3

Prisiminiau, kuo garsus Daoprijos tiltas.

— Skvoteriai, visas kaimas. Čia jie gyvena jau daugiau nei dvidešimt metų. Visi jie iš vienos šiaurės vakarų genties, kajinų. Turi didelę daryklą. Jų pagrindinis verslas — lošimai ir viskis, dar truputis prostitucijos, elgetavimo ir vagysčių, kad sudurtų galą su galu.

— Jie turi mokėti už stogą. Koks čia rajonas?

Gūžtelėjau.

— Keturioliktas, Penkioliktas?

— Penkioliktas priklauso Suvitui. Jis gyvulys.

Linkteliu.

— Atgims utėle šuns šiknoj.

— Tik prieš tai praleis aštuoniasdešimt du tūkstančius metų kaip alkanas vaiduoklis.

— Tikrai aštuoniasdešimt du?

— Tai standartinė bausmė tokiems kaip jis.

Suraukiu antakius. Pičajaus meditacija pažengusi mylias nuo manosios, tačiau jo šventaknygių žinios dažnai netvirtos.

Nustembu, kai, važiuodami tiltu virš kanalo, pamatome pilkąjį mersedesą. Nuo tada, kai kelių policija mums pranešė, kur jis pastebėtas, turbūt kokio skvoterio, praėjo bemaž dvi valandos. Kam kažkokiam skvoteriui skambinti policijai?

Kaip ir daugelis dalykų mano šalyje, keliukas išsukti nuo tilto į paupį užsibaigia be jokios naudos šalies ūkiui. Jis tiesiog egzistuoja, kaip ir mes. Ratai sugurgžda, staigiai sustabdau ant asfaltą netikėtai pakeitusio žvyro, už kokių trisdešimties jardų nuo mersedeso, apsupto vyrų, moterų ir vaikų. Jie kuproti, skarmaluoti ir, vos pamatę policiją, iš karto nutaiso kuklių kukliausias povyzas. Kai kurių akys pavandenijusios, burnos perkreiptos kaip niekad neišsiblaivančių. Mes niekada nesužinosime, kuris iš jų skambino. Jie niekada mums nieko nepasakys. Jie — mano tauta.

Pičajus pirmas išlipa iš mašinos. Jis vis dar segi ginklą, tas tabaluoja ant jo kairiojo sėdmens, o mums bėgant žvyru link besiskiriančios minios aš skubiai seguosi savąją perpetę.

— Kas nutiko? Į ką čia visi spoksote?

Niekas nė neprasižioja, net nelinkteli, bet moteris suplyšusiais marškinėliais ir sarongu, basa ir rimtai pažengusi nuodijimesi alkoholiu srityje, pakelia galvą į tiltą ir sustaugia. Tą pačią sekundę išgirstu, kaip Pičajus suurzgia, kaip suurgztų drąsus vyras tada, kai kitas klyktų. Jis nenoromis žengia tolyn nuo automobilio, kad pamatyčiau ir aš. Aš irgi suurzgiu, visada taip slopinu baimę. Pažvelgiu į Pičajų, — jis už mane taiklesnis. Pičajus sako:

— Pažiūrėk į duris.

Tas mersedesas — pailgintas penkių durų furgonas, o kažkas už priekinių ir užpakalinių vairuotojo pusės rankenų užkišo C formos plieno gabalėlius, panašius į naudojamus gelžbetonyje. Bet kas, net vaikas, galėtų lengvai nuleisti langą, ištraukti tą primityvų įnagį ir pabėgti, bet tam reikia laiko, laiko susivokti, kodėl neatsidaro durys, laiko langui nuleisti. Dar praverstų ir baimės neužtemdytas protas.

Daugybė amerikiečių bijo gyvačių, net ir jūrų pėstininkai. Vietkongas itin veiksmingai naudojo jas kaip ginklą Cu Či rajono tuneliuose. O šita — milžiniškas pitonas, — apsivijusi apie juodojo vyro pečius ir kaklą, bando nukąsti jo puikiąją galvą. Atkreipiu dėmesį, kad pitonai paprastai šitaip nesipurto, jiems taip pat nebūdinga ir važinėtis mersedesais. Ar tas juodaodis šitaip purto tą gyvatę, ar gyvatė jį?

Liepiu tiems žmonėms pasitraukti, o Pičajus tuo tarpu išsitraukia ginklą.

— Kulka gali atšokti ir nulėkti į bet kurią pusę, eikit atgal po tiltu.

Jiems išsilaksčius, Pičajus pritupia prie vairuotojo lango, tačiau jam neįtinka šūvio kampas. Jis nenori pataikyti į jūrų pėstininką, nes tas dar gali būti gyvas, bet kaip sužinoti, ar stiklas pakeis kulkos trajektoriją? Jis spėriai ir rimtai apeina aplink automobilį ir sugrįžta į savo pradinę poziciją.

— Kažkas užkišo ir kitas duris.

Pičajus jau susitvardęs, ir aš žinau, kas verda jo galvoje. Jis yra prisiekęs panaikinti tą siaubingą karmą, tvyrančią po jabos prekeivio nužudymo, šitame gyvenime tapdamas budistų šventuoju, arhatu. Arhatas nedvejodamas atiduos savo gyvybę, jei tik to reikalauja pareiga. Arhatas valdo baimę.

Pičajus pritupia, kruopščiai nusitaiko ir šauna. Puikus šūvis! Nupučia tris ketvirčius pitono galvos. Pičajus ištraukia metalinį kaištį iš durų ir atidaro, bet tas milžinas jūrų pėstininkas apsunkęs, su pitonu aplink galvą, jis nuvirsta ant durelių, ir Pičajus jų nebenulaiko. Man nespėjus prišokti padėti, pėstininkas su pitonu griūva ant mano brangaus draugo ir prispaudžia jį prie žemės. Artėdamas prie jų pagalvoju, kad Pičajus paprasčiausiai klykia iš siaubo ir iš pradžių nepastebiu (negaliu patikėti) nedidukės kobros, aistringai įsikibusios jam į kairiąją akį. Sutelkiu didžiausias pastangas, išvelku Pičajų iš po to pėstininko, išsitraukiu ginklą ir atsigulu šalia jo, besiraitančio su kobra rankoje.

Dar viena Naja siamensis savybė yra ta, kad jos niekada nepaleidžia. Peršaunu jai gerklę ir tik tada suvokiu, ką Pičajus bando paaiškinti per savo agoniją. Ten jų daugybė, galima sakyti, kaskada, virsdamos iš automobilio jos spjaudosi ir keistai purtosi. Viena išlenda pro gyvai judantį to juodaodžio marškinių susegimą.

— Neleisk, kad jos pasiektų tuos žmones. Iššaudyk. Joms turbūt kažko uždavė, kad šitaip dreba.

Jis sako man jau esąs miręs, nebėra prasmės kviesti pagalbos. Net jei ir atsiųstų sraigtasparnį, vis vien per vėlu. Niekas neišgyvena po kobros įkandimo į akį. Toji akis jau golfo kamuoliuko dydžio ir tuoj sprogs, o gyvatės artėja apimtos narkotinio siautulio. Visas sustiręs imu jas šaudyti ir mane patį apima siautulys. Nulekiu į tojotą daugiau šovinių ir pakeičiu ne mažiau nei septynias apkabas. Sielvarto perkreiptu veidu guliu, laukdamas juodojo vyro drabužiuose įstrigusių gyvačių. Jos viena po kitos virsta iš jo, o aš pritreškiu jas prie žemės. Ir visoms gyvatėms išdvėsus dar ilgai nesiliauju šaudyti.