DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Hju neišmanė, ką daryti. Jis negalėjo lyg niekur nieko vairuoti, kai priekinėje sėdynėje kūkčioja Deina, o užpakalinėje verkia mažylė. Be to, aplinkui niekur nematė nei Dunkin’ Donuts nei McDonald’s. Todėl pasuko į aikštelę prie kažkokios įstaigos pastato, nužiūrėjo vietą ąžuolo pavėsyje ir riedėjo tuščiąja eiga.

Jis palietė Deinai ranką. Kai ji neatitraukė rankos, paglostė jai petį. Nesakė nieko. Nebuvo ko sakyti. Iš šios kelionės jis tikėjosi sulaukti atsakymų į savo klausimus. Jei jau jis nusivylęs, Deina turėtų jaustis dar blogiau. Todėl sėdėjo švelniai glostydamas jai kaklą, kad ji suprastų – jis šalia.

Kai verksmas galiausiai virto žagčiojimu, jis išlipo iš automobilio, atsegė mažylę, padavė ją Deinai, o ji tyliai pasikėlė drabužį ir padavė mergytei krūtį. Tyla buvo slegianti.

Hju atsigėrė vandens iš butelio, kuris stovėjo puodelio laikiklyje, ir pasiūlė Deinai. Ji paėmė butelį, atsigėrė, užsimerkė ir toliau leido Lizei žįsti.

Hju tylėjo, kol Deina atitraukė Lizę nuo krūties ir priglaudė prie peties.

– Nusiraminai?

Ji papurtė galvą.

– Ar mums padėjo? Ar gavome bent vieną atsakymą?

– Bent jau tikrai žinome, kad jis tavo tėvas.

Ji priglaudė skruostą prie mergytės galvytės ir glostė jai nugarytę.

– Ir žinome, kad jo šeimoje nebuvo juodaodžių, – pridūrė jis.

– Tu juo tiki?

– Jo pasakojimas įtikinamas.

Deina glostė mažylei nugarą, kol oro burbuliukas iškilo lauk. Tada nušluostė jai burnytę ir pasiguldė prie antros krūties.

– Ar nepernelyg įtikinamas?

– Nori pasakyti, pramanytas, kad užkirstų kelią abejonėms? – Hju buvo apie tai galvojęs. – Bet jis nenutuokė, kad atvažiuosim. Paprastai žmonės nesugeba greitosiomis taip sufantazuoti.

– Nepataisomas melagis sugebėtų.

– Manai, kad jis toks?

Deina nusivylusi pakėlė akis.

– Net nebežinau, ką manyti. Nesitikėjau rasti kunigą. Nesitikėjau rasti žmogų, kuris teigs mylėjęs mano mamą arba bėgs atnešti dukters nuotraukos, kad parodytų, kokios mes panašios. Nesitikėjau, kad jis norės palaikyti ryšį.

– Bet juk tai gerai, argi ne?

Hju mielai praneš savo šeimai, kad Deinos tėvas kunigas. Bus žengtas didelis žingsnis jiems nutildyti.

Deina nuvargusi atsiduso.

– Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko – kūdikis, mes, senelė. Senelė nenorės dalytis manim su žmogum, kuris, anot jos, įskaudino jos dukrą. Ir mes negavome atsakymų, Hju. Pažvelk į Lizę. Jeigu tą odą ji paveldėjo ne iš mano tėvo, tai iš ko?

Elė Džo, pagalvojo Hju.

– Išsiaiškinsime.

– Kaip?

– Nežinau, bet išsiaiškinsime. Na, tu tikriausiai išalkai. Nori kur nors užsukti pavalgyti?

– Man nejauku Olbanyje, – atsakė ji.

– Bet užkąsti nori?

– Turbūt.

Jis švelniai mygo:

– Taip ar ne?

– Nesu alkana, bet turiu valgyti, kad nepristigtų pieno.

– Jeigu nebenori žindyti, nereikia. Pritarsiu ir mišinėliams.

Ji pažvairavo.

