AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Jie išvažiavo ankstyvą trečiadienio rytą, pasuko į vakarus ir per Masačusetsą pasiekė Niujorko valstijos sieną. Jeigu pavyks išvengti spūsčių, Olbanyje bus po trijų valandų. Šešių valandų kelionė ten ir atgal Deinai vienai, be Hju, būtų buvusi per sunki, juolab nuolat reikia sustoti ir pasirūpinti Lize.

– Palik ją man, – siūlė Tara.

Bet Deina prisiminė Deivido žodžius.

– Jeigu susitiksiu su tuo žmogumi šį vienintelį kartą, noriu iš to susitikimo išpešti kuo daugiau naudos. Ar mano tėvas pajėgs atsilaikyti, pažvelgęs į jos mielą veidelį?

– Nori, kad jis pajaustų jai švelnumą? – stebėjosi Tara.

– Noriu, kad jis suprastų, kodėl jo ieškau. Tegu pamato, kodėl man taip svarbu.

Nors Deina taip kalbėjo, buvo pasiruošusi viskam. Gal jai prieš nosį užtrenks duris ir vizitas baigsis neprasidėjęs. To baimindamasis, Hju siūlė iš pradžių paskambinti, bet ji tą mintį atmetė. Ji jau tiek daug pasiekė. Nori bent dirstelėti į tą žmogų.

Hju bus liudytojas, o tai dar viena priežastis džiaugtis, kad važiuoja kartu. Jeigu susitikimas su Džeku Džonsu Ketailu nepavyks, nenori, kad vėliau jos klausinėtų, ar ji viską padariusi.

Kita vertus, Hju buvimas teikė moralinę paramą. Jis žino, kad jaučiasi pažeidžiama. Privertė ją prieš kelionę suvalgyti pusryčius, savo noru sustojo prie Dunkin’ Donuts pavaišinti jos mėgstama kava su pienu ir, nors ji neprašė, stabtelėjo trumpam prie poilsinės atsikvėpti.

Keliavo be nuotykių, bet kai pasiekė Olbanį, Deina jau buvo įsitempusi. Kai jie, vadovaudamiesi MapQuest nuorodomis, sustojo prie bažnyčios, ji kalbėjo kone šiurkščiai.

– Negali būti, kad čia, – riktelėjo.

Ją apėmė siaubas nuo minties, kad veltui važiavo taip toli.

Hju dar kartą patikrino nuorodas, žvilgtelėjo į namuką, tūnantį už bažnyčios, ir mostelėjo.

– Manau, kad jame ir gyvena.

– Bet namukas priklauso bažnyčiai.

– Čia klebonija. Gal jis tą namuką nuomojasi.

– Gal adresas klaidingas? – abejojo Deina. – Nors žinyne jis pateiktas ir kaip jo gyvenamoji, ir kaip darbo vieta. Jis baigė Inžinerijos koledžą. Maniau, kad namie dirba kokį darbą kompiuteriu.

Hju sugavo jos žvilgsnį.

– Yra tik vienas būdas sužinoti.

Jie pastatė automobilį vienoje iš trijų vietų šalia klebonijos. Kol Hju atsegė Lizę, Deina išlipo ir pro užpakalines dureles iš krepšio ištraukė vystyklą. Drebančiomis rankomis pervystė mažylę, bet kai Hju pasisiūlė nešti mergytę, Deina papurtė galvą. Jai būtina jausti prie kūno Lizės šilumą. Kūdikis teikė jai saugumo, buvo įrodymas, kad ji mylima.

– Viskas bus gerai, Di, – švelniai pasakė Hju apkabindamas ją per pečius.

– Nelygu, ką turi omeny, sakydamas gerai, – atrėžė ji. – O gal čia koks pokštas ir tas vyras gyvena kapinaitėse anoje pusėje?

– Tada galėsi užbaigti debatus.

– Taip manai?

Klebonija buvo mažas, kvadratinio plano mūrinis pastatas, namą puošė tik palinkusios virš jo ąžuolo šakos. Takelis išpiltas žvyru, pro jį vietomis kalėsi žolė.

