16

Mersedeso prie Daoprijos tilto nebebuvo, aiškiai išsivežė policija. Trumpam stabtelėjau apžiūrėti kai ko, aiškiai buvusio po automobiliu. Dvi kobrų dvėsenos, užmuštos, ne nušautos.

Jau lipdamas nuo motociklo ir ruošdamasis susimokėti iš skvoterių lūšnų išgirdau pusiau žmogišką garsą. Bėgdamas per dykynę, jau aiškiai suvokiau, kad riaumoja žmogus, visa gerkle, iš krūtinės gilumos, tarsi bliautų įsiutęs bulius.

— Atsipisk, užpisai su savo FTB, NORIU GERT!

Pasiekus gyvenvietę, mane pasitiko vyresnysis susirūpinusiu veidu.

— Vėluojat. Sakėt dvyliktą, dabar pusė dviejų.

— Pasitaikė įtemptas rytas. Kas čia darosi?

Jie buvo pririšę senį Tou prie lentos per visas rankas, liemenį ir kojas, tiesiog suvynioję jį į ryškiai oranžinę virvę. Laisvi tik jo kaklas ir galva. Atremtas į vieną iš tvirtesnių lūšnų. Jam bestaugiant ant kaklo iššoko gyslos.

— Sakėt, norit, kad būtų blaivus. Tas įmanoma tik taip.

— O negalit jam duoti vandens?

— Supylėm galonus. Jis nenori vandens.

— Atriškit jį.

— Gal juokaujat? Neatrišiu, kol vėl neprigirdysim. Jei pradės siautėt, sugriaus visas trobas. Tai tardysit jį ar ne?

Senis nužvelgė mane krauju pasruvusiomis akimis.

— Čia tu tas šunsnukis iš policijos, kur jie man aiškina? Tuoj dantimis nuplėšiu tau nosį.

— Tik noriu jūsų kai ko paklausti.

— Eik šikt su savo klausimais. Noriu viskio. Ryžių viskio.

Linktelėjau vyresniajam, ir tas atnešė plastikinį butelį, iki pat viršaus pilną skaidraus skysčio.

— Duokit jam truputį, ne per daug.

Vyresnysis šliūkštelėjo truputį į plastikinę stiklinę. Kol pylė tą gėrimą seniui į burną, tas laikė galvą tarsi maitinamas paukštis.

— Dar.

— Tik atsakykit į keletą klausimų ir galit toliau save pribaiginėt, kiek tik lenda.

Senis nusilaižė lūpas.

— Kai mane atriš, pribaigsiu tave. Kokius sušiktus klausimus?

— Vakar matėt juodą farangą, atvažiuojantį su mersedesu?

Tas nusispjovė.

— Aišku, mačiau, sėdėjau prie tilto atramos ir gėriau. Viską mačiau.

— Ką matėt?

— Mačiau Raudonuosius khmerus.

Žiūrovai nusikvatojo. Aš atsidusau.

— Buvot Kambodžos pilietiniam kare?

— Idiote, nebuvau jokiam sušiktam kare. Prieš porą savaičių kažkas čia atnešė DVD apie kažkokį durnių amerikoną žurnalistą Kambodžoje, kur jis įvėlė savo draugelį į bėdą — nykus šūdinas filmas, bet man patiko ta vieta, kur tas perpjauna buliui šoną su skustuvu ir geria kraują. Niekad iki to neprisigalvočiau, tie khmerai iš Kambodžos yra visai kieti.

— Tai kaip su tais Raudonaisiais khmerais?

— Tam filme visi Raudonieji khmerai savo durnas galvas apvynioję raudonais languotais šalikais, tai va taip ir tie vakar buvo.

— Dėl filmo jis teisus, — tarė vyresnysis. — Visi jį žiūrėjom. Ir šalikus prisimenu.

— Kas buvo su tais šalikais?

— Banditai su motociklais. Buvo kokie šeši, kiek mačiau, pavojingi snukiai.

— Jie atvažiavo po mersedeso ar prieš?

— Maždaug tuo pat metu. Jie jį apsupo.

— Ar matėt kurį nors atidarantį duris?

Senis Tou nusijuokė.