– Aš žindysiu. Noriu pasakyti, kad esu atsakinga, ne tokia kaip jis. Juk jeigu visa širdimi būtum mylėjęs moterį, ar netrokštum apie ją sužinoti? Ar nesistengtum išgirsti, kaip ji gyvena ir ką veikia?

– Stengčiausi, – atsakė Hju. – Tai vadinama kovoti už tai, ko nori.

– Teisingai, – pritarė Deina apimta nerimo. – Jis nekovojo. Jis pasidavė, nusigręžė, užsidarė!

– Panašiai elgiesi ir tu, – metė Hju.

– Aš?

Jis sušvelnino kaltinimą prisiimdamas kaltę.

– Aš tave įskaudinau. Labai apgailestauju. Bet tu visai atstūmei mane. Žinau, kad anksčiau mane mylėjai, Di. Kur ta meilė dingo?

Ji tylėdama spoksojo į jį.

– Ką tėvas Džekas pasakė apie ilgėjimąsi santykių, kurių niekada nebus? – toliau kalbėjo Hju. – Ar taip galvoji apie mus? Kad mums neskirta būti kartu? – Nesulaukė atsakymo. – Gal tu taip ir manai, o aš su tuo nesutinku. Paprasčiausias prisitaikymo metas. Tik tiek.

– Lizės oda staiga netaps balta.

– Netaps, – pritarė jis. – Todėl ir neturime vien apie jos odos spalvą kalbėti. Kaltini mane, kad dėl to esu prislėgtas. Bet šitas žodis čia netinka. Aš tenoriu žinoti, iš ko ta spalva paveldėta. Ar per daug prašau?

– Kadangi nė nenutuokiu iš ko, prašai per daug. Kadangi stengiuosi sužinoti, kas aš, prašai per daug. Kadangi ką tik patyriau sunkų išbandymą ir nenoriu apie tai kalbėti, reikalauji per daug! – Atitraukusi dukrelę nuo krūties pasiguldė ją ant šlaunies.

Ji nebekalbėjo, todėl jis tyliai pasakė:

– Na, matai, vėl mane atstumi.

– Hju, aš stengiuosi įveikti save.

– Gerai, – sutiko Hju. – Gerai. Pagalvokime apie priešpiečius. Kol kas užteks pasirūpinti jais.

Tuo jie ir baigė. Kai Lizė atsirūgo, jis vėl prisegė ją lopšyje ant užpakalinės sėdynės. Pakelėje jie nusipirko mėsainių, bulvyčių ir valgė važiuodami. Kai įsuko į greitkelį, Deina jau buvo užsimerkusi.

Važiavo tylėdami. Hju jautėsi nereikalingas, o paskui suskambėjo jo telefonas. Sekretorė norėjo sujungti su Danieliu Dramondu. Hju atgijo.

Danielis Dramondas – garsus Bostono advokatas ir toks pat garsus pasipūtėlis. Jis gyrėsi esąs visų televizijos serialų apie teismus herojų prototipas. Ir tikrai, jis išvaizdus, patyręs ir turi puikią nuojautą. Visi girdėję apie jo ekstravagantiškumą ir aroganciją.

Kartą Hju su juo atstovavo klientams vienoje sudėtingoje byloje. Iki šiol nebuvo susidūrę kaip priešininkai.

– Kaip laikaisi, Hju? – sugriaudė Danielis.

– Gerai, Denai. O tu?

– Laikiausi puikiai, bet sulaukiau vieno skambučio. – Jis tebekalbėjo kaip kolega. – Kas ten darosi?

– Nelygu kas skambino.

Pasigirdo purkštelėjimas.

– Mano klientų sąrašas tau žinomas. Kokios labiausiai dėmesį atkreipiančios bylos ketini imtis?

– Viena tokia užgriuvo, bet neturiu noro spręsti jos teisme. Geriau susitarti tyliai ir greitai. Jeigu turi galvoje tą bylą, mudviem reikia susitikti. Mobilieji telefonai nesaugūs.

– Mobilieji telefonai nesaugūs? – Kolegialumas dingo. – Tai gal saugu nepagrįstai kaltinti? Ar žinai, kiek tokių skambučių jis sulaukia.

