DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Deina, rūpindamasi Lize, stengėsi nieko negalvoti. Paguldžiusi mažylę ji susikaupė prie farerietiškos skraistės. Norėjo užbaigti ją rudens mugei.

Skraistė atitraukė ją nuo slogių minčių. Nors nėriniuotų trikampių raštas baigtas, abi dalys per nugarą susiūtos, bet dar reikia surinkti kraštų akis, jas suskaičiuoti ir apnerti pakraštį iš kelių šimtų akių. Kiekvienai eilei baigti reikia dešimties minučių.

Jai nereikėtų nerimauti dėl skambučio iš Olbanio, nerimauti dėl Hju, Itono, dėl Elės Džo. Ji turi susikaupti prie darbo. Darbas veikia gydomai. Kai Lizė vėl prabudo valgyti, Deina jautėsi atsipalaidavusi.

Įpusėjus žindymą, prie durų išdygo Eilė. Ji atsinešė abi lėles – Kremutę su raudonu šaliku ant kaklo ir Kakavą su tamsiai žaliu šaliku, apvyniotu tiek kartų, kad lėlės veidelio beveik nebuvo matyti. Deina patraukė šaliką žemyn, bet Eilė vėl jį užtraukė.

– Ar nenori atlaisvinti nosytės, kad ji galėtų kvėpuoti? – paklausė Deina.

– Jai nereikia kvėpuoti. Jai patinka būti suvyniotai.

– Kodėl?

– Šitaip ji mato, kas vyksta, o jos žmonės nemato, – paaiškino Eilė. Apkabinusi abi lėles, ji pažvelgė į Deiną. – Ar važiuosime į parduotuvę?

Jos išvažiavo. Eilė visą kelią plepėjo – apie viską, ką išvysdavo. Deina norėjo pakalbėti su ja apie mokyklą, bet niekaip nesugalvojo, kaip pradėti. Vos automobilis sustojo, Eilė iššoko iš jo ir pasileido į parduotuvę.

Deina iš paskos nešėsi Lizę. Įėjusi pasikalbėjo su Tara apie užsakymą, dėl kurio sąskaitos suklydo tiekėjas, kartu su Olivija pasitikrino, kiek būrelio narių užregistruota rudeniui, paklausė Sondros, kaip nusiteikusi Elė Džo. Išgirdusi, kad senelę vis dar slegia depresija, ji paliko Lizę ir Eilę budriai Sondros priežiūrai ir nužingsniavo į senelės namus.

Virtuvėje senelės nebuvo.

– Senele, – pašaukė Deina ir apieškojo pirmą namo aukštą. – Senele, – šūktelėjo garsiau ir užlipo laiptais.

Elės Džo nerado nei miegamajame, nei vonios kambaryje. Elės Džo nebuvo, bet sandėliuko durys buvo atviros ir kopėčios nuleistos kaip aną nelemtą dieną. Palėpėje kniaukė Veronika.

– Senele, – pašaukė Deina ir skubiai užlipo į viršų.

Iš pradžių ji nepamatė Elės Džo. Tik kai Veronika vėl sukniaukė, pastebėjo jas abi žemame, tamsiame pakraigės kampe. Sugipsuotą koją Elė Džo buvo ištiesusi į priekį. Prie jos gulėjo nuplėštos rausvos izoliacijos gabalas. Aplink pasiskleidę popieriaus lapai.

– Senele, ką čia veiki? – sušuko Deina. Troškus karštis gali pakenkti senajai moteriai. Ji prirėpliojo. – Kokie čia popieriai?

Elė Džo neatsakė, ir Deina ėmė rinkti lapus. Keli įstaigų blankai, laikraščio iškarpa ir ranka rašytas laiškelis.

Klausiamai dirstelėjusi į Elę Džo, Deina pažiūrėjo į iškarpą. Ji buvo iš laikraščio, išėjusio kitą dieną po senelio mirties. Straipsnyje aprašytas tas keistas nelaimingas įvykis viešbučio kambaryje ir po dvylikos valandų rastas lavonas. Jos žvilgsnis nuslydo tekstu. Akis užkliuvo už žodžių paskutinėje eilutėje: Žmona, su kuria jis seniai gyveno atskirai.

