DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Mintis, kad Sondra Belisl yra Lizės giminaitė, buvo tokia pribloškianti, kad Deina ne iš karto su ja susitaikė. Iš pradžių reikia aplankyti Elę Džo. Šeštadienio rytą nuvažiavusi į ligoninę Deina išgirdo, kad senelė iš pooperacinės perkelta į intensyviosios slaugos palatą. Įprasta tvarka, neturėtų jaudintis pamačiusi, kad prie senelės prijungta daugybė aparatų. Bet buvo sunku neišsigąsti pamačius pačią Elę Džo. Jos galva buvo sutvarstyta. Tarp paklodžių senelė atrodė išblyškusi ir silpna.

Suėmusi gležną ranką Deina ją pabučiavo.

– Senele.

Elė Džo atsimerkė. Išvydusi Deiną nusišypsojo. Šypsena kreivoka, bet geriau negu nieko, pamanė Deina.

– Aš nenumiriau, – sumurmėjo Elė Džo. – Gerai.

– Nuostabu, – pasakė Deina. Jai palengvėjo išgirdus, kad senelė kalba. – Kaip jautiesi?

– Nusilpusi. Mažai judu.

– Pajudėsi. Dabar tau reikia ilsėtis ir galvoti apie labai gražius dalykus.

– Nebeturiu plaukų, – pasakė Elė Džo.

– Tik ant pakaušio, – atsakė Deina, – ir tik apačioje. Tuoj prasidės kepuraičių sezonas ir tą vietą pridengsi. Pasakyk, kokios kepuraitės norėtum, ir mes per savaitę numegsim tau tuziną.

– Nuostabi mintis, – sumurmėjo Elė Džo ir užsimerkė.

Deina norėjo paklausti senelės, ką toji skaitė palėpėje prieš ištinkant insultui. Bet negalima jos jaudinti. Ji pasėdėjo dar kelias minutes, pabučiavo Elę Džo į skruostą ir tyliai išėjo.

Įsėdusi į automobilį pasuko į senelės namą sode. Norėjo pati perskaityti tuos popierius. Važiuodama paskambino Hju ir pasiteiravo apie Lizę, bet jis tuo metu išlydėjo tėvus ir negalėjo ilgai kalbėtis. Kai netrukus suskambėjo telefonas, ji nusprendė, kad tai Hju.

– Deina, – pasigirdo nedrąsus balsas.

Jos širdis ėmė daužytis. Reikėjo iš karto pažiūrėti ekranėlyje, kas skambina. Dabar per vėlu.

– Klausau.

– Čia Džekas Ketailas.

Tarsi ji nežinotų. Tarsi nepažintų balso po viešnagės – tai kas, kad trumpos. Vien balso drovumas akimirksniu jį išduoda.

– Iš kur gavot šitą numerį? – paklausė ji.

Namų telefono numeris yra viena. Ji sakė jam, kad gyvena tame pačiame mieste, kur užaugo. Jis žino, koks tas miestas, ir žino, kokia jos santuokinė pavardė. Jam būtų užtekę paskambinti į informaciją. Bet mobiliojo telefono numerio sąrašuose nėra.

– Jį man davė tavo anyta, – paaiškino jis. – Džiaugiuosi, kad papasakojai jai apie mane.

Deina nesidžiaugė. Negali kaltinti Dorotės – vargšė Dorotė manė, kad elgiasi teisingai, nes Džekas Ketailas ne tik Deinos biologinis tėvas, bet ir kunigas, – tačiau šito skambučio Deinai kol kas nereikia. Jai ir taip per daug įspūdžių. Ji negali net galvoti apie juos.

– Dabar netinkamas laikas kalbėtis, – pasakė ji. – Mano senelė serga.

– Užjaučiu, – pasakė susirūpinęs. – Ar liga rimta?

– Taip. Rizika nepraėjo. Dabar negaliu kalbėti.

– Tai gal kitą kartą?

– Taip. Gerai. Iki.

