48

Mudu su Džouns be tikslo važinėjome aplink, bandydami suvokti mano nuotykį Voreno salone. Išgvildenome jį kuo smulkiausiai stovėdami šimte grūsčių, nuvažiavome į Patają, papietavome žuvies restorane prie jūros, kur Džouns nubaudė mane už atsisakymą su ja miegoti paleisdama tiradą kritikos Tailando virtuvei (dėl aitriosios paprikos žuvyje: kaip gali apskritai jausti skonį, nors normalų skonį, kai visa burna ugnimi dega?), ir grįžome į Bankoką taip ir neįminę šitos mįslės, jei neskaitysime vienos FTB įžvalgos:

— Viena tikrai aišku: Fatima kažkaip gavo tą įrašą, apie kurį pasakojo Jamskojus. Patikėk amerikietės žodžiais: Vorenas niekada nesitaikstytų su tokiu šūdu, jei ji neturėtų priemonių sugriauti jam gyvenimo.

— O kaip khmerai, jo asmens sargybiniai?

— Čia jau klausimas tau, tu gi mūsų prijaukintasis azijietis.

Kai uždarau duris, palikęs Džouns automobilyje, ir nužygiuoju savo namo kiemu, sutemos jau nusileidusios. Namo laiptinės apšviestos menkai, skaisčiai švyti tik tos nelegalios artelės su nelegalia stogine lempos, — apšviečia motociklų vairuotojus, kurie vis dar voliojasi savo lovose ir atrodo negyvai nusisvaiginę. Užlipu laiptais iki savo kambario ir matau, kad kažkas nudaužė spyną.

Vagys manęs paprastai savo dėmesiu nelepina, nes visi žino, kad nieko neturiu, nors ir esu faras. Taip yra nutikę tik kartą, kai vidury muilo nusibaigė kaimyno televizorius ir tas įsilaužė pas mane tvirtai, bet klaidingai įsitikinęs, kad turėsiu savo televizorių. Stovėdamas priešais nudaužtą spyną svarstau — ar bus sugedęs dar kieno nors televizorius, ar man vertėtų susirūpinti dėl kažko grėsmingesnio? Nusprendžiu, jog mano priešai pernelyg rafinuoti, kad nudaužtų spyną ir lauktų viduje, kad pribaigtų mane mano paties namuose, tačiau man vis dėlto pristinga drąsos veikti pagal tokią patogią išvadą, kol išgirstu, kaip viduje kažkas užperdžia ilga trombono nata. Atsargiai praveriu duris. Matyti jo nematau, bet gyvulišku pojūčiu pajuntu jo stambų kūną ir išgirstu giganto kvėpavimą. Kai įjungiu šviesą, jis kriukteli ir pasitrina akis. Suplėšytos alaus dėžutės išmėtytos aplink čiužinį, jam vis tiek per siaurą, nors jis ir atsitempęs jį į kambario vidurį. Jis guli išvirtęs per abu čiužinio šonus, tačiau ūmai visai gyvai pakelia savo kūną į sėdimą padėtį.

— Aš tau melavau, — prabyla jis ta gerkline Harlemo tartimi.

— Žinau, kad melavai. Ar palikai man alaus?

Jis apsisuka, ir aš pastebiu naują savo namų ūkio ryką — šaltkrepšį. Sukiša pirštus į tai, kas jau virtę vandeniu, ir paduoda man varvančią skardinę „Singhos“.

— Čia paskutinė. Nori, kad toj artelėj dar paimčiau? Visai susidraugavau su šeimininku ir tais vaikiais ant lovų. Beveik kaip Harleme. Paklausiau jų: „Ė, ko čia apsirijot, vyrai, meto ar gandžos?“ Bet jau supratau, kad gandžos, nes nuo meto negulėtų, apimti tokio letargo. Man pasiūlė to meto, bet aš pasakiau, kad nevartoju. Tada man bandė įpiršti bobų, atseit, kiek man reikia? Tie vaikiai buvo gatavi sėst ant motociklų ir atvežt man kokias šešias. Šitoj šaly visi nigeriai iškart pasijustų kaip namie. Vargšas Bilis visgi nenusišnekėjo. Iš kur žinai, kad melavau ir apie ką melavau?

