40

Mudu taip pripratę sėdėti ant Džouns nuomojamo automobilio galinės sėdynės, kad tai galima palyginti su sėdėjimu drauge ant sofos priešais televizorių. Praleidę aistringo poravimosi stadiją, nuo flirto iškart perėjome prie beseksės tolerancijos. Manau, kad tai galima laikyti puikiu postindustrinio romano pavyzdžiu. Šitą mintį tik sustiprina Monitorius, sėdintis priekinėje sėdynėje ir žiaumojantis riebias kiaulienos dešreles, dėl kurių privertė mus sustoti prie vieno gatavo maisto prekystalio. Jis tarsi košmariška atžala, nelaukta ir neplanuota.

— Jei aš supratau, kodėl mes važiuojame į Patają, būtų baisiai įdomu sužinoti, kaip ruošiesi atsikratyti Monitoriaus? — man į ausį sušnibžda Džouns.

— Turiu vieną planą.

— Taip ir pamaniau, kad turėtum turėti, — nusižiovauja. — Tai koks gi žmogus tas Jamskojus? Dar vienas urka gangsteris su kirilicos tatuiruotėmis ant kaktos ir bukletu, be kita ko, reklamuojančiu karinės kokybės plutonį?

— Ne visai.

Pataja — pajūrio kurortas už maždaug valandos kelio nuo Krungtepo, jei kada nors būtų įmanoma važiuoti neįstringant grūstyse. Be to, tai yra būtent ta vieta, kur Industrija atskleidžia tikrąjį savo veidą, parodo, kas yra iš tiesų: Didžioji Industrija. Džouns pasiėmusi savo Lonely Planet vadovą ir dabar jį cituoja:

Metinė sekso industrijos apyvarta beveik dvigubai viršija metinį Tailando valstybės biudžetą. (Nieko sau!) Apskaičiuota, kad tik maždaug 2,5 procento Tailando sekso darbuotojų dirba baruose ir 1,3 procento — masažo salonuose. Likę 96,2 procento dirba kavinėse, kirpyklose ir viešnamiuose, kuriuose netailandiečiai klientai labai reti svečiai. Iš tikrųjų didžioji dalis šitos valstybės sekso industrijos užsieniečiams visiškai nematoma, manoma, kad tailandiečių ir netailandiečių santykiai sudaro mažiau nei 5 procentus visų santykių.

Džouns užverčia knygą ir pažvelgia į mane su tokia veido išraiška, kokios dar nemačiau — pažeminimo?

— Prostitucija niekada nebuvo mano pašaukimas. Žinoma, mokiausi su ja susijusių įstatymų ir žinau, kaip Valstijose areštuoti gatvinę darbininkę, daug žinau ir apie Gledis Pierson, tačiau niekada į tai nesigilinau sociologiškai. Pas jus šitas fenomenas išties velniškai įspūdingas. Įdomu, ar pasaulio istorijoje jis apskritai kada buvo tokio masto? Manau, kad čia jo sociologinė kilmė turėtų būti labai sudėtinga. Nepasakojau tau, bet kai buvau Nanoje, mačiau jauną amerikietį, gal kokių dvidešimt dvejų, dvidešimt trejų, labai išvaizdų, tikrą saldainiuką, tik tiek, kad jis kažkokioje avarijoje praradęs abi rankas. Merginos su juo elgėsi lygiai taip pat kaip ir su kitais. Ir be jokios prievartos — jos klausinėjo, kaip jis neteko rankų, žaidė su jo bigėmis... sulaužė visas bendravimo etiketo taisykles... graibė jį ir paklausė, ar jis nenorėtų vestis jų į savo viešbutį? Jis buvo išsišiepęs lyg katinas, bet tuo pačiu metu jo akyse spindėjo ašaros. Nereikia būti psichologijos magistru, kad perskaitytum jo mintis. Jis atvyko į kitą pasaulio kraštą, kad su juo būtų elgiamasi kaip su bet kuriuo kitu. Nepajutau, kad kuri mergina būtų jautusi bent lašą fizinio pasibjaurėjimo ar žiūrėjusi globėjiškai. Tai tarsi... matyt, jūs nejaučiate to nepatogumo dėl fizinių trūkumų kaip mes. Tos moterys buvo jaunos, gražios, tobulų formų ir net nemirktelėjo.

Nors tokių pastebėjimų retkarčiais ir tenka išgirsti, net nežinau, ką atsakyti. Žmonės amputuotomis galūnėmis — tipiški Nanos lankytojai. Ne tik amputuotomis galūnėmis — savo šalių narcizistinėms kultūroms nepriimtinai žemi vyrai kaipmat išgraibstomi mūsų paslaugių moterų (jos greičiausiai bus panašaus ūgio arba dar žemesnės). Tavo išrankioje valstybėje, farange, chroniškas alkoholizmas gal ir laikomas viena iš raupsų formų, o pas mus tai tik menkiausias negalavimas, kurio neverta nė minėti. Nei zuikio dantys, nei protezai, nei žilė, nei plikė, nei šleivumas nesudaro jokių kliūčių patekti į mūsų rytietišką kūno demokratiją.

Staiga ir netikėtai, įvažiuojant į Patajos priemiesčius, mūsų pokalbis pasisuka keista linkme. Džouns uždeda man ant rankos savąją. Tai ne flirto gestas, tačiau švelnus. Pasakyčiau, netgi užjaučiantis.

— Sončajau, manau, kad kol kas šitoje byloje susigaudau. Gal ne taip gerai kaip tu, bet beveik. Dabar tau teks pasakyti, ko iš manęs tikiesi, atsižvelgiant į tai, kas nutiks toliau. Tai būtų sąžininga. Galvojau ir apie tave, ir apie šitą bylą, ir apie Tailandą, ir vis dar esu čia. Nepabėgau atgal į Valstijas, nepaskundžiau tavęs FTB vadui, nenušoviau ir net neįspyriau tau į kiaušus. Vis dar esu čia. Jei nori, kad pasilikčiau, verčiau jau sakyk tiesą.