– Kas čia? – paklausė Deina, žiūrėdama į Elę Džo.

Elės Džo žvilgsnis buvo kupinas kančios, burna neatpažįstama – persikreipusi, praverta, bet lūpos nekrutėjo.

– Senele.

Ir jos rankos kaip negyvos.

– Senele, – aiktelėjo Deina pametusi galvą.

Ji pasikėlė vis dar klūpodama ir palietė senelės veidą. Jis tebebuvo šiltas, pulsas ant kaklo mušė stipriai. Bet Elė Džo negalėjo kalbėti.

Siaubo apimta Deina siekė kišenėje telefono, bet prisiminė palikusi jį krepšyje parduotuvėje.

– Pabūk čia, senele, – pasakė tankiai kvėpuodama. – Turiu kviesti pagalbą.

Ji nurepečkojo kopėčiomis žemyn, stvėrė belaidį telefoną ir vėl užskubėjo aukštyn. Pirmiausia paskambino į parduotuvę. Paskui – Hju.

Kai išgirdo jo balsą, viskas vėl sugrįžo – jų savitarpio artumas, tvirtybė, kurią Hju jai suteikdavo. Reikalas skubus. Deinai reikia Hju tuojau pat.

– Klausau, – atsiliepė jis keistai santūriu balsu.

Deina stengėsi nepasiduoti panikai.

– Kur tu?

– Greitkelyje.

– Ar toli nuo siūlų parduotuvės?

– Penkiolika minučių kelio. – Jis tikriausiai pajuto, kokia ji išsigandusi, nes susirūpinęs paklausė:

– Kas atsitiko?

– Atsitiko Elei Džo, – atsakė Deina. Ji buvo pritūpusi priešais Elę Džo, kėlė jos suglebusią ranką sau ant sprando. – Moterys kviečia greitąją pagalbą, bet noriu, kad pasirūpintum Lize.

– Vėl koja?

– Ne.

– Širdis?

– Nemanau.

– Insultas?

– Galbūt, – atsakė ji. – Ar gali atvažiuoti tiesiai čia?

Kai Hju nuvažiavo į Elės Džo namus, šią jau kėlė į greitosios pagalbos automobilį. Deina pribėgo prie Hju.

– Spėja, kad jai insultas, bet dar neaišku, – sušuko ji, atrodė labai išsigandusi. – Privalau būti su ja, Hju. Lizė parduotuvėje, o aš nežinau, kiek užtruksime. Negaliu pasiimti mažylės. Turime buteliukų su pieno mišiniu. Tau reikės tik atidaryti juos ir užmauti žinduką.

– Sugebėsiu, – atsakė Hju.

Tiesa, jam dar neteko pačiam maitinti mažylės, nes Deina ją žindė, bet jis buvo perskaitęs ne vieną knygą.

– Atsiprašau, paskubėkite, – pašaukė nuo greitosios pagalbos automobilio.

Deina atsitraukė nuo Hju.

– Viskas, ko reikia, yra dešinėje spintelėje nuo šaldytuvo.

– Kiek laiko šildyti pieną?

– Tiek, kad nekarštas būtų užlašinus ant odos, – atsakė ji lipdama į automobilį.

– Paskambinsi man, kaip sekasi?

Ji linktelėjo. Kai greitosios pagalbos automobilio durelės užsidarė, Tara atsiskyrė nuo būrelio moterų, neramiai stebinčių, kas vyksta, ir priėjo prie Hju.

– Ačiū Dievui, kad atvažiavai, – pasakė ji. – Prasti popieriai. Gal nori, kad pasirūpinčiau mažyle? Tu galėtum važiuoti į ligoninę.

Hju pasitikėjo Tara, bet norėjo pats pabūti su Lize.

– Kol kas ne, – atsakė jis, – bet mums reikia pientraukio.

