DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmadienį Hju buvo savo kabinete, rašė apeliacinį raštą ir jautėsi vėl tvirtai stovįs ant žemės, bet tada paskambino išsigandusi Kristalė. Ji kalbėjo isteriškai, kaip tą pirmą dieną ligoninės sodelyje.

– Buvo atėjęs kažkoks vyrukas ir kamantinėjo apie mane ir Džėjų. Kai paklausiau, kas jis, atsakė, kad atlieka įprastą tyrimą, kai dar kartą paklausiau, kas jis, vėl neprisistatė. Kai atsisakiau su juo kalbėtis, pagrasino, kad pasigailėsiu. Paprašiau parodyti asmens pažymėjimą, o jis tik bedė į mane pirštą lyg įspėdamas ir nulipo laiptais. Jis žino mano ir Džėjaus vardus, žino, kur aš dirbau. Jį tikrai atsiuntė senatorius.

Hju atsitraukė nuo kompiuterio.

– Jis mėgina tave įbauginti.

– Taip, tikrai. Tas vyrukas buvo toks stambus, kad vienu smūgiu galėtų išspirti mano duris. Ką man dabar daryti? Išsikraustyti? Negaliu kelti triukšmo, be to, triukšmas nepadėtų, jeigu jis sumanytų padegti mano namus. Taip ir baigtųsi mano byla prieš senatorių.

– Tavo namų jis nepadegs.

– Iš kur žinote?

– Nes tai būtų ne grasinimas, o mėginimas nužudyti.

– Ar Hačinsonas to nesiimtų? Kaip galit būti toks tikras? Gal man atsisakyti ieškinio?

– Jeigu atsisakysi, kaip pateksi į Sent Luiso ligoninę? – Ji neatsakė, tad kalbėjo toliau: – Turiu tavęs kai ko paklausti, Kristale. Įrašyti į bylą. Ar yra dar koks nors asmuo, be senatoriaus, kuris norėtų tave pagąsdinti?

– Ne.

– O tavo mama?

– Mama?

– Jūsų santykiai ne itin geri.

– Jeigu santykiai nėra geri, dar nereiškia, kad mes priešės. Ji buvo čia savaitgalį, abi dienas, atnešė maisto. Pinigų duoti man negali, prižiūrėti Džėjaus taip pat, nes dirba pamainomis po dvylika valandų. Bet tarp mūsų pykčio nėra. Pažįstu žmones, su kuriais ji bendrauja. Tas vyrukas ne iš jų.

– Jis nepasisakė pavardės?

– Sakiau jau, ne. O jeigu jis sugrįš? Ką man daryti?

– Būk rami ir laikyk duris užrakintas. Jeigu jis vėl pasirodys, skambink policijai. O aš per tą laiką paskambinsiu senatoriaus advokatui.

Prireikė penkių minučių ir jis buvo sujungtas su Denu Dramondu. Sekretorė jo „ieškojo“ penkias minutes, nors Hju įtarė, kad advokatas visą laiką buvo ten. Kai pagaliau atsiliepė, kalbėjo smagiai:

– Sveikas, Hju. Anksti skambini. Maniau, turiu laiko iki trečiadienio.

– Tai senatorius turi laiko iki trečiadienio. Bet šis tas atsitiko. Mano klientei grasinama.

– Kaip suprasti?

– Ją aplankė grėsmingos išvaizdos vyrukas, žinantis daugiau, negu jam reikia. Perduok Hačui, kad jį atšauktų.

– Kuo čia dėtas Hačas?

Hju atsiduso.

– Ak, liaukis, Denai. Nereikia tų žaidimų.

– Čia jokie žaidimai. Kuo Hačas susijęs su tuo vyru, kuris lankėsi pas tavo klientę?

– Gal ir niekuo. Tikėjausi, kad Hačas pasamdys detektyvą ir tas pakalbins žmones, kurie ją pažįsta. Geras tyrėjas niekada pats nekalbintų tos moters. Juk ji yra atstovaujama šalis. Tai nusižengimas etikai. Jei tai pasikartos, sukviesiu spaudos konferenciją ir paviešinsiu bylą. Gal Hačas nesusijęs su vyruku, kuris beldė į mano klientės duris, bet spaudai atrodys kitaip. Jiems patinka tokios istorijos. Liepk Hačui tą vyruką atšaukti, nebent jis siekia viešumo. Kartu primink jam, kad trečiadienį laukiu apsisprendimo – arba jis pripažįsta tėvystę, arba sutinka darytis DNR tyrimą.