Laukujės durys buvo praviros. Jie paskambino ir laukė prie tinklinių durų, kol atėjo moteris. Vilkėjo rusvai gelsvais drabužiais – sijonu, palaidinuke, avėjo espadrilėmis – ir atrodė maždaug keturiasdešimties metų, vadinasi, ji arba nuostabiai atrodanti penkiasdešimt penkerių metų moteris, arba ne Deinos tėvo žmona.

– Ieškau Džeko Ketailo, – išpyškino Deina.

– Atėjote ten, kur reikia. Aš Merė Vest, parapijos sekretorė. – Ji atidarė tinklines duris. – O jūs?

– Deina Klark, – atsakė Deina suvokdama, kad jeigu ši moteris parapijos sekretorė, o čia parapijos namai, tai kapinaičių galimybė tebeegzistuoja. – Čia mano vyras Hju ir mūsų dukrelė Lizė.

Sekretorė nusišypsojo Lizei.

– Kokia ji gražutė. Kokio amžiaus?

– Jai dvi savaitės.

– Jums pasisekė, kad susilaukėte jos tokie jauni. Ar neseniai atsikėlėte į miestą?

Deina jos nepataisė.

– Ne. Mes čia atvykome dienai. Tiksliau – rytui. – Buvo vienuolikta valanda.

– Na, lankytojai gali svečiuotis kiek įsigeidę, – pasakė Merė ir ranka mostelėjo užeiti į kukliai apstatytą svetainę. – Įsitaisykite patogiai. Gal norėtumėte atsigerti ko nors šalto?

Olbanis yra giliai žemyne. Vandenynas jau vėsino orus, bet taip toli į vakarus vėjas dar neatskriejo. Deinai buvo labai karšta, bet ji abejojo, ar pajėgtų nuryti bent gurkšnelį. Ji papurtė galvą, o sekretorė pasakė:

– Tėvas Džekas savo kabinete. Pasakysiu jam, kad jo laukiate. – Ir dingo.

Deina atsisuko į Hju išpūtusi akis.

– Tėvas Džekas? – šnibždėjo ji. – Tėvas Džekas?

– Nesuprantu, – sušnibždėjo ir Hju.

– Vyras, kurio ieškau, vedęs ir turi vaikų. Džekas Ketailas negali būti tėvas Džekas. O jeigu visa tai nesusipratimas?

– Pradėsime iš naujo.

– Kaip? Turiu tik šitą pavardę, o ieškojau visur.

– Laba diena, – pasigirdo balsas prie durų.

Deina atsigręžė. Ir iš karto atpažino. Veidas subrendęs, plaukai veikiau sidabriniai negu šviesūs, juodos kelnės, juodi trumprankoviai marškiniai ir balta kunigo apykaklė toli gražu nepriminė dryžuotų marškinėlių ir džinsų. Bet čia tikrai tas pats vyras iš nuotraukos.

Jis tebesišypsojo, nors atrodė sutrikęs.

– Merė teisi, – pasakė jis gan maloniu balsu. – Jūs labai panaši į vieną man artimą asmenį, tik ta moteris gyvena San Fransiske. Šįryt kalbėjausi su ja.

Deina prisivertė prabilti:

– Aš Deina Klark ir ieškau Džeko Ketailo, tik jis neturėtų būti kunigas.

– Jis kunigas, – pasakė vyras vis dar maloniu balsu.

– Ar jūs esate Džekas Džonsas Ketailas?

– Oho! Kai kas pasidomėjo. Taip.

– Kunigas? Bet man sakė, kad jūs vedęs ir turite vaikų.

– Turiu. Šešis. Bet mano žmona mirė prieš dešimt metų, vaikai užaugo, todėl ir nusprendžiau keisti gyvenimą.

Hju įsiterpė į pokalbį.

– Nemaniau, kad kunigai gali būti vedę.

– Aš našlys. Kadangi kunigų trūksta, mane įšventino. Tokie žmonės kaip aš turi vedybinės ir vaikų auginimo patirties. Todėl parapijai esame tikras lobis.