– Luktelėk, – sustabdė jis nespėjus atitraukti telefono nuo ausies. – Papasakojau apie tave savo šeimai. Jie norėtų su tavim susitikti.

Deinos akys prisipildė ašarų.

– Ak, ne dabar. Man to per daug. Nebegaliu kalbėti.

Ji išjungė telefoną, neleido jam užbaigti pokalbio ir tuojau pat pasigailėjo. Ką ji pati vakar sakė Hju? Kad svarbu ketinimas? Jeigu Džekas Ketailas net neįtarė apie jos egzistavimą, ar gali jį kaltinti, kad nesidomėjo ja trisdešimt ketverius metus?

Vienintelis žmogus, kurį galėtų dėl to kaltinti, – motina, bet ir ją ar gali kaltinti? Mama mirė jauna. Deina nenori kaltinti jos dėl nieko.

Ji prisiminė Erlą. Privažiavo prie Elės Džo namų ir, neužsukusi į parduotuvę, įėjo. Veronika miaukdama atbėgo iš ten, kur laukė.

Deina pritūpė. Užsikėlė rainę ant kelių ir apkabino. Veronika šiaip taip ištvėrė, bet tuoj nušoko ant žemės ir viltingai žiūrėjo į Deiną.

– Elė Džo laikosi, – pasakė Deina glostydama šilkinį kailiuką katei tarp ausų. – Ji dar pagulės ligoninėje, bet pasveiks.

Kas nors turi čia užeiti, pasirūpinti Veronikos ėdalu, vandeniu ir kraiku. Įtraukusi šiuos darbus į sąrašą, Deina kol kas pati juos nuveikė ir užlipo laiptais į mamos kambarį.

Palėpės dangtis pakeltas, kopėčios tebestovi. Popieriai palėpėje mėtosi kaip palikti ant medinių lentų šalia nukarusios izoliacinės plokštės.

Deina atsisėdo ant grindų ir surinko įstaigų blankus. Pirmas lapas – Ilinojaus valstijos sveikatos tarnybos pažymėjimas; pranešama, kad Erlas mirė nuo galvos traumos, gautos parkritus. Kitas lapas – policijos pranešimas: kai parkrito, auka buvo viena, ir policija pripažįsta, kad tai nelaimingas atsitikimas. Trečias lapas buvo Elės Džo santuokos liudijimas. Data, kai seneliai švęsdavo sukaktuves. Lygiai po metų gimė Elizabetė.

Nieko neįprasto, Deina pakėlė laikraščio iškarpą. Komivojažierius iš Masačusetso rastas negyvas viešbučio kambaryje, skelbė antraštė. Pirmose pastraipose išsamiai pasakojama, kaip buvo rastas senelio kūnas, bet tos smulkmenos Deinai žinomos. Toliau sakinys, už kurio Deinos akys užkliuvo jau vakar. Juo užsibaigė straipsnis.

Aukos žmona Miranda Džozef, su kuria jis jau seniai gyveno atskirai, – čionykštė.

Deina dar kartą perskaitė sakinį, tada dar kartą. Ji nebuvo girdėjusi apie jokią Mirandą Džozef, juolab apie ankstesnę Erlo santuoką. Ji nepajėgė suprasti.

Tikriausiai nesuprato ir Elės Džo pusseserė Ema. Jos ranka rašytas laiškelis buvo prisegtas prie iškarpos. Rašytas praėjus keliems mėnesiams po Erlo mirties. „Eleanora, viena draugė atsiuntė man iškarpą. Ar tu ŽINOJAI, kad Erlas buvo vedęs? Kaip jis galėjo vesti TAVE jau turėdamas žmoną? Gal pagaliau suprasi, kas buvo ERLAS?“

Deina padėjo laišką, lingavo klūpodama šiltoje, apytamsėje palėpėje ir verkė – kiek sielvarto turėjo patirti jos senelė. Elei Džo buvo sunku netekus Erlo. Bet baimė, kad viskas gali paaiškėti, slėgė dar sunkesne našta. Visus tuos metus. Ir dabar. Staiga Deina suprato, kodėl Elė Džo priešinosi Deinos tėvo paieškai. Viena paieška veda prie kitos, o dvipatystė Elei Džo buvo mirtina nuodėmė.