– Trečiadienis jau ant nosies, – murmėjo Dramondas, tarsi vartytų kalendorių ir ieškotų tinkamos datos. – Senatoriaus laukia įstatymo projektas...

– Žinau apie tą projektą, – nutraukė jį Hju. – Jame kalbama apie ankstyvo auklėjimo programą neturtingųjų kvartaluose. Jis nori šauniai pasirodyti – kaip vienas iš rėmėjų. Būtų nesmagu matyti, kaip subyra jo įvaizdis paaiškėjus, kad jis nesirūpina savo paties vaiku.

– Senatorius laukia įstatymo projekto svarstymo, – pakartojo Dramondas, lyg negirdėtų Hju, – bet svarstymas neįvyks, nes planas reikalauja lėšų. Kongrese yra kongresmenų, nenorinčių leisti pinigų vargšams. Hačas ne toks. Jis dirba išsijuosęs rinkdamas palaikančiųjų balsus. O tai svarbiau, negu suklastoti kaltinimai, kuriuos jam pateikė nepažįstama moteris.

– Trečiadienį arba keliu į viešumą.

Padėjęs ragelį Hju nuėjo koridoriumi į partnerio kabinetą. Džulianas Konas viską žinojo apie Kostas bylą. Hju jį buvo informavęs. Jis nuėjo papasakoti apie naujausią įvykių posūkį.

– Gal manai, kad aš klystu? – paklausė jis. – Ji dievagojasi, kad daugiau niekas negalėtų jai grasinti. Remiuosi tuo, ką atkapstė Leikis, ir su ja sutinku. Ta moteris nelošia, nevartoja narkotikų. Laiku moka buto nuomą. Ji naudojasi trimis kredito kortelėmis, jos biudžeto minimumas visada subalansuotas, todėl sąskaitos tvarkingos. Darbe visi ją mėgsta.

Džulianas pasidėjo akinius, atsilošė ir užkėlęs ant stalo kojas jas sukeitė.

– Tu neklysti. Aš irgi ja pasitikėčiau. Taip, manau, kad senatorius kažką pasamdė. Juk tąkart, kai vienas jo padėjėjas jį paliko ir nuėjo dirbti oponentams, irgi taip pasielgė?

– Panašiai, – atsakė Hju vaikštinėdamas po kabinetą.

Kabinete viskas nauja, Deinos gražiai suprojektuota. Ji tvarkė beveik visas kontoros patalpas. Bet šis kabinetas buvo kitoks negu Hju. Džuliano tėvas buvo mėsininkas, mama – namų šeimininkė. Toje šeimoje nebuvo pinigų mokėti už oda įrištas knygas ir bronzines raides ant nugarėlių, net mokesčiui už mokslą jų trūko. Kai Džulianas baigė teisės mokyklą, turėjo apie šimtą tūkstančių dolerių skolos. Nuo to laiko jis uždirbo daug pinigų, bet niekada nepamiršo savo šaknų. Tai atsispindi ir kabinete – jis apstatytas kukliai.

Hju taip pat niekad nepamiršo savo šaknų. Deja, jos pasirodė netikros.

– Nori išgirsti įdomų dalyką? – paklausė jis ir papasakojo Džulianui apie savo senelį.

Pasakojimui įpusėjus Džulianas nukėlė kojas nuo stalo.

– Nieko sau, – pasakė jis, Hju baigus pasakoti. – Tavo tėvas gyveno slėpdamas šią paslaptį?

– Jis įtikino save, kad taip nėra.

– Juk kalbama apie jo motiną, Hju. Jo motiną. Žinant, kokia jūsų šeima, galima suprasti, kodėl jis nenorėjo, kad gandai pasitvirtintų. Gal jo tylėjimas rodo ne tiek fanatizmą, kiek lojalumą šeimai.

– Tu atlaidus žmogus.

– Ne visada. Mano senelio sesuo buvo gimusi Rytų Europoje. Juodu su vyru neigė esantys žydai, kad išvengtų holokausto. Neigė net atvykę į Ameriką. Neigė ir jų vaikai. Mano pusbroliai vis dar neigia. Suprantu juos. Ano miestelio žydai būdavo gaudomi ir žudomi.

– Jie melavo gelbėdami gyvybę. Nežinau, ar galėčiau juos smerkti, – pasakė Hju.

