45

Pataisos reikalų tarnyba ir Imigracijos departamentas susimokę laikyti užsienietį karantine nuo to momento, kai jį paleidžia iš kalėjimo, iki pat jo įkišimo į lėktuvą, skrendantį į jo gimtąją šalį. Ir neaišku kodėl, — nes kuo gi koks nors farangas ekskalinys pavojingesnis visuomenei už šimtus kas savaitę iš kalėjimų paleidžiamų tajų? Tačiau šitos taisyklės griežtai laikomasi, ir man susitikti su Fricu, kol jis laukė Imigracijos departamente, kad biurokratai suorganizuotų jam bilietą, nepadėjo jokie ginčai ir maldavimai. Tepavyko sužinoti, kad jis bus sodinamas į kitą „Lufthansos“ reisą į Berlyną, į lėktuvą, išskrendantį dešimtą vakaro. Net ir oro uoste jį supo Imigracijos pareigūnai ir policininkai.

Jei nekreipsim dėmesio į didžiulį pleistrą virš kairiosios ausies ir į lazdą, Fricą su kalėjimo tatuiruotėmis, netikru Armanio švarku, baltomis kelnėmis ir dailiai nusiskutusį likusius kuokštus plaukų galima būtų palaikyti eiliniu, madingu ir vaidinančiu kietą vidutinio amžiaus turistu. Jis pamatė mane kur kas anksčiau nei jo prižiūrėtojai, bet kalėjimo refleksas jį privertė iškart nusukti žvilgsnį. Man teko pasinaudoti visa savo įtaka, kad galėčiau nusekti paskui jį prie vartų, kur imigracininkai nusprendė, kad savo pareigą įvykdė, ir dingo iš akių. Priėjęs artyn pamačiau, koks keistas ir naujoviškas jam dabar atrodo pasaulis. Jis man priminė kažkokį nenustygstantį žaibiškų refleksų padarėlį, gal sabalą ar audinę, supanikavusį ir pakerėtą tiesių žmonių pasaulio linijų ir lygių paviršių. Jis atsisėdo greta manęs prie savo reiso vartų, o jam kalbant jo akys lakstė.

— Oficialiai Daoprijos tilto veikla yra naminė degtinė. Tik keli iš tų skvoterių žino apie jabą. Metui platinti vyriausiasis naudojasi per naminę gautais ryšiais. Juk vis dėlto jei jau suvirškini tą ryžių viskį, tai turbūt susitvarkysi ir su jaba. Jie yra pagrindiniai Bankoko tiekėjai, o jiems vadovauja išties stambus šulas.

— Kas?

— Faras, žinoma. Policijos pulkininkas.

— O pavardę sužinojai?

— Vikornas.

— Tu tuo tikras?

— Jei informacija būtų buvusi netiksli, manęs turbūt nebūtų tiek mušę, ar ne?

— Turbūt, kad taip. O Suvito niekas neminėjo? Juk tie skvoteriai yra jo rajone.

— Ne. Kalbėta būtent apie Vikorną. Kiek girdėjau, jis vadovauja labai stambiai operacijai. Tie skvoteriai yra tik menka jos dalis. Gal tas Suvitas jam dirba?

— O gal kas pasakojo tau, kaip buvo nužudytas tas jūrų pėstininkas? Kaip tai buvo padaryta?

— Niekas nesupranta, kokiu būdu tos gyvatės buvo šitaip gerai suorganizuotos, bet visi žino, kad tai padarė tas katojus, tas vištgaidis.

— Kodėl jie tuo šitaip tikri?

— Ją matė vienas skvoteris. Keli khmerai su motociklais prisidėjo prie mersedeso prieš tam nusileidžiant žvyrkeliu. Gal juos pakvietė mobiliuoju. Tas jūreivis tajiškai beveik nešnekėjo, todėl nebūtų supratęs, net jei ji būtų pasakiusi: „Atvažiuojat ir užmušat tą šunsnukį dabar.“ Ją matė nuvažiuojančią su vienu iš jų. Jie faktiškai nulydėjo tą kareivą žvyrkeliu žemyn — buvo su ginklais, todėl tas turbūt nedrįso atidaryti durų, net jei ir galėjo.

Papurtau galvą.

— Bet kad nesueina galai. Jei jau taip reikėjo jį žudyti, kodėl jo tiesiog nenušovė?

Dabar jau Frico eilė purtyti galvą.

— Kad atsakytum į tą klausimą, tiesiog pasėdėk kelis mėnesius Tailando kalėjime. Daugumai vendetų mirtis pernelyg paprasta — svarbiausia maksimizuoti siaubą.

Jo neramios akys monitoriuje pamato, kad jau sodinama į jo reisą. Jis man ištiesia ranką. Mūsų žvilgsniai susirakina. Jis nusuka akis.

— Tu geresnis už mane. Apšikau ir tave, ir tavo motiną, o tu išgelbėjai man gyvybę. Aš nebūčiau varginęsis, bet ačiū tau. Kai pateksi pas Budą, pasakyk jam, kad išgydei vieną vokietį nuo rasistinio pranašumo komplekso. Ačiū tau iš pačių mano juodos širdies gelmių, — tokie buvo paskutiniai mano išgirsti Frico žodžiai. Palikau jį ir grįžau į išvykimo salę.

Perdėti nereikia, bent jau du trečdaliai skrydžių laukiančių žmonių yra normalios poros, vienišiai, šeimos: vakariečiai, japonai, kinai, indai, afrikiečiai. Likęs trečdalis — vakariečiai vyrai, daugiausia vyresni nei keturiasdešimt penkerių, su tajų merginomis, be išimčių nesulaukusiomis trisdešimties. Bet mes, tajai, nesuprantame, koks lengvas yra gyvenimas Vakaruose. Per lengvas. Pats kukliausias žmogaus įnašas — keturiasdešimt valandų mažiausiai pastangų reikalaujančio mechanizuoto darbo per savaitę — uždirba jam automobilį, butą ir banko sąskaitą. Kitos sistemos dovanos — sutuoktinis ar sutuoktinė, vienas kitas vaikas, grupelė draugų — atsiranda savaime ir sulaukia visokeriopos paramos. Kitaip tariant, visas pusrutulis miršta iš įvykių bado. Šituos vyrus pas mus turbūt atgena pasąmoninis demografinis variklis; visos iki vienos jiems ant parankių kabančios gražuolės yra demoniškų komplikacijų ir sprogstamųjų įvykių laiko bombos. Ei, pirmyn, Tailando mergaite, tu pasiaukojamai keliauji su savo meilės, gyvenimo ir geismo misija į visko persisotinusį pasaulį.

Mums komplikacijos yra įgimtos, mes be jų nebūname, kaip ir be automobilių grūsčių. Imkim Vikorną. O kad jį būtų galima supakuoti eksportui.