– Paieškosiu. Greitai nuvažiuosiu į ligoninę, parodysiu Deinai, kaip juo naudotis, ir parvešiu tau pienelio.

– Labai pagelbėtum, – pasakė jis ir pastebėjo, kad Lizė miega ant peties moteriai, neramiai sekančiai akimis nuvažiuojantį greitosios automobilį. Jis jau matęs tą moterį parduotuvėje, prieš dvi savaites buvo su ja supažindintas ligoninėje. – O ten... Sondra?

– Sondra Belisl, – priminė jam Tara. – Ji puiki moteris.

Sondra pasitiko jį prie parduotuvės. Ne ką žemesnė už Hju, vilkėjo šokolado spalvos palaidinuke ir mūvėjo stilingomis baltomis kelnėmis. Trumpi žili plaukai, rusva oda, akys kupinos sielvarto.

– Ar greitosios gydytojas ką nors pasakė?

– Nieko negirdėjau.

Sondra atrodė išmušta iš vėžių.

– Pastaruoju metu Elė Džo buvo tarsi nesava. Vis svarstau, gal tada ji nukrito dėl gresiančio insulto. Gal ją buvo ištikęs ne vienas toks priepuolis, bet ji užsispyrė neisianti pas gydytojus. – Sondra nukėlė mažylę nuo peties stebėtinai švelniai ir pasūpavo ją prieš atiduodama Hju. Lizė patenkinta miegojo.

– Jūs laimingas žmogus, – pasakė moteris.

Stebėdamas Lizę Hju patyrė kaip niekad stiprų jausmą. Lizė – jo kūdikis.

– Ačiū, kad ją paglobojote.

– Buvo vienas džiaugsmas.

Kažkas Sondros balse privertė Hju pažvelgti į ją atidžiau. Jis matė tą džiaugsmą ir jautėsi paguostas.

– Jeigu prireiktų pagalbos, gyvenu už penkių minučių kelio, – nurodė moteris. – Tara turi mano telefono numerį. Prašau skambinti.

– Ačiū, – padėkojo Hju ir stebėjo, kaip ji grįžta į parduotuvę.

Tada jis pamatė Eilę Džonson. Mergaitė sėdėjo ant didelės kėdės prie ilgo stalo, rankose laikė dvi lėles ir žiūrėjo į jį ilgesingomis akimis.

– Eile, – priėjo prie jos, – kaip čia atsiradai?

– Su Deina, – atsakė Eilė išsigandusiu balseliu. – Kas atsitiko senelei Elei?

– Dar nežinau. – Jis priklaupė prie jos.

– Ar ji mirs?

– Viliuosi, kad ne. Eile, man reikia tavo pagalbos. Jos išvažiavo į ligoninę, o aš likau vienas su Lize ir nelabai žinau, ką daryti. Tu labai padėtum, jeigu atsisėstum užpakalinėje sėdynėje ir pasaugotum Lizę, kol vairuosiu. Ar galėtum?

Eilė linktelėjo.

Hju nusišypsojo.

– Šaunuolė. – Jis atsistojo. – Ar turi krepšį daiktams susidėti?

Netrukus jie privažiavo namus. Gretimame keliuke Deividas lipo iš automobilio.

Eilė akimirksniu iššoko pro dureles ir nubėgo pas jį.

– Tėti, tėti, senelei Elei atsitiko baisus dalykas. Ją išnešė iš namų neštuvais. Ar ne taip išneša mirusius žmones?

– Ji laikosi, – šūktelėjo Hju ir iškėlė Lizę iš lopšio.

Kai atsitiesė, Deividas jau buvo šalia.

– Kas atsitiko?

– Man atrodo, ją ištiko insultas. Greitoji išgąsdino Eilę. Ar ji jau viduje?

– Taip.

– Nori išgirsti nepaprastą naujieną? – paklausė Hju ir išliejo viską, ką buvo sužinojęs. – Mano senelis buvo pusiau juodaodis.

Deividas buvo priblokštas.

– Taip, aš irgi šitaip jaučiausi. Ką tik sužinojau. Dabar pirmą kartą ištariau tai garsiai.

