DEŠIMTAS SKYRIUS

Tuo metu, kai Hju klausinėjo Kristalę, Deina važiavo į siūlų parduotuvę turėdama panašią užduotį, tik jos padėtis buvo nepalankesnė. Pirmiausia, jos mama, pažinojusi tėvą, jau kapuose. Antra, jųdviejų romanas rutuliojosi prieš trisdešimt ketverius metus.

Ak taip, to žmogaus pavardė Džekas Džonsas. Tuo metu, kai Deina buvo pradėta, Madisono apylinkėse, Viskonsine, galėjo gyventi daugybė Džekų Džonsų. Beveik neįmanoma rasti tą tikrąjį. Bet ji supranta, kodėl Hju žūtbūt nori jį pažinti.

– Ei, Lize, kaip laikaisi, mano mažyle? – pakalbino Deina grįžtelėjusi į užpakalinę sėdynę.

Keista, kad nesutarimų kaltininkė teikia tokią paguodą.

Nesutarimai? Čia jau kur kas daugiau, ir ta padėtis slėgė Deiną. Ji stengėsi nusiraminti galvodama, kad turi darbą, bet kai paskambino Kaningamams paprašyti nukelti susitikimą, namie nieko nerado. Tas pat pasikartojo ir paskambinus į „Šiaurės kranto“ dizainerių namus. Kūdikiui gimus, tas projektas turėjo būti jos debiutas. O kai paskambino ir pasiteiravo apie kelis baldus, kuriuos užsakė klientams, nesužinojo nė kruopelės daugiau negu aną savaitę.

Bet buvo smagu ištrūkti iš namų. Nors kūnas dar jautrus, Deina džiaugėsi savitvarda, kurią juto spausdama pedalą. Senelė Elė teisi sakydama, kad gyvenimas panašus į neapdorotą vilną, pilną visokių gumulėlių ir šapelių, ir tik stropiai suverpus jie išnyksta.

Stropiai suverpti. Tik tiek. Viskas pamažu susiklostys. Turi susiklostyti.

Sukdama į parduotuvės įvažą ji pamatė senelės automobilį, stovintį prie veranda apjuosto jos namo. Deina pravažiavo pro jį iki parduotuvės. Išlipo iš automobilio ir atidarė Lizės dureles.

– Sveika, širdele, – sučiulbėjo ir lenkdamasi giedrai nusišypsojo. – Nori pamatyti, kur užaugo tavo mama? Nori sužinoti, kur leido laiką tavo mamos mama? – Balsas užlūžo ir ji atsegė nešiojamąjį lopšį.

– Tau labai tinka žalia spalva, – pasakė ji Lizei, žavėdamasi jos šliaužtinukais ir derančia prie jų kepuraite. Bet po kelių akimirkų ji nuėmė kepuraitę ir numetė ją ant automobilio sėdynės. – Mums jos nereikia. – Ji pakedeno Lizei garbanėles ir pabučiavo į kaktą. – Nereikia ir jos, – pridūrė palikdama automobilyje sutiktuvių antklodėlę.

Vos spėjo atidaryti tinklines duris, prie jos išdygo Džiliana. Akimirksniu ją apsupusios Tara, Olivija, Korina ir Nensė ėmė aikčioti prie mažylės.

Deina juokdamasi pasistatė krepšius ant suolo prie durų. Elė Džo, atsirėmusi į ilgą ąžuolinį stalą, ištiesė rankas.

– Nereikėjo pačiai vairuoti, – subarė ji. – Dar per anksti.

– Gydytoja nedraudė. Puikiai jaučiuosi, senele. Tikrai.

– Atrodai nuvargusi.

– Tu taip pat. Aš turiu priežastį. O tu?

Elė Džo nusišypsojo.

– Rūpesčiai. – Paėmusi Deinai už parankės, pasivėdėjo ją toliau nuo draugių. – Kaip laikosi Hju?

– Taip pat. – Deina apžvelgė parduotuvę. Jai patiko ryškios spalvos. Ji pakėlė akis į ventiliatorių, skleidžiantį ankstyvųjų makintošo obuolių kvapą. – Ak, – pasitaisė ji. – Geriau. – Ir atsisuko į mažylę.

Džiliana laikė ant rankų Lizę, kitos buvo palinkusios prie jos.

– Reikia nufotografuoti, – pasakė Deina.

Korina paėmė Džilianos fotoaparatą ir pradėjo paveiksluoti.

