. Svečias, ir pats vienuolis, priblokštas klausia, kaip kas nors gali norėti nepalaimintos pavardės? Pisitas greitai juo atsikrato ir pakeičia sociologu, paaiškinančiu, kad mes esame prietaringi žmonės, kuriems tokie intymūs dalykai kaip pavardės turi turėti magiškų galių. Pisitas pralinksmėja ir paklausia apie vakarietiškas pavardes:

— Jos paprastai atspindi vakarietišką pinigų maniją, kadangi nusako, kokį darbą dirbo žmogaus protėvis: Smitas, Vudmenas, Beikeris5 ir t.t.

— Vadinasi, pas juos — pinigai, pas mus — magija?

Tas suabejoja:

— Galima ir taip sakyti, tačiau tai būtų pernelyg supaprastinta.

Pisitas atsikrato ir šituo ir kalbina psichiatrą, mielai diskutuojantį mėgstamiausia Pisito tema. Kodėl tajų vyrai rizikuoja savo sveikata ir vyriškumu ir didinasi penius silikonu ir geliu? Šita operacija nepaprastai skausminga, turi pašalinių poveikių — tai tinimas ir infekcijos, be to, nelegali. Psichiatras paaiškina, kad iki Vakarų reklamos įsiveržimo tajų vyrams nekildavo jokių minčių apie dydį, ir teisingai, nes standartinio tajiško organo dydis puikiai pritaikytas standartinei tajiškai vaginai, tačiau pasirodžius vakarietiškoms porno ir cigarečių reklamoms labai sumažėjo pasitikėjimas savimi. Ironiška, bet šito Vakarų puolimo padariniai sukėlė impotencijos bangą — arba dėl tų pragaištingų operacijų, arba dėl chroniško nepasitikėjimo savimi.

Pisitas nusijuokia:

— Vadinasi, be viso to, jie mus dar ir kastruoja?

— Galima sakyti ir taip, — nusijuokia ir psichiatras.

Ūmai Pisitas vėl užsigeidžia paskambinti tam vienuoliui ir paklausti, ką jis manąs apie visa tai ir Vakarų kultūrą apskritai. Po ano paniekinimo tas dabar nusiteikęs itin dzeniškai, o gal net ir absoliučiai sarkastiškai:

— Tiesą sakant, Vakarai apskritai yra kritinių situacijų kultūra: viesulai Teksase, žemės drebėjimai Kalifornijoje, žvarbus vėjas Čikagoje, sausra, potvynis, badas, epidemijos, narkotikai, karai dėl bet ko — saugokitės to meteoro ir kiek laiko išties liko mūsų Saulei? Žinoma, jei netikėtum galintis viską kontroliuoti, nebūtų ir tų kritinių situacijų, tiesa?

Beldimas į mano duris. Atvyko FTB.

Sėdėdamas ant galinės sėdynės vėl bandau išaiškinti, kodėl meditacija gali padėti nusikaltimų tyrimo menui. Nežinau, ar pats tikiu tuo, ką šneku, bet mano nuotaika tokia, kad norisi taip šnekėti. Matyt, būsiu tapęs neįveikiamo potraukio ją erzinti auka.

— Kad suprastum, kodėl koks nors žmogus mirė smurtine mirtimi, kartais pravartu ištirti jo ankstesnius gyvenimus. Tai ne nelaimingi atsitikimai. Nei nelaimingų atsitikimų, nei sutapimų nebūna.

— Aha?

— Pavyzdžiui, senais gerais laikais Amerikoje turbūt buvo daug viešnamių?

— Senuosiuose Vakaruose? Aišku.

Aš linkteliu.

— Bredlio sekso manija aiškiai bus dalyvavimo tame versle pasekmė, — susiraukiu. — Tačiau tai nepaaiškina gyvačių.

— Gerai, jei nori pažaisti šitą žaidimą, man nesunku. Gal jis vadovavo viešnamiui, pastatytam ant barškuolių lizdo? Gal nesumokėjusiuosius nubausdavo jiems į lovas dėdamas barškuoles? — ji purto galvą. — Negaliu patikėti, kad šituo užsiiminėju.