– Bet juk kunigas turėtų būti įgijęs teologinį išsimokslinimą, – pasakė Hju.

– Taip. Ketverius metus mokiausi seminarijoje. Tada metus tarnavau diakonu, padėdavau savaitgaliais. Metams baigiantis tapau kunigu. Man pasisekė. – Jis vėl nusišypsojo. – Ne kiekvienas kunigas iš karto gauna parapiją, bet mūsiškė liko be ganytojo, o aš pažinojau labai daug parapijiečių, todėl paskyrimas buvo logiškas.

Šis paaiškinimas nepadėjo mintyse susieti kunigo ir plevėsos. Deina dar nebuvo įsitikinusi, kad rado žmogų, kurio ieško.

– Kokį koledžą lankėte? – paklausė ji.

Kunigas sunėrė rankas ir atsilošė į krėslo atkaltę.

– Kokį baigiau? Viskonsino universiteto.

– Ar pažinojote tokią Elizabetę Džozef?

– Pažinojau. Ji buvo užvaldžiusi mano širdį, bet išvyko, metė studijas.

– Kodėl išvyko?

– Ilgėjosi namų ir nusprendė, kad mokslus baigs ten.

– Ar žinote, kas jai atsitiko?

Jis jau rimčiau atsakė:

– Ji nuskendo. Jau gan seniai.

– Iš kur žinote, kad nuskendo?

– Netikėtai sutikau vieną bendrą pažįstamą, girdėjusį apie tai.

Atrodė, jis pradeda suprasti, kad tie klausimai užduodami ne šiaip sau.

– Ar nemėginote susisiekti su jos šeima?

– Ne. Kaip sakiau, ji buvo užkariavusi mano širdį. Bet manęs nemylėjo, todėl vedžiau kitą. Supratau, kad galvodamas apie Lizą būsiu nedoras žmonos atžvilgiu. Todėl ir lioviausi persekiojęs. Galėjau rinktis viena iš dviejų – arba ilgėtis santykių, kurių niekada nebus, arba gyventi toliau. Tik pamiršęs Lizą galėjau ištverti. – Ir tyliai pridūrė: – Jūs irgi ją pažinojote.

Deina linktelėjo.

– Ji buvo mano mama.

Jo veidas akimirką nušvito, bet tuojau pat išblyško.

Deina turėjo laiko pasiruošti. Ji nesijautė sukrėsta atsidūrusi priešais tėvą, tik apstulbo išgirdusi, kad jis kunigas.

– Kiek jums metų? – paklausė jis.

– Trisdešimt ketveri. Gimiau praėjus septyniems mėnesiams mamai palikus koledžą.

Jis žiūrėjo į ją nemirksėdamas, o akys plėtėsi.

– Tikrai nežinojote? – paklausė Deina.

Jis papurtė galvą. Tada susikaupė ir atsigręžė į mažylę.

– Ji jūsų?

– Taip, dėl jos ir atvažiavau, – atsakė Deina. – Aš iš jūsų nieko nenoriu, man iš jūsų nieko nereikia, tad jeigu manote, kad atvažiavau prašyti pinigų ar ko kito, klystate. Esu čia tik todėl, kad mano vyras ir aš...

– Hju Klarkas, – prisistatė Hju tiesdamas ranką. – O čia mūsų duktė Elizabetė.

Kunigas nusigręžė nuo mergytės, paspaudė ranką Hju. Tada vėl pažiūrėjo į mažylę.

– Elizabetė. Džiaugiuosi.

– Lizė, – patikslino Deina. – Mergaitė turi juodaodžių bruožų, todėl norime sužinoti, iš ko juos paveldėjo.

Kunigas atsitraukė.

– Ji ne įdukrinta?

– Ne, ir niekas nebuvo supainiota laboratorijoje, – išpyškino Deina, kad nebeliktų dvejonių. – Mano vyras viską žino apie savo šeimą, o aš apie savąją – mažai. Ar jūs juodaodis?

Kunigas giliai iškvėpė ir droviai šypsodamasis pasikrapštė pakaušį.

