17

Trečiojo pasaulio policijos nuovada — dviaukštė gelžbetonio konstrukcija, papuošta mūsų vėliava ir mūsų didžiai mylimo Karaliaus biustais, su dideliu, beveik visą pirmą aukštą užimančiu priimamuoju, atviru per visą pastato ilgį, tarsi kas būtų pamiršęs pastatyti vieną sieną. Šioje atviroje erdvėje išrikiuotos eilės strypais po sėdynėmis sujungtų tvirtų plastikinių kėdžių; bet kuris pilietis čia gali atlikti galybę reikalų.

Atminkit, kad mes budistai. Gailiaširdiškumas yra prievolė, net jei korupcija ir neišvengiama. Vargšai ateina pinigų ir maisto, neraštingieji — pagalbos užpildant formas, neturintieji ryšių prašo charakteristikų ir pagalbos ieškant darbo, vaikai ateina, nes pasiklysta, moterys — nes pavargsta būti mušamos savo vyrų, vyrai — nes juos paliko žmonos, kartu išsinešdamos visas šeimos santaupas. Prostitutės kreipiasi pagalbos išspręsti jų problemas su mamasan, besiriejančios šeimos atkeliauja su skundais ir grasinimais. Visai įprasta, kad koks keršijantis brolis ar tėvas praneša policijai krauju prisiekęs nužudyti išperą, nuskriaudusį žmoną ar seserį, galbūt norėdamas įsitikinti, kad tokiomis aplinkybėmis policija apsimes akla dėl numatytos žmogžudystės, žinoma, už atlygį. Pasitaiko jaunų žmonių, norinčių sužinoti, kas jie tokie, mat mes dažnai esame poligaminė visuomenė, kur kūdikiai kartais atiduodami artimiems giminaičiams ar draugams visam gyvenimui ir ne visada aišku, kas kam priklauso. Girtuokliai ir elgetos ateina pasėdėti kėdėse, vienas vienuolis oranžiniais drabužiais laukia savo eilės į konsultaciją.

Dabar čia yra mūsų vietinis raupsuotasis, jis prašo išmaldos laikydamas žalvarinį dubenį tarp bigių, ir už dešimt batų yra pasirengęs susukti veidą į visiškai apgailėtiną miną. Jei perspektyvos geresnės, jis sielvartingai užkauks ir daužys galvą į grindis tol, kol kuris nors faras pagrasins jį nušauti. Čia, ant gatvės kampo, savo paslaugas siūlo ir tatuiruotojas su dviem labai ilgomis adatomis ir ribota spalvų palete (spalva gali būti bet kokia, su sąlyga, kad ji juoda). Kai lyja, budėtojas kartais leidžia jam atsivesti savo aukas į priimamojo zoną, kur jis ima kankinti jas ant vienos iš kėdžių. Šitas tatuiruotojas yra svarbus, mat jis pusiau kūno puošybos menininkas, pusiau šamanas. Boksininkams ir aukštuminių statybų darbininkams ypač reikalinga apsauga, kurią suteikia astrologinis žvaigždėlapis ant nugaros ir saulės rezginio.

Interesantus priiminėjantys mano jaunesnieji kolegos išsiugdę griežto maloningumo povyzą, jų pasiryžimą padėti kiek tramdo praeityje dažnai patirta varguolių klasta, mat Aštuntasis rajonas yra pati Krungtepo esmė, jo širdis ir pažastis. Tiesiog negaliu patikėti, kad mano brolis Pičajus jau nebegalės viso to išgyventi su manimi kartu, juk mudu čia suaugome, čia Pičajus suformavo savo taurų pasidygėjimą, čia aš pirmąsyk įsimylėjau užterštą žmogiškojo gyvenimo grožį. Ir būtent čia išmokau atleisti savo motinai ir ją gerbti, nes, palyginti su visais Aštuntojo rajono užkulisiais, Nong gyvenimas nepaprastai nusisekė ir tapo puikiu pavyzdžiu. Kad tik visos moterys būtų tokios kaip ji.

