9

Aš, kaip ir daugelis, retkarčiais, kai prireikia, labai mėgstu pasivažinėti antžeminiu traukiniu. Jo sistema nepriekaištingai logiška — aplenki visus automobilius, pakyli virš jų. Tai vienas tų užsienio pinigais ir žiniomis įgyvendintų projektų, taip įtartinai sužavėjusių mūsų politikus. Atrodė, kad ištisus dešimtmečius buvo uždarytos didžiausios miesto dalys, kol vyrai ir moterys geltonomis plastikinėmis kepurėmis statė betono kolonas ir tiesė moderniausius aukštuminius bėgius. Dabar pirmasis projekto tarpsnis jau baigtas, ir milžiniškas miestas prarijo jį, tarsi jo ten nė nebūtų. Visi sutrikę kasėmės galvas. Ir visa tai tik dėl dviejų linijų?

Tačiau važiuoti juo — grynas malonumas. Iš skriejančio vagono su lediniu kondicionieriumi atsiveria puikūs miesto vaizdai. Be to, jei atkreipsi dėmesį į didžiulius kur ne kur tame chaose iškilusius nebaigtų daugiaaukščių skeletus — statybų karštinės, numalšintos 1998 metų Azijos finansų krizės ir taip ir neatsigavusios, paminklus, — gali atlikti bankroto tyrimus. Dabar šituose naujuosiuose stounhendžuose įsikūrę elgetos ir benamiai. Iš traukinio matyti betoninių urvų koriuose kadaruojantys hamakai, šunys ir skalbiniai, vienas kitas medituojantis vienuolis oranžiniais drabužiais. Net jei važiuoti taksi ir būtų pigiau, lekiu traukiniu iki pat Safano Taksino stoties, persėdu į maršrutinį laivą ir plaukiu Čaoprajos upe iki Daoprijos tilto. Upė triukšminga, pilna baržų ir valčių, ir norom nenorom prisimenu, kaip mudu su Pičajumi čia smagindavomės...

Kol priplaukiu tiltą, ima vakarėti. Mersedesas atitvertas metaliniais stulpeliais su oranžine juosta, jį saugo pora jaunų konsteblių — vienas sėdi ant jo priekio, kitas — ant stogo. Tas, kur ant stogo, sėdi sukryžiavęs kojas ir stebi, kaip aš artėju. Aš rikteliu jam lipti nuo mašinos ir atrodyti kaip tikras policininkas. Dabar jau abu išsijuosę puola sveikintis, — lankstytis uoliai suspaudę delnus prie kaktų.

— Kiek laiko jau čia esat?

— Aštuonias valandas.

— Ar kas paėmė parodymus iš patiltės skvoterių?

Vaikinukai papurto galvas. Greitai apžiūriu automobilį, bet tik iš lauko. Galinė sėdynė nulenkta, bagažinės talpa padidinta iki pat priekinių sėdynių. Prie priekinės keleivio sėdynės ant grindų numestas mobilusis telefonas. Vis dėlto automobiliui teks palaukti. Jis nepradings taip greitai, kaip pradingsta žmonių atmintis.

Dykynę tarp mersedeso ir skvoterių lūšnų protarpiais nušviečia viršuje riedančių automobilių žibintai. Jaukiai šviečia ant patiltėje nutiestų kabelių bet kaip sukabinėtos elektros lemputės. Žmonės sėdi ant bambukinių kilimėlių ir valgo. Keletas verdančių puodų ryškiai apšviesti, prie jų tupi moterys; vyrai, mūvintys tik šortus, sėdi ant žemės sukryžiavę kojas, lošia kortomis ir geria iš plastikinių puodelių. Ant sukaltų ožių, kur moterys ruošia maistą, stovi ir keli televizoriai, blyksi nuolat besikeičiantys jų vaizdai.