— Tu nesupranti. Tai ne tikėtinų hipotezių klausimas. Turi sekti paskui virpesį per laiko tėkmę. Bredlio virpesys buvo ypatingas, labai stiprus. Mano bėda ta, kad jo karminė kilmė ne azijietiška.

— O kaipgi su Centrine Amerika? Actekai, inkai, majai? Visi jie turėjo gyvačių fetišus. Ir buvo neįtikėtinai žiaurūs.

Mano galvoje kaipmat švysteli vizija: gyvatės, duobė, plunksnomis apsikaišęs šventikas žieduotais pirštais, aukos siaubas, zikuratas. Nušvintu šypsena, o Džouns nusisuka, kaip visada nutaisiusi įprastinę „negaliu patikėti, kas per nesąmonė“ — susierzinimo viršūnės miną. Po kelių minučių ji vėl atsisuka jau suvaldžiusi savo įsiūtį — sprendžiant iš veido, ne be pastangų.

— Gerai, pateik man su šita byla nesusijusį pavyzdį.

— Pavyzdį?

— Taip, iš savo gyvenimo, tikrą buvusio gyvenimo atsiminimą, įtikinamą tokiai konservatyviai praktikei be fantazijos kaip aš, — ji pauosto orą. — Kaip antai dėl tavo kvepalų manijos, lažinuos, ją tikrai galima atsekti per kelis šimtmečius. Visai nesuprantu — faktiškai negali sau leisti apsirengti, bet kvepiniesi tokiu brangiu odekolonu — ar čia Bankoko falsifikatas?

— Aišku, ne falsifikatas, netikri kvepalai pradvysta ant odos pabuvę kelias minutes. Čia pats paprasčiausias Ralfo Loreno „Polo“.

— Pats paprasčiausias Ralfo Loreno „Polo“, — mėgdžioja ji. — Kokie penkiasdešimt dolerių už buteliuką, — ji spokso į mane ir laukia istorijos, kad galėtų ją išjuokti.

Jos pozicija priverčia mane ginantis apsivynioti apie savo atmintį: senąjį Mainų tiltą, jungiantį Sitė salą su Dešiniuoju krantu, ir ant jo stovinčius keturaukščius namus, kur per patį vidurį būta parfumerio krautuvėlės: tamsaus ir pelėsiais atsiduodančio kambario, nuo grindų iki lubų užkrauto stikliniais indais su muskuso, bebro liaukų, nerolio, žonkilio, cinamono, tuberozos, ambros, cibeto, santalo, bergamočių, vetiverijų, pačiulių, opopanakso ištraukomis. Ten buvo Nong su kalnu vidutinės klasės kurtizanės sijonų, o Triufo — su sniego baltumo ašutiniu peruku. Gerai, gal tai ir fantazija arba savitaiga, bet iš kur man žinoti, kad aštuonioliktame amžiuje ant Mainų tilto būta pastatų? Dabar nebėra nė vieno, ištisas dienas naršiau internete, kol viską susiradau. Aš — Tailando faras, gyvenime nežinojau, kad ant tiltų gali būti parduotuvių.

Vis dėlto nusprendžiu tai papasakoti Džouns. Ji tyliai į mane įsistebeilija, paskui papurto galvą.

— Jei tik nebūtum toks velniškai simpatiškas... Iš kur žinai visų tų ingredientų pavadinimus? Pusės jų nesu girdėjusi.

Farangai kupini netikėtumų. Jai įspūdį daro erudicija, o ne įrodymų kokybė.