— Ne, jie darė lygiai tą patį, ką ir tu su savo partneriu. Nulipo nuo motociklų, priėjo prie mašinos, paspoksojo, pakriuksėjo ir ėmė veblenti. Nemanau, kad jie tokie kieti, kokius vaidino. Paskui visi susibūrė kažko apsvarstyti, nulėkė prie savo motociklų ir išvažiavo.

— O kalbėjo tajų ar khmerų kalba?

— Per toli, kad išgirsčiau. Ir kokių velnių man žinot, ar jie kalbėjo khmerų, ar kinų čiučou?

— O moterų tarp jų buvo?

— Duok man dar išgert, šikniau. — Mostelėjau vyresniajam, tas įpylė dar viskio seniui Tou į gerklę. — Moterų? Ne, ten buvo mandri bernai, žinai tokius, turbūt apsivarę jaba ar gandža, ne tikri vyrai, neiškentė veiksmo mašinoj. Kai išvažiavo, nuėjau pažiūrėt, ko čia tas sujudimas. Pitonas tą juodą farangą ėdė gyvą. Ir kobrų pilna.

— Ir ką darėt?

Senis Tou nulaižė lūpas.

— Na, ką aš žinau, supranti.

Tai, kaip jis tai pasakė, baisiausiai prajuokino kai kuriuos žiūrovus. Kai kurie iš smagumo net pritūpė.

— Ką žinot? Kaip suprast?

Dar garsesnis juokas.

— Man būna vizijų.

Dabar žiūrovai jau plyšo juokais. Pora vyrų ir viena moteris net atsigulė, kad galėtų skaniai pasijuokti. Kai kurie atsirėmė į lūšną ir nesiliovė kikenti.

Vyresnysis plačiai išsišiepė.

— Jis labai dažnai haliucinuoja. Dažniausiai mato gyvates.

— Taip, taip. Todėl ir nebuvau tikras. Kai man pasakė, kad mačiau tikras gyvates, teko skubiai išgert.

— O moters mašinoj nebuvo?

— Gal tu idiotas? Jei toj mašinoj dar kas nors būtų buvęs, būtų taip pat negyvas kaip ir tas juočkis.

— Tai moters visai nematėt — tokia aukšta, pusiau negrė, pusiau tajė — gal ji išlipo iš mašinos prieš atvykstant motociklams?

— Ne. Moterį tai prisiminčiau. Moterys man niekad nesivaidena. Ir kodėl turėtų, kai man jau trisdešimt metų nepasistoja.

Kvatojimas, žmonės purtė galvas, vyresnysis juokdamasis nusisuko.

— Gerai, — atsigręžiau į žiūrovus. — Ar dar kas tuos motociklus matėt?

Žmonės sužiuro į vyresnįjį.

— Motociklai buvo tikri, jam nepasivaideno, bet niekas nenori duoti parodymų. Jie mano, kad čia gaujų žudynės, ir nenori į tai veltis.

— Iš esmės, ar žmonės anonimiškai sutinka su tuo, ką jis čia pasakojo, jei visiškai niekam tos nuomonės nepriskirtume?

— Nepriskirti mums patinka, kad ir ką tai reikštų. Anonimiškai? Taip, visai nemažai žmonių matė motociklus ir kaip senis Tou priėjo prie mašinos, pažvelgė vidun ir ėmė daužyti galvą į stiklą. Visi šitą matėm. Paskui prie mašinos priėjo dar keletas žmonių. Pats juos matėt, kai su partneriu atvažiavot.

Vyresnysis supylė seniui Tou į gerklę dar viskio. To žmogaus pajėgumas stulbinamas. Kol vyresnysis nusprendė, kad jis užtektinai girtas, kad galima būtų atrišti, tas išgėrė visą plastikinį butelį naminės. Tačiau atrišus virves žmonės dėl viso pikto prie jo pastatė dar vieną butelį ir pasitraukė tolyn. Senis rovėsi tiesiai prie butelio ir užsivertė jį į burną.

Padėkojau vyresniajam.

— Tai nesiųsite FTB mūsų tirti? Naminė yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis, be jos mes visiški skurdžiai.

