VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Deina žiūrėjo senelei pavymui. Kai netrukus durys vėl dzingtelėjo, ji pamanė, kad Elė Džo pasigailėjo taip šiurkščiai išėjusi. Bet pasirodė Sondra Belisl. Ji atsigręžė sutrikusi, kad Elė Džo nestabtelėjo su ja pasikalbėti.

Sondra – elegantiška juodaodė, aukšta, liekna, stilinga. Žili plaukai pakirpti trumpai, šiandien ji mūvėjo baltas kelnes ir buvo apsivilkusi vyšninės spalvos palaidinukę. Ant drabužių jokių dizainerių etikečių. Sondra toli gražu nėra turtinga, bet moka išlaikyti lygį.

Prieš išeidama į pensiją, ji dirbo sesele, o parduotuvėje lankosi tik pastaruosius keletą metų, nors mezga visą gyvenimą. Todėl pirmoji drąsiai imasi sudėtingų raštų ir mielai pamoko jų kitas.

Deina sugavo Sondros žvilgsnį ir pamojo jai prieiti. Atitraukusi mažylę nuo krūties, ji priglaudė ją prie peties ir glostė nugarėlę. Kai vėl dirstelėjo durų pusėn, pamatė, kad Sondra tebestovi prie jų. Didelės akys buvo įsmeigtos į mergytę. Ji tarsi dvejojo.

– Paraginsiu ją prieiti, – pasakė Džiliana stodamasi. – Vis tiek jau turiu eiti. – Ji pabučiavo Deiną ir mergytę. – Atspausdinsiu nuotraukas. Padarysiu daug kopijų. Stebėk Elę Džo, gerai?

– Gerai, – atsakė Deina. – Ir ačiū už antklodėlę. Žinai, kokia ji man brangi.

Džiliana nusišypsojo ir žengė prie Sondros, o toji artėjo akis įsmeigusi į kūdikį. Atsistojo už Deinos kėdės ir pasilenkė, kad geriau matytų mažylės veidelį. Virpančia ranka palietė mergytei galvutę.

– Girdėjau apie šitą mažylę, – pasakė ji labai švelniai. – Sveika, Elizabete. – Ji paglostė Lizei galvutę ir švelniai paprašė Deinos: – Gal galiu ją palaikyti?

Deina atidavė mergytę į neabejotinai patikimas rankas.

– Vaje, – tarė Sondra. Vieną ranką ji pakišo po kūdikio galvute, kitą po užpakaliuku. – Tik pažiūrėkite. Tik pažiūrėkite.

– Nesitikėjot? – nusijuokė Deina.

– Ne, ponia, tikrai ne, – Sondros balsas neįprastai virptelėjo. – Ji tikrai veidelis iš praeities. Kaip nuostabu.

Deinai žodis patiko.

– Ir paslaptinga. Nežinojome, kad turiu tokį protėvį.

– Tokią odos spalvą praradę spalvotieji vengia apie tai kalbėti.

– Bet jūs iš karto pamatėte.

– O taip, – sutiko Sondra kilstelėjusi antakį. – Ji ne ispaniško kraujo. Vaje, vaje, – dainavo ji mažylei.

Deina stebėjo Sondros veidą. Lūpos storos, bet nosis ne tokia plati kaip grynakraujės afrikietės.

– Jūs iš dalies baltoji, tiesa?

– Taip, – atsakė Sondra ir vėl dainavo mažylei. – Mano mama buvo juodoji, o tėtis baltasis.

Ji labai atsargiai priglaudė mergytę prie peties. Laikydama ją kaip trapų krištolą lėtai suko ratus jos nugarėle ilgais pirštais, jos nagai buvo lakuoti raudonai.

– Ar jūs nerimavote dėl savo vaikų? – paklausė Deina.

Iki šiol jos nebuvo kalbėjusios apie rasių skirtumus; ir bendraujant su Deividu tai būdavo nesvarbu.

– Vaikų neturiu, – priminė jai Sondra.

– Dėl šito?

– Dėl to, kad buvo per daug kitų, kuriais reikėjo rūpintis. Bet jeigu turit galvoje odos spalvą, dėl jos visai nesijaudinau. Man mano oda nemaišė. Nebūčiau jautusi nepatogumo ir dėl savo vaikų odos spalvos.

Tara įsikišo į pokalbį:

– Turite brolių ar seserų?

– Jau ne. Bet turėjau brolį. Jis mirė prieš kelerius metus. Buvo gerokai vyresnis už mane.

– Kaip jis atrodė? – paklausė Deina.

Sondra kreivai šyptelėjo.

– Žilesnis ir raukšlėtesnis negu aš.

– Jūs neturite raukšlių, – pasakė Deina. Sondros veidas buvo stebėtinai glotnus, na, gal kelios juoko raukšlelės. – Bet ne tai turėjau galvoje.

– Žinau, – nusileido toji. – Jaunystėje mano brolis buvo gražus velniūkštis. Aukštas, lieknas, šviesesnis nei aš.

