TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Deina nesiliovė galvojusi apie Koriną. Ketvirtadienį jai skambino, bet niekas neatsiliepė, o kai paskambino penktadienį, įrašytas balsas atsakė, kad linija išjungta. Būtų nuvažiavusi į Grindeilį, jeigu būtų tikėjusis rasti ten Koriną. Bet Deina įtarė, kad jos ten nebėra. Kai jos tikrasis gyvenimas iškilo aikštėn, ir pažeminimas tapo akivaizdus. Tikriausiai ieško sau vietos ten, kur jos niekas nepažįsta. Deina abejojo, ar dar kada ją pamatys.

Jeigu viskas vyksta dėl konkrečios priežasties, kaip sakė Elė Džo, tai Korina savo užduotį Deinos gyvenime atliko. Dabar Deina geriau suvokia apgavystės kainą.

Ji visiškai atleido Elei Džo. Ši, vos grįžusi namo sekmadienio rytą, iš karto pasiteiravo apie popierius palėpėje.

– Jie vėl paslėpti, – atsakė Deina neįprastai kantriai.

– Tą iškarpą ir Emos laišką... sudegink juos.

– Sudeginti? Tu tikra?

– Visiškai. Tu žinai, kas juose parašyta. Aš žinau, kas juose parašyta. Sudeginkime.

Deina sudėjo juos į kepsninę kiemo gale ir padegė, šitaip užverdama vienas duris praeičiai.

Bet kitos durys netruko atsiverti. Grįžusi namo ji perrenginėjo Lizę, ir kaip tik tada nuaidėjo durų skambutis. Hju atidarė duris, ir nors Deina klausėsi, girdėjo tik paskirus neaiškius žodžius. Tada ant laiptų pasigirdo dviejų žmonių žingsniai. Hju žingsnius ji pažino, bet neįsivaizdavo, ką jis atveda. Ji baigė segioti Lizei drabužėlį, atsisuko į duris ir aiktelėjo iš nuostabos.

Nors amžiumi skiriasi, tarpduryje stovinti mergina galėtų būti jos dvynė. Tokie pat šviesūs plaukai ir riesta nosis, tokia pat liekna figūra, tokios pačios strazdanos. Ir toks pat, kaip Deinos, nustebęs žvilgsnis.

Kurį laiką abi tylėjo. Tada viešnia prisistatė:

– Aš Dženiferė Ketail. Tėtis nebuvo įsitikinęs, kad mano apsilankymo laukiama, bet pirmadienį man prasideda paskaitos, todėl sėdau į lėktuvą ir rizikavau.

– Jis sakė, kad jūs San Fransiske.

– Būsiu rytoj. – Ji šypsojosi. – Šiandien aš čia. – Dar plačiau nusišypsojo. – Čia jūsų mažylė? Kokia graži!

Taip, prieš kelias dienas Deina dar nebūtų džiūgavusi dėl šio apsilankymo. Būtų tik pykusi – kiek neteko augdama – ir būtų netekusi dar daugiau. Dabar priešais ją stovi jos netikra sesuo, duktė žmogaus, kurį Deinos mama slėpė, ir Deina džiaugiasi, kad ta mergina įsiveržė į jos gyvenimą.

Niekas nevyksta be priežasties. Deina turi būti dėkinga už daug ką.

Bet ji norėjo dar daugiau.

Buvo numatyta, kad Itonas ir Dorotė pirmadienį skris į Niujorką ir pietaus su leidėju. Pirmadienį Itonas duos interviu rytinėje laidoje. Jie spės parskristi į knygos pristatymo pobūvį, šis vyks antradienio vakarą, o tada prasidės Itono turas.

Dorotė susikrovė į lagaminą daiktus ir padėjo susikrauti Itonui. Nepriklausomybė geras dalykas, bet ji ištekėjusi už jo jau keturiasdešimt metų, todėl ir toliau juo rūpinosi. Knygos pristatymo išvakarėse Itonas visada būdavo įsitempęs, bet šį kartą turi ir rimtą priežastį. Dorotė mėgino jį prakalbinti, bet jis į kalbas nesileido.

Jie sėdėjo lėktuve laukdami, kada pakils. Itonas suėmė jai ranką ir sunėrė jųdviejų pirštus.

– Ką jaustum, – paklausė jis tyliu balsu lėktuvui nuriedėjus į pakilimo taką, – jeigu aš dirbčiau toliau ir niekam nesakyčiau, ką sužinojau?

Nieko nesakytų? Ne to iš jo tikėjosi.

– Daryk tai, kas tau atrodo teisinga.

– Bet ką tu jaustum?