Tai buvo pirmasis silpnumo ženklas, ir man reikėjo jį išnaudoti. Teprireikė susižvalgyti, ir jis mostelėjo smakru man sekti iš paskos į jo trobą, kur virė viskis, lėtai lašėjo pro medžiagos filtrą į indą. Iš kambario kampo vyresnysis paėmė vieną butelį ir suieškojo porą plastikinių stiklinių. Palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir grynas alkoholis trenkė man į ryklę ir nušliaužė į pilvą. Troboj buvo jauku, nuo ant anglių žarijų verdančios misos kilo garai.

— Jūs iš Aštuntojo rajono, ane?

Įbedžiau į jį ilgą įdėmų žvilgsnį.

— Ir ką?

Tas gūžtelėjo.

— Jūsų pulkininkas garsus. Vikornas, taip?

— Žinot jį?

Atsargiai suspaustos lūpos.

— Ne, asmeniškai ne. Kaip ir sakiau, jis labai garsus.

— Gal norite su juo pasikalbėti tiesiogiai?

Nuginkluojanti šypsena.

— Nieko tokio neturėjau galvoje. Klausykit, mes nenorim, kad šitas FTB, kad ir kas tai būtų, ateitų čia ir klausinėtų. Žmonės iš tiesų nieko nežino. Jie buvo arba girti, arba lošė kortomis. O senio Tou galvoje vargu ar belikusi kokia smegenų ląstelė.

— Gal jūs ką nors matėt?

Dvejonė.

— Na, kai mersedesas atvažiavo, aš kaip sykis buvau netoli to išsukimo keliuko viršaus.

— Kai klausiau anksčiau, sakėt, kad čia nebuvot.

Gūžtelėjimas.

— Kaip tik grįžau sutvarkęs reikalus kitame miesto gale.

— Ir?

— Buvo panašiai, kaip sakė senis Tou, išskyrus tai, kad mersedesas sustojo keliuko viršuje, tada privažiavo keli baikeriai. Kažkas išlipo iš mašinos ir sėdo ant vieno iš motociklų, bet kitoje mašinos pusėje, todėl nelabai gerai mačiau. Vienas iš motociklų nuvažiavo su keleiviu.

Dar viena porcija naminės pasakojimą išplėtotų. Išgėriau mažiau nei trečdalį stiklinės, bet garai jau kilo man galvoje. Jis pripylė dar porą stiklinių, užsivertė savąją it profesionalas ir sučepsėjo. Spoksodamas į jį pro miglą, stengiausi išsilaikyti susitelkęs.

— Kas dar?

Kreiva šypsena.

— Jūs kietas, ką? — ir pabaigė savo stiklinę. — Baikeriai buvo su ginklais. Atrodė kaip tie nedidukai automatai, kur rodo filmuose. Buvo nukreipę juos į mašiną. Atrodė, tarytum grobtų tą juodą farangą, — jis įsistebeilijo man į akis. — Savaime suprantama...

— Savaime suprantama, jūs nusisukote. Jau ko ko, bet būti nusikaltimo liudininku tikrai nenorėjote, nes reikėtų duoti parodymus.

Vyresnysis nepastebėjo ironiškos gaidelės. Jis su palengvėjimu nušvito.

— Ačiū už jūsų supratimą.

Pabaigiau viskį ir atsistojau.

— Nemanau, kad FTB rūpi jūsų naminė. Jie gali atvažiuoti. Jei atvažiuos, užleiskit ant jų senį Tou. Ir nesijaudinkit.

— Ar norit pinigų? — paklausė vyresnysis. — Galiu jums kiek skirti iš praeitos savaitės uždarbio. Žmonės supras.

Papurčiau galvą.

— Sėkmės, brolau.

Vyresnysis nusišypsojo įtikinamiausia savo šypsena.

— Ačiū, brolau. Sėkmės atkeršyti už partnerį ir taikaus gyvenimo.

Linktelėjęs padėkojau.

Savo motociklo vairuotojui buvau liepęs palaukti, ir jis stoviniavo prie savo motociklo netoli tilto. Atidėlioti nebegalėjau. Metas pasimatyti su pulkininku.