— Dėl to, kad čia atvažiavai. FTB man pasakė, kad Paryžiuje persėdai į kitą lėktuvą ir kitas oro linijas, taigi stengeisi būti inkognito. Visą kelią vienomis oro linijomis galėjai atskristi kur kas pigiau, o ir nemanau, kad Paryžiuje išlipai pasigrožėti Eifelio bokštu.

Tas kriukteli.

— Tai nusprendei, kad aš čia, nes dalyvavau Bilio meto biznyje?

— Ne.

Tyla.

— Verčiau einu parnešt dar alaus.

Atsistojęs jis užpildo visą mano irštvą. Man tai primena Budos statulą, įgrūstą į per mažą arką. Kad jis galėtų išeiti, turiu pasitraukti ir atsistoti šonu. Grįžta jis su dviem motociklininkais, svyrančiais nuo alaus ir ledo maišų. Elijas įkiša ranką į kišenę ir išima naują spyną su joje kabančiais raktais.

— Nepyk dėl anos. Neradau nei kokio fojė, nei nieko, kur galėčiau palaukti.

— Nieko baisaus. O kaip tu ją taip tvarkingai nulaužei? Ant durų nepastebėjau jokių žymių.

Elijas prunkšteli.

— Tą spynelytę? Su pirštais. Raumenų jėga, mano drauge, retkarčiais dar atidaro duris.

— Ką pasakei? — klausiu, staiga negalėdamas atplėšti akių nuo šaltkrepšio.

— Aš dievinau Bilį, — sako Elijas. — Gal todėl, kad jis dievino mane. Tėvo mes beveik nepažinojome, taigi aš buvau jam vienintelis pavyzdys. Buvom neišskiriami, kol mano subinės neišsiuntė į koloniją, truputį susimoviau su vienu heros reikalu. Man buvo penkiolika. Kai išėjau, gavau gerą priežiūros inspektorių, juodį, suprantantį, iš kur aš esu ir kas mano motina. Sako jis man: „Tu gal turi ir smarvės, ir proto, bet ką darysi su mažium broliu? Gal sužlugdysi? Mažasis Bilis niekaip nesuvirškins tokio šūdo kaip tu. Tempi jį žemyn pragaran be kopėčių.“ Man net nereikėjo to apmąstyti, nes žinojau, kad jis teisus. Pradėjau tarp savęs ir Bilio daryt atstumą, nors ir plyšo širdis. Negaliu pasakyt, kad labai apsidžiaugiau, kai jis tapo jūrų pėstininku, bet taip man akmuo nukrito. Buvo skaudu, kai jis ėmė vaidinti geresnį ir į mane ir mano nedorybes žiūrėti iš aukšto, labai skaudu, bet vis tiek tas akmuo nukrito. Net kai jis liovėsi man skambinti ar su manim kalbėti, vis tiek tai buvo tas nukritęs akmuo. Jaučiausi kaip tėvas, savo sūnui pasiekęs daug daugiau, nei kada galėjo pasiekti sau. Taip apsidžiaugiau, kai jis man vėl pradėjo skambinti, atrodė, kad tie dešimt metų visai nesvarbu. Mes vėl buvom draugeliai. Nuo to laiko, kai jis mirė, vis pabundu visas išprakaitavęs, galvodamas, kaip perlaužt tuos, kas jam taip padarė. Perlaužt juos sau per kelį, vieną po kito.