– Nėra dūmų be...

– Pažvelk tikrovei į akis, Hju. Ar bent nutuoki, su kuo turi reikalą?

– Kuo puikiausiai.

– Tada žinai, kokių įsitikinimų jis laikosi. Tavo laiške išdėstyto kaltinimo jis nepripažins.

– Ne mano rūpestis. Man rūpi tik mano klientė.

– O man – mano klientas, ir jis nepratęs būti gąsdinamas.

– Aš taip pat, – atsakė Hju. – Klausyk, Denai. Aplinkybės tokios, kad negalima gaišti. Arba mudu rytoj susitinkame, arba pildau dokumentus teismui. Mano klientė neturi ko prarasti. O taviškis? – Abu žino, kad turi. – Puikiausiai galėtume išspręsti bylą tyliai. Pradėtume nuo mūsų susitikimo mano kontoroje. Rytoj iš ryto. Sakyk valandą.

– Aš užsiėmęs iki kitos savaitės.

– Tada tavo klientas suklydo pasirinkdamas advokatą. Laukiam iki penktadienio, o tada pildom dokumentus.

– Liaukis, Hju. Tokios moterys neturi skubių reikalų.

Sena taktinė gudrybė sukėlė Hju įtūžį.

– Šiuo atveju reikalas skubus. Kalbame apie kritišką vaiko sveikatos būklę. Jeigu tu negali man padėti, padės teisėjas.

– Kritišką sveikatos būklę? Papasakok daugiau.

– Ne čia. Mano kabinete. Jeigu ne rytoj, tai penktadienio rytą. – Jis nusileido per nago juodymą, bet ne daugiau. – Sakyk valandą.

– Tada labai ankstų rytą, tarkim, septintą valandą. Girdėjau, turi naujagimę. Tau dabar nelengva.

– Penktadienį septintą. Būsiu prie durų ir įleisiu tave.

Kone visą kelionę atgal Deina miegojo. Lipdama iš automobilio jautėsi geriau ir, kai Hju pasisiūlė prižiūrėti mažylę ir išleisti ją pasikalbėti su Ele Džo, Deina mielai priėmė pasiūlymą. Jai bus lengviau susitikti su senele ir kalbėtis apie Džozefų šeimos medį, jei niekas neblaškys dėmesio.

Ji nešė Lizę į namą, kad pamaitintų prieš išvažiuodama, bet pamatė per kiemą atžingsniuojantį Deividą. Jo apspurę marškinėliai ir šortai buvo aptaškyti dažais.

– Dažome Eilės kambarį žaliai, – paaiškino jis. – Ji visa išsitepliojusi, bet pamačiusi jūsų automobilį liepė man eiti. Jai pristigo siūlų antram šalikėliui. Vargšė lėlė apvyniota taip, kad veidelio nematyti, bet Eilė nori, kad šalikėlis būtų dar ilgesnis. Ji tikisi, kad tu dar turi siūlų. Stengiuosi jai įtikti, kad manęs klausytų. Užsispyrė negrįžti į Niujorką.

– Man ji irgi sakė.

– Ar paaiškino kodėl? – paklausė Deividas. – Ji myli Siuzaną. Nesuprantu, kas nutiko.

– Ar klausei?

– Klausiau. Ji sako norinti gyventi su manim. Tada pažiūri pro langą ir sako, kad nori gyventi čia dėl vandenyno, paskui pažvelgia į jūsų namus ir sako, kad jai patinka jūsų mažylė, galų gale vėl pažiūri į mane ir aiškina, kad jai nesmagu palikti manęs vieno, esą kartu mudviem būtų labai linksma. – Jis perbraukė ranka pliką galvą, vienintelę neaptaškytą žaliai. – Siuzana sako, kad iš Niujorko Eilė išvažiavusi puikiausios nuotaikos. Ji mano, tai dėl permainų namie.

– Reikės dalytis mama? – paklausė Hju.

