1

Afroamerikietis jūrų pėstininkas pilkame mersedese netrukus mirs nuo Naja siamensis įkandimų, tačiau šito mudu su Pičajumi dar nežinome (pasak Budos, ateitis yra neįžvelgiama). Nuo jo mus skiria vienas automobilis, stovime prie greitkelio, vedančio iš oro uosto į miestą, mokėjimo būdelės, per daugiau nei tris valandas nebuvome labiau prie jo priartėję. Sužavėtas žiūriu, kaip milžiniška juoda ranka su didžiule auksine signete ant rodomojo piršto išlenda pro langą, šimto batų banknotas stilingai suspaustas tarp mažylio ir to, kurį mūsų būrėjai vadina saulės pirštu. Kaukėta moteris būdelėje paima tą banknotą, atiduoda grąžą ir linkteli į kažkokius jo žodžius, tikriausiai ištartus labai prasta tajų kalba. Pasakau Pičajui, kad tik tam tikros rūšies farangai bando užmegzti pokalbį su būdelių kasininkais. Pičajus kriukteli ir nusileidžia sėdynėje snūstelėti. Daugybė gyventojų apklausų parodė, kad miegas yra pats didžiausias mano tautos pomėgis.

— Jis pasiėmė kažkokią merginą, — atsainiai sumurmu, tarsi manęs tai visai nejaudintų ir nebūtų akivaizdus mūsų nekompetentingumo įrodymas.

Pičajus pramerkia vieną akį, paskui kitą, išsitiesia ir ima mankštinti kaklą, o mersedesas tuo tarpu nulekia tolyn tarsi eiklus žirgas.

— Šliundrą?

— Plaukai su žaliomis ir oranžinėmis sruogomis. Afrikietiško stiliaus. Juodi marškinėliai su petnešomis. Labai tamsi.

— Garantuoju, kad žinai, kokio dizainerio tie juodi marškinėliai.

— Armanio klastotė. Jis pirmas sugalvojo tokius su plonytėmis petnešėlėmis, o paskui mėgdžiotojų jau nestigo.

Pičajus palinguoja galvą.

— Tu kietas. Matyt, jis paėmė ją oro uoste, per tą pusvalandį, kai buvom pametę jį iš akių.

Į tai neatsakau nieko, o tuo tarpu Pičajus, mano sielos brolis ir ištižimo bendras, vėl sudrimba nusnūsti. O gal jis ir nemiega, gal medituoja. Jis iš tų, kuriems pasaulis įsipyko. Tiek juo bjaurisi, kad sumanė įsišventinti, ir nusprendė, kad mudu su jo motina nuskusime jam galvą ir antakius, o toji garbė leis mums mūsų mirties valandą įsikibti į jo oranžinius drabužius ir skristi į kurias nors Budos dausas. Matote, kaip giliai mūsų senovinėje kultūroje įsišaknijusios malonės per pažintis.

Tiesą sakant, to juodaodžio jūrų pėstininko galvos ir pečių linija kažkokia hipnotiška, negaliu atitraukti akių. Vos pradėjęs sekti, stebėjau, kaip jis degalinėje išlipa iš savo automobilio: tokios tobulos formos milžinas, kad toji tobulybė mane pakerėjusi jau tris valandas, tarsi jis būtų koks juodas Buda, Tobulas Žmogus, o mes visi likusieji esame tik sumažinti jo modeliai su bjauriais trūkumais. O dabar, kai pagaliau ją pastebėjau, toji šliundra šalia jo atrodo erotiškai trapi, tarsi jis galėtų netyčia sutraiškyti ją lyg vynuogę į gomurį, o ji liktų jam už tai amžinai ir ekstaziškai dėkinga (matote, kodėl esu netinkamas vienuolystei).

Kol su savo dvesiančia tojota pasiekiau būdelę, jis su savo naujausio modelio Garuda1 jau buvo nuskriejęs į nežinia kokią dangišką malonumų lovą.

Sakau savo mylimam Pičajui: „Pametėm jį iš akių“, — bet Pičajus irgi išskridęs ir palikęs tik tuščią savo lavoną, knarkiantį sėdynėje greta manęs.

Naja siamensis — didingiausia iš visų mūsų spjaudančiųjų kobrų, o dėl savo grožio, žavesio, pasalūniškumo ir mirtino įkandimo galėtų būti mūsų nacionalinis talismanas. Beje, žodis naja yra kilęs iš sanskrito ir susijęs su didžiąja Naja, žemės dvasia, saugojusia mūsų viešpatį Budą per siaubingą audrą miške, kur jis meditavo.