DEVINTAS SKYRIUS

„Mama iš sodo“ buvo Kristalė Kostas, tą pavardę Hju išgirdo tik susitikęs su ja akis į akį. Vėlyvą ketvirtadienio popietę ji paskambino į kontorą, prisistatė vardu, bet atsisakė palikti telefono numerį. Laimė, jo sekretorė Šeila pajuto, kokia moteris nervinga, ir nedelsdama paskyrė jai priėmimo laiką penktadienį iš ryto.

Kristalė atėjo į kontorą juosėdama ilgą sijoną, su marškinėliais. Rusvi plaukai buvo susegti ant sprando ir prispausti berete, todėl nebesidraikė. Bet basutės buvo nudėvėtos, o veidas dar labiau sukritęs negu anąkart.

Jis nusivedė ją koridoriumi pro registratūrą ir jiedviem įėjus į kabinetą uždarė duris. Tada ranka parodė vieną iš odinių krėslų. Ji atrodė labai susinervinusi, todėl jis pasiūlė:

– Gal norėtumėt, kad dalyvautų padėjėjas?

Ji papurtė galvą ir apsidairė. Iš pradžių pažiūrėjo į diplomus, kabančius ant sienos, tada į Deinos nuotrauką ant spintelės, paskui į bronzines knygų nugarėles. Tas knygas jam įrišo dailininkė iš Martos Vynuogyno salos. Jo tėvai tebeturėjo namą Menemšoje, bet šią vasarą juodu su Deina lankėsi ten tik kartą.

– Gal galiu pasiūlyti jums kavos? – paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

Hju padėjo peleninę ant stalo krašto, kad ji pasiektų, ir atsisėdo.

Moteris žiūrinėjo nuotraukas ant sienų. Mediniuose rėmeliuose kabojo nuotraukos iš labdaros renginių, kuriuose Hju stovi šalia įžymybių. Jai turėtų daryti įspūdį. Kaip daugeliui klientų. Ar ne tam nuotraukos ir kabo?

Jis palinko, alkūnes įrėmęs į kelius.

– Ar šiandien aš panašus į advokatą?

Jis mūvėjo laisvas rusvas kelnes, vilkėjo marškinėlius atviru kaklu ir mėlyną sportinį švarkelį.

Kristalė dirstelėjo į jį.

– Taip.

– Kaip laikosi jūsų sūnus? – paklausė jis.

– Nelabai kaip.

– Ar padėtis stabili?

Ji linktelėjo.

– Papasakokite man daugiau, Kristale.

Ji kandžiojo lūpos kamputį. Galiausiai pasidavė.

– Sveiksta po operacijos. Ant liemens ir kojos uždėtas įtvaras. Skausmas praėjo, koja nebenutirpusi. Ir praėjo paralyžius.

– Paralyžius?

– Taip. – Ji abejodama mostelėjo ranka. – Kažkas buvo dėl dubens. – Ji pakėlė akis, žvilgsnis vėl nukrypo kairėn. – Strėnų nejautra. Jis nevaldė šlapimo pūslės. Po operacijos susitvarkė.

– Kada paleis namo?

– Greitai. – Jos išraiška bylojo, kad dėl to nesidžiaugia. – Nežinau, kaip nešiosiu jį laiptais aukštyn žemyn visą sugipsuotą. Užtruks, kol paaiškės, kaip suaugo kremzlės plokštelės.

– Kada sužinosite?

– Gal po šešių savaičių, kai nuvažiuosime uždėti mažesnio įtvaro. O gal truks dvejus metus. Gydytojai nenorėtų, kad Džėjus išaugtų kreivas. Dar kelios operacijos jam padėtų. – Ji susijaudino. – Jie nuolat mini kolegą iš Vašingtono universiteto, esą tik jam patikėtų operuoti, jeigu Džėjus būtų jų vaikas. Bet tas kolega dirba Sent Luise, o aš neturiu pinigų kelionėms. Todėl sėdžiu čia, padedu Džėjui valgyti, o viena ligoninės darbuotoja vis ateina kalbėtis apie pinigus. Ligoninė būtų operavusi jį nemokamai, jeigu visai neturėčiau pinigų, bet jie patikrino dokumentus ir sako, kad uždirbu per daug. Aš uždirbu dvidešimt aštuonis tūkstančius per metus. Ar žinote, kokia juokinga šita suma, kai augini vaiką?

Hju jau buvo tekę tokias sumas skaičiuoti su kitais klientais.

– Tebenorite kelti bylą?