Deina svarstė, ar insulto nesukėlė baimė, kad ta tiesa išaiškės. Elei Džo buvo nelengva garbinti Erlą ir kartu tildyti balsą, primenantį baisų dalyką.

O Erlas? Gerasis, šventasis Erlas. Deina, kaip visi, žavėjosi Erlu. Jis buvo geras, švelnus vyras ir skyrybų smulkmenas tikriausiai paliko spręsti žmonai. Bet kodėl jis nepasidomėjo, ar reikalas atliktas? Deina linkusi manyti, kad jis būtų norėjęs laikyti rankose skyrybų dokumentus vėl vesdamas. Ji linkusi manyti, kad jis nebūtų norėjęs mirdamas palikti neatsakytų klausimų moteriai, kurią vadino savo gyvenimo šviesa.

Deiną slėgė liūdesys. Kai pajuto, kad į šoną trinasi Veronika, apkabino katę ir paslėpė veidą jos kailyje. Veronika tikriausiai jautė jos kančią, todėl nesipriešino.

Pagaliau Deina nusišluostė veidą ir atsisėdo. Ji surinko popierius, sukišo juos atgal į sieną, kur Elė Džo juos slėpė, ir stropiai įtaisė rausvą izoliacinę plokštę. Niekas čia jų neras, nebent bus parodyta, kur ieškoti, o Deina niekam nerodys. Regis, Elė Džo ketina nusinešti Erlo paslaptį į kapą. Deina irgi taip pasielgtų.

Ar tai teisinga? Deina nežino. Galima prieštarauti, sakyti, kad Erlo dvipatystė prilygsta Itono motinos romanui. Skirtumas tik tas, kad Itono paslaptis užgulė ir kitų pečius, o Erlo ir Elės Džo paslaptis buvo tik jųdviejų.

Hju stovėjo kiemo pakrašty ir pro paskutinius erškėtrožių žiedus žiūrėjo į jūrą. Už jo vežimėlyje miegojo Lizė. Ilgai verkusi, ji buvo palaimingai nuvargusi. Hju ne kartą siekė telefono skambinti motinai ir prašyti, kad ji sugrįžtų.

Bet Lizė – ne Dorotės bėda. Hju pats turi išmokti susitvarkyti.

Apie tai ir galvojo mėgaudamasis į veidą dvelkiančiu vėjeliu – paskui apie savo kilmę. Jautė, kad ta naujiena galbūt turės įtakos jo darbui, bet nors daug kartų perkratė savo bylų sąrašą, nematė priežasties keisti kurso. Jis būtų mielai pridūręs kaltinimą diskriminavimu prie nepagrįstai nutrauktos bylos, kurioje jis atstovavo juodaodžiam klientui, – norėjo dar tada, kai nieko nežinojo apie Tomą Belislį, – bet tai būtų buvęs juridiškai klaidingas žingsnis. Ar jis turėtų užgniaužti savo puikią profesinę nuovoką vien dėl to, kad sužinojo apie save kai ką nauja?

Jis neįsivaizduoja, kad galėtų susisodinti savo klientus ir paskelbti jiems ką tik sužinojęs, kokia jo tikroji kilmė. Toks elgesys būtų ne tik pasipūtėliškas, bet ir niekam nereikalingas.

Deina sakė, kad kai kas turėtų pasikeisti. Bet kas?

Vėjo gūsis atnešė nuo jūros murmesį, tačiau Hju nespėjo suprasti žodžių, slūgdamos bangos nusinešė juos atgal.