– O jis turėjo vaikų?

– Taip, – aiškiai atsakė ji. – Ir ne vieną.

– Cha, – erzino Tara. – Barstė juos aplinkui.

– Pasakyčiau subtiliau, – atsakė Sondra. – Bet gal ir taip.

– Kaip atrodė jo vaikai? – paklausė Deina.

– Jis mėgo baltąsias moteris, todėl vaikai gimė balti.

– Visiškai balti? – Deina norėjo sužinoti, per kelias kartas juoda spalva išnyksta. Gal net kokia užuomina jai padėtų suprasti, ar toli reikės ieškoti.

– Vieni iš jų buvo visiškai balti. Kiti atrodė kaip ši meilutė.

– Kodėl jis mylėjo baltąsias moteris? – paklausė Tara.

Priglaudusi skruostą prie mergytės galvutės, ją sūpuodama Sondra tyliai tarė:

– Man regis, jis manė, kad baltųjų padėtis geresnė negu juodųjų.

– O ką manote jūs? – paklausė Deina.

Sondra patraukė pečiais.

– Manau, dauguma neturtingų žmonių yra neišsilavinę ir linkę nusikalsti, o dauguma vargšų yra juodieji. Nesilaikau įsikibusi stereotipų, bet jų priežastis suprantu.

Deina nerimo.

– Negi žiūrite į mane kaip į viršesnę, kad mano oda balta? Gali būti, kad mano kraujas maišytas.

Sondra prunkštelėjo.

– Jūs nesate juodoji.

– Esu, – nenusileido Deina. – Vieno lašo taisyklė sako, kad aš juodoji. – Bet pati jautėsi kaip apsišaukėlė.

Sondra klaptelėjo blakstienomis, lyg sakytų: „Kokie niekai.“

– Nelaikau jūsų viršesne, nes niekada šito neparodėt. Elgėtės su manim kaip su savo senele, o mudvi su Ele Džo esame panašios. Abi esame kilusios iš gebėjusių šio to pasiekti šeimų ir esame taip susitvarkiusios, kad galime gyventi patogiai. – Ji suraukė kaktą. – Beje, kas atsitiko Elei Džo? Kai prasilenkėme, ji atrodė sunerimusi.

– Taip ir buvo, – atsakė Deina vėl dirstelėjusi į duris. – Nežinau, kas atsitiko. Ji dar negrįžo.

– Gal nueiti pažiūrėti? – pasisiūlė Tara.

– Nereikia. Jeigu po kelių minučių negrįš, pati nueisiu. O dėl to susitvarkymo. Sondra, ar visą gyvenimą jūs tik taupėte?

– Ne. Šiek tiek paveldėjau. – Ji nusišypsojo. – Dabar nesijaučiu menkesnė. Jaunystėje buvo kitaip. Dažnai apie tai galvodavau. Daug metų dirbau tarnaite.

– Maniau, kad buvote seselė. – Tara suraukė kaktą.

– Nuo šešiolikos metų iki tol, kol gavau diplomą, valiau tualetus ir skalbiau drabužius. Tada nesijaučiau už nieką viršesnė, bet kas pasikeistų, jeigu dirbčiau tuos pačius darbus būdama baltoji? Tarnaitės darbas priverčia atitinkamai mąstyti, odos spalva čia nesvarbi. Baltoji tarnaitė pranašesnė už juodaodę tarnaitę tik dėl vieno – baltajai važiuojant autobusu į darbą ir atgal niekas negali atspėti, ką ji dirba. – Ji pasuko galvą ir pažiūrėjo į Lizę. – Man atrodo, angelėlis jau miega, – sušnibždėjo ji.

Tara nušvito.

– Paguldyk ją į lopšį, Deina. Tegu miega. Noriu pažiūrėti, kaip tau sekasi megzti.

Nepaprastai švelniai žvelgdama Sondra dar truputį palaikė mažylę ir grąžino ją Deinai.

Lizė buvo užsimerkusi, lūputės papūstos, rodėsi, kad sapne žinda. Paskui ji prasižiojo ir lūpų kampučiai pakilo kaip Hju.

Švelnumo pagauta Deina skruostu prisiglaudė prie Lizės veidelio.

– Vieną akimirką ji tokia tikra, kitą – negaliu patikėti, kad ji čia. – Ji dar palaikė mergytę, kol jausmų antplūdis atslūgo. Tada paguldė ją į lopšį ir paėmė antklodėlę. – Matėte? – paklausė ji Sondros.

– Mačiau, – atsakė Sondra plačiai šypsodamasi.

– Ir jūs prisidėjote, tiesa? Kuris lopinėlis jūsų? Luktelėkit, žinau. – Ištiesusi antklodėlę Deina parodė geltoną kvadratą, tada šviesiai mėlyną su žvaigžde ir jūros arkliuku, abu tos pačios spalvos, tik išmegzti skirtingais raštais nepakartojamu Sondros stiliumi. Deina apkabino moterį. – Labai gražu, Sondra. Ačiū. Mano dukrytė tokia mylima. – Buvo šilta, nereikėjo mažylės apkloti, tad Deina persvėrė antklodėlę ant lopšio kojūgalio.