— Ar žinai, kas tai padarė?

— Taip.

— Vadinasi, žinai ir kodėl ji dėl to nekalta visomis žmogiškomis prasmėmis.

— Tik ne jokiomis teisinėmis prasmėmis.

— Kalbu apie asmeninius moralės principus.

— Kaip tik šito mus Akademijoje ir moko vengti. Mes tai vadiname kūrybingumo išsikerojimu. Ne, ne ir ne. Atsižvelgiama tik į įstatymą.

— Kultūrinis šokas. Atsižvelgiama būtent į kūrybingumo išsikerojimą. Net tavo taip niekinamas Vikornas turi stiprius asmeninius moralės principus ir jų niekada neišsižada. Jis vedė mane į susišaudymus, kur pats galėjo žūti. Jis — drąsus vadas. Gal tau jis ir atrodo dinozauras, tačiau esama priežasčių, dėl ko jį mylime. O bailių čia nemyli niekas.

— Nori, kad tylėčiau kaip žemė?

— Taip.

— Atiduosi man Voreną?

— Nežinau, ar galėsiu. Gal Vorenas priklauso man? Tavo partnerio jis juk nenužudė.

— Ir tavojo ne.

— Karmiškai jis už tai atsakingas.

— Lengva taip argumentuoti. Kaip nesunku ir pakeisti savo nuomonę. O gal jis mane nužudė šimtuose praeitų gyvenimų? Gal šįkart jis man skolingas? Bet kas, medžiojantis žmones, tau pasakys, kad dažniausiai tame nėra nieko asmeniško, bet kartais įvyksta ypatinga chemija. Aš noriu Voreno, Sončajau. Ar sutariam?

— Pagalvosiu.

Mes jau įsukę į Patają, lėtai slenkame pagrindinės gatvės palei vandenį eismo upe.

— Ar tikrai mačiau barą, kurio pavadinimas — „Gaidelio ir putės baras“? — domisi Džouns. Jos nuotaika drastiškai pasikeitė, ji atrodo pikta. — Ar čia esama nors ko, neskirto seksui?

Ji turi racijos. Gatvėje palei jūrą baras prie baro, o už kiekvieno baro — komanda merginų, už 500 batų padarysiančių, ko tik panorėsi, svarbu, kad neskaudėtų. Mūsų tauta myli taiką ir santarvę, mes nemėgstame skausmo. Jį sukeliančių žmonių irgi nemėgstame. Įstatymui, seksui ir mirčiai neteikiame daugiau reikšmės, nei šitos iliuzijos nusipelno, tačiau tyčia sukelti kančias yra visiškai nebudistiška.

Nusisukusi nuo barų ir grįždama prie manęs ir bylos tyrimo, Džouns klausia:

— O ar galėtum nors kiek paaiškinti, kodėl Fatima buvo Voreno salone?

— Ne. Visai negalėčiau. Sutinku, kad tai mįslė.

— Kaip ir ta mįslė, kokiu būdu tas pitonas?..

— Kokiu būdu tas pitonas, yra tik antraeilis klausimas, palyginti su klausimu, kodėl tas pitonas?

— Žinau.

Nakluos gatvėje liepiu vairuotojui išleisti mudu su Monitoriumi iš automobilio. Per karštį sparčiai nueiname prie parduotuvės, kurios vitrina užversta piratiniais kompaktiniais diskais, daugiausia žaidimais.

— Žinau, kodėl taip darai, — pareiškia Monitorius.

— Tikrai?

— Ruošiesi išdulkinti šitą farangę, ane? Ar važiuosit į viešbutį?

— Dar nežinau.

— Nenorėčiau švaistyti tavo pinigų.

— Kaip čia taip?

— „Playstation 1“ yra visiškai pasenęs. Jo, jis pigus, bet visai bevertis, panaudoto ir neparduotum.

— O kiti?

— „Microsoft Xbox“ geras, bet mažokai programinės įrangos.

— O „GameCube“?

— „GameCube“ geras, bet pasenęs.

— Ir lieka kas?

— „Playstation 2“. Nerealus. Gali pumpuotis iš interneto, žaidžia viską, kas tinka PS-1, rodo DVD sekso filmus, gali žaisti DVD žaidimus.

— O kompiuterio reikia?

Monitorius keistai į mane pasižiūri.

— Įjungi į teliką kaip ir visus žaidimų pultus.

— O, nežinojau. O kiek tas PS-2 kainuoja?

— Septyniolika tūkstančių batų.

— Septyniolika?

— Nori, kad nesipainiočiau po kojom ir tylėčiau, taip?

— Taip.

Parduotuvėje Monitorius pradeda paslaptingai ginčytis su pardavėju dėl naujausio žaidimo, kuris vadinasi „Finai Fantasy“. Pardavėjas, kokių penkiolikos metų vaikis žiedų prikniedytais antakiais, demonstruoja panieką. Atrodo, jam labiau prie širdies „Dragon Warrior VII“ ir net „Paper Mario“, o ne „Finai Fantasy“, o Monitoriui tai atrodo nesuvokiama.

— Ką, gal juokauji? „Paper Mario“ geriau už „Finai Fantasy“? „Finai Fantasy“ nerealus.

Vaikis trukteli pečiais.

— Klausyk, aš čia dirbu, ką, tavo nuomone, veikiu kiauras dienas? Žaidžiu žaidimus. O ką tu darai?

— Aš faras.

— Tai ką, manai, kad gali su manim lygintis? Sakau tau, DW-VII yra nerealesnis ir gauni šimtą valandų.

Monitorius rimtai suglumęs.

— O kokia pabaiga?

— Nereali.

— O kaip dėl šaudymų, kur, tavo nuomone, geriausi?

— Mano nuomone? Kas gali būti geriau už „Unreal Championship“. Ten ginklai...

— Nerealūs?

— Nerealūs.

— O kiek prie aparato primeti žaidimų?

— Paprastai penkis, bet kadangi tu faras, gausi dešimt.