Dorotė turėjo pagalvoti – ak, ne ką vyrui atsakyti, o ar suvis išmintinga atsakyti. Jeigu Itonas apsisprendė, tiesa nepadėtų. Kita vertus, jeigu tai išbandymas ir jis tikrai nori išgirsti jos nuomonę...

– Nusivylimą. Tu turi progą.

– Progą.

– Stulbinamą atradimą paversti teigiamu dalyku.

– Tas stulbinamas atradimas gali sumalti į miltus visas mano parašytas knygas.

– Todėl, kad nežinojai tiesos? Ak, Itonai, kokie niekai, – pabarė ji švelniai. – Atsistok ir pasakyk, ką sužinojai.

– Per nacionalinę televiziją?

– Kodėl ne? Žmonės tave gerbia. Galėtum būti pavyzdys.

Lėktuvas riedėjo pakilimo taku.

– Nuo manęs nusigręžtų mūsų antrasis sūnus, juo labiau brolis, jų šeimos ir daugelis žmonių, kuriuos visus tuos metus vadinau draugais.

– Taip galėtų atsitikti, – pripažino Dorotė.

– Ar dėl to nusimintum?

– Tik dėl Roberto. Jis mano sūnus. Bet tikėčiausi, kad jis sugrįš.

Lėktuvas didino greitį.

– Gal jam prireiks daugiau laiko, – pasakė Itonas. – Gal turėčiau jo neskubinti.

Bet Dorotė abejojo, ar tai padėtų. Robertą per ilgai veikė dėdės įtaka. Jam nepakenktų atsimerkti ir pamatyti platesnį pasaulį.

– Gal jam reikia spyrio į vieną vietą, – pasakė ji ir pakartojo: – Turi progą, Itonai.

Jis švelniai žiūrėjo į ją, bet Dorotė jo žvilgsnyje matė ne tik švelnumą. Jai mieliau galvoti, kad tai pagarba.

Itonas nusišypsojo, pabučiavo jai ranką ir prispaudė sau prie širdies, o lėktuvas kilstelėjo nosį ir ratai atsiplėšė nuo žemės.

Pirmadienis parduotuvėje buvo nuostabi diena. Po šalto savaitgalio mezgėjos, iki tol lepintos vėlyvos vasaros šilumos, staiga atkuto supratusios, kad artėja ruduo. Durys neužsivėrė, jos nepertraukiama srove plaukė į parduotuvę pasirinkti siūlų šalikams, megztiniams ir skraistėms. Negana to, Elė Džo pareikalavo, kad jai padėtų atklibikštuoti iš namų, norėjo paskelbti Deiną naująja parduotuvės savininke.

Vidurdienį, kai Deina maitino Lizę ir suprato, kad be pagalbos nebeišsivers, atėjo Sondra ir atsivedė sūnėno dukterį. Tonė Belisl buvo kito Tomo sūnaus duktė. Ši skaisčiaveidė mergina buvo paėmusi atostogas koledže, nes norėjo užsidirbti pinigų trečiam kursui užsienyje. Ji mylėjo vaikus ir prižiūrėjo Lizę taip pat gerai kaip Sondra, arba beveik taip pat. Pavakary Deina jau buvo ją pasamdžiusi.

Lizė turėjo auklę, todėl Deina galėjo šiek tiek atsipalaiduoti. Sekmadienio naktį mažylė išmiegojo šešias valandas ir Deina vėl pasijuto energinga.

Važiuodama namo Deina nusprendė, kad jos gyvenimas puikus. Hju tikrai ją myli. Jeigu ir žengė vieną klaidingą žingsnį, ji nelaikys akmens užantyje. Tėvo Džeko patarta ji suskaičiuotų daugiau negu tris geras Hju savybes.

Gal ji kiek pasigedo jų ankstesnių santykių jaudulio, bet juk visiems tėvams šitaip nutinka visa galva panirus į nesibaigiančius tėviškus rūpesčius.

Hju buvo grįžęs namo anksti. Deina sustojo už jo automobilio ir jau atidarė užpakalines dureles ketindama paimti Lizę, bet iš namo basas prie automobilio atšlepsėjo Hju. Jis mūvėjo džinsais ir buvo užsimetęs senus mėlynus marškinėlius. Nuo to ryto, kai gimė Lizė, jų nebuvo išsitraukęs.

– Jau maniau, kad neparvažiuosit, – pasakė susijaudinęs.

– Ar paruošei pietus? – paklausė ji.

Jo pietūs visada labai skanūs. Hju mėgsta ruošti maistą pagal receptus. Kuo daugiau įvairių produktų ir prieskonių, tuo geriau, svarbu, kad nujaustų, kiek jų reikia įdėti ir kada.