– Vaje. Užtruks, kol priprasiu prie tos minties. Neįtariau, kad Liza susilaukė dukrelės.

Deina nekantravo.

– Susilaukė, o aš norėčiau išgirsti atsakymą į savo klausimą.

– Ne. Nesu juodaodis.

– Esate įsitikinęs?

– Mano seseriai prieš kelerius metus reikėjo kaulų čiulpų. Pasidomėjome visais giminėmis ieškodami tinkamo donoro ir galiausiai radome antros eilės pusseserę, o kartu sudarėme gan smulkų šeimos genealoginį medį.

– Kodėl jai reikėjo donoro? – paklausė Deina nesąmoningai smalsaudama.

– Sirgo leukoze. Dabar ji sveika. Šiuolaikinės medicinos stebuklas.

Deina džiaugėsi ir dėl tos moters, ir dėl savęs. Ji nepakeltų minties, kad Lizė galėtų paveldėti polinkį susirgti mirtina liga.

– Tai jūs neturite juodaodžių giminaičių? – perklausė ji. Kai kunigas papurtė galvą, sutrikusi pažiūrėjo į Hju. – Bet ji iš kažko paveldėjo rusvą odą.

– Gal prisėstumėte? – pasiūlė tėvas Džekas.

Tėvas Džekas, pagalvojo Deina. Lengviau galvoti apie jį kaip apie tūkstančių žmonių tėvą.

– Ačiū. – Hju nuvedė ją prie sofos.

Ji sušnibždėjo:

– Atsakymą gavome. Nėra čia ko veikti.

– Yra, – atsakė jis švelniai. – Tegu kelionė atsiperka.

Lizė sukrutėjo.

– Gal nori, kad ją paimčiau?

Deina papurtė galvą, priglaudė mergytę prie peties ir švelniai sūpavo.

Hju atsisėdo šalia Deinos ir kreipėsi į kunigą:

– Ar jūsų šeimoje dar kas nors sirgo vėžiu?

– Ne. – Tėvas Džekas prisitraukė krėslą arčiau ir palinko į priekį, alkūnėmis pasirėmęs į kelius.

– O kitomis paveldimomis ligomis? – paklausė Hju.

– Aukštas kraujospūdis, bet šiaip esame drėbti iš kieto molio. – Jis pažvelgė į Deiną. – Kur jūs gyvenate?

– Už mylios nuo tos vietos, kur užaugau.

– Ar mama buvo ištekėjusi?

– Per trumpai gyveno.

– Tai neturite nei brolių, nei seserų.

– Neturiu. Buvau svarbiausia mamai, o po jos mirties – seneliams.

– Ką veikia jūsų vaikai? – paklausė Hju kunigo.

Tėvas Džekas nusišypsojo.

– Turiu keturis sūnus. Vienas kompiuterių specialistas, du mokytojauja, o ketvirtas gyvena Los Andžele, dirba padavėju ir vaikšto į aktorių atrankas. Vyresnioji duktė – jai trisdešimt treji – mama. Turi keturis vaikus. Jos sesuo studijuoja teisę.

Deina griežtai žvilgtelėjo į Hju. Nenorėjo vilkinti vizito.

– Lizė išalko. Mums metas.

Hju pažiūrėjo į nuošalų kambario kampą.

– Norėtum pamaitinti ją čia?

Deina nenorėjo. Ji neišsitrauks krūties šitam vyrui matant. Be to, karštis pradėjo slėgti. Ji norėjo eiti.

– Prašyčiau neskubėti, – pasakė kunigas. – Norėčiau daugiau išgirsti apie jūsų gyvenimą.

Suspaudusi lūpas ji papurtė galvą.

– Nėra jokio reikalo pasakoti.

– Ne iš reikalo, – atsakė jis maloniai, ir Deina pajuto pyktį. Kur jis buvo visus tuos metus? Laimingas augino šešis vaikus, kol jie išsimokslino ir tapo savarankiški, o pats galėjo tapti kunigu?

– Ir jokio noro neturiu, – rėžė gan šiurkščiai, nes nepajėgė valdytis. – Noriu važiuoti namo.