Deina režisavo.

– Šitaip. – Švystelėjo blykstė. – Dabar Džiliana su Lize vienos. Ak, nuostabu. – Vėl blykstelėjo. – Ele Džo, dabar tu su jomis. – Kažkuri jų paragino ir Deiną nusifotografuoti drauge, ji mielai sutiko pamaniusi, kad čia naujagimės sutikimas.

Džiliana būtinai norėjo parodyti lopšį, kurį visos kartu jai nupirko.

– Man labai patinka, – šūktelėjo Deina.

Ji susijaudino ir rankomis užsidengė burną žiūrėdama į megztą antklodėlę, dailiai persvertą per lopšio kraštą. Ant jos buvo išsiuvinėtas mažylės vardas ir gimimo data. Antklodėlė buvo tokia nuostabi, kad Deina pravirko. Ji visas apglėbesčiavo ir pareikalavo, kad Lizė būtų susupta į antklodėlę. Korina nufotografavo.

Mažylė ėmė irzlenti.

– Jai per šilta, – pasakė viena mamytė.

– Arba alkana, – pasakė kita.

Sulanksčiusi antklodėlę kaip pagalvę, Deina įsitaisė ant kėdės maitinti. Lizė žindo uoliai – taip godžiai pirmą kartą; arba tikrai buvo išalkusi, arba ją ramino jauki siūlų parduotuvėlės nuotaika. Tikėdama, kad priežastis antroji, Deina džiaugėsi čia atvažiavusi. Semdamasi stiprybės iš draugių, ji prakalbo apie savo tėvą.

– Turiu jį surasti, – atsidūsėjo.

– Sunki užduotis, mieloji, – pasakė Džiliana. – Žiūrėdama į Lizę stengiuosi prisiminti, ką esu girdėjusi, bet, atrodo, beveik nieko. Mudvi su tavo mama kartu užaugome. Buvome geriausios draugės ir tik koledžo metais trumpam išsiskyrėme. Matydavomės per Kalėdas ir vasarą, tais laikais buvo gan brangu skambinti telefonu. Manau, Liza susipažino su tavo tėvu per pavasario atostogas, o paskui pasinėrė į atsiskaitymų darbus, rašė kursinį. Kai vasarą grįžo atostogų, jau žinojo esanti nėščia.

Deinai ir pačiai nebuvo paslaptis.

– Jis irgi buvo studentas?

– Nenumanau. Tavo mama apie jį nekalbėdavo. Tik sakė, kad tarp jų viskas baigta, kad ji nori tik tavęs ir kad mokytis nebegrįš.

– Kodėl apie tai nekalbėdavo?

– Tikriausiai buvo skaudu.

– Ar ji nenorėjo, kad tarp jų viskas baigtųsi?

Džiliana liūdnai šyptelėjo.

– Spėju, kad norėjo laimingesnės baigties. Kiekviena moteris svajoja, kad pasirodys didvyris ir ją pagrobs. Taip, – susizgribo ji, – tada taip svajodavome.

Deinai neatrodė, kad laikai smarkiai pasikeitė. Džilianos scenarijus beveik atitiko jos istoriją su Hju.

Grįžusi prie tėvo temos paklausė:

– Ar jis žinojo apie mane?

– Mano įspūdis buvo toks – jis dingo Lizai dar nesupratus, kad ji nėščia.

– Turiu nuotrauką, kur juodu sėdi bare. Kas fotografavo?

Džiliana papurtė galvą.

– Gal koks bičiulis. Gal jos kambario draugė.

– Gal prisimeni bent vienos iš jos tuometinių draugių vardą?

– Kelis prisimenu. Džudė ir Kerola. Bet pavardžių nežinau.

– Kerola buvo jos kambario draugė, – įsiterpė Elė. – Bet jos pavardės neprisimenu.

– Gal jų pavardės įrašytos kurso žurnale? – įsiterpė Tara.

Bet Deina žinojo atsakymą į tą klausimą.

– Mes žurnalo neturime. Mama nebaigė koledžo. Ji išėjo iš trečio kurso auginti manęs. Net jeigu ir turėtume tą žurnalą, ar bent numanote, kiek Kerolų ir Džudžių buvo koledže, kuriame mokėsi? Tarp dvidešimties tūkstančių studentų. – Ji atsigręžė į Džilianą. – Kam dar ji galėjo pasipasakoti? Gal gydytojui?