– Aš juos smerkiu ne už melavimą, o už nemokėjimą džiaugtis gyvenimu. Jie visąlaik dejuoja. Kai jų pasiklausai, atrodo, kad iš jų nuolat kažką atima: atima darbą, namą, galimybę dalyvauti golfo čempionate – tik todėl, kad tas kažkas turi daugiau pinigų ir geresnę padėtį. Jiems nuolat visko trūksta. Jiems visada negerai. Tas kaltės jausmas. Jis sunaikina pasitikėjimą savim. Štai, kad ir tavo tėtis – na, jis gyveno dvejodamas, bet vis tiek sugebėjo daug pasiekti. – Džulianas nusišypsojo. – Juodaodis? Geras.

Jo akys sužibo. Pasisukęs jis ištraukė už stalo stovinčios spintelės stalčių ir išėmė fotoaparatą.

– Turi pamatyti. – Jis keitė nuotraukas. – Luktelėk. Tuoj rasiu. – Praėjo dar kelios sekundės. Štai. – Jis atgręžė fotoaparatą į Hju.

Hju atsistojo, kad geriau matytų. Paveiksluota prieš dvi savaites. Hju prisiminė tą akimirką. Tarsi koks dviveidis jis šypsojosi į objektyvą kaip laimingas tėtis, nors juodu su Deina beveik nesikalbėjo.

Bet šitoje nuotraukoje jie nesišypso. Hju buvo grąžinęs nuotrauką su šypsenomis.

– Ir man ana nuotrauka nepatiko, – pasakė Džulianas. – Ši tikroviškesnė.

Hju vėl pažiūrėjo. Poza ta pati – Deina laiko Lizę, Hju šalia jos, ranka apkabinęs abi. Bet šypsenos dingusios, ir, užuot žiūrėję į fotoaparatą, juodu žiūri į Lizę.

Taip, šita tikroviškesnė ir gan graži.

– Gali atsiųsti ją man elektroniniu paštu? – paprašė Hju.

Kitą dieną laikraščių antraštės buvo skirtos Hačinsono projektui. Hačinsonas Lojus eina į rinkimus gavęs netikėtą paramą. Straipsnyje buvo išsamiai aprašytas svarbaus opozicijos nario pasitraukimas, nors tai turėjo būti balsavimas laikantis partijos linijos. Jo pasitraukimas sudarė palankesnes sąlygas projektui priimti.

Deina permetė akimi Hju jau perskaitytą straipsnį ir atsivertė jo tęsinį vidiniame puslapyje.

– Paklausyk, kokie skambūs sakiniai, – pasakė Hju žiūrėdamas jai per petį. – „Senatoriaus Hačinsono nuoširdžiausio atsidavimo vargšams kulminacija.“ „Nė vienas senatorius taip atkakliai nekovojo už vargšus kaip Stenas Hačinsonas.“ „Teisiškai įtvirtintas senatoriaus iš Konektikuto geraširdiškumas.“ – Hju prunkštelėjo. – Jeigu šis projektas bus priimtas, tai tik dėl to, kad dabar rinkimų metai ir visus senatorius, kurie nori būti vėl išrinkti, apėmusi baimė.

– Bet juk tas projektas neblogas, tiesa? – paklausė Deina.

– Žinoma. Šiuo atveju Hačinsono nekaltinčiau. Kaip nekaltinčiau beveik už nieką, ką jis per dvidešimt metų nuveikė Senate. Kaltinu tik tuo, kad savo moralę jis palieka Kongreso rūmuose. Jo veikla Senate labai skiriasi nuo asmeninio gyvenimo. Ar jis kada nors aukojo labdarai bent centu daugiau, negu jo rinkėjai tikėjosi? Gal jis kada atsisakė permiegoti su patrauklia ir to norinčia moterim? Ar jis vengdavo parodyti kietą ranką, jeigu jausdavo, kad kas nors nori jam pakenkti?

Deina neatsakė. Ji skaitė trumpą straipsnelį po sulenkimu. Vietos prekiautojas meno kūriniais kaltinamas apgavyste. Viena pastraipa, informacijos mažai, bet prekiautojo pavardė pribloškė Deiną.

Ji apstulbusi parodė pirštu.

– Ar žinai, kas jis?

Hju peržvelgė straipsnelį.

– Oliveris Džeimsas?

– Jo žmona dažnai lankosi siūlų parduotuvėje. Tiksliau, lankydavosi. – Deinai pristigo žodžių. – Pastaruoju metu ji retai beužeina. Tikriausiai nuspėja, kas laukia. Kaip manai, ką jis darė?

– Apgaudinėjo, klastotus paveikslus pardavinėjo kaip originalus. – Hju pažiūrėjo į Deiną. – Gal ir aš buvau sutikęs jo žmoną?