Monitorius man paaiškina, kad truputį užtruksime, kol jis rinksis.

— O kaip dėl porno?

— Turim visko. Ko tau reikia — normalaus ar gėjų? Sadomazo? Lesbiečių? Botagų ir vaško? Grupinio? Kokios rasės, farangų, kinų, indų, tajų, latinosų?

— Latinosų? O koks tas latinosų porno?

— Nerealus.

Monitorius linkteli man ir leidžiasi pardavėjo nuvedamas į vieną iš kabinų, kur jau pastatyta „Playstation 2“. Pardavėjas įdeda diską, ir ekrane kaipmat atsiranda nuoga tamsiaakė gražuolė ant parko suolelio kažkur Pietų Amerikoje. Vienas po kito pasirodo jauni raumeningi vyrai skirtingų spalvų plaukais — blondinas, brunetas ir šatenas, aiškiai nudažyti tam, kad juos atskirtume. Monitorius tarsi koks ekspertas viską persukinėja į priekį, praleisdamas tuščias šnekas ir ekrane sustabdydamas tik penetracijos kadrus ir, prieš tęsdamas toliau, nagrinėja juos žinovo žvilgsniu. Po penkių minučių dėl latinosų porno jam viskas aišku, ir pardavėjas paleidžia kur kas rimtesnę pramogą — „Dragon Warrior VII“. Monitorius iš karto įsitraukia į žaidimą ir mosuodamas kalaviju, regis, padaro didelį įspūdį pardavėjui. Tada pardavėjas grįžta prie manęs, o aš sumoku už aparatūrą. Lauke FTB laukia automobilyje. Klausia:

— Taip lengvai?

Linkteliu. Kai Monitorius kovojo su drakonu, jo veide pasirodė kažkas panašaus į proto apraiškas. Manau, čia esama kažkokio kultūrinio moralo, tačiau Džouns tokių minčių niekada neįvertina.

— O ką jis žiūri?

— Latinosų porno ir „Dragon Warrior VII“.

— Ar tau neatrodo, kad jis yra ateivis iš netolimos žmonijos ateities?

— Kodėl tu gali sakyti tokius dalykus, o aš — ne?

— Ar mes leidžiamės į dar vieną tokio pobūdžio ginčą?

— Ne.

— Kaip paaiškinai Monitoriui, kodėl nori, kad jis nesipainiotų po kojomis?

— Leidau jam manyti, kad ruošiuosi tave išdulkinti.

— O ar tavo budistiniame kodekse nepasakyta, kad meluoti negalima?

— Tame esama santykinės tiesos.

— Nori ją suabsoliutinti?

— Šitai jau aptarėme. Mudu nei kultūriškai, nei fiziškai nesuderinami.

— Kitaip sakant, mano kandi amerikietiška asmenybė tau tiesiog atstumianti, taip?

— Tu puiki agentė.

— O ką, jei imčiau ir suminkštėčiau? Girdėjau, kad tokiose situacijose gali padėti „Johnsons“ kūdikių aliejus, — ji nusuka akis nuo mano paranojiško žvilgsnio su patenkinta šypsena. — Toks protokolas, — sako ji langui, — dalijimasis informacija. Tavo pulkininkas gana selektyvus, bet, matyt, ir mes tokie patys.

Pajūrio gatvės pabaigoje pasukame į kairę, o paskui į dešinę. Pusiaukelėje į Jomtieno paplūdimį vėl pasukame į kairę, į turtuolių privačių daugiaaukščių kvartalo gatvę. Na, turtuolių bent jau Tailando standartais. Nuo to karto, kai buvau čia prieš keletą metų, niekas nepasivargino pergrįsti gatvės, o mums tenka sėdėti ir laukti automobilyje, kol apsaugininkas ateis ir atrakins vartus.

Kelionę apskaičiavau taip, kad, turint omeny tikėtinas eismo problemas, atvažiuotume apie vidudienį, kai visi gerieji rusai balansuoja tarp blaivumo ir girtumo. 12 valandų ir 12 minučių pasiekiame butą penthauze, 37-e aukšte, ir aš spaudžiu skambutį. Prisikankinau niekaip negalėdamas nuspręsti, ar paskambinti iš anksto, ar ne, ir visgi pasiryžau neskambinti. Jei aptiksim Jamskojų kompromituojančioje situacijoje su kokiu pustuziniu sibiriečių moterų be vizų arba perbuvusių savo vizų laiką, arba aiškių darbininkių, jis gali būti kur kas šnekesnis. Tačiau labai daug priklauso nuo jo girtumo laipsnio. Bus per girtas — išsijungs kaip aną kartą. Pernelyg blaivas — bus susikaustęs ir per daug užsisklendęs savo rusiškoje melancholijoje, kad apskritai bendrautų.

Manau, kad man pasisekė, nes duris atidaro kažkokia moteris. Kokių dvidešimt šešerių, dažyta blondinė, baltaodė, storomis lūpomis ir plėšriu žvilgsniu, kuriam, jos įsitikinimu, neįmanoma atsispirti. Ji vilki juodą suknutę, vos coliu ar dviem dengiančią tarpukojį ir itin gilia iškirpte. Jos kvepalai mano motinos standartų nesiekia, bet antra vertus, nemanau, kad šita moteris Paryžiuje praleidusi daug laiko. Moteris sutrinka ir jau ruošiasi uždaryti duris, bet aš mosteliu savo pažymėjimu.

— Endi, — nerūpestingai šūkteli ji.

Vietoj Jamskojaus pasirodo dar viena moteris su šortais ir trumparankoviais marškinėliais. Paskui dar viena. Ketvirtoji vilki iki pat kaklo užsagstytus ilgus naktinius marškinius.

— Čia reidas? — klausia pirmoji moteris, greičiau smalsaudama, nei susirūpinusi.

— Nežinau, — nuoširdžiai atsakau. — Noriu pasikalbėti su Andrejumi.