– Aš negalėsiu jums sumokėti, – pabrėžė ji.

– Sakiau, kad pinigų neimsiu, pažadėjau, kad susitarsime raštu. Pasakykite savo pavardę, nuo to ir pradėsime. – Jis paėmė popieriaus lapą ir rašiklį. – Kristalė, o toliau?

– Aš jumis pasidomėjau, – pasakė ji. – Niekas nėra iškėlęs jums bylos.

– Ne.

– Dažniausiai jas laimite.

– Stengiuosi.

– Jūsų žmona ką tik pagimdė.

– Kaip tai patikrinote? – paklausė jis kiek įtariai. – Ligoninėse duomenys įslaptinti.

Ji patenkinta kilstelėjo smakrą.

– Kai pasikalbėjome, nuėjau prie informacijos stalo ir pasakiau, kad atėjau aplankyti Klark. Man pasakė palatos numerį. Tenorėjau įsitikinti, kad nemeluojate.

– Aš nemeluoju, – atsakė Hju ir laukė. Moteris suprato, kad reikia prisistatyti, jeigu jie ketina bendradarbiauti. – Pradėsime nuo pavardės. Tiksliau, nuo trijų – jūsų, jo ir berniuko.

Ji pirmiau pasakė savo.

– Mano pavardė Kostas. – Jam rašant diktavo paraidžiui. – O mano sūnus – Džėjus Lajemas Kostasas.

– O tėvo?

– Dž. Stentonas... – ji nutilo.

Dž. Stentonas. Senate yra tik vienas Dž. Stentonas.

– Kalbate apie Hačinsoną?

Ji suspaudė lūpas.

– Stenas Hačinsonas yra jūsų vaiko tėvas? – nusistebėjo jis.

– Jūs manimi netikite. – Pasiėmė krepšį. – Be reikalo atėjau.

Jis stvėrė jai už riešo.

– Aš jumis tikiu. Jo reputacija man žinoma. – Paleido jos riešą. – Prašau sėstis.

Ji nurijo seiles, atsisėdo ir niūriai pasakė:

– Reputacija? Kai paklausai jo kalbant per televiziją, nepamanytum apie jį nieko bloga.

– O taip. Jis nepralenkiamas pamokslininkas, bet man nemalonu jums sakyti, kad... – jis nutilo.

Daugelis moterų įsitikinusios, kad gali atimti vyrą iš žmonos. Hju spėliojo, ar Kristalė Kostas irgi puoselėjo tokias viltis.

Bet ji abejingu balsu tarė:

– Norite pasakyti, kad nesu pirmoji, bet kai paskambinau, tą patį sakė ir jo tarnautojas. Tas vyrukas šlykščiai nusijuokė ir pareiškė, kad moterys nesiliauja mėginusios pakabinti senatorių ir kad man reikia stotis į eilę. Pridūrė, kad veltui gaiščiau laiką, nes visi žino, kad senatorius vedęs ir nusistatęs prieš neištikimybę. Man nereikia to senatoriaus, – pasakė ji bjaurėdamasi. – Noriu tik geriausios medicininės pagalbos sūnui – ir jo sūnui.

– Hačinsonas. Bus gera byla.

– Ar galiu tikėtis laimėti?

– Jeigu rasime įrodymų, patvirtinančių, kad kai vaikas buvo pradėtas, buvote su juo. Jau sakiau antradienį ligoninėje. Hačinsonas vengs viešumo. Dvi svarbiausios jo veiklos sritys – šeima kaip vertybė ir neturinčiųjų draudimo sveikatos apsauga. Jūsų sūnus paverstų niekais visas jo kalbas abiem temomis.

– Bet tos kitos moterys... pasijaučiau tokia pigi.

Hju galėtų priminti jai, kad ji miegojo su vedusiu vyru. Bet ne jo reikalas smerkti, jo pareiga atstovauti klientui, ginti jo teises.

– Kokia ironija, – pasakė jis, – kad senatorius turėjo tiek daug moterų ir kad jo personalo viršininkas dabar atsikrato jų versdamas jas pasijausti pigias. – Hju atsilošė ir plačiai nusišypsojo. – Matyt, nė viena jų nepajėgė jo pričiupti. Aš turiu tokių galių. – Jis išsitraukė užrašinę. – Kiek jums metų?

– Dvidešimt devyneri.

– O berniukui ketveri?

– Taip.

– Kur gyvenate?