Ji maldaujamai pažiūrėjo į Hju ir atsistojo. Ačiū Dievui, Hju irgi.

Lizė nešama nurimo. Hju atidarė duris.

– Ar tikrai nenorėtumėt likti dar bent trumpam? – paklausė kunigas. – Pavalgytume priešpiečius. Arba pasivaišintume sumuštiniais mieste.

Deina atsigręžė.

– O jeigu kas nors prieis prie mūsų ir paklaus, kas mes, ar pasakysite tiesą?

– Taip.

– Ar nepakenks jūsų darbui?

– Tikrai ne. Juk turiu vaikų.

– Nesantuokinių? – Kai jis neatsakė, ji kalbėjo toliau: – O kaip jūsų santuokiniai vaikai? Ar jiems papasakosit apie mane?

– Mielai papasakočiau, bet prieš tai norėčiau daugiau apie tave sužinoti.

– Kam to reikia? – piktai paklausė Deina.

– Nes jie klausinėtų.

– Ne tam, kad pats norėtumėt žinoti?

– Deina, – tyliai ramino Hju, bet tėvas Džekas pakėlė ranką.

– Ji turi teisę pykti, – pasakė jis Hju, tada kreipėsi į Deiną: – Ir pats norėčiau žinoti.

– Norit įsitikinti, ar tikrai esu jūsų duktė?

– Tu mano duktė.

– Kodėl jūs toks įsitikinęs? – nerimo ji. – Iš kur žinote, kad mama neturėjo kito draugo.

Kunigas nusišypsojo.

– Luktelėkit, – pasakė grįžtelėjęs į namą. – Tik minutę. Prašau. – Jis žengė pro duris ir pasuko į savo kabinetą.

Deina norėjo mauti šalin, vaizdavosi, kad tas vyras, neatsakingai pradėjęs ją Madisone, tebėra toks pat neatsakingas, bet stovėjo kaip įkalta. Sukrėsta ir sutrikusi ji tik padavė Lizę Hju prilaikydama rankomis jos nugarėlę.

– Štai kodėl esu įsitikinęs, – pasakė tėvas Džekas sugrįžęs. Rankoje jis laikė įrėmintą nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavęs su mergina, apsivilkusia apsiaustą ir pasipuošusia kepuraite. Susikibę už parankių abu plačiai šypsojosi. – Čia mes pernai per jos baigimo iškilmes Viskonsine. Čia mano duktė Dženiferė.

Deina dirstelėjo į nuotrauką, paskui dar kartą. Paėmė iš jo rėmelį ir įsmeigė akis į jo dukters veidą. Atrodė, mato save. Tuos bruožus, kurių nepaveldėjo iš mamos, paveldėjo iš tėvo.

Visą gyvenimą Deina norėjo turėti brolį arba seserį, visą gyvenimą troško didesnės šeimos. Tai kodėl pagaliau suradus seserį, kad ir ne vienos mamos, bet tokią panašią į save, jai taip skaudu.

Akys prisipildė ašarų, bet ji nenorėjo pravirkti, todėl tik paklausė:

– Kaip ji gali būti tokia panaši? Juk mes skirtingų motinų.

– Taip. Bet jos mama irgi buvo labai panaši į tavo mamą. – Jis sutrikęs patylėjo. – Na, o visa kita mano genai.

Deina ilgokai žiūrėjo į nuotrauką, tik tada grąžino.

– Ką gi, – pasakė ji tyliai, – ačiū. Daugiau abejonių neturiu. – Jai užgniaužė gerklę. Ji nusigręžė ir pasuko prie automobilio.

– Norėčiau jus aplankyti, – šūktelėjo jis pavymui.

Ji neatsakė. Nesuprato, ko ji pati nori.

Beveik nematė, kaip Hju sega mažylę lopšyje, tik suprato, kad kūdikis vėl knirkia ir jį reikia pamaitinti. Bet tik prisisegė saugos diržą ir laukė neatsisukdama į kunigą, laukė, kol Hju apsigręžė, kol išvažiavo į gatvę ir bažnyčia dingo iš akių. Tada susirietė ir pravirko.