Galiausiai už tos moterų kompanijos pasirodo Jamskojus. Aukštas ir kumptelėjęs, išlaikęs beveik visus savo plaukus ir dėl to atrodantis jaunesnis už tas penkias dešimtis, praleistas šitame kūne. Jis atsilošia, darsyk įsižiūri ir plačiai išsišiepia. Pamanau, kad jis išgėręs kaip tik tinkamą kiekį alkoholio, kai jis prabyla:

— Sončajus! Seniai matytas! Užeik, mano mielas drauge, užeik.

Įeidamas stengiuosi Džouns veide įžvelgti, ką ji galvoja, nes manau, kad ji nustebs, mat jei neminėsime tos moterų kompanijos, šitas butas visai nepanašus į sutenerio namus. Čia baisi netvarka, o pagrindinė tos netvarkos priežastis — knygos. Jos visur — lentynose ant sienų, ant kilimo, sukrautos kampuose, po griūvančių krėslų kojomis.

Džouns akys gana plačios, tačiau daugiausia dėl to, kad ją, regis, nervina tos moterys su savo žvilgsniais ir šiurkščiai skambančios rusų kalbos nuotrupomis. Mano kuklia nuomone, Džouns kur kas patrauklesnė už jas visas, o tai ir galėtų paaiškinti tą jų spoksojimą. Nemanau, kad ji tas knygas apskritai pastebėjo, todėl parodau.

— Labiau apsėstos knygų žiurkės už Andrejų niekada nepamatysi. Tik pažiūrėk į jas! Prancūzų romanai, rusų, amerikiečių, italų, bet čia tik lengvieji skaitiniai. Jo specialybė — fizika. Jis iki šiol neatsilieka nuo naujovių, ar ne, Andrejau?

Mano klausimas nediplomatiškas. Jis minutėlei surūgsta, tačiau paskui atsigauna ir atlaidžiai mane apkabina.

— Iš tikrųjų tajai jokie jautruoliai, bet jie puikiai tai maskuoja ritualiniu mandagumu, — jis paaiškina Džouns. — Jei atimtume lankstymąsi ir kitus formalumus, pamatytume žmones, kuriems niekas nė velnio nerūpi, — jis kalba su stipriu akcentu, tačiau gramatiškai tobulai.

— Manau, kad pradedu tai suprasti, — atsako Džouns.

Ji dabar jau žiūri į knygas ir, kaip ir tikėjausi, atlyžta Jamskojaus atžvilgiu, nes jo keistenybės jai kur kas suprantamesnės už manąsias. Apie tokį stereotipą Džouns skaičiusi knygose, o galbūt mačiusi ir filmuose. Ji švelniai klausia:

— Ar jūs tikrai fizikas, išėjęs į pensiją?

— Bedarbis. Atleistas. Išspirtas. Nevyniokim į vatą. Mane norėjo išmesti dar prie Gorbačiovo, to pasaulinės klasės nevykėlio. O į šikną spyrė, kai ekonomika griuvo prie niekad neišsiblaivančio Jelcino. Jau kas kas, bet mes tai jau tikrai išsirenkam lyderius, oi išsirenkam.

Vis dar burnodamas ant Gorbačiovo ir Jelcino jis nusiveda mus į svetainę, kur chaosas beveik nugalėjęs tvarką. Čia vieninteliai vienareikšmiai orientyrai — trys nugerti degtinės buteliai atsuktais kamšteliais ant didelio plataus stiklinio kavos stalelio. Dar nuo praeito vizito prisimenu tą rusišką paprotį atidaryti ne vieną butelį. Vienas butelis gali būti pipirinės, kitas — abrikosų ar obuolių skonio; panašu į tajų paprotį prie maisto patiekti kelių rūšių padažų. Žinoma, degtinė — ne maistas, nebent būtum rusas.

Jei neminėsim degtinės, reikia minutės kitos, kol akys atskirs vieną objektą nuo kito. Ir čia kaltos ne tik knygos. Visur voliojasi moteriški apatiniai, batai, peleninės, dulkių siurblys su žarna, apsukta aplink tą kavos stalelį, sumaigytos alaus skardinės, keli neatidaryti vyno buteliai, o ant šone stovinčio tualetinio stalelio tarsi kalnas pūpso krūva makiažo priemonių. Niekas nepadėta nei horizontaliai, nei vertikaliai, visi daiktai nei šiaip nei taip sukrauti vienas ant kito. Ir vis dėlto tai didelis butas su penkiais miegamaisiais, jame galėtų lengvai gyventi dvidešimt tvarkingų tajų merginų, ir nė dulkelės nebūtų matyti.

Dvi moterys nuseka paskui mus į kambarį, o kitos lieka dėl kažko rietis koridoriuje. Jamskojus, kažką rusiškai bambėdamas sau po nosimi, ima rankioti daiktus nuo vienos sofos ir mėtyti juos į kampą: juodą liemenėlę, enciklopedijos tomą, šampūno buteliuką, knygas, tik tas, prieš pasmerkdamas naujai krūvai, smalsiai apžiūri tarsi seniai nematytas drauges. Po kelių minučių pagaliau prisėdame. Jamskojus atsisėda ant grindų, atsiremia į kitą, šiukšlėmis apkrautą sofą ir kažką pasako moteriai trumpa juoda suknele, ta suieško kelis plastikinius puodelius. Į puodelius ji pripila degtinės ir paduoda mums neklausdama, ar norėtume. Jamskojui ji paduoda visą butelį, o pati sau įsipila iš kito. Kitos tuo tarpu išeina iš kambario.

— Zoja turi susitikimą su kariuomenės generolu, — paaiškina Jamskojus. — Jis naujas klientas, tai ji truputį jaudinasi. Bet tik truputį. Todėl ir geria tik truputį. — Mes žiūrime, kaip Zoja įsipila dar degtinės į savo puodelį ir vienu gurkšniu makteli. Paskui rusiškai kažką pasako Jamskojui, o tas mosteli jai eit lauk iš kambario. — Nuostabu, ką?

— Kas nuostabu?