Užrašęs adresą jis nuplėšė lapelį ir paskambino Melisai Dubin. Gal padėjėjas geriau susikalbėtų su Hačinsono tarnautoju, bet Melisa geriau susikalbės su Kristale, o Kristalė – pagrindinė veikėja. Be patvirtinančių įrodymų niekas nepriverstų Hačinsono darytis DNR tyrimą. O DNR tyrimas neabejotinai įrodytų vaiko tėvystę.

Hju prisiminė Deiną ir jam pasidarė nejauku. Ji tikrai supyko. Jis nenorėtų galvoti, kad ji miegojo su Deividu, bet ar jis gerai pažįsta Deividą? Ar pažįsta Deiną?

– Papasakokite apie save, – paprašė Kristalės.

Ji pasirausė krepšyje, išsitraukė cigaretę, bet neprisidegė.

– Klauskite.

– Ar užaugote Peperelyje?

– Taip.

– Su tėvais?

– Kai buvau dešimties, tėvas mirė. Plaučių vėžys.

Hju stengėsi nedirsčioti į cigaretę jos rankoje. Jis ne gydytojas ir tikrai ne teisėjas.

– Turite brolių, seserų?

– Brolis tarnauja oro laivyne. Retai jį matome.

– Gyvenate viena?

– Su Džėjumi.

– Ar susitikinėjate su vyrais?

– Susitikinėdavau. – Ji susiraukė. – Iki Džėjaus, bet kodėl tai svarbu?

Hju padėjo rašiklį.

– Jeigu jūs pareiškiate, kad Stenas Hačinsonas yra jūsų vaiko tėvas, jo žmonės pirmiausia mėgins apkaltinti jus lengvabūdiškumu. DNR tyrimas nustatytų tėvystę, bet jie nenorės to daryti. Jeigu esate turėjusi vienos nakties nuotykių arba rūpesčių, kurie kur nors užregistruoti, privalau žinoti. Jei bent kas kur nors paminėta apie jus ir kitus vyrus, ką turėčiau žinoti?

– Neturėtų būti.

Pasigirdo tylus beldimas į duris ir įėjo Melisa. Hju supažindino ją su Kristale, padavė išplėštą lapelį ir paprašė surašyti sutartį.

Kai toji išėjo, jis vėl atsigręžė į Kristalę.

– Norėsiu pasikalbėti su jūsų sūnaus gydytojais. Neprieštarausit?

– Ar mano žodžio neužtenka? – paklausė ji.

– Man užtenka. Bet neužteks Hačinsonui ir teisėjui. Juo daugiau žmonių kalbės jūsų ir jūsų padėties naudai, juo geriau. Džėjus guli geroje ligoninėje. Jo gydytojo žodis bus svarbiausias apibūdinant, kokia rimta jo padėtis. Be kitų dalykų, mums reikia žinoti, kiek pinigų jums prireiks artimiausius dvejus metus.

Kristalė įsikišo cigaretę tarp lūpų ir krepšyje ieškojo degtukų.

Hju neskubino jos. Kiek ją spėjo pažinti, neabejojo, kad ji nuspręs teisingai.

– Gerai, – tarė ji pagaliau. – Sūnaus gydytojo pavardė Hau. Regis, Stivenas.

Pavardė Hju žinoma. Stivenas Hau – vienas geriausių. Paranku. Jis užsirašė pavardę ir atvertė kitą puslapį.

– Papasakokite apie savo darbą.

– Aš padavėja.

– Visada dirbote šį darbą?

– Taip. Būdama šešiolikos pradėjau dirbti savaitgaliais. Jeigu tikitės išgirsti, kad norėjau mokytis koledže, neišgirsite. Mokykloje mokiausi prastai. Nekenčiu mokslų.

– Papasakokite apie darbą. Kur dirbate?

Ji patraukė cigaretę. Išpūtusi dūmų kamuolį pasakė:

– Ten baras ir kepsninė. Daugybė jautienos ir vištienos. Nuolatiniai lankytojai, paliekantys arbatpinigių. Parduodame alkoholį. Nemažai. Alkoholis duoda didžiausią pelną mano darbdaviui ir man.

– Kas jūsų darbdavys?

Ji pažiūrėjo į savo rankas, pasukiojo cigaretę ir vėl įtraukė dūmą.

– Man reikia žinoti, – švelniai paaiškino Hju. – Jis patvirtintų, kad Hačinsonas buvo bare tą vakarą.

– Todas Makenzis, – sumurmėjo ji. – Mako baras ir kepsninė. Jis savininkas.