Deina sugrįžo namo pasiimti Lizės, bet ilgai neužsibuvo. Jai trūko parduotuvės jaukumo. Ji norėjo pykti ant Erlo, kad tas šitaip susigadino nuostabiausią savo gyvenimo tarpsnį. Bet Erlas jau miręs. Todėl ji nukreipė pyktį į Elę Džo, kodėl toji tyliai kentėjo visus tuos metus.

Vos įžengus į „Mezginio“ parduotuvę, širdis aprimo. Pirkėjos sėdėjo prie ilgo stalo, vienos mokėsi naujų raštų, kitos taisė mezgimo klaidas. Dar kitos vartė mezgimo raštų knygas, ieškodamos joms patinkančio, arba čiupinėjo naujausių žiemos kolekcijos siūlų pavyzdžius: avių, alpakų ir jakų vilną, moherį. Vienos sruogos buvo vienspalvės, kitos daugiaspalvės, dažytos rankomis.

Korina Džeims žavėjosi pastarosiomis. Ji mūvėjo mėlynomis kelnėmis ir vilkėjo šilkine liemene. Plaukus stropiai buvo susirišusi į uodegą. Hermès šalikėlis kabėjo ant jos Ferragamo rankinės dirželio.

Rankose laikydama dažytą sruogą ji svarstė, ar spalva tiktų prie jos aprangos. Siūlai priminė tamsią languotą skraistę.

– Kokie gražūs, – pasakė Deina praeidama.

Korina pakėlė galvą.

– Gal tiktų Oliveriui šalikui? O gal megztiniui?

Deina sustojo.

– Megztiniui. – Ji neatsilaikytų. Siūlai megztiniui kainuotų kelis šimtus dolerių. Bet ar Hermès šalikas nenusipelno prabangios draugijos? – Megztiniui. Tik jam.

Korina mostelėjo galva į miegančią Lizę.

– Ji labai graži. – Tada pažiūrėjo į Deiną. – Kaip laikosi Elė Džo?

– Manau, neblogai.

Korina linktelėjo. Ji paėmė pavyzdėlį, kurį Elė Džo numezgė prieš kelias dienas.

– Ramus raštas. Tradicinis.

– Pati nusipirkau šitų siūlų, – pasakė Deina.

Ji ketino nusivelti nešioklę.

– Iš jų? Tikrai?

– Jie tokie gražūs. Negalėjau atsispirti.

Korina vėl nužvelgė sruogą. Palaikė rankoje, išmėgino suspaudusi, pakėlė į saulę ir vėl nuleido į šešėlį. Pirk, vos neištarė Deina ir prisiminė atmestą čekį. Reikėjo paklausti, bet nenusakoma Korinos permaina atėmė drąsą. Jos pažeidžiamumas?

Korina Deinai niekada neatrodė pažeidžiama. Gal kiek užgaidi. Bet pažeidžiama?

Deina ne itin mėgo Koriną. Bet toji labai patiko Elei Džo. Todėl Deina paklausė:

– Ar tu tikrai neturi rūpesčių?

Korina atrodė nustebusi.

– Neturiu. Kodėl paklausei?

– Atrodai pavargusi. – Ne pavargusi. Korina buvo įsitempusi. – Retokai užeini.

– Ak, buvo sunkumų dėl muziejaus šventės. Žmonės, kurie turėjo rūpintis knygos rengimu, vis dėl kokios priežasties neateidavo į susirinkimus, o kitą savaitę terminas baigiasi. Turėjau pati tuo rūpintis.

– Viskas susitvarkys.

– Neabejoju. – Ji įdėjo sruogą atgal į dėžę. – Mezgimas turės palaukti. Tiek turiu visokių rūpesčių, kad nepajėgiu nuspręsti, ar šita spalva tikrai tiks. Be to, kurį laiką iš viso nebus kada megzti. Perduok Elei Džo gerų dienų. Jeigu kuo galėčiau padėti, sakyk.

– Būtinai.