– Ji vardu Korina. Prisimintum, jeigu būtum sutikęs. Neįtikėtina, – kalbėjo Deina, bet džiūgauti negalėjo. Pastarąjį kartą Korina jai pasirodė tokia pažeidžiama. – Jos vyras kaltinamas. Ji tikriausiai trokšta mirti.

– Paskambinsi jai?

– Aš net jos telefono numerio nežinau. Juodu gyvena Grindeilyje.

– Ten didžiuliai privatūs namai, – pasakė Hju.

– Aha.

Dideli namai, pievutės, dideli automobiliai, o visi kartu jie primena, kad ne visada dideli pinigai suteikia sielai ramybę. Deina mėgino įsivaizduoti, ką jaučia Korina, bet pasigirdo beldimas į duris. Atėjo Siuzana Džonson, buvusi Deivido žmona.

Siuzana atrodė kietesnė, negu buvo iš tikrųjų. Ilgi ir tiesūs plaukai, vilkėjo juodai – jogės kelnės, trumpi marškinėliai, striukelė su gobtuvu, lengvi bateliai virveliniais padais. Deivido namuose turėtų stovėti jos didelis juodas krepšys su būtiniausiais daiktais. Vis dėlto jos šypsena buvo nuoširdi ir smagi. Ji tikra Eilės mama.

– Siuzana, – pasakė Deina, atidarydama tinklines duris. – Nežinojau, kad atvažiavusi.

– Na, Deividas vis kartojo, kad Eilė nebenori grįžti į Niujorką, kuo toliau, tuo labiau. Mudu su Džonu nutarėme atvažiuoti ir sumažinti įtampą. Eilė turi grįžti šią savaitę.

– Ar ji vis dar spyriojasi?

– Kai išsiaiškinome priežastį, nebe.

Hju įsikišo į pokalbį:

– Kalta mokykla?

– Tik ji. Na, mokykla puiki, tikrai geriausia, ir labai džiaugiausi, kad Džonas timptelėjo kelias virvutes ir Eilė buvo priimta. Tada paskambino Deividas, ir mes nusprendėme daugiau ja pasidomėti. Taip, mokykla nėra tokia palanki mažumoms, kaip norėčiau. Kai pavasarį joje lankėmės, Eilė tikriausiai pasijautė ne į tas roges sėsianti. Kas nors turi pralaužti odos spalvos sieną, bet mano duktė tikriausiai tam dar nėra pasiruošusi. Senoji jos mokykla irgi nebloga, Eilei joje patinka. – Siuzana nusišypsojo. – Todėl grįš į savo mokyklą ir jau nekantrauja susitikti su draugais.

– Džiaugiuosi, – pasakė Deina.

– Aš irgi. Man reikėjo susiprasti, kad iškils keblumų. O aš nepagalvojau, – kalbėjo Siuzana. – Norėjau abiem padėkoti. Judu buvote tokie geri mano dukrai.

– Ji irgi buvo gera, – atsakė Hju.

Siuzana jau žengė atgal akis įsmeigusi į Deiną.

– Man reikės kokios nors siūlų parduotuvės pavadinimo. Eilė jau užsakė pirkinių.

– Aš tau pranešiu. – Deina pamojavo ranka. Kai Siuzana nubėgo atgal į Deivido namus, Deina atsisuko į Hju. – Man šiek tiek baisoka.

– Kad Siuzana nesitikėjo, jog kils problemų? Tikrai baisoka. Ji nuovoki ir supratinga, mes save irgi tokiais laikome, bet kas galėtų teigti, kad nepadarysime panašios klaidos?

– Manau, yra būdų jos išvengti. Turime atlikti namų darbus, surinkti kuo daugiau duomenų ką nors spręsdami.

– Kalbi kaip advokatė, – tarė Hju, bet nenusišypsojo. – Mane žudo mintis, kad Lizei gali tekti tik iš lauko žiūrėti į vidų, bet taip gali nutikti. Kai kurios visuomenės grupės tebėra labai uždaros.

– Visi vaikai tą patiria. Taip suaugama.

– Bet priklausymas kuriai nors rasei daug ką keičia. Ir tai palies mano dukterį.

– Negalėsime jos visą laiką ginti. Ji susidurs su prietarais.

– Gal kol ji užaugs, reikalai pasikeis.

Į tą klausimą Deina neturėjo atsakymo. Baiminosi kaip ir Hju. Apkabinusi jį per liemenį, veidu prisiglaudė prie jo kaklo.

Hju tikrai myli Lizę. Bent tai gerai.

Kai bibliotekos tarpduryje pasirodė Dorotė, Itonas sėdėjo spoksodamas į tamsų ekraną.