Kai įeinu į skyrių, mano kolegos nusuka akis. Kiekvienas mūsų vyras mažiausiai tris savo gyvenimo mėnesius praleidžia kaip vienuolis, o tai reiškia, kad visi yra rimtai apmąstę savo mirties neišvengiamumą, kūno gedimą, kirmėles, irimą, visko, išskyrus Budos Kelią, beprasmybę. Į mirtį mes žiūrime visai kitaip nei jūs, farangai. Artimiausi kolegos spusteli man ranką, vienas ar du apkabina. Nė vienas nesako, kaip jam gaila. Ar jums būtų gaila saulėlydžio? Nė vienas neabejoja, kad prisiekiau atkeršyti už Pičajaus mirtį. Ir budizmui yra ribos, kai ant kortos statoma garbė.

— Detektyve Džitpličipai, jus nori matyti pulkininkas.

Miniatiūrinė moteris trumparankoviais žydrais marškiniais, juodu diržu ir mėlynu sijonu yra jaunesnioji policijos pareigūnė, einanti pulkininko sekretorės ir adjutantės pareigas. Be to, skyriuje ji yra jo akys ir ausys, jo antena, kadangi mūsų karalystėje nebūna tokio dalyko kaip nepolitinis paskyrimas. Linkteliu, užlipu keliais laipteliais, pro medines duris įeinu į koridorių plikomis sienomis, o jo gale pabeldžiu į kitas ne ką įspūdingesnes medines duris, ir tik pats pastato išdėstymas leidžia suprasti, kad šitas kabinetas bus didesnis už kitus ir pro langus matysis geresnis vaizdas.

Tolimajame kabineto pilkomis lentų grindimis gale laukia neseniai šešiasdešimt perkopęs žmogus. Jo vilkima tarnybinė policijos pulkininko uniforma reiškia, kad jis dar yra ir šito rajono vyriausiasis. Kepurė su snapeliu kaba ant vinies jam iš kairės, iš dešinės — Karaliaus portretas. Medinis rašomasis stalas tuščias, jei neminėsime senamadiško spaustuko popieriui, plastikinio indelio rašikliams ir jo paties nuotraukos tarp senyvų vienuolių, kurių vienas — garsus vieno vietos vienuolyno abatas. Fotografuota tada, kai policija be teismo atliko egzekuciją penkiolikai jabos kontrabandininkų, ir dėl to jai vėliau prireikė to abato palaiminimo sutaikinti tai su vietos viešąja nuomone, neatsakingai pakurstyta žurnalistų krauju apsipylusiomis širdimis (tie rėksmingai insinavo, kad žuvę kontrabandininkai priklausė prie garsaus karinio sindikato, konkuruojančio su garsiu Vikorno policijos sindikatu). Su nedidele abato pagalba mūsų užgrūdinti piliečiai kaipmat suprato, kad toks šmeižtas, net jei ir pagrįstas, nė kiek nesumenkina pulkininko teisumo dėl greito susidorojimo su piktadariais, šitaip sutaupant krūvą teismų ir kalėjimo išlaidų. Netrukus po to pulkininkas finansavo naują vienuolyno miegamąjį sparną su elektra ir vandeniu, kur naujokai vienuoliai netrukdomi galėtų sau ramiai medituoti.

Pulkininkas pasižymi kariška povyza, galingu žandikauliu ir nuoširdžiomis nemirksinčiomis itin patyrusio sukčiaus akutėmis. Jo turtų masto nežino niekas; ko gero, nenutuokia ir jis pats. Neskaitant milijono dolerių vertės jachtos, konfiskuotos iš olando kontrabandininko ir vėliau už dešimt tūkstančių batų nusipirktos aukcione, kur jis buvo vienintelis pirkėjas (mat daugiau nieko nekvietė), jam priklauso didžiuliai žemės plotai šiaurės rytuose palei Mekongo pakrantę, koks šimtas bungalų Samujo saloje, kuriuos jis nuomoja turistams, ir užmiesčio rūmai netoli Čiangmajaus šiaurės vakaruose. Krungtepe jis gyvena kukliame bute, kaip ir dera paprastam policininkui, su žmona numeris pirmas ir jauniausiu iš jųdviejų penkių vaikų. Ir kodėl gi aš taip myliu tą žmogų?