– Kaip tavo vyrui sekasi su ja? – paklausė Sondra Tarai išėjus.

– Puikiai, – džiaugsmingai atsakė Deina. – Jis keičia sauskelnes, palaiko, kad atsirūgtų, kai verkia, panešioja. Jis išėjo į susitikimą kontoroje, todėl nusprendžiau atsivežti ją čia.

– Ką jis sako apie jos odos spalvą?

– Jis nustebęs.

– Susinervinęs?

– Hju nesinervintų dėl odos spalvos, – atsakė Deina teisindama vyrą, abejonės dar ne kaltė. – Jis nervinasi, kad aš nežinau savo kilmės. Bet Lizę jis myli.

– Turėtų mylėti, – atsakė Sondra. – Ji – jo dukrelė.

Deina dirstelėjo į duris.

– Senelė kažkodėl negrįžta. Kol mergaitė miega, norėčiau nueiti pažiūrėti. Ar galėtumėt pabūti?

Sondra nusišypsojo.

– Nepajudėsiu iš vietos.

Deina nuskubėjo takeliu ir galiniais laipteliais palypėjo į namą.

– Ele Džo!

Senelė neatsiliepė, tik katė miauksėjo ant laiptų. Ji neatskubėjo žemyn pasiglaustyti Deinai aplink kojas, tik nesiliovė kniaukusi. Kažkas negerai.

– Senele! – išsigandusi pašaukė Deina. Paskui katę užlėkė laiptais. – Senele!

Veronika vedė ją koridoriumi į jos mamos miegamąjį. Elė Džo sėdėjo ten ant grindų prie laiptų į palėpę. Veidas papilkėjęs, kvėpavimas silpnas ir greitas. Aplink mėtosi knygos, pustuštė kartoninė dėžė pavirtusi ant šono.

Deina pribėgo ir pasilenkė.

– Kas atsitiko?

– Lipau žemyn.

– Nešdama šitą dėžę. Ir nudribai. Ar ką skauda?

– Koją.

Deina jau siekė telefono. Greitai paspaudė parduotuvės liniją. Stengėsi kalbėti ramiai:

– Olivija, čia aš. Esu senelės namuose. Ar gali atsiųsti Sondrą ir Tarą?

– Nereikia, – pasakė Elė Džo Deinai padėjus ragelį. – Man nieko neatsitiko. – Ji mėgino stotis, bet Deina ją sulaikė.

– Sondra yra seselė. Nepriešgyniauk. Ar čia tie vadovėliai, apie kuriuos kalbėjai?

– Viršuje daugiau nieko nėra.

– Deina! – pašaukė Tara iš apačios.

– Aš mamos kambaryje.

Po kelių sekundžių ant laiptų pasigirdo žingsniai ir pasirodė abi moterys. Sondra glėbyje laikė Lizę.

Kai Sondra nustatė, kad Elė Džo susilaužė tik kulkšnį, ši jau kvėpavo ramiau. Senelė atsisakė greitosios pagalbos, bet Deina reikalavo važiuoti į ligoninę.

Visos trys padėjo Elei Džo atsistoti ir šiaip taip nuvedė ją laiptais. Tara pasisiūlė ją nuvežti, bet Deina nesutiko.

– Nuvešiu ją pati.

– O mažylė?

– Turiu viską, ko jai reikia, o kai išalks, pažindysiu. Jausčiausi nejaukiai čia likusi. Be to, tau reikia grįžti namo pas vaikus.

Tara mėgino prieštarauti, bet Deina laikėsi savo. Kai Sondra pasisiūlė važiuoti kartu su Ele Džo, reikalas buvo išspręstas.

Lizė tarsi jautė, kad jos prosenelė susižeidė, nes visą kelią miegojo. Miegojo ir ligoninėje nešioklėje, prisiglaudusi prie Deinos.

Lūžis nebuvo sudėtingas. Koją įtvėrė taip, kad senelė su ramentais galėtų vaikščioti, jai buvo liepta jais remtis bent kelias artimiausias dienas.

Palengvėjusia širdimi Deina privažiavo prie pagrindinių ligoninės durų. Kai padėjo įsodinti senelę, pamatė Hju. Jis stovėjo toliau nuo durų uždėjęs ranką patraukliai rudaplaukei ant peties. Jie karštai kalbėjosi.

Deina nepažino moters, nenutuokė ir kodėl jis su ja, bet vaizdas ją sukrėtė. Ji negalėjo lyg niekur nieko nuvažiuoti.

– Tuoj grįšiu, – pasakė ji Elei Džo ir greitai perėjo koridorių. Nespėjo prieiti prie Hju, jis pakėlė galvą, pamatė ją ir išblyško.