– Ir persikelti. Jo namai tik už kelių kvartalų, bet jis pervedė ją į išskirtinę mokyklą. Čiki šmiki.

– Čiki šmiki turtuolių?

– Čiki šmiki baltųjų.

Deinai kai kas toptelėjo.

– Ji slepia lėlę, kurią pavadino Kakava. Sakai, kad apmuturiuoja ją taip, kad nematyti veidelio. Gal ji šitaip siunčia žinią?

Deivido akys sunerimo.

– Manai, ji nenori būti vienintelė juodaodė mokykloje? – Jis vėl ranka palietė viršugalvį. – Visai gali būti. Gerai. Paklausiu Siuzanos. – Jis apsisuko ir nuėjo.

Vos Deina spėjo pastatyti automobilį „Mezginio“ aikštelėje, kaip kulka iš parduotuvės išniro Tara, nekantraudama išgirsti apie Olbanį. Deina pasakė jai esmę, bet išsamiau aiškinti nenorėjo. Pabendravusi su tėvu Džeku tebebuvo sukrėsta.

Tara jos nespaudė. Ji norėjo aptarti ir du skubius reikalus.

Ji ištraukė iš kišenės lapelį ir padavė Deinai. Tai buvo čekis su Oliverio ir Korinos Džeimsų pavarde viršuje, išrašytas prieš dvi savaites dailia Korinos rašysena. Keturiasdešimt aštuoni doleriai su centais – mokestis už mezgimo knygą ir kašmyro siūlų sruogą, Korina mezgėsi beretę.

– Padėjau Elei Džo tvarkyti buhalterijos knygą ir radau šitą čekį banko voke, – paaiškino Tara.

– Negaliojantis? – nusistebėjo Deina. Korina turtinga.

– Katra iš mudviejų turėsime jos paklausti. Aš esu bailė, todėl palieku šį reikalą tau. Žinau, kad tau patinka Korina, – lėtai užbaigė ji.

– Ar šiandien ji buvo atėjusi?

– Taip, bet tik trumpam.

– Pastaruoju metu ji visada užsukdavo tik trumpam. Kažkas jai nutiko.

Tara paėmė Deinai už rankos.

– Jeigu jau apie tai prakalbome, kažkas nutiko ir Elei Džo. Ji nekaip atrodo. Maniau, dėl kojos, bet Sondrai irgi kilo įtarimas. O tau nekilo?

– Ar atrodo išsiblaškiusi? – paklausė Deina.

– Išsiblaškiusi taip pat, bet ji sunkiai išlaiko pusiausvyrą. Šiandien čia tik šmėkštelėjo. Gal pati ką nors pastebėjo ir nenori niekam sakyti. Arba ji tikrai serga. Dabar pas ją Sondra.

Besidaužančia širdimi Deina grąžino Korinos čekį.

– Bėgu ten.

Ji nuskubėjo akmeniniu taku, užlipo kiemo laiptais, perėjo verandą ir žengė į virtuvę. Abi moterys prie stalo gėrė arbatą. Atrodė nusiteikusios ramiai, tada Elė Džo paklausė:

– Kas nutiko Olbanyje?

Deina dvejojo. Nors ir atėjo tam, kad pasipasakotų Elei Džo, bet tas noras praėjo.

Klaidingai supratusi tylą senelė pasakė:

– Sondra viską žino. Gali pasakoti.

– Nėra ko pasakoti. – Ji atsisėdo ant kėdės.

Veronika tuojau pat stryktelėjo jai ant kelių ir žiūrėjo į šeimininkę.

Deina trumpai atpasakojo susitikimą, bet to užteko, kad Elė Džo susinervintų.

– Jis kažką slepia, – tarė ji. – Kodėl visada taip atsitinka? Žmogus, kuris turi daug ką slėpti, pirmas atsigręžia į Dievą.

– Nemanau, kad čia tas atvejis, senele.

– Žinoma, nemanai. Juk ką tik suradai seniai prarastą tėvą. Nori tikėti juo.