Dėl man nesuvokiamų priežasčių pulkininkas ant sienos už savo stalo pasikabinęs Nusikalstamumo mažinimo skyriaus išleistą Tailando žemėlapį, žymintį geografines vietoves, kur policijos bendrininkavimas su organizuotu nusikalstamumu labiausiai išvešėjęs. Įvairių spalvų rodyklės rodo beveik į visur. Išilgai Laoso ir Kambodžos sienų policija padeda pergabenti Kinijai skirtus narkotikus ir nykstančių rūšių gyvūnus; pro Birmos sieną kas savaitę padedame įvežti tiek metamfetamino, kad jo pakaktų mėnesį laikyti be miego visą Tailandą. Palei visą pakrantę policija ranka rankon su muitine padeda nelegaliai kuro prekybai, o tam kurui savo laivus pritaikė dauguma šalies žvejų: kone kiekvieną naktį jie plukdo juos prie tanklaivių atviroje jūroje prisipilti kontrabandinio dyzelino į tam specialiai pagamintus nerūdijančio plieno bakus; daugiau nei 12 procentų Tailando dyzelinio kuro — kontrabandinis. Visur Krungtepo pakraščiuose ir šimtuose kaimo vietovių policija saugo nelegalius lošimo salonus, dažniausiai nuo nuolat į jų valdas bandančių įsibrauti kitų policininkų ir kariuomenės. Gatvės lygiu komerciniai policijos talentai įsteigę pačius geriausius maisto prekystalius mieste, jų šeimininkai ir valdytojai — jauni konstebliai, kuriems negresia baudos už nelegalią prekybą. Šitas žemėlapis — pribloškiantis raudonų, žalių, geltonų ir oranžinių strėlių raizginys, rodantis konkrečioms zonoms būdingus nusižengimus, subrūkšniuotas fluorescuojančiais flomasteriais, su apibrauktais žiauriais perspėjimais, pesimistiniais prierašais ir tiesmukais pavadinimais. Ne aš pirmas pastebėjau, kad vienintelis kabinete, nematantis to žemėlapio savo akiratyje, — pulkininkas.

Į šį žemėlapį esu spoksojęs daugybę kartų. Atsižvelgiant į tai, kad visa policija iš esmės padeda kažkam sukčiauti, ima atrodyti, kad visas 61 milijonas žmonių dalyvauja vienokioje ar kitokioje sėkmingoje nusikalstamoje organizacijoje. Taigi nekeista, kad mano tauta daug šypsosi.

Man beeinant prie stalo, mano pulkininkas, apsigimęs lyderis, atsistoja. Sudedu delnus prie kaktos ir pagarbiai nusilenkiu. Pulkininkas apeina stalą manęs apkabinti. Tvirtas, vyriškas, šiltas glėbys mano akyse sutelkia ašaras.

— Ar ruošiesi mane nužudyti, Sončajau? — jis mosteli į kėdę prie stalo.

Atsisėdu drauge su pulkininku.

— Ar turėčiau?

Pulkininkas gūžteli.

— Viskas priklauso nuo to, ar jus pakišau, ar ne, taip? Jei pakišau, tada, žinoma, nušauk mane. Tavim dėtas, nušaučiau.

— Ar pakišote?

Pulkininkas pasikaso smakrą.

— Jaučiuosi kaltas tik dėl neapdairumo — bet tai vienintelis mano nusikaltimas. — Linkteliu. Panašaus atsakymo ir tikėjausi. — Sončajau, laukiau tavęs visą rytą ir dar nevalgiau. Pavalgysime mano bare. — Jis pakelia senoviškos telefono stotelės ragelį, paspaudžia vieną mygtuką ir taria: — Mudu pavažiuosim iki Patpongo — paskambink į barą ir pasakyk, kad neatidarytų. O jei jau atidarė, te susitvarko, kad būtų tuščia. Ir reikės palydos, nenoriu visą dieną kamšty prastovėti. — Padeda ragelį. — Kylam?