– Jos gydytojas buvo čionykštis – Tomas Miltonas, bet jis jau daug metų kaip miręs.

– Grįžkime prie kambario draugės, – pasakė Deina. – Jos vardas turėtų būti kur nors užrašytas. Gal rastume dėžėje, palėpėje?

– Ten vadovėliai, – atsakė Elė Džo. – Tik vadovėliai, ir tų mažai. Elizabetė nejautė sentimentų koledžui. Išlaikiusi egzaminus parduodavo nereikalingas knygas. Tik kelių neprisirengė nunešti.

– Kodėl laikot tuos vadovėlius? – paklausė Tara.

Elė Džo prieš atsakydama pagalvojo.

– Nes jie buvo jos.

Ak, Deina supranta. Pati laiko mamos mezginių dėžes – vilnonius siūlus, kurių niekas taip ir nesumezgė, raštus, kuriais niekas nepasinaudojo, nebaigtus kamuoliukus.

– Gal vadovėliuose ką rasčiau, – pasakė. – Kokią pastabą paraštėje, kuri pakištų mintį.

– Peržiūrėjau visas tas knygas, bet nieko neradau, – nenusileido senelė. – Negaišk laiko. Tau reikia rūpintis mergaite.

Persvėrusi Lizę per kelį, Deina glostė jai nugarėlę.

Prie jų priėjo Korina.

– Deina, jos oda nuostabi. Mes su Oliveriu turime gerą draugę, jos prosenelė buvo juodaodė. Draugės šviesūs plaukai ir mėlynos akys. Visada maniau, kad ji atrodytų išskirtinė, jeigu būtų paveldėjusi bent kelis prosenelės bruožus.

Išskirtinė. Deinai patiko žodžio skambėjimas. Išskirtinė gali reikšti nepakartojama, ypatinga, juk mažylė Deinai kaip tik tokia. Bet gali reikšti akimirksniu atpažįstamus bruožus, kaip tai supranta Klarkai.

– Ar jūsų draugė tapatina save su prosenele?

– Ar tapatina? Gal viena sau. Ar pripažįsta? Ne viešai. Jos gyvenimas labai baltas.

Deina susiraukė.

– Kodėl ta pastaba mane žeidžia?

– Todėl, kad ji stačiokiška, – paaiškino Džiliana.

– Stačiokiška, – sutiko Korina, – bet beveik teisinga. Juodieji visada krinta į akis.

Ši pastaba Deinai dar labiau nepatiko.

– Ką turi galvoje sakydama juodieji?

– Šita šalis laikosi kraujo lašo taisyklės, – ramiai aiškino Korina. – Todėl ta mano draugė nutyli apie savo kilmę. Jeilyje kartu gyvenome bendrabutyje. Kai ėmiau susitikinėti su Oliveriu, ji pradėjo draugauti su Oliverio draugu, turinčiu afrikiečių kraujo. Kai draugės mama sužinojo, ją ištiko priepuolis. Ta patirtis mus suartino. Aš gerbiu ją tokią, kokia ji yra, ir suprantu, kodėl ji taip elgiasi. Mes kartu dirbame muziejaus valdyboje.

– Tai rasių skirtumai yra socialinis ekonominis reiškinys? – paklausė Deina.

Bet Korina jau dirsčiojo į savo roleksą.

– Užsiminiau apie valdybą ir jau turiu bėgti. Baigiame skaičiuoti naujausios lėšų rinkimo akcijos rezultatus. Mažylė nuostabi, Deina. Džiaukis ja.

Deina stebėjo, kaip Korina prisklendžia prie stalo, įsimeta mezginį į krepšį ir eina pro duris. Susinervinusi dėl pokalbio, ji apmaudžiai paklausė:

– Kaip Korina sugeba vilkėti lininius drabužius ir jų nesulamdyti? – Jos pačios palaidinukė atrodė taip, lyg su ja būtų miegojusi. Žinoma, ji ką tik glaudė mažylę. Bet vis tiek. – Man užtenka pažvelgti, ir audinys susilamdo.

– Krakmolyk, – patarė Tara. – Ji krakmolyta moteris.

Deina sutiko. Prieš pokalbį su Korina ji buvo savimi patenkinta.

Ji pakėlė Lizę ir pažiūrėjo jai į veidelį.

– Ta Korina keistuolė.

Mažylė raugtelėjo. Deina ir Tara nusijuokė.