– Ne, – kiek griežtokai pasakė Deina. – Jo nebuvo šalia mamos, kai jai reikėjo padėti, aš taip pat jo globos nejutau. Todėl turėčiau būti iš anksto nusiteikusi juo netikėti. Bet Hju teisus. Tėvas nežinojo, kur mes, net nežinojo, kad išvis egzistuoju, ir jo atsakymai buvo pagrįsti.

Silpnomis rankomis įsikibusi į stalą Elė Džo sunkiai atsistojo.

– Vyrai – niekšai. – Ji pasisuko eiti ir vos nepargriuvo.

Veronika nušoko nuo Deinos kelių.

– Senele...

– Prasidėjo Opros laida, – atsakė ši, paleisdama stalo kraštą ir šlubčiodama durų link. – Galėtum ir tu pažiūrėti, Deina Džo. Sužinotum, kaip žmonės meluoja.

Veronika ištipeno paskui ją.

Deina žiūrėjo joms pavymui, tada sutiko Sondros žvilgsnį.

– Kas jai?

– Ji perdėtai jautri, – švelniai atsakė Sondra. – Ir nusilpusi. Siūliau nueiti pas gydytoją, bet atsakė buvusi pas jį dėl kojos, o kitų bėdų jis neradęs.

– Lankėsi tik priėmimo skyriuje, – atšovė Deina. – Ten jai apžiūrėjo tik koją.

– Todėl kyla klausimas, kodėl ji nukrito nuo kopėčių. Galbūt dėl amžiaus. Pusiausvyra išsiklibina. Ir šis įtvaras nepadeda jos išlaikyti.

– O ar verta nerimauti dėl bendros sveikatos būklės?

– Taip, – atsakė Sondra. Jos žvilgsnis buvo liūdnas, šypsena švelni. – Ar manot, kad ji tai pripažins? Ne. Geriausia, ką galite padaryti, paprašyti vidaus ligų gydytojo, jog pareikalautų, kad ji apsilankytų pas jį po vizito pas ortopedą. Ar jums pavyktų?

– Pasistengsiu.

Sondra pažiūrėjo į tuščius arbatos puodelius.

– Sutinku su jumis dėl tėčio. Visai gali būti, kad jis turėjo gatavą istoriją apie savo seserį, jeigu ketino nuslėpti kilmę. Ir galimas daiktas, kad jo šeima netoli ieškojusi surado antros eilės pusseserę, kaulų čiulpų donorę. Kita vertus, jis kunigas, tad būčiau linkusi juo patikėti.

Deina buvo dėkinga už palaikymą.

– O aš atsiduriu ten, nuo kur pradėjau.

– Taip, mieloji, tikrai, – pasakė Sondra tokiu tonu, kad Deina suabejojo, gal ta moteris žino, ko nežino ji.

– Regis, ne pirmą kartą geriate arbatą su Ele Džo.

– Ne pirmą. Nuo tada, kai ji susižeidė koją, geriame kone kiekvieną popietę.

– Apie ką kalbatės?

– Na, jeigu pasakyčiau, išduočiau draugę.

– Pokalbiai tokie asmeniniai?

– Visi moterų pokalbiai asmeniniai. Senstant jie – viena iš mažyčių mūsų pramogų. Juk tiek daug netenkame.

– Ko?

– Energijos. Stiprybės. Sveikatos. Pinigų. Nepriklausomybės.

– Bet jūs nepriklausoma.

– Taip. Kol kas. Praeis dar dešimt metų ir gal prireiks žmogaus, kuris pamaitintų mane avižų koše, paskaitytų man knygą, pasaugotų, kad neišeičiau iš namų ir nepaklysčiau.

– Tikra tiesa, – atsakė Deina ir per stalą suėmė Sondrai rankas. – O jeigu Elė Džo ir toliau riedės žemyn? Kas, jeigu išsiblaškymas virs sutrikimu ir ji neteks atminties? Taip niekada ir nesužinosiu apie Lizės kilmę.

– Jeigu Elė Džo žino tiesą. Jūs įsitikinusi, kad ji žino?

– Ne, – Deina atsitraukė. – O ką manote jūs?