Dabar 2 valandos 34 minutės ryto, ir mudu išgėrę beveik visą alų. Elijas papasakojo man, kaip virti metą, kaip sukurti tinklą, kaip Niujorke surasti farus, kuriuos galima papirkti. O daugiausia išmokau apie sviestinio popieriaus pakelius, tapau autoritetingu jų specialistu (jie turi būti teisingo dydžio — jei bus per dideli, kaina vidutiniam krekiasnukiui bus per aukšta; jei per maži — prisidarysi sau per daug darbo, o svarbiausia — neišmandrėti ir nepradėti žymėti pakelių savo nuosavu ženklu, tarkim, kokia auksine žvaigždute ar kuo, nes teismai nuspręs, kad čia organizuotas nusikalstamumas). Jis papasakojo man viską, ką turėčiau žinoti, jei kada sugalvočiau prekiauti narkotikais Jungtinėse Valstijose, o dabar galiausiai pasakė ir kodėl atvyko į mano šalį. Atėjo man pasakyti, nes suvokė, kad jo keršto paieškos beviltiškos. Jis kur kas greičiau už FTB suprato tą esminį dalyką apie Aziją: mes žaidžiame pagal kitas taisykles, o mūsų — du trečdaliai pasaulio. Jis atėjo atsisveikinti.

Kai Elijas pakyla, man prireikia sienos, kad galėčiau padaryti tą patį. Pajutau didžiulę meilę šitam milžiniškam vyrui su milžiniška širdimi, ir toji meilė privertė mane gerti su juo lygiomis. Gyvenime dar nesu buvęs šitaip stulbinamai girtas. Be to, esu jam dėkingas, kad padėjo man išnarplioti vieną bylos detalę, mudviem su FTB nedavusią ramybės ištisas savaites. Mediniais kėliais nulydžiu jį iki artelės, ir mudu apsikabinę atsisveikiname prie motociklų taksi. Jį išlaikyti gali tik didžiausias — honda 500 cm3, ir kai jis sėdasi ant galo, traiškydamas pakabą, vaikiai džiūgauja ir stebisi. Žiūriu, kaip juodu su vairuotoju nulinguoja į nakties likučius, paskui nuklupinėju į savo irštvą, kur su antgamtiška koncentracija surenku savo mobiliajame FTB numerį. Pažadinu ją iš kieto miego ir man prireikia kelių minučių jai įtikinti, kad nesu koks tajiškas patvirkėlio skambintojo variantas. Kol ji susigaudo mano girtose vapalionėse, ir visai išsibudina.

— Supratau, kai Elijas nulaužė mano spyną, — paaiškinu su jausmingu išdidumu.

— Kobros buvo toje skrynioje? Bredlis manė kaip visada iš oro uosto pasiimantis prekę? O pitonas buvo viduj, kad atidarytų skrynią?

— Taigi.

— O kaip ten ta visa problema, kaip gyvatėms suleisti jabos?

— Niekas neleido. Ji buvo šiaudelyje tarp ledo. Gyvatės snaudė. Ledas tirpo. Gyvatės pabudo ištroškusios. Atsigėrė vandens nuo ištirpusio ledo. Vandeny buvo jabos. Pitonui nuo jabos pasimaišė. Be problemų išlaužė spyną, — sukikenu. — Turėjo būti apsišiktinai baisu.

— O kaipgi tos dvi negyvos gyvatės, kur tu radai — tos, uždaužytos negyvai?

— Skvoteriai turėjo pačiupti tą skrynią dar iki mums atvykstant. Kai kurios liko bagažinėje. Kitos aplipo Bredlį. Tas, kur bagažinėj, užmušė su kokia nors lazda ar dar kuo. Tomis skryniomis jiems atveždavo jabą kas keletą mėnesių — todėl senis Tou ir turėjo už ką pasistatyti sau trobelę.

— Vadinasi, kai kurie patikimi skvoteriai ištraukė skrynią iš bagažinės nepaisydami gyvačių, nes jei būtum ją suradęs, būtum sužlugdęs visą jų operaciją. Taip, suprantu. Bet tas girtuoklis nesakė nieko panašaus, ar ne?

— Gal jis ne toks kvailas. Gal buvo primokytas. Kas čia žino, jis gi girtuoklis.

Pauzė, kuri, manau, turėtų reikšti nuostabą arba dėl tokio mano detektyvo talento, arba dėl sunkaus girtumo — nežinau dėl kurio, ir man pačiam daro didesnį įspūdį.

— Ką tu sakai? Na, puikiai padirbėta, partneri. Pasikalbėsim, kai išsimiegosi ir išsipagiriosi. Gal po kokios savaitės, ar ne?