Hju užsirašė.

– Ar seniai ten dirbate?

– Jau aštuonerius metus, Džėjui gimus tik du mėnesius nedirbau.

– Dirbote iki gimdymo? – nustebo Hju.

– Nebuvau stora. Be to, – pridūrė šyptelėjusi, – nuolatiniai lankytojai mane mėgsta. Galima sakyti, saugojo mane.

Hju spėjo, kad ji daug kam patinka. Kristalė patraukli.

– Ar Todas žino, kas vaiko tėvas?

– Spėjo. O aš nesakiau, kad jis klysta.

– Ar jis matė judu su Hačinsonu išeinančius kartu?

– Išėjau ne su juo. Kai baigiau darbą, jis laukė automobilyje.

– Ar buvo vienas?

– Taip.

– Automobilis buvo nuomotas?

– Nežinau.

– Kokios spalvos? Kokios klasės?

– Neprisimenu.

– Katras prie katro priėjote?

– Aš nuėjau prie automobilio. Hačinsonas laukė, žmonių nebuvo. Jis paklausė, kur galėtume nuvažiuoti. Liepiau jam sekti paskui.

– Kodėl?

– Jis nežinojo kelio.

– Kodėl norėjote būti su juo. Sakėte, kad nemiegate su visais pasitaikiusiais.

Ji pakėlė cigaretę ir giliai įtraukė dūmą.

– Jaučiausi vieniša, o jis pasipainiojo. Toks gražus.

– Ar žinojote, kad jis vedęs?

– Tada dar ne.

– Gerai. Nuvažiavote į motelį. Į kokį?

– The Exit Inn. Nuošalioje vietoje.

Hju užsirašė.

– Kambarį užsakėte jūs?

– Taip. Jis davė man pinigų.

– Ar žinote, kokia tarnautojo pavardė?

– Ne.

– Grįžkime atgal. Ar Hačinsonas vilkėjo kostiumą?

– Ne. Languotus marškinius ir kelnes.

– Flanelinius? Laisvalaikio marškinius?

– Taip.

– Kokios spalvos?

– Nepamenu.

– Bare su juo flirtavote?

– Ne žodžiais. Pastebėjau... jo žvilgsnį.

Hju nereikėjo klausti, kokį žvilgsnį. Hačinsonas – širdžių ėdikas. Jis gali kalbėtis pilname žmonių kambaryje, bet kai nužvelgia moterį, jai atrodo, kad ji kambaryje vienintelė.

– Ar kas nors tai pastebėjo? Tarkim, jūsų šefas?

– Nežinau.

– Ar Hačinsonas kalbėjosi su kuo nors iš lankytojų?

– Nepamenu.

– Gal už pietus jis sumokėjo kredito kortele? – paklausė Hju. Būtų puikus įrodymas, kad jis ten lankėsi.

– Mokėjo ne jis. Mokėjo su juo buvęs vyrukas.

– Ar pamenate datą?

– Spalio septynioliktoji.

– Nesudvejojote.

– Buvo mano gimtadienis, – paaiškino ji. – Niekas neprisiminė mano gimtadienio, jis, žinoma, irgi nenutuokė. Bet tas vakaras buvo ypatingas. – Ji užspaudė cigaretę. – Džėjus buvo geriausia gimtadienio dovana, kokią esu gavusi. Niekada nesigailėjau, kad jį turiu. Jis geriausia, kas yra mano gyvenime. Jo tėvas buvo... – jos viršutinė lūpa išsilenkė, – tik priemonė turėti Džėjų. Jeigu ne tas nelaimingas įvykis, nesiartinčiau prie to žmogaus nė iš tolo.

Jos nusistatymas ramino, bet iškilo kitas klausimas.

– Ar jūs viską suplanavote? – paklausė jis. – Norėjote pastoti? – Jeigu taip, reikalai bus prasti.

– Ne, – atsakė ji ištardama žodį dviem skiemenimis – ne-e. – Liepiau jam užsimauti sargį. Bet nepadėjo.

– Jeigu nenorėjote nė iš tolo jo matyti, – Hju stengėsi įvilioti ją į spąstus, nes Hačinsono advokatas, iškvietęs ją liudyti, kaip tik tai darys, – kodėl Džėjui gimus jam skambinote?

– Norėjau pasakyti, kad jis susilaukė sūnaus.