— Ar matėt jos figūrą po suknele? Galingos kojos, stora šikna, trumpas drūtas liemuo, apvalūs pečiai — tokios formos vystėsi tūkstančius metų, kad išgyventų stepėje ir dirbtų žemę, bet tam generolui ji atrodo egzotiška. Nors aplinkui šitiek rudaodžių deivių, už Zoją, kad ir kaip būtų keista, jis moka dešimt kartų daugiau.

Laukujės durys užsitrenkia.

— O gal tai meilė? — sako Džouns.

Jamskojus minutę apstulbsta, paskui pažiūri į ją ir plačiai plačiai išsišiepia.

— Geras. Labai geras. Atsiprašau, — jis prisideda degtinės butelį prie lūpų ir užverčia galvą. Stebiu, kaip sulig dviem dideliais gurkšniais jo Adomo obuolys dukart pakyla ir nusileidžia. — Tikriausiai amerikietei atrodau dar labiau žlugęs nei pats sau, ką?

— Man sunku spręsti, koks žlugęs jūs sau atrodote, — atsako Džouns.

Susivokiu, kad mudu abu su Jamskojumi žiūrime ir laukiame, ar ji bent siurbtels savo degtinės. Provokuodamas gurkšteliu savosios ir nudžiungu supratęs, kad ji iš pipirinės butelio. Džouns pagauna mano žvilgsnį ir pastato savo puodelį ant sofos ranktūrio.

— Pats sau atrodau labiau nei žlugęs. Aš suskaidytas į atomus. Kam geriau žinoti, jei ne man — juk buvau branduolinės fizikos specialistas. Kai didysis Sacharovas, mūsų mokytojas, pademonstravo savo poziciją, niekas nežinojo, kur tai mus nuves. Jis buvo tarsi Kristus, besivaržantis su Romos imperija. Kiek tuo metu būtų statę už Kristų? Persvara tikriausiai būtų buvusi didžiausia per visą senovės pasaulio istoriją. Bet antra vertus, jie nebuvo rusai. Rusai mėgsta prastus statymus.

— Dirbote su Sacharovu?

— Neperspauskime. Buvau jo asistento asistentas. Tiksliau, jo asistento asistento asistentas. Į pabaigą, kaip jau daugkart minėta, komunizmas tapo keistai hierarchiškas, — vėl trukteli iš butelio. — Labai ironiška, kad Rusijos visuomenės transformacija, iš esmės išprovokuota branduolinės fizikos specialisto Sacharovo, privedė iki mūsų suskaldymo į atomus, ar ne? Tarsi įgyvendintas prastas kalambūras. Žinoma, niekas mums nesakė, kad iki šito prieisime. Žinojome, kad kapitalizmas visus paverčia prostitutėmis, bet ne suskaidytomis prostitutėmis. Šito mes savo teoriškai logiškoje visatoje nesupratome. Žlugus Sovietų Sąjungai, tapau išdidžiu mažiausiai dvidešimties skirtingų asmenybių šeimininku. Globalinėje ekonomikoje tai neišvengiama. Aš — perdegęs fizikas, snobas intelektualas, girtuoklis, nenusisekęs poetas, išdavikas sutuoktinis, tėvas, kurio nėra, nebaigtų knygų rašymo meistras, nekompetentingas verslininkas, Rusijos baleto gerbėjas, bankrutavęs elementas ir suteneris. Visais vienu metu būti neįmanoma, todėl kaskart turiu nuspręsti, kurį Jamskojų turėčiau apsivilkti. Jūs Amerikoje turbūt pripratę taip greitai kaitalioti kostiumus, turėjote daugiau praktikos. O rusams tai vis dar nelengva.

— Bet šitoks iššūkis jums turėtų būti smagus, — mano nuostabai, Džouns pakelia savo puodelį ir gurkšteli didelį gurkšnį, visai ne lašelį iš mandagumo. Ir pašnairuoja į mane. — Ir kuris gi iš tos daugybės vaidmenų jums sunkiausias?

— Sutenerio, — greitai atsako jis. — Tai net sunkiau nei parašyti knygą, ir reikalauja kur kas daugiau nuovokos už žaidimą su neutronais. Galima pamanyti, kad šitai lengva, juk kalbama tik apie pasiūlą ir paklausą, o kur dar papildomas pranašumas, kad prekės pačios savanoriškai save perveža ir nereikia jokių transporto ir pristatymo sistemų. Tik ne rusės. Kaip manot — aš vadovauju toms moterims ar jos man? Jos visiškai nepriklausomos. Dvi baigusios aukštąjį, viena mokslų daktarė, kitos dvi tik šiaip labai gerai išsilavinusios. Jei tik norėtų, visos galėtų gauti darbą Rusijoje, bet... — jis gūžteli.

— Nelabai gerai mokamą, ką?

— Tai ne visai dėl pinigų. Ne amerikietišku supratimu.

— O ką reiškia pinigai rusišku supratimu?

— Lošimo žetonai. Namo jos išvažiuoja tokios pat skurdės, kaip ir atvažiavo, bet būdamos čia gali lošti dideliais statymais tuose oficialiai neegzistuojančiuose policijos saugomuose kazino. Dalis rusų sutenerio pridėtinių išlaidų — sumokėti už jų bilietą namo, kai jos prašvilpia visus uždirbtus pinigus, — Jamskojus žvilgteli į mane. — Žinoma, tai ir atlygis policijai. — Dabar jis atsisuka į Džouns: — Visi tajų farai, išskyrus Sončajų, yra pasaulinės klasės verslininkai. Jų paprasčiausiai nenurungsi. Jei būnu neatsargus, jie nusisamdo merginas ir duoda man merginos kainos dydžio baudą — už prekybą moterimis — minus dešimt procentų mano išlaidų. Tik ne Sončajus. Jis net už mane prastesnis verslininkas. Matyt, todėl jis man ir patinka, nesijaučiu prastesnis už jį.

— Stebiuosi, — tariu, gurkšteldamas dar degtinės.