FTB nereikėjo klausti manęs, kodėl važiuojame į krokodilų veisyklą. Gyvatės kaip žmogžudystės įrankis naudojamos retai, todėl nė vienas mūsų teismo medicinos ekspertas negalėjo kompetentingai ištirti roplių kraujo. Džouns žinojo, jog pitonas ir į Kvantiką neišsiųstos kobros atkeliavo į krokodilų veisyklą, kad juos ištirtų daktarė Basra Trakit. Krokodilų veisykla yra už miesto, truputį nusukus nuo kelio į Patają. Kelionei numačiau keturias valandas, o išvykome be kelių minučių aštuntą ryto. Pro rūką saulė vos matyti, tarsi supuvęs apelsinas varvančia žieve. Kad išvengčiau pokalbio, apsimetu užmigęs ir paslapčiomis medituoju.

Keliuke, vedančiame prie nedidelio administracijos pastato, nematyti jokių požymių, kad čia esama krokodilų ar kitokių roplių, ir, manau, FTB tikisi išvis jų taip ir neišvysianti. Daktarę Trakit, vilkinčią baltą medikės chalatą, galėtum palaikyti gydytoja, jei ji nežaistų su gyvūnėliu ant stalo.

— Prašom susipažinti su Bilu Geitsu, — ji šypsodamasi prabyla puikia anglų kalba.

Bilas Geitsas mažutis ir visai simpatiškas, kone žaisliukas. Beveik 20 procentų jo kūno — burna, kreivai nusišiepianti, kai daktarė švelniai spusteli jam kaklą ir paglosto. Jo pilvelis gelsvai baltas, o viršutinė kūno dalis — šviesi, pilkai žalsva. Paduodama Bilą Geitsą, daktarė Trakit šypsosi Džouns lyg išdidi motina.

— Būkit atsargi su juo.

— Kiek jam laiko?

— Tik trys mėnesiai. Jie tokie gležni, ypač nelaisvėje. Eime?

Trakit atrodė smulkutė net sėdėdama prie savo stalo. Dabar, kai atsistoja, pamatome, kad ji ne aukštesnė nei penkių pėdų ir labai liekna. Ji įsideda Bilą Geitsą į chalato kišenę ir nusiveda mus koridoriumi į dienos karštį.

Dabar juos ir pamatome — nekrutantys nuožulnių žvynų luitai, iki pusės panirę klampiose balose. Džouns įsitempia. Žinoma, Valstijose tokiu atveju būtų imtasi visų saugumo priemonių, bet čia, trečiajame pasaulyje... Na ir nesiseka, tapsiu vienintele FTB agente, suėsta krokodilo per vizitą į teismo laboratoriją.

— Jie labai jautrūs. Jei per daug triukšmausime, jie ims panikuoti, o supanikavę jie sulipa vienas ant kito, ypač jaunesni, ir tada apatiniai krokodilai uždūsta. Be to, juos kankina depresija.

Džouns kone tipena ant pirštų galų.

— Depresijai (Kaip maniakinė?)

— Taip. Ir krokodilo depresiją daug sunkiau pastebėti nei žmogaus ar šuns. Ar serga, ar ne, jie didžiąją dalį laiko vis vien nejuda. Pamatai tik tada, kai nustoja ėsti. Štai ir atėjome, čia — gydykla.

Įeiname į ilgą žemą pastatą, kur tvyro tropinės drėgmės ir dar kažko sunkiai apibūdinamo kvapas su pūvančios augalijos ir yrančio kūno priemaiša.

— Atleiskite, minutėlę, — sako daktarė.

Mudu stovime ir žiūrime, kaip ji nueina prie šaldytuvo ir išima kažką panašaus į atvėsintą viščiuką. Nusekame paskui ją pro baltas duris, ji įžengia prispaudusi prie lūpų pirštą. Vidury kambario ant ilgo stalo guli per pilvą ir uodegą pririštas krokodilas. Tas roplys kokių aštuonių pėdų ilgo, trumpos kojos surakintos grandinėmis su apsauginėmis pagalvėlėmis. Krokodilo nasrai atverti stora virve, bet atrodo, kad jis miega. Džouns sustoja tarpdury.

— Vieną minutėlę, — sako daktarė.