– Visada perka pigiausius siūlus, – kalbėjo Deina. – Pastebėjot? Ji žavisi gryno kašmyro vilnos sruoga, skaičiuoja, kiek tokių sruogų jai reikėtų megztiniui, tada pasako ką nors panašiai: „Kai užbaigsiu megzti šaliką, pirksiu.“ Vis tiek mezga tik šalikus. Kam kalbėti apie megztinius.

– Šalikai madingi.

– Ji mezga juos iš vieno kamuolio sunkių siūlų už penkis dolerius.

– Bet numezga gražiai, – užstojo Koriną Elė Džo. – Reta sugebėtų.

– Vis dėlto niekada neperka brangių siūlų, tiesa?

Elė Džo linktelėjo.

– Perka. Aną savaitę nusipirko dviejų – žalsvos ir melsvos – spalvų sruogą už trisdešimt penkis dolerius.

– Vieną sruogą?

– Tiek reikėjo jos pasirinktam raštui. Ji mezgė beretę.

– Tiek to, – tarė Deina ir pasiguldė Lizę prie kitos krūties. – Gal aš klystu. Pamirškime tas sruogas. Korina tokia suglostyta, kad atrodo kaip netikra. Jos niekas nesušiaušia.

– Geras bruožas, – paprieštaravo Elė Džo. – Nereikėtų šaipytis.

– Nesišaipau, – atsakė Deina, ieškodama žodžių jausmui nusakyti. – Ji tokia rami. Ji ramiai pasakoja, kaip jos motina pabėgo į kažkokią religinę sektą, kaip jos vyras vaikystėje pasveiko nuo leukozės ir kaip namą remontavęs vyrukas išmelžė iš jų šimtus tūkstančių dolerių. Gyvenime jį patyrė daugybę traumų, o nė nemirkteli.

– Be to, jos tėvas žuvo per lėktuvo katastrofą, – sumurmėjo Džiliana.

– Jos tėvas? – negalėjo patikėti Deina.

– Ji įsitikinusi, kad tai buvo diversija.

Deina žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.

– Matot? Štai apie ką kalbu. Kaip galima po tokių nelaimių išlikti tokiai ramiai?

– Ji turtinga, – atsakė Tara. – Tai padeda.

Formaliai, kaip ponia Hju Klark, Deina taip pat turtinga. Bet tai neapsaugo jos nuo emocinių šuolių aukštyn žemyn. O dar Korina paminėjo vieno kraujo lašo taisyklę. Deina nesijaučia esanti juodoji. Kaip galėtų žiūrėti į veidrodį, matyti baltą odą ir šviesius plaukus ir jaustis kaip juodukė? Ar Klarkai mato ją tokią? Ne, ji nesijaučia esanti juodoji. Tačiau jaučiasi kone stebima.

– Gal pusseserė Ema ką nors žino, – svarstė Deina. – Ji visada sakydavo, kad jiedvi su mama buvo artimos.

– Emai neskambink, – pasakė Elė Džo. – Ji nieko nežino.

Deiną išgąsdino tokie griežti žodžiai.

– Ar nemanai, kad bent dėl Lizės mes...

– Nemanau. Tėvas tavęs neaugino. Savaitę pabuvo su tavo mama, o vėliau nesiteikė jai net paskambinti. Jam nerūpėjo ir jis nejautė atsakomybės.

– O gal jis nebuvo studentas, gal tik pro šalį važiavo? – spėliojo Džiliana. – Gal vėliau mėgino ją susirasti, tik ji jau buvo išvažiavusi. Gali būti daug nekaltų paaiškinimų.

Bet Elė Džo buvo apsisprendusi. Su jai nebūdingu įniršiu pasakė:

– Neieškok to žmogaus, Deina. Patirtum tik sielvartą.

Po tokio proveržio stojo tyla. Deina suglumo kaip visos kitos. Juk Elė Džo ramiausia iš ramiausių. Tokį karščiavimąsi paaiškintum tik tuo, jog Elė Džo jaučia grėsmę, kad atsiradęs tėvas pradės varžytis su ja dėl Deinos meilės.

Elė Džo atsistojo.

– Trumpam grįšiu namo.

– Kaip jautiesi? – paklausė Džiliana.

– Gerai. Labai gerai. Man nieko nenutiko. Gal turiu teisę būti septyniasdešimt ketverių?

– Senele, – Deina irgi susirūpino.

Bet Elė Džo nesustojo. Tinklinės durys skambtelėjo atveriamos ir trinktelėjo uždaromos.