— Todėl, ir dėl to, kad jis dar didesnis beprotis už mane. Būtumėt girdėjus mūsų paskutinį pokalbį. Tarsi hinduistų mokslinė fantastika. Bet tikriausiai jam tai taip smarkiai kaip man nepatiko, nes ištisus trejus metus nesirodė.

— Baigęs įžeidinėti Budą tu išsijungei.

— Tikrai? Tai ko manęs nenušovei?

— Nemaniau, kad tu gyvas.

— Bet, kaip buvę, kaip nebuvę, ką aš ten sakiau?

— Sakei, kad Gautama Buda buvo geriausias pardavėjas per visą pasaulio istoriją.

Jamskojus atsisuka į Džouns:

— Aš buvau teisus. Jis pardavinėjo nieką. Būtent tą „nirvana“ ir reiškia — nieką. Gydyti didžiajai kosminei negandai, kurią dauguma mūsų vadina gyvenimu, jis skyrė griežtą meditacijos kursą ir tobulą bet kokio skaičiaus gyvenimų nugyvenimą, kaip galutinį atlygį gaunant nieką. Negi manai, kad kas nors Medisono aveniu galėtų tai parduoti? Tačiau tada juo patikėjo visas Indijos subkontinentas. Šiandien pasaulyje yra daugiau nei trys šimtai milijonų budistų, ir jų vis daugėja.

— Be to, dar sakei, kad jis buvo teisus. Nebeprisimenu, kuo tai pagrindei.

— Teisingai. Pastebėta, kad juodosios kosmoso skylės, kurias iš esmės galima apibūdinti kaip nebūties kišenes, išskiria ir reabsorbuoja subatomines daleles. Gyvybė atsiranda iš nieko ir galiausiai vėl ten pat sugrįžta. Tik akių dūmimas, lygiai kaip jis ir pasakė prieš du su puse tūkstančio metų. Magija. O tai dar gali logiškai pagrįsti didžiausią prietarą nuo Nekaltojo Prasidėjimo.

— Va, prašau, — sako Džouns. — Tai tik viską patvirtina. Bet juk čia yra žodžių žaismas, ar ne? Jis pardavinėjo nieką, tik jei tą nieką supranti tam tikra prasme. Niekas budistui yra taip pat ir viskas, kadangi tik niekas yra kažkiek realus, — ji drovokai vėl siurbteli degtinės.

Mudu abu su Jamskojumi išsišiepiame. Staiga Jamskojus keliskart suploja, ir aš priverstas prie jo prisidėti. Džouns išrausta, bet dar niekada nemačiau jos tokios patenkintos.

— Čia tu ją primokei? — klausia manęs Jamskojus.

— Visai ne. Nė nemaniau, kad budizmas ją domina.

— Ar domina? — klausia jos Jamskojus.

— Mane domina šitas pusprotis, — ji parodo į mane ir maukteli dar vieną didelį gurkšnį degtinės. — O budizmas yra vienintelis būdas jį normaliai užvesti. Prabilus apie budizmą su juo bent jau pokalbį užmegsi.

— Ir aš tą supratau, — sako Jamskojus. — Jis kaip tikras tajas sugeba užmigti pirmai progai pasitaikius, bet tik užsimink apie atgimimą ar nirvaną, ar reliatyviąją tiesą, ir jis pašoka it įkąstas. Va tas man šitoje šalyje ir patinka. Visi turi dvasinį matmenį, net mentai. Net vagys ir sukčiai. Kai kurie patys stambiausi gangsteriai nusipelno skirdami vienuolynams milžiniškas sumas ir aukodami vargšams. Norom nenorom susimąstai.

— Apie ką?

— Apie tai, ką mums atnešė pastarieji penki šimtai metų Vakarų civilizacijos. Jei būtume likę viduramžiuose, gal dabar šypsotumės ne mažiau už tajus.

— Įpilk man dar degtinės, — sako man Džouns. — Jau senų seniausiai, atrodo, kad amžinai, laukiau tokio pokalbio. Geriau už mokyklą.

Koridoriuje pasigirsta žingsniai, ir pasirodo ta moteris su naktiniais marškiniais. Po Jamskojaus komentarų stengiuosi kaip galima geriau įžiūrėti jos figūrą. Ji liekna ir išblyškusi, beveik juodais plaukais ir didžiulėmis žaliomis akimis. Man ji atrodo net egzotiška. Džouns jai plačiai šiltai nusišypso, kaip moteris moteriai, ir ta jai atsako tuo pačiu.

— Čia Valerija, — sako Jamskojus. — Ji ir yra ta mokslų daktarė. Matote, ji išgirdo šitą pokalbį ir negalėjo atsispirti potraukiui prie mūsų prisidėti. Tai viena iš milijono mūsų ydų — rusai yra amžini studentai. Iš mūsų kalbų apie gyvenimą Vakarai išaugo jau prieš penkiasdešimt metų.

— Tai geriau nei čiulpti pimpalus, — sako Valerija, eidama prie kavos stalelio, imdama ir užsiversdama vieną iš butelių. — Bet aš dar ne daktarė. Kaupiu disertacijai.

Angliškai ji kalba su silpnesniu akcentu nei Jamskojus, su britiška intonacija. Dabar, kai ji prabilo, matau jos kietumą, tačiau moters, kuriai niekas nerūpi, kietumą. Egzotiška ji man nebeatrodo.

— O vakar kazino irgi kaupei disertacijai?

Ta trukteli pečiais ir vėl užsiverčia degtinės.

— Tu teisus dėl rusų. Mes mėgstame viską prašvilpti vienu blogu statymu. Negaliu patikėti. Visas šitas seksas už nieką. Jei galėčiau išbraukti lošimą, galėčiau užbraukti savo kūno pardavinėjimą, tada jie vienas kitą panaikintų, bet man vis vien reikėtų susitaupyti daktarinei.

— O kokia jūsų sritis? — domisi Džouns.

— Vaikų psichologija.