Ji prieina prie kapojimo lentos kitame kambario gale ir sukapoja tą viščiuką mėsos kapokle. Savo maža rankele įdeda keletą viščiuko gabalų krokodilui į nasrus, pabrauko jais jam per liežuvį, kol tas liežuvis ima vangiai judėti. Džouns reakcija — ji sustingusi iš mirtino siaubo — mane taip džiugina turbūt dėl tos mano vidinės taršos.

— Noriu, kad Samanta atgautų apetitą. Žiūrėkit, jos skonio receptoriai bunda. Ją apėmė depresija, kai netyčia nusekinom jos baseiną. Jei baseinas nuleidžiamas per greitai, jie supanikuoja. Tai refleksas iš natūralios gamtos. Dauguma per anksti nugaišusių krokodilų žuvo išdžiūvus jų vandens angoms, taigi jie užprogramuoti panikuoti dėl menkiausio sausumos požymio. Štai, nejaugi manei, kad leisime tau žūti nuo perdžiūvimo? Vargšiukė tu mano vargšiukė. Na, pažiūrėkime, ar ji atgaus gyvenimo džiaugsmą.

Trakit atriša virvę, prie lubų užsuktą ant skriemulio, ir atleidžia viršutinį Samantos žandikaulį. Džouns žengia porą žingsnių atgal į koridorių. Samanta ima labai labai lėtai žiaumoti viščiuką.

— Štai, — sako Trakit. — Esmė galiausiai yra maistas.

Iš šito kambario ji nusiveda mus į koridorių, prie nerūdijančio plieno spintos su įvairaus dydžio stalčiais.

— Štai ir jos, — taria daktarė, traukdama vieną stalčių.

Kobrų gaišenos. Kai kurios tvarkingai išskrostos, kitos sveikos, tik peršautos.

— Žinoma, jos visos krito nuo šautinių žaizdų, — ji rūsčiai nužvelgia mane. — Ir, kaip ir sakiau jums telefonu, visos apnuodytos metamfetaminu — jaba, — į FTB ji pažvelgia su didžiausiu nuoširdumu. — Labai mažai roplių agresyvūs iš prigimties, tik kai alkani ar saugo jauniklius. Visa gyvūnų ir roplių karalystė išmoko mūsų bijoti, jie niekuomet nepuls žmonių, nebent apimti panikos ar, kaip šiuo atveju, apsvaiginti.

— O kokia jaba? — klausiu, stengdamasis nepasirodyti per daug išmanantis. — Sumaišyta su kuo nors?

— Su trąšomis, — nusipurto Trakit, — negalėčiau sugalvoti nieko žiauresnio.

— Taip, — sutinku.

— Žinoma, tai tik reiškia, kad tai padaręs asmuo pirko pigiausią jabą rinkoje. Kyla klausimas: kaip ji buvo suduota? Kaip kobrai suduoti dozę jabos? Aišku, egzistuoja technika, kaip suleisti gyvatei vaistus. Mes paprastai leidžiame į analinę angą.

— Žudikui būtų daug darbo, — sako Džouns.

Ji stovi per kokį žingsnį nuo spintos, bet į jos skruostus raudonis jau sugrįžęs. Vis dėlto tos gyvatės aiškiai negyvos.

— Taigi. Ir, šiaip ar taip, šitaip ir negalėjo suleisti. Čia jau, deja, detektyvo problema, jos aš tikrai neišspręsiu. Galiu pasakyti tiek: kiekvienoje gyvatėje rastas skirtingas narkotikų kiekis, o tas kiekis absoliučiai proporcingas jos kūno svoriui.

— Sutrinti ir sudėti į ėdalą?

— Žinoma, apie tai irgi pagalvojau. Tačiau čia išties esama problemos — mažesnes gyvates narkotikai būtų paveikę labai greitai, ir nusikaltėliui būtų tekusi sudėtinga logistinė problema: kaip susitvarkyti su keliomis dešimtimis nuo narkotikų pamišusių gyvačių? Bet net ir tokiu atveju tai nepaaiškina, kaip visose rastas narkotikų kiekis yra tiksliai proporcingas jų kūno svoriui. Jei pabarstysi jabos miltelių ant ėdalo, ant kiekvieno suėsto gabalėlio bus skirtingas kiekis narkotikų — nebent ėdalą ruoštum laboratorijoje, — Trakit gūžteli. — Vienu žodžiu, tiek ir tegaliu jums pasakyti. Tikra mįslė, ir žiauriausia, kokią man teko matyti.