Sondra patylėjo, akyse atsirado nerimas. Galiausiai ji pasakė:

– Manau, kad nežino.

Hju paskambino į tėvų namus žinodamas, kad atsilieps motina, ir papasakojo jai, ką išsiaiškino Olbanyje.

– Kunigas? – perklausė ji patenkinta.

– Tikras katalikas, – pranešė Hju. – Tikras baltasis.

– Tu įsitikinęs?

– Jis pats buvo klebonijoje su kunigo apykakle, o parapijos sekretorė vadino jį tėvu Džeku.

– Klausiau, ar tu įsitikinęs, kad jis baltasis? Jeigu mažylė paveldėjo odos spalvą ne iš jo, tai tada iš ko?

– Nežinau. Bet atkrito galimybė, kad iš Deinos tėvo pusės. Dar įdomiau, kad mūsų tėtis pastaruosius penkerius metus manė jį esant padugne. O pasirodo – jis kunigas.

– Džiaugiuosi dėl Deinos. Tavo tėvas irgi džiaugsis. Luktelėk. Pakviesiu jį.

– Ne, mama. Tik perduok jam šią žinią.

– Tokią naujieną pats turėtum jam pasakyti.

– Dar neturiu atsakymo, kurio jam reikia.

– Hju.

– Dar ne, mama.

Praėjo kelios minutės ir suskambėjo telefonas. Kai Hju pakėlė ragelį, išgirdo įtūžusį tėvo balsą. Bet Itonas domėjosi ne Deina.

– Kokius velnius išdarinėji Stenui Hačinsonui?

Hju prireikė šiek tiek laiko, kad susivaldytų.

– Ar tau skambino Dramondas?

– Skambino, – atrėžė Itonas, – bet ne man. Iš pradžių jis paskambino mano broliui ir pasakė, kad tu grasini senatoriui. Paskui priminė jam, kad Kongrese sprendimo laukia įstatymo projektai, kurie turės įtakos jo verslui. Tada Dramondas paskambino man, bet Bredas jau buvo spėjęs užbėgti jam už akių. Bredas pareiškė, kad tapai nebevaldomas ir kad laikas tave pažaboti. Dramondas kalbėjo mandagiau, bet esmė buvo ta pati. Pasakė, kad skambina man iš pagarbos kaip Universiteto klubo bičiuliui. Norįs mane įspėti, kad mano sūnus žaidžia su ugnimi.

– Žaidžiu su ugnimi? Kaip mažas berniukas?

– Neįsivaizduoji, kiek bėdų Hačinsonas gali pridaryti. Jis galingas ir kerštingas.

– Kai pasiklausai, ką jis kalba Senate, pamanytum, kad jis šventasis.

– Ką jis kalba – viena, ką daro – kas kita. Jis gali sužlugdyti tiek tavo dėdę, tiek mane.

– Sužlugdyti tave? Kaip?

– Visuomenės akyse. Gali padaryti, kad mums taptų nejauku ir čia, ir Martos Vynuogyne. Ir gali pakenkti pristatant mano knygą.

– Ar leidybos pasaulis sėdi jo kišenėje? Tu jį pervertini.

– O tu per menkai jį vertini, – atkirto Itonas. – Ką tu darai, Hju?

– Regis, paliečiau atvirą nervą.

– Kaltindamas Hačą, neva jis kažkokios apgailėtinos mergelės vaiko tėvas?

– Ji nėra apgailėtina, – griežtai pasakė Hju. – Berniukas taip pat. Jis mielas vaikas, kuriam reikia pagalbos.

– Kodėl iš Hačo?

– Nes Hačinsonas jo tėvas.

– Gali įrodyti?

– Netiesiogiai. Reikia DNR tyrimo, kad galėčiau įrodyti tiesiogiai.

– Kaip įrodei, kad Deina neturėjo meilės romano? Tavo mama sakė, kad jos tėvo šeima tikri airiai katalikai. Jeigu Elės Džo giminėje nėra juodaodžių, tai kur ieškosi toliau? Mūsų šeimoje?

Hju nieko neatsakęs padėjo ragelį.