Mudu su Jamskojumi stebime Džouns veidu nuslenkantį siaubą, tačiau Valerija, regis, to nemato ir žiūrėdama Džouns į akis ima nuoširdžiai pasakoti, kaip rusiškas aukštasis net pačioje Rusijoje nevertas nė skatiko, bet gavusi daktaro laipsnį ji galbūt galėtų įsidarbinti kokiame nors Amerikos universitete, pasinaudojusi savo moksliniu tyrimu apie gatvės vaikų nusikalstamumą, kurio Vladivostoke apsčiai, lygiai kaip Niujorke ar Los Andžele. Ji labai norinti patekti į Ameriką.

Kaip Jamskojus ir numatė, pusiau protingas pokalbis labai patrauklus ir kitoms trims moterims, dabar jos ateina viena po kitos, nešinos dviem nuo šalčio aprasojusiais degtinės buteliais. Atsiranda daugiau plastikinių puodelių ir, staiga ir netikėtai, pas mus prasideda balius. Nepaisant jau praeinančio pasišlykštėjimo, kad užgrūdinta prostitutė kartu gali būti ir vaikų psichologė, Džouns, regis, pakeri visai protinga Valerijos moteriška draugija, gal net galinti į kažką išsivystyti jai dar bebūnant čia, galbūt ji galėtų padėti Valerijai patekti į Ameriką ir jos taptų geriausiomis draugėmis. Jiedvi neužsičiaupdamos pliurpia apie gausybę dalykų, o Jamskojus tuo tarpu išrutulioja teoriją apie tai, kad materializmas esąs dvidešimto amžiaus prietaras, viduramžiai, kuriuos pakeis Šviečiamasis magijos amžius. Jis mano, kad mane šitai sugundys, o tai tik parodo, kad jis nesupranta budizmo, kuris niekina magiją, bet kol kas dar nenoriu jo erzinti. Tos trys kitos moterys klegena rusiškai pramaišiui su anglų kalba, ir, atrodo, pasakojasi apie laimėjimo strategiją žaidžiant blekdžeką. Degtinė liejasi, triukšmas didėja, o aš pasineriu į tylą. Čia baltaodžių šventė. Matau tik milžinišką griaunamąją Vakarų kultūros jėgą su beprotišku poreikiu užpildyti erdvę, visą, kol neliks nė lopinėlio vietos ir tylos. Po kurio laiko klausiu:

— Andrejau, ar kuri nors tavo darbuotoja buvo užplakta negyvai?

Kurtinanti tyla. Džouns baisiai sutrikusi ir išraudusi. Valerija, sustojusi vidury sakinio, varsto mane tomis savo žaliomis akimis, ir jos man visai nebeatrodo tokios gražios. Jamskojus nusukęs galvą į sieną, o tos trys kitos, mano manymu, nelabai gerai mokančios angliškai, nudelbusios akis į kilimą. Kai Jamskojus vėl atsisuka į mane, jo burna perkreipta.

— Ar tai šito ir atėjai čia manęs paklausti?

— Taip.

— Nešdinkis!

— Endi! — sako Valerija.

— Dink, po velnių, iš mano namų!

— Endi, negali šitaip kalbėti su Tailando policininku. Tu esi rusas suteneris užsienio valstybėje. Baik.

Minutėlę pamanau, kad Jamskojus atsistos ir duos man į snukį, jis ir keliasi, tačiau yra pernelyg girtas, kad išsilaikytų ant kojų, netekęs vilties krinta atgal ir sėdi padėjęs galvą ant sofos sėdynės, nuleidęs rankas, tarsi negalėdamas jų pakelti.

— Kodėl? — jo akys maldauja. — Kodėl vėl reikia tai iškelti? Negi taviškiai nepakankamai padarė? Negi per mažai savo gyvenimo praleidau šitoje kankynėje? Negi aš dėl to kaltas?

Pasisuku į Valeriją — jos cinizmas čia galėtų būti kaip tik tai, ko reikia prie visų šitų nesuvokiamų rusiškų emocijų.

— Ar žinote, apie ką aš kalbu?

— Jūs kalbate apie Sonią Liudin.

— Užsičiaupk, — paliepia jai Jamskojus.

— Nebūk juokingas, Andrejau, apie tai iki šiol šneka visas Vladivostokas. Kodėl neturėtume pasakyti ir jam?

— Jis jau viską žino. Jis yra suktas tajas.

— Nežinau, — atsakau. — Nieko jau nežinau. Jau ko?

— Jeigu jau nežinai, tai kuo čia užsiimi? Visa tai labai labai slapta, žinai. Labai labai slapta. O taip, — suirzęs Jamskojus praranda visas geras manieras, jam ima pintis liežuvis. — Apie tai negalima kalbėti, nešvarbu, kad višas Vladivoštokas viš dar šneka. Bent jau nešvariame rate, kur aš dabar priverštaš šukiotiš, — paima degtinės butelį ir spokso į jį. — Nešvariame rate. Aš, kuriš kadaiše šėdėjau prie didžiojo Šaharovo kojų, — jis sukikena. — Geraš. Šaharovo...

— Sonios Liudin istorija tragiška, — paaiškina Valerija, — bet ne tipiška. Jei būtų tipiška, mūsų čia nė vienos nebūtų. Mes nei našlaitės, nei gatvės šliundros. Mes protingos moterys, atvažiavusios čia greitai užsidirbti pinigų šitame negailestingame pasaulyje. Jokiu būdu šitaip nerizikuotume savo kūnais. Sonia Liudin buvo kitokia.

— Kaip kitokia?

— Ji buvo gatvės šliundra. Be išsilavinimo, gimusi urkų šeimoje. Kieta kaip naginė, tikra sibirietė. Galėjo padaryti bet ką. Visiška bebaimė. Ji manė, kad visi vyrai — gyvuliai, kuriuos galima vedžioti už nosies. Aš ir pati nesu didelė vyrų gerbėja, tačiau manau, kad moteriai toks požiūris pavojingas. Ypač tokiame darbe. — Viena moteris ant grindų pasako kažką rusiškai. — Nataša sako, kad aš šneku kaip snobė, kad Sonia Liudin visai nebuvo tokia kvaiša. Jai tiesiog nepasisekė.