Jis atsegė Lizę.

– Paruošiau, bet tai dar ne viskas. – Jis pasisuko į Lizę. – Sveika, širdele. Kaip praėjo ši diena? – Jis patampė mažylės megztuką – Taros kūrinį – aplink kūnelį ir ją iškėlė.

– Jos diena praėjo puikiai, – atsakė Deina ir sauskelnių maišeliu nešina taikėsi prie jo žingsnių. – Senelė garsiai paskelbė, kad perduoda man parduotuvę, aš suradau Lizei auklę, Tara pasirašė darbo visą dieną sutartį ir naujojoje verpykloje užsakiau nuostabių moherio siūlų. – Tada švelnesniu balsu pridūrė: – Ir dar paskambinau tėvui Džekui, pasakiau, kad buvo atvažiavusi Dženiferė.

Vienoje rankoje laikydamas Lizę, kita ranka Hju atidarė duris Deinai. Vos Deina perkėlė koją per slenkstį, jai užgniaužė kvapą. Visas vestibiulis pilnas balionų. Gausybė surištų geltonų, rausvų, žalių, mėlynų, baltų, rusvų ir kreminių – kamuolių kamuoliai. Vieni buvo pririšti prie grindų, kiti kilo aukštyn abipus vestibiulio turėklais, dar kiti kabojo nuo aukštų tarsi katedros lubų.

Deina buvo sužavėta.

– Kaip tu juos parsiboginai? – Tulpių žiedlapiai viena, juos lengva parsivežti ir paberti. Balionai – kas kita.

Hju didžiavosi savimi.

– Juos atvežė trys sunkvežimiukai, didžiausi balionai vos tilpo pro duris, bet jie atrodo labai gražiai, tiesa?

– Tikrai, – sutiko Deina. – Kokia proga?

– Mes pradedame iš naujo. Tarsi Lizė būtų ką tik gimusi. Bet štai svarbiausia. – Uždėjęs ranką jai ant nugaros, per balionų labirintą jis nuvedė ją prie laiptų. Ant antros pakopos gulėjo dėžutė. Maždaug trisdešimties centimetrų ilgio, dvidešimt penkių pločio ir dvidešimties aukščio. Ji buvo apvyniota rausvos spalvos folija ir perrišta baltu atlasiniu kaspinėliu.

Deina šypsojosi.

– Kas čia?

– Atidaryk.

Ji pakėlė dėžutę. Patraukė ir kaspinas nukrito. Pakišusi pirštą po lipnia juosta nutraukė foliją. Atpažinusi dėžutę klausiamai pažiūrėjo į vyrą.

– Laiškinis popierius?

– Atidaryk.

Ji pakėlė dangtelį. Dėžutėje gulėjo dvi tvarkingos krūvelės atvirukų – pranešimų apie gimimą. Ant kiekvieno nuotrauka, o po ja raiškiu šriftu parašyta: Hju ir Deina Klarkai didžiuodamiesi praneša apie savo dukters Elizabetės Eims Klark gimimą. Atviruko apačioje įrašyta Lizės gimimo data.

– Ką pasakysi?

Iš pradžių Deina nepajėgė ištarti nė žodžio. Jai užgniaužė gerklę. Jų trijų nuotrauka buvo nepaprasta – atsidavę tėvai ir tobulų bruožų kūdikis. Rausvi Lizės šliaužtinukai derėjo prie rausvų raidžių.

– Kas fotografavo? – sušnibždėjo ji.

– Džulianas. Ką pasakysi?

Kai ji pažvelgė į Hju, jos akys buvo pilnos ašarų.

– Aš priblokšta.

– Geriau negu balionai?

– Dieve mano.

– Turėjau skubėti. Sumokėjau dvigubai, bet tikrai buvo verta. Yra dar viena tokia pat dėžutė, dar šimtas atvirukų. Ar mes juos visus išsiuntinėsime?

– Dieve mano.

– Atsakymas „taip“ ar „ne“?

Deinai rodėsi, kad jos širdis neatlaikys.

– Deina.

– Taip.

Štai ko jai reikėjo – ženklo, gesto, pareiškimo. Ji apkabino ranka Hju kaklą ir laikė apkabinusi net tada, kai mažylė ėmė priešintis spaudžiama. Deina klausėsi dukrelės verksmo, klausėsi Hju širdies plakimo, girdėjo, kaip už namo į krantą daužosi bangos. „Jis didžiuojasi taip, kad gali skelbti pasauliui“, – tarsi sakė mama.

Žinoma, ta mintis buvo jos pačios.