Deina stebėjo išeinančią Koriną. Mėgino suvokti, kas kelia jai nerimą, bet tuo metu įėjo Sondra Belisl ir Deina suvokė, kad kalbasi su Lizės prosenelio seseria. Taigi Sondra yra ne tik patikima draugė, šią akimirką ji ir vienintelė giminaitė parduotuvėje.

Deina nedvejodama įdavė jai mergytę. Ir nedvejodama karštai apkabino Sondrą. Sondra, regis, suprato.

– Tavo senelė pasveiks, Deina Džo, – pasakė tyliai. – Jai dar ne laikas išeiti. Jaučiu tai stipriai. Visai greitai ji vėl sėdės ant šitos kėdės.

Deina pasitraukė norėdama pažiūrėti jai į veidą.

– Ar ji galės vaikščioti?

– Gal ne taip mitriai, bet vaikščios.

– Gal reikėtų ką nors pakeisti name?

– Kol kas ne. Palaukime, kol sužinosime daugiau.

Sondra ne aiškiaregė. Bet Deina įsikibo į jos žodžius. Ji ėmė rūpintis parduotuvės reikalais vis dirsčiodama į lopšį. Kiek vėliau, pamaitinusi Lizę, ji atsisėdo šalia Sondros megzti Farerų skraistės. Imliausias darbas užbaigtas, pakraštys apmegztas dvidešimties centimetrų platumo sudėtingiausio rašto kraštu, bet dar reikia mažinti akis kas antroje eilėje, reikia išimti žymeklius ir sudėtingu raštu užbaigti kampus, tada sujungti nugaros detales.

Sondra parodė pirštu į skraistės kraštą.

– Labai gražus darbas. Siūlai nuostabūs.

– Alpakos vilna su šilku.

– Alpakos vilna šilumai, šilkas tvirtumui ir blizgesiui – iš abiejų paimta tai, kas geriausia. Maišyti siūlai gerai.

Deina nusišypsojo ir mezgė toliau. Ar tai užuomina? Ar Sondra tai turėjo galvoje? Be abejonės.

Tarp jų stojo jauki tyla. Su Sondra visada šitaip – nuoširdus artimumas. Deinai norėjosi paklausinėti jos apie Hju senelį. Bet neklausinėjo. Pernelyg vertino akimirkos nuoširdumą, kad rizikuotų jį sugadinti.

Vėlyvą popietę sutilindžiavo durų skambutis. Parduotuvėje stojo tyla. Deina smalsaudama pakėlė galvą. Į parduotuvę įėjo Hju, o Itonas įsekė jam iš paskos.

Sondra atsistojo. Deina matė, kad ji žiūri ne į Hju, o į jo tėvą. Apėjęs Hju, Itonas žengė jų kampo pusėn, ir parduotuvės gaudesys atgijo. Kasos aparatas išstūmė kredito kortelę, brakštelėjo sukama rankenėlė, vėl sutarškėjo virbalai.

Priėjęs prie jų Itonas ištiesė ranką Sondrai.

– Aš Itonas Klarkas, – pasakė jis.

Toks oficialus prisistatymas atrodė kvailai. Bet Itonas yra Itonas. Ir ką kita jis galėtų sakyti, pamanė Deina.

Sondros žvilgsnis buvo atviras.

– Sondra Belisl, – atsakė ji.

– Ar Tomas jūsų brolis?

– Buvo.

– Ar žinojote, kad tarp Tomo ir mano motinos buvo romanas?

– Žinojau.

– Iš kur?

Sondra nusišypsojo.

– Vienu žodžiu nepapasakosi. Atsisėskime. – Ji grįžo prie sofos, ant kurios jiedvi su Deina sėdėjo.

Deina neatsistojo. Ji nebūtų kvietusi Itono dabar. Norėjo kiek ilgėliau pasilaikyti Sondrą sau, norėjo pasisemti ryžto prieš vėl eidama pas Elę Džo.

Bet ji tik dabar pradeda suprasti, ką Itonas jaučia. Jis sėdėjo tiesus, koja ant kojos, ir lygino kelnių siūlę. Daugybę kartų matė jį taip darant.