Ji įstumia stalčių atgal ir patraukia kitą, žemesnį. Šis stalčius didžiulis, labai gilus, trinksėdamas išvažiuoja ant ratukų. Pitonas susisukęs ilga spirale, jam trūksta trečdalio galvos.

— Šitas buvo gražuolis, kokių dešimties metų penkių metrų dvidešimt vieno centimetro tinklinis pitonas, — ji žvilgteli į Džouns. — Tai kiek daugiau nei septyniolika pėdų. Matot, kokios jo maskuojamosios dėmės? Aptinkamas didžiojoje dalyje Pietryčių Azijos. Bet kad ir kaip būtų keista, miestuose lygiai toks pat dažnas kaip ir džiunglėse. Itin mėgsta upių pakrantes. Jie nykstantys, daugiausia dėl nelegalaus jų odos eksporto į Kiniją, ir dėl maisto — kinai mėgsta juos dėti į sriubą. Palieskite — kokia jėga turėjo slypėti šituose raumenyse. — Aš pakeliu geležinę pitono uodegą ir mosteliu Džouns, ta palinksta per klubus ir nedrąsiai baksteli rodomuoju pirštu. — Keista, išties labai keista. Čia irgi tas pats fenomenas: jabos jo kraujyje aptikta pagal kūno svorį. Taigi tiek, kiek reikia, kad jis būtų agresyviai apsvaigęs. Dar niekada nemačiau metamfetamino prišerto roplio ir tikiuosi, kad neteks pamatyti. Bet vaizdas turėjo būti įspūdingas.

— Jį krėtė smarkus drebulys, — patvirtinu, o daktarė įsmeigia į mane įdėmų žvilgsnį. — Atrodė, kad visą jo kūną purto konvulsijos; sunku pasakyti, kas buvo natūralu, o kas — narkotikų poveikis.

— Narkotinio siaubo būklės sukelta kraštutinė agresija, sakyčiau. Nevaldomai rangėsi?

— Manyčiau, kad taip.

Trakit linkteli.

— Vargšelis. Apie tokio pobūdžio narkotinį roplių apsinuodijimą literatūros nėra, bet galima įsivaizduoti. Narkotikas turėjo sukelti begalinį troškulį, tarsi degtų visi jo nervai. Tarsi būtų įmestas į rūgšties kubilą. Bet ko nesuprantu — kaip kas nors galėjo šitaip puikiai nutaikyti laiką? Apsvaiginti visas gyvates vienu metu jau yra itin sumanu, bet su dvidešimčia kobrų tuo pačiu metu dar apsvaiginti ir septyniolikos pėdų pitoną — peržengia visas mano sugebėjimų ribas, net jei ir labai norėčiau, — ji man tuščiai nusišypso. — Bet vėlgi, aš — ne detektyve.

— Tai labai didelė gyvatė, — pažvelgiu į Džouns, o paskui vėl į gyvatę. Ji užima visą stalčių, o jame lengvai tilptų ir žmogus. — Jei kas nors jam suleido metamfetamino įprastiniu būdu, per išeinamąją angą, kiek laiko prireiktų, kol narkotikas pasiektų smegenis?

— Dėl roplių į šį klausimą neatsakysi taip paprastai kaip dėl žinduolių. Viskas priklauso nuo temperatūros. Šalta gyvatė gali būti miego būsenos, beveik neplakančia širdimi, taigi ir jos kraujotaka bus labai lėta. Kad narkotikas pasiektų smegenis, gali prireikti ir pusvalandžio. Kai gyvatė šiltesnė, užteks ir poros minučių.