– Aš išeinu, – pranešė ji.

– Kur? – stengėsi smalsauti kuo abejingiau. Pastaruoju metu ji nenuspėjama.

– Nežinau. Nuspręsiu, kai jau būsiu ten.

Nesikišk, tramdė jis save. Bet nepajėgė.

– Tai neprotinga.

Ji pakėlė smakrą.

– Ar žmogus turi elgtis tik protingai?

– Visada taip elgdavaisi. Tu – santūri moteris.

– Kai visa mano diena praeidavo rūpinantis vyru, buvau tokia. Kai rūpinuosi savim, man nebūtina susikaupti.

– Taip ir elgiesi, sužinojusi, kad tavo vyras stovi ant molinių kojų.

– Jeigu turi galvoje rasę, tą mintį griežtai atmetu. Aš rūpinuosi savimi todėl, kad man nusibodo laikyti tave svarbiausiu. Tu to nevertas, o jeigu manai, kad turiu galvoje rasę, skaudžiai klysti.

– Dorote, – jo balse buvo girdėti nuoskauda.

Ji tapo nepriklausoma kaip tik tada, kai jam labiausiai reikia senosios, įprastos žmonos.

– Ką?

Jis nežinojo, nuo ko pradėti.

– Mano knyga pristatoma po savaitės. Ar žinai, kad neseniai man skambino brolis?

Ta naujiena ją sulaikė.

– Ne.

– Jis liepė man tylėti, niekam nesakyti, ką sužinojau.

– Nė kiek nesistebiu.

– Ar turėčiau tylėti?

Ji prasižiojo ketindama jam atsikirsti, bet susilaikė.

– Klausi mano nuomonės?

– Taip.

Dorotė trumpai pagalvojo.

– Gal galėtum pakartoti klausimą?

Itonas suvokė, kad geriau nesišypsoti, bet vos valdėsi. Žmona taip atsidavė maištui, kad nebegali susikaupti. Kaip miela.

– Aš klausiau ką, tavo galva, turėčiau daryti sužinojęs apie savo tėvą.

Ji pagalvojo.

– Turi daryti tai, ką tau liepia sąžinė.

– Ji man nesako nieko.

Jos akys žybtelėjo.

– Na, gal ir nesu labai protinga. Jeigu būčiau protinga, tu tuos keturiasdešimt metų būtum klausęs mano nuomonės apie daug ką, kaip antai, ar aš nerimaučiau, jei tavo girdėti gandai pasirodytų tikra tiesa. Išties, Itonai, tu nepakenčiamas. Žinai, kokia tavo bėda?

Itonas galėtų paminėti ne vieną, bet atsakė:

– Ne.

– Tu nematai skirtumo tarp nuolaidumo ir kvailumo. Gal visus tuos metus aš buvau nuolaidi, nes to buvo tikimasi iš mano kartos ištekėjusių moterų, tiksliau, ne iš visų moterų, o iš mūsų sluoksnio, ir tas dalykas jau pradeda man nepatikti. Aš buvau nuolaidi. Bet tai man nekliudo turėti nuomonę ir dar neįrodo, kad esu kvaila.

– Aš paklausiau tavo nuomonės, o tu negali pasakyti.

– Negaliu? – Ji pakėlė antakį. – Jeigu norėčiau, tikrai netylėčiau.

Jis suirzęs atsiduso.

– Tai rėžk. Ką man daryti su savo anaiptol ne šlovinga praeitimi?

Jos akys išsiplėtė.

– Liaukis galvoti apie ją kaip apie nešlovingą.

– Dote.

– Kalbu rimtai, Itonai. Kam daryti tragediją? Gal čia proga pažinti save. Juk niekas neketina ateiti, išvadinti tavęs apsišaukėliu ir atimti iš tavęs pinigų.

– Jaudinuosi ne dėl pinigų.

Ji nusišypsojo.

– Jau pažanga.

Jis norėjo – jam būtinai reikėjo – užduoti ir kitą klausimą.

– Ar nemanai, jog mane galėjo sukrėsti žinia, kad mano tėvas yra ne tas, kurį visą laiką laikiau tėvu?

– Žinoma, galėjo sukrėsti. Bet ar dėl to verta šitaip niūroti? Manau, neverta, – atsakė ji. – Nori išgirsti tiesą, Itonai? Tu esi įdomus todėl, kad rašai apie įdomius žmones. Priimk save tokį, koks esi, pasidomėk savo praeitimi, šiek tiek pakeisk ateitį ir tada pats būsi įdomi asmenybė.

Tai pasakiusi ji išėjo.