– Kaip sužinojote apie jų romaną? – paklausė jis.

Sondra kalbėjo tyliai, stengdamasi neprarasti Itono pasitikėjimo.

– Mano brolis buvo beveik dvidešimčia metų vyresnis už mane. Aš jį dievinau. Sekiodavau iš paskos. Kai jis ėmė susitikinėti su jūsų mama, man buvo penkeri.

Itonas nerodė jokių jausmų.

– Ar kada matėte juos kartu?

– Ne lovoje. Bet vos pasimylėjusius. Kartą mačiau juos galiniame kieme. Buvau per maža, kad suvokčiau, kodėl žmonės nusivelka drabužius. Kai paaugau ir supratau, paklausiau Tomo. Jis prisipažino turėjęs romaną. Didžiavosi savimi. Tuo požiūriu Tomas buvo nepataisomas.

– Ar jis žinojo, kad aš jo sūnus?

– Ne. Girdėjome Tomą kalbant, kad tą vasarą jūsų mama labai nerimavo, ar vaikas nebus juodaodis. Kai gimėte panašus į motiną, sakė, visi lengviau atsiduso. Ne, Tomas nežinojo, kad esate jo.

– Bet jūs žinojote.

Ji nusišypsojo.

– Ne, kol gimė jūsų vaikaitė. Visą laiką įtariau, kad taip yra, todėl domėjausi jumis iš tolo. Jūs geras žmogus. Norėjau, kad būtumėte jo sūnus. Tada gimė jūsų berniukai. Hju buvo toks panašus į jus. Kai jis tapo advokatu, svarsčiau, gal jis paveldėjo mano brolio polinkį. Todėl iš tolo domėjausi ir juo.

– Jūs mus sekėte? – paklausė Itonas.

Sondra sukikeno.

– Tikrai ne. Skaitydavau, ką apie jus rašydavo laikraščiai. Kai Hju turi svarbią bylą, paskaitau apie ją. Jūs rašote knygas. Aš perskaitau apžvalgas, išklausau interviu. Žiūriu televizorių. Pernai per žinių laidą buvo kalbama apie Hju, jis gynė vyruką, šaudžiusį pašte. Be to, žurnale Boston buvo straipsnis apie tėvo ir sūnaus komandą. Ten buvo ir jūsų nuotraukos. Man tada labai pasisekė.

Pastaba sukėlė Deinai šypseną.

Vyrai nešyptelėjo, bet Hju paklausė:

– Ar persikėlėte gyventi čia dėl mūsų?

– Ne visai. Gyvenau Martos Vynuogyne, na, ne visą laiką. Kai dirbau sesele, gyvenau Bostone. Prieš dvylika metų išėjau į pensiją ir grįžau į salą, bet sala jau buvo praradusi patrauklumą. Žiemos atšiaurios. Jaučiausi atskirta nuo pasaulio. Kuo senesnė dariausi, tuo labiau norėjau gyventi šalia artimų draugų ir gydytojų, kuriais pasitikiu. Išsirinkau kelis senelių namus ir pradėjau skaityti vietos laikraščius, norėdama daugiau apie juos sužinoti. Kartu peržvelgdavau ir nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo skiltis. – Jos veidas nušvito. – Ir vieną dieną, Hju, radau tavo pavardę. Tu pirkai žemės. Tada pasakiau sau: „Šitas miestas skirtas man.“ Ir nusipirkau namą.

– O „Mezginio“ parduotuvė? – paklausė Hju. – Ar seniai čia užeinate?

Jam atsakė Deina. Linksma ir susižavėjusi žiūrėdama į Sondrą ji pasakė:

– Ji atėjo prieš pat mūsų vestuves. Aš prisimenu. Mano gyvenimas tada buvo kupinas įvykių, bet pamenu, kaip tu oriai įėjai ir nusipirkai siūlų.

Tamsiose Sondros akyse sužibo kibirkštėlės.