Deividas suraukė kaktą.

– Pakartok.

– Mano senelis buvo pusiau juodaodis.

– Kuris senelis? – paklausė Deividas tarsi pokštaudamas.

Ar verslo šulas, ar ambasadorius Islandijoje? Hju atrodė, kad jis girdi jo mintis.

– Advokatas, kurį mano tėvo mama buvo įsimylėjusi vieną vasarą Martos Vynuogyne.

Praėjo gerokai laiko, kol Deividas suvokė, kad Hju kalba rimtai. Staiga jis įniršo.

– Šunsnuki.

– Ne aš. Mano tėvas.

– Šitaip kalbi, nors privertei Deiną šitiek kęsti? Jūs esate melagiai, visi, jūs tik apsimetėte baltaisiais? Visą gyvenimą naudojotės ta privilegija. Vaizdavote, jog esate šventesni už kitus, o patys slėpėte, kad esate maišytos rasės.

Šį kartą Hju nesiginčijo. Šito ir galėjo tikėtis, turi leisti Deividui išsirėkti, jeigu nori, kad juodu liktų draugai.

– Kaip suprasti, ką tik sužinojai?

Hju papasakojo jam apie kraujo kūnelių tyrimus ir apie konfliktą su Itonu.

– Ar jis tikrai nežinojo? – klausė Deividas. – Ar pats tuo tik?

Hju trumpai pasvarstė.

– Taip. Tikiu. Mačiau jo veidą. Negaliu jo kaltinti, kad anksčiau nepasitikrino, bet tokio nustebimo suvaidinti nesugebėtų. – Jis neprasitarė apie Itono siaubą dėl knygos likimo. Vaizdelis anaiptol nebuvo žavus.

Deividas akimirką žvelgė į Hju, tarsi laukė, kada šis pradės juoktis ir atsiims savo žodžius. Bet nebuvo ko atsiimti. Tokia buvo tikrovė.

Pyktis dingo iš Deivido akių. Jis persibraukė ranka pliką viršugalvį.

– Gerokai keista, supranti? Tavo tėtį turėjo ištikti šokas. Beje, jei jau prakalbome apie šoką, aš papasakojau Siuzanai apie dvi Eilės lėles. Iš pradžių ji įniršo, bet paskui nusiramino, vėl tapo savimi. Pasakė, kad įsivaizduoju nebūtus dalykus, kad stengiuosi ją sunervinti, neva taip išlepinau Eilę, jog toji nebenori išvažiuoti. – Jis dirstelėjo į Lizę. – Gal nori, kad pažiūrėčiau mažylę, kol būsi ligoninėje?

– Lauksiu žinios iš Deinos. – Jis žiūrėjo Deividui į akis. – Bet ačiū už pasiūlymą.

– O anas reikalas, – pasakė Deividas ramiau, – juk ne pasaulio pabaiga.

– Ne, bet jis tikrai pakeis mano požiūrį į pasaulį.

– Gal ir neblogai.

– Gal. Dar nespėjau susivokti. Naujieną išgirdau vos prieš porą valandų.

– Džiaugiuosi, kad man pasakei.

– Aš irgi.

Deividas vėl dirstelėjo į Lizę.

– Ar žinai, ką daryti, kai ji verkia?

– Dar neteko pačiam jos maitinti, bet susitvarkysime. Jeigu bus išalkusi, tai ir valgys, tiesa?

Teorija lieka teorija, praktika kur kas sudėtingiau. Hju niekaip nerado buteliukų šildyklės, tad kai Lizė ėmė verkti, jam teko griebtis B plano – šildė mišinėlį inde su vandeniu ant viryklės. Nelaimė, knygos jo neįspėjo, kad mišinėlį netyčia galima ir perkaitinti. Jis pastatė buteliuką į šaldytuvą, o kai Lizė įsirėkė – į šaldyklę. Nutarė paimti kitą buteliuką, trumpai pašildė ir užmovė čiulptuką.