Pereinu dykyne ir pritupiu prie vieno vyrų ratelio, jie nekreipia į mane dėmesio. Visi vyrai pasidėję po krūvą banknotų ir prispaudę juos akmenimis. Kilsteliu vieną plastikinį puodelį ir pauostau. Ryžių naminė. Apsidairau, kur galėtų būti varykla. Matyt, bus kurioje nors iš didesnių lūšnų, stovinčių giliau tamsoje po tiltu.

— Tark, brolau, kuris čia vyriausiasis?

Kortuotojas suurzgia ir linkteli vienos didelės lūšnos link. Prieinu prie jos ir pabeldžiu į duris. Užuodžiu sunkų, saldų verdančių fermentuotų ryžių kvapą. Iš lūšnos pasigirsta piktas klyksmas, į kurį atsakau:

— Atidaryk, brolau.

Durys atsidaro, už jų stovi plinkantis vyras, jam per keturiasdešimt. Už jo ant rusenančių anglių verda didžiulis terakotos virdulys, iš jo kyšo vamzdis, virdulį dengia vandens pilnas aliuminio dubuo. Alkoholis susirenka ant dubens dugno ir išlaša pro vamzdį. Vamzdžio gale — primityvus medžiaginis filtras.

Parodau savo pažymėjimą.

Vyras gūžteli.

— Mokam už apsaugą.

— Neabejoju. O už lošimus?

— Niekas čia nelošia.

Rimtai palinksiu.

— O kam mokat už apsaugą?

Vyras atsitiesia.

— Penkioliktojo rajono viršininkui policijos pulkininkui Suvitui.

— Tai puiku. Kaip manot, ar tas pulkininkas norėtų, kad jo veiklą patyrinėtų Amerikos FTB?

— Kas?

— Aš taikus, tačiau man reikia jūsų pagalbos. Nesiruošiu nieko užsirašinėti. Šiandien buvo nužudytas amerikietis, juodas farangas.

— Jis mirė sukandžiotas gyvačių. Pasitaiko.

— Nužudytas. Gyvatės nužudė ir mano sielos brolį, detektyvą, buvusį mano partnerį.

Dabar, paminėjus širdies reikalus, vyras jau kur kas labiau susidomi ir nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

— Sielos brolį? Kaip gaila. Ruošiatės už jį keršyti?

— Žinoma.

— Manau, kad bus sudėtinga. Manęs nebuvo, bet girdėjau, kad būta gaujos. Jauni vyrai su motociklais.

— Kas taip sako?

— Senis Tou. Kai atvažiavo mašina ir motociklai jai iš paskos, jis sėdėjo ir rūkė.

— Norėčiau pasikalbėti su seniu Tou.

Vyresniajam sunku nuslėpti šypseną.

— Manau, kad bus sudėtinga.

Jis mosteli man sekti iš paskos, ir mudu nuplumpinam nelygia žeme prie pačios skurdžiausios lūšnos. Iš lapų ir bambukų sumeistrautas stogas uždėtas ant aplamdytų aliumininių dėžių, ne aukštesnių nei keturios pėdos. Įdomu, ar Tou jaunystėje jų tiesiog neišmetė iš kokio sunkvežimio nuo tilto.

— Padėkit man.

Padedu jam nukelti visą stogą ir padėti jį ant žemės. Tarp dėžių garsiai, iš pačios gerklės gilumos, knarkia perkaręs žilas senis.

— Padauginęs naminės, — sako vyresnysis, tarsi kalbėdamas apie jam nežinomą žalingą medžiagą. — Norit, kad pažadinčiau?

Jis patraukia vieną dėžę ir spiria seniui Tou į blauzdą, bet tas nenustoja knarkęs. Tada keliskart spiria į užpakalį, vis stipriau ir stipriau, bet aš sakau:

— Gana.

Mudu vėl uždedame senio stogą.

— Kada jis pabunda, jei išvis pabunda?

— Paprastai pasirodo apie vidurdienį — tada ir pradeda gerti naminę. Ir geria tol, kol pasidaro šitoks. Turbūt greitai numirs.