– Visą gyvenimą buvau mezgėja. Negalėjau atsispirti šitai parduotuvei.

– Ar žinojai, kad išteku už Hju?

– Tiesą sakant, nežinojau. – Ji atrodė nustebusi. – Paprasčiausias atsitiktinumas. Girdėjau kalbas apie būsimas vestuves, bet ne iš karto išgirdau Hju vardą. – Ji pakėlė antakį. – Matyt, praleidau skelbimą apie sužadėtuves. Skaičiau tik apie vestuves. Jas plačiai ir gražiai aprašė Times. – Ji pažiūrėjo į Hju, tada į Itoną.

– Sėkmių sėkmė, – paaiškino Deina.

Laikraštis tada išspausdino nemažai nuotraukų.

– Taip, ponia.

Itonas nukėlė koją nuo kojos.

– Reikės laiko prie to priprasti.

– Man?

Jis mostelėjo ranka.

– Jums. Man. Lizei. Prie viso šito.

– Jūs ką tik sužinojote?

– Vakar.

Ji pasvarstė.

– Aš turėjau kelias savaites. Mano padėtis palankesnė.

– Jūs niekam nieko nesakėte, – tarė Itonas.

Deina mėgino suprasti: taip sakydamas jis klausia Sondros ar ją įspėja.

– Man nereikia kam nors ką nors sakyti. Džiaugsmas yra mano vienos. Skaičiau visas jūsų knygas. Didžiuojuosi būdama jūsų teta.

Itonas suspaudė plonas lūpas. Deina manė, kad tai Klarkų bruožas, bet dabar prisiminė, kad tokia buvo jo motinos burna. Ji svarstė, kuriuos bruožus jis paveldėjo iš Tomo Belislio. Itonu dėta ji paprašytų nuotraukos. Ji norėtų sužinoti apie Tomą viską: ką mėgo valgyti, ką veikė laisvalaikiu, kuo domėjosi. Norėtų sužinoti ir apie kitus Tomo vaikus.

Ji tokių klausimų Džekui Ketailui neuždavė. Bet smalsumą jautė.

Deina pasisuko į Itoną, nes tas paklausė:

– Ko jums reikia?

Sondra tarsi sustingo. Šiluma iš jos akių dingo.

– Ar mėginate nupirkti mano tylėjimą? – paklausė ji. – To visai nereikia. Nepasakoju kitiems apie savo asmeninius reikalus. Deina, ar esu tau bent puse lūpų apie tai užsiminus? – Deina papurtė galvą ir Sondra pridūrė: – Net tavo senelė nežino. – Ji pasisuko į Itoną. – Mano brolio reputacija buvo žinoma. Negaliu nutildyti gandų, bet bendrauju su jo vaikais, su jų vaikais ir vaikaičiais. Jie džiugiai giminiuojasi ir palaiko santykius, visai kaip aš. Kitos šeimos neturiu, pone Klarkai. – Ji pažvelgė į jį. – Klausiate ko man reikia? Iš jūsų visiškai nieko.

Itonas paniuro.

– Atsiprašau, nenorėjau įžeisti.

– Gal ir ne, – atsakė Sondra, – bet labdaros aš neieškau. Neprašau nieko, už ką pati negaliu susimokėti, o susimokėti galiu už daug ką. Ačiū.

Tokios Itono išraiškos Deina dar nebuvo mačiusi. Galėtų prisiekti, kad jis atrodė nusižeminęs.

– Atleiskit, – pasakė jis. – Aš stengiuosi susivokti ir aiškiai pasakiau ne tai, ką reikia. Jūs esate mano teta pagal kraujo ryšį. Jeigu turėčiau kitą tetą, – jos neturiu, – paklausčiau to paties. Tai nesusiję su tuo, kad Tomas buvo juodaodis.

Sondra atlyžo.

– Na, gal ir persistengiau, – pasakė ji maloniai. – Mano gyvenime paprastai viskas būdavo susiję su rase. Regis, aš taip pat stengiuosi susivokti.