— Net jei ir turėtum pusvalandį, sunku perprasti logistiką, turint galvoje tai, ką žinome apie tos dienos Bredlio judėjimą. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip kokia nors saujelė vyrų suleidžia gyvatei narkotikų ir laukia, kol Bredlis kur nors patogiai sustos, kad galėtų įmesti ją į automobilį ir užkabinti duris. Tik jau ne tada, kai tuo pačiu metu dar reikia suleisti narkotikų dvidešimčiai kobrų ir drauge sumesti ir jas. Net jei į jį ir buvo nukreipti ginklai, vis tiek nesuvokiu, kaip viskas galėjo išdegti.

— Susitvarkyti su tokiu pitonu, kai jį jau veikia narkotikai, prireiktų tikrai daugiau nei saujelės mėgėjų. Gal pora patyrusių prižiūrėtojų ir sutramdytų jį normaliomis aplinkybėmis. Tačiau kai jis paveiktas jabos, manau, prireiktų kokių šešių patyrusių gyvačių gaudytojų. Ir net tada... Matote, čia vien tik raumuo, ir jis gali suktis ir lankstytis visomis kryptimis. Apimtas toksinio siautulio jis būtų faktiškai nevaldomas.

— Tada turime faktiškai neišsprendžiamą teisminės medicinos problemą, — truktelėjusi pečiais užbaigia Džouns.

Pažvelgiu į ją, paskui į Trakit ir į gyvatę.

— Jei neminėsime to, kad žudikas ją išsprendė.

Važiuojant atgal į miestą, atsileidus įtampai, Džouns apima euforija:

— Žinau, ką galvoji, ir sutinku su tavimi.

— Tikrai?

— Praeitame gyvenime tas pitonas aiškiai buvo narkomanas. Spėčiau, opiumas arba heroinas, ir turėjo kažkokių ryšių su Vakarais — gal kokį kartą susileido Keturiasdešimt antrojoje gatvėje ir tame gyvenime buvo Bredlio išduotas? Tik koks jo ryšys su tuo mersedesu? Gal jis prekiavo naudotais automobiliais?

— Pitonas?

— Aha, jo nasrų likučiai kažkiek priminė Niksoną, ką? Tokie nuvėpę žemyn, ar ne?

Matyt, Džouns jaučiasi laimėjusi tašką. Visą likusią kelionės dalį aš neprotestuodamas pakenčiu jos triumfuojantį žvilgsnį. Kai pasiekiame pirmas Krungtepo grūstis, paklausiu:

— Ar gavai likusius išrašus?

— Elijo ir Viljamo Bredlių pokalbių įrašų? Taip, turiu juos, bet dar visų neperskaičiau. Ten jų begalė, ir, kiek pastebėjau, visiškai nuobodu ir jokios naudos.

— O kaip dėl pačių įrašų, ar gali juos gauti?

— Įrašų? Jų būtų baisiai daug. Kai ledai tarp brolių Bredlių atitirpo, juodu reguliariai kalbėjosi penkerius metus. Bus keli šimtai valandų. Jei nori, galiu gauti.

— Man reikia tik tų, kur arčiau pradžios, kai Viljamas jautėsi labiausiai prislėgtas.

— Gerai. Ar tam yra konkreti priežastis?

— Noriu išgirsti jo balsą. — Pamatęs jos cinišką žvilgsnį, priduriu: — Retas sugeba meluoti balsu, ypač artimiems šeimos nariams. Žmonės meluoja tik žodžiais. Noriu išgirsti, kaip tas balsas skambėjo, kai jis meldė savo vyresnįjį brolį suteikti jam gyvenimą išėjus į atsargą. Tą patį vyresnįjį brolį, kuris prieš dvidešimt metų bandė išmokyti jį gyventi ir kuris, Viljamo nauju požiūriu, visgi pasirodė esąs teisus.

— Oi, koks jautrumas, — sako Džouns. — Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. O tuo tarpu, kad ir labai nenoriu apsunkinti savo kairiojo smegenų pusrutulio, gal vertėtų ištirti tą mersedesą?

Nusisuku į langą, kad ji nematytų, kaip susiraukiu.