— Atvažiuosiu rytoj dvyliktą. Noriu, kad būtų blaivas — neduokit jam jokios naminės. Gerai? — Vyras kiek šyptelėjęs linkteli. — Negi daugiau niekas nieko nematė?

Vyresnysis pažvelgia kanalo link.

— Pasiklauskit, — mosteli į kortuotojus ir prie puodų tupinėjančias moteris.

Žinau, kad tai beviltiška. Tik girtuoklis, kuris turėtų per savaitę numirti, gali sakyti tiesą policijai. Pasuku eiti atgal prie kelio.

— Žiūrėkit, kad būtų blaivas, — sakau vyresniajam. — Nemanau, kad jūsų pulkininkas Suvitas norėtų, kad čia sukiotųsi FTB agentai, tikrintų visokias naminukės, lošimus ir jabą.

— Niekas čia jabos nevartoja, — papriekaištauja vyresnysis. — Ji žudo.

Taksi pavažiuoju iki upės ir namo plaukiu nedidele valtimi, joje, be manęs, valtininko ir dviejų vienuolių, daugiau nieko nėra; pralekiame pro naktyje vos matomas kitas valtis ir ryžių baržas. Kai atplaukiame, praleidžiu vienuolius išlipti pirmus, stebiu, kaip vyresnysis pasikaišo drabužius, kad jie niekur neužsikabintų lipant ant prieštvaninės medinės prieplaukos, apšviestos tik viena dujine lempa ant vieno iš medinių stulpelių. Vienuoliai praeina pro šitą magišką baltos šviesos ratą ir išnyksta nakties tamsoje. Praeinu plūktais takais pro skvoterių trobas ir pasiekiu savuosius namus.

Motociklininkas drybso pašiūrėje, bet vienas jo draugelis pamatęs mane jam kažką pasako. Tas kaipmat pašoka ir nuseka paskui mane į pastatą. Sumoku jam tūkstantį du šimtus batų už tris jabos tabletes, nors jis ir pasiūlo man jas nemokamai. Paduodamas pinigus pasakau jam, kad nesu toks faras. Lauke suriaumoja motociklas, kur kas galingesnis už bet kurį, turimą motociklų vairuotojų, ir mudu su vaikiu išeinam. Pamačius tokią tolimos ateities gentainio viziją vaikio žandikaulis atvimpa. Tas visas apsitempęs juoda oda, su antkeliais ir antpečiais, tamsintu visą veidą dengiančiu šalmu, atrodančiu lyg būtų pirktas šįryt, o jo jamaha 1 200 cm3, turbūt pasiekia šimtą antru bėgiu. Ant nugaros fluorescuojančiomis raidėmis užrašyta „Federal Express“. Nulipant nuo motociklo ir nusiimant šalmą jam nereikia nieko sakyti — jis čia vyras. Gaunu pasimaudyti jo spinduliuose, kai paaiškėja, kad jis čia dėl manęs.

Pasirašau gavęs minkštą A4 formato voką iš Jungtinių Valstijų ambasados. Jo viduje — tūkstančio batų banknotu apvyniotas mobilusis telefonas, jo įkroviklis, naudojimosi instrukcija ir šešios Bredlio nuotraukos. Vienos jų nugarėlėje Rosenas užrašęs: „Data patvirtinta. Pamaniau, kad mums abiem bus geriau, jei turėsit mobilųjį telefoną, be to, turbūt būsit pamiršęs paprašyti nuotraukų. Naujoji pagalbininkė atvyksta rytoj. Telefoną nešiokitės su savimi. Todas.“

Vaikis sako:

— Pažiūrėk, kiek jame kreditų.

Nežinau, kaip tai daroma, todėl ištiesiu jam. Jis suspaudo kelis mygtukus ir gūžteli.

— Šimtas aštuoniasdešimt batų. Į San Fransiską neskambink.

Pamėginu jam įspirti, bet nepataikau, ir jis patraukia atgal į savo soliariumą.