Akivaizdu, Lizei čiulptukas nepatiko. Ji ir toliau ieškojo spenelio, o neradusi supyko. Pagaliau paragavo iš buteliuko, tuojau pat užspringo ir vėl pravirko.

Hju paskaitė atplėšto pakelio nuorodas ir suprato, kad žindukas vidutinio pratakumo, skirtas didesniems kūdikiams. Pasirausęs spintelėje rado su mažesne skylute, aną žinduką nuo buteliuko numovė ir užtempė ant jo naują. Kai Lizė ir vėl aikštijosi, giliai įkvėpė, kad nusiramintų, ir pamėgino ją kalbinti. Padėjo.

Tada suskambėjo telefonas. Neturėdamas trečios rankos, viena ranka jis pabandė laikyti ir Lizę, ir buteliuką, kad antrąja galėtų pakelti ragelį, bet Lizė vėl pravirko. Jis įspraudė ją saugiai tarp pagalvių ir laikė buteliuką jai prie burnytės, bet net ištiesęs ranką nepasiekė telefono ragelio. Kai suprato, kad po dar vieno skambtelėjimo įsijungs balso paštas, ištraukė žinduką mergytei iš burnos ir šoko prie telefono. Džiaugėsi, kad spėjo. Skambino Deina.

– Sveika, – pasakė jis. – Luktelėk. – Jis paėmė Lizę, nuramino ją padavęs žinduką ir petimi prispaudė ragelį prie ausies.

– Kaip ji laikosi?

– Gydytojai sako, kad būklė stabili. Kodėl Lizė verkė?

– Atėmiau buteliuką, kad galėčiau atsiliepti. Ką reiškia stabili?

– Ji kvėpuoja, širdis dirba gerai. Bėda – jos dešinioji pusė. Daro tyrimus, ieško priežasties.

– Kuo galėčiau padėti?

– Būk su Lize. Tara tuoj čia atvažiuos su pientraukiu. Paskui atveš jums pienuko.

– Lizė, atrodo, traukia ir mišinėlį.

– Bet aš tuoj sprogsiu. Be to, man reikia išmokti nusisiurbti. Senelė dar kurį laiką negrįš namo, jeigu iš viso grįš.

– Ji grįš, Di. Kitaip net negalvok.

Deina liūdnai pasakė:

– Jeigu gydytojai ras priežastį, ją operuos arba gydys vaistais. Jie nežino, ar ji galės judėti kaip anksčiau.

– Jeigu nežino, vadinasi, ji gali ir pasveikti.

– Senelė nebebus tokia, kokia buvo.

Tie žodžiai jį sujaudino.

– Pradedu galvoti, kad toks jau tas gyvenimas. Chronologiška laiko grandinė, sunerta iš permainų grandžių. Kiekviena kreipia šiek tiek kita kryptimi.

– Bet aš noriu grįžti atgal.

– Grandys ne tokios lanksčios, kad galėtų susukti aštuntuką.

– Ji mano senelė. Iš praeities turiu tik ją. Ji buvo man mama. Tai nepaprastas vaidmuo.

– Taip, – sutiko jis ir staiga pagalvojo apie tėvą. Šis buvo artimas su savo motina. Hju prisimena laiką, kai senelė mirė. Itonas gedėjo mėnesių mėnesius.

– Jau baigsiu. Kai sužinosiu daugiau, paskambinsiu.

– Būtinai. – Jis patylėjo. – Aš tave myliu.

– Pasikalbėsime vėliau, – pasakė ji tyliai ir išjungė telefoną.

Hju baigė maitinti Lizę, o kol ši atsiraugėjo, galvojo apie tai, ką sakė Deina. Motinų vaidmuo ypatingas. Kai reikia pagalbos ir nieko daugiau nėra, jos visada šalia, jos tarsi surištos nerašyta sutartimi su vaiku, kurį puoselėja nuo jo gimimo.

Hju turi motiną. Jeigu ji jaučiasi surišta su juo tokia sutartimi, jam reikia tuo įsitikinti. Jis pakėlė telefono ragelį.