— Ji turėjo turėti apsaugą, — angliškai paaiškina Nataša. — Ji nebuvo nepriklausoma. Čia ją atvežė viena urkų gauja. Jie turėjo ją saugoti. Andrejum tik naudojosi, kad įvestų į rinką.

— Tas tiesa, — nusileidžia Valerija. — Jie pasamdė žmogų, kad pribaigtų tą amerikoną. Anksčiau ar vėliau jį pričiups.

— Nepričiups, — sako Nataša. — Amerikonas išsipirko.

— Ne, neišsipirko, — paprieštarauja Jamskojus. — Bandė, bet jie atsisakė. Jie negalėjo taip paleisti šito reikalo, tai patikimumo klausimas. Arba veido, kaip sakoma čia. Taigi amerikonui teko pačiam nusisamdyti apsaugą. Kiek girdėjau, pačią geriausią.

— Koks amerikonas? — Džouns dabar jau suklūsta ir palinksta į priekį.

— Kažkoks Vorenas. Juvelyras. Stambi žuvis šitoje šalyje.

— Ir tai žinoma? Norite man pasakyti, kad Vladivostoke Voreno pavardė atvirai su šituo siejama?

— O taip. Juo gąsdinamos tokios moterys kaip mes. Suprantat, kaip pačiu baisiausiu košmaru: Būk atsargi, žiūrėk, kad nepasitaikytų koks vorenas.

— Yra vaizdo įrašas, — sako Valerija. — Esu kalbėjusi su jį mačiusia moterimi. Baltas amerikietis ir milžiniškas juodaodis.

— Andrejau, — sakau. — Man būtina sužinoti. Ar Tailando policija turi šitą įrašą?

Panašu, kad jis pasiekė lūžimo stadiją. Matau, kad linksi, tačiau negaliu būti tuo tikras, nes jo galva nusvyra į priekį, paskui smarkiai atsilenkia atgal, ir vėl nusvyra į priekį. Pažvelgiu į Valeriją ir Natašą, bet tos vengia mano akių. Jamskojus, kaip ir reikėjo tikėtis, išsitiesia į horizontalią padėtį suglaustomis kojomis ir prie kūno prispaustomis rankomis. Staiga jis tampa tvarkingiausių daiktu kambary.

Atsigulęs ant grindų, Jamskojus pramerkia vieną akį.

— Tailando policija nusipirko tą įrašą iš urkų, sumokėjo už jį krūvą pinigų. Žinoma, kad pinigai buvo iš Voreno, ir, žinoma, urkos prisiekė, kad tai vienintelė kopija. Jiems tas įrašas nerūpi, jiems reikia Voreno.

— Valerija, kokio ūgio buvo Sonia Liudin? — Džouns įsistebeilija vaikų psichologei į akis, ta pasisuka į Natašą, o toji pažiūri į šalimais sėdinčiąją.

Dabar visos sužiūra į Jamskojų.

— Maždaug šešių pėdų, — užsimerkęs atsako jis. — Liekna. Labai gražaus kūno.

— Kiek laiko prieš mirtį ji praleido su Vorenu? Ar būta kelių susitikimų?

— Buvo du. Pirmasis gana trumpas ir, pasak jos, nieko neįvyko, tik tiek, kad ji jam nusirengė, o jis paglostinėjo. Jis davė jai auksinį strypelį ir pasakė, kad jei ji įsiverš jį į bambą, jis įtaisys į jį nefrito akutę. Žinoma, ji su didžiausiu džiaugsmu nulėkė į artimiausią saloną ir įsivėrė tą strypelį. Iš antro susitikimo jau nebegrįžo.

— Ar ji minėjo kokį nors juodą amerikietį?

— Ne. Tik mačiusieji įrašą pasakojo apie juodaodį. Aš to įrašo nemačiau.

— Žudikams tokio pobūdžio nusikaltimuose dažnai prireikia kokio nors postūmio, — aiškina Valerijai Džouns. — Kartais jis rasinis, kartais — socialinis, kartais — fizinis, pavyzdžiui, tik aukštos arba tik žemos aukos, arba, tarkim, tik iš tam tikro socialinio sluoksnio. Paprastai tai būna kažkas, kas sukelia žudikui savininkiškus jausmus, tam tikrą teisę į aukos kūną. Atrodo, kad Voreno būta labai smulkmeniško.

— Jis gi juvelyras, — atsako Valerija. — Juk toks ir turėtų būti, ar ne?

— Ar kas gali man pasakyti, kada tiksliai mirė Sonia Liudin? — klausia Džouns.

— 1997-ųjų gruodžio dvyliktą, naktį, taigi gali būti ir tryliktą, — sako Jamskojus. — O dabar prašau nešdintis.

Mudviem vėl susėdus ant užpakalinės automobilio sėdynės, Džouns taria:

— 1997 metais nuo gruodžio 5-os iki 15-os dienos Vorenas buvo Tailande. Pamiršau tau pasakyti, kad patikrinau datas.

Pakeliui į Patajos pajūrio kelią pasiimam Monitorių, laukiantį prie parduotuvės su savo naujuoju „Playstation 2“ po pažasčia. Prie vieno prekystalio aprūpiname jį kepta vištiena ir dar viena porcija dešrelių ir įsiliejame į grūstį grįžti į Krungtepą. Kol Monitorius žiaumoja, Džouns vėl uždeda savo ranką ant manosios, padėtos ant sėdynės.

— Ar nemanai, kad jau laikas man papasakoti apie tą ligoninę? Vikornas pasakė Rosenui, kad buvai ten nuėjęs, ir paprašė Roseno, kad tas lieptų man sužinoti kodėl. Klausiu tiesiai šviesiai. Toks mano įsakymas.

Pažvelgiu į ją. Svarstau — ar ji tam pasiruošusi. Įkvepiu ir pasakau: „Gerai.“ Pasakodamas jai, tą vizitą persukinėju savo paties mintyse.