Hju galvojo apie Steną Hačinsoną. Jis turi du sūnus ir tris dukteris, neminint vaikaičių, o Kristalė pasakė:

– Maniau, gal panorės pamatyti savo vaiką. Kokia kvailė. Pasimokiau. Daugiau niekada neskambinau. Nenorėčiau jo pinigų, jeigu Džėjus būtų sveikas. Sakote, kad jis baiminsis viešumo dėl savo įvaizdžio. O kaip aš? Gal man malonu vaikytis žmogų, kuris mane laiko šiukšle?

– Manau, kad ne.

– Taip ir yra, – pasakė ji tvirtai. – Kam man tie turtuoliai. Jie lėkšti, bejausmiai ir godūs. Pasinaudoja žmonėmis ir, kai nebereikia, išmeta iš galvos.

– Aš esu turtingas, – pasakė Hju.

Lėkštas ir bejausmis? Ne. Jis užsakė DNR tyrimą tik tam, kad galėtų atsakyti į tėvų klausimus ir draugų juokelius.

Melisa Dubin grįžo su advokato ir kliento sutartimi. Hju peržiūrėjo tekstą ir padavė lapą Kristalei.

Ji perskaitė kartą, antrą.

– Kur čia slypi gudrybė?

– Gudrybė ta, kad turėsite atlikti savo namų užduotį. Turėsite įtempti atmintį – kalbu rimtai – ir ištraukti visas menkiausias smulkmenas iš to laiko, kai buvote su Hačinsonu. Visa, ką prisiminsite, bus naudinga – ar jis buvo su laikrodžiu, ar pastebėjote ką nors neįprasta, gal jis keistai elgėsi, gal neįprasti buvo jo drabužiai, kokia nors žymė ant kūno. Mes kalbėsimės su jūsų gydytojais, su baro savininku, bet tik jūs tą naktį buvote su Hačinsonu. Gal jis turi apgamą užpakalinėje šlaunies pusėje, ir jeigu bulvarinė spauda to apgamo dar neparodė, būsime jį nučiupę susikompromitavusį.

Ji atrodė pasibjaurėjusi.

– Be jūsų pagalbos nieko nepadarysiu, – įspėjo jis. – Siūlau savo paslaugas nemokamai, bet nemanykit, kad man tas pat, laimėsiu ar pralaimėsiu. O taip atsitiks, jeigu nuoširdžiai ir atvirai nebendradarbiausite. Ar veiksime išvien?

Ji padvejojo, bet pasirašė sutartį. Tada pasirašė Hju, sulankstė vieną egzempliorių, įdėjo į voką ir padavė jai.

– Ar pasistengsite prisiminti?

– Dabar pat? – paklausė ji romiai.

Jis nuėjo prie spintelės, ištraukė mažą užrašų knygelę, užkišo rašiklį ir padavė jai.

– Kai tik galėsite. Viską užrašykite. Pasistenkite atgaivinti visus to vakaro įvykius. Noriu žinoti, kuo vilkėjote, kada išėjote iš darbo, kada nuvykote į motelį, kada iš jo išvykote. Pasistenkite ką nors prisiminti apie administratorių. Prisiminkit, kur pasistatėt automobilį. Ar Hačas pastatė greta? Ar išvykdamas sakė, kur važiuoja? Jeigu prisimintumėt kokią nors jo tvarkaraščio smulkmeną, viešai nežinomą, tuo įrodytumėt, kad jis buvo su jumis.

Ji susiraukusi žiūrėjo į knygutę. Kai pakėlė galvą, žvilgsnis buvo atsargus.

– Ar Hačas – jo pravardė?

– Taip.

– Niekada negirdėjau per televiziją.

– Aš jį pažįstu, – prisipažino Hju. – Jo vasarnamis netoli nuo mūsiškio.

– Jeigu esate jo kaimynas, – nusivylusi sušuko Kristalė, – kodėl norite jį persekioti.

Hju galėtų pasakyti, kad tas vyras apsimeta teisuoliu, kad jis linkęs elgtis nesąžiningai. Galėjo pasakyti, kad Hačas rėžia kalbas labdaros renginiuose, bet niekada neatveria piniginės, kad jis paniekino Itoną, atsisakydamas duoti interviu knygai „Žmogaus kelias“. Jis galėtų pridurti, kad tas vyras būtinai nori vadovauti, kai ant grotelių kepama mėsa, bet perkepa mėsainius, sudegina bandeles su dešrelėmis, o saldžiuosius kukurūzus paverčia angliukais, bet tie dalykai juk nėra esminiai.

– Todėl, – trumpai atsakė Hju, – kad jis neteisus.