ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Ketvirtadienį, dvi dienas svarsčiusi, Deina parduotuvėje kreipėsi į Džilianą Klain. Sau artimą žmogų. Deina kliovėsi Džilianos nuomone.

– Radau tokios Eilinos O’Donel laišką, rašytą mamai. Dabar jos pavardė Makein. Eilina O’Donel Makein.

– Negirdėta pavardė.

Deina parodė Džilianai laišką ir palaukė, kol ši perskaitys. Tada pasakė:

– Gal turėčiau nekreipti į jį dėmesio. Ar ta Eilina galėjo būti svarbi mamos gyvenime, jeigu nesi net jos vardo girdėjusi?

– Galėjo, – rimtai atsakė Džiliana, – nes tavo mama trejus metus gyveno Madisone, o manęs ten nebuvo. Nepažinojau visų jos draugių. Gal kai kurių ji nenorėjo minėti.

– Bet kodėl?

– Gal dėl to, kad jos pažinojo jį. Liza leido mums suprasti, kad tai buvo vienos nakties nuotykis, o sprendžiant iš šito laiško buvo ne taip.

Deina neatlyžo.

– Bet kas ta Eilina O’Donel ir kodėl turėčiau ja tikėti?

Džiliana apkabino ją per pečius.

– Todėl, kad kitų nėra. Be to, ji tą laišką rašė ne tau. Rašė tavo mamai manydama, kad niekas kitas jo neskaitys, o tai suteikia laiškui svarumo.

– Tai turėčiau jai paskambinti?

Džiliana liūdnai nusišypsojo.

– Manau, taip. Tu jau toli pažengei. Ir nenurimsi. Žinoma, jeigu rasi jos telefono numerį.

Deina nuolankiai atsiduso.

– Jau turiu jį.

– Ar Hju detektyvas surado?

– Ne. Pati radau buvusių studentų adresų knygoje. Internete.

– Na, mieloji, ar tai ne ženklas?

Deina paskambino, bet ne dėl savęs. Vis dar dvejojo, ar nori sužinoti, kas buvo jos tėvas, juolab kai paaiškėjo, kad mama pati jo vengė. Ir ne dėl Hju skambino. Skambino dėl Lizės. Genetiniai mergaitės požymiai turės įtakos jos gyvenimui. Ateis laikas, kai dukrelė pradės klausinėti. Ji nusipelnė gauti atsakymus.

Atsiliepė paauglė.

– Norėčiau kalbėtis su ponia Eilina Makein, – paprašė Deina.

Pasigirdo prislopintas urgztelėjimas. Veikiausiai mergaitė laukė kieno kito skambučio, bet mandagiai paklausė:

– Kas prašo?

Deina giliai įkvėpė. Laikas prisiimti atsakomybę.

– Deina Džozef. – Nereikia sakyti santuokinės pavardės. Draugė žino tik mamos mergautinę pavardę, Deina ja prisistato dirbdama. – Mano mama buvo ponios Makein draugė koledže.

– Palaukit. – Ragelis dedamas tarkštelėjo.

Po akimirkos pasigirdo atsargus „klausau“, balsas buvo brandesnis.

– Ponia Makein?

– Taip.

– Aš Deina Džozef. Koledže jūs pažinojot mano mamą, Elizabetę Džozef.

Moters balsas akimirksniu suminkštėjo.

– Lizą. Žinoma. O jūs jos duktė. Džiaugiuosi, kad paskambinot. Labai pavėluotai sužinojau, kad jūsų mama nuskendo. Užjaučiu. Ji buvo nuostabus žmogus.

Deina norėjo paklausti: „Kuo nuostabus?“ Pati apie mamą prisiminė taip mažai. Nors Elė Džo ir Džiliana jai daug pasakojo, ji troško sužinoti daugiau. Bet svarbiausia ne tai.

– Ačiū, – atsakė ji paprastai. – Aš peržiūrėjau seną mamos mezginių dėžę ir radau jūsų močiutės Farerų skraistės aprašą, kurį buvote atsiuntusi. Esu mezgėja, kaip mama, todėl atsivertusi aprašą radau ir jūsų laišką. Jame užsimenate, kad pažinojote mano tėvą. Reikalas tas, kad neseniai susilaukiau kūdikio, ir iškilo šiokių tokių neaiškumų dėl sveikatos... ne, ne dėl sveikatos, dėl išvaizdos. Norėčiau kai ką išsiaiškinti, bet pirma man reikėtų jį susirasti, o aš net nežinau, nuo ko pradėti.

– Ką mama jums apie jį yra sakiusi?

– Mažai, – atsakė Deina, jausdamasi kalta dėl balse pasigirdusio priekaišto, bet juk mama nebuvo teisi. Gimus vaikui atsiranda atsakomybė, štai kodėl Deina skambina. Kad ir kokie sumišę jos pačios jausmai, ji – Lizės mama ir privalo stengtis dėl jos. – Mes susidarėme įspūdį, kad jis buvo trumpam užsukęs į miestą. Ji sakė, kad jo pavardė buvo Džekas Džonsas.

Kitame laido gale stojo tyla, tada pasigirdo atodūsis.

– Tai ne visa jo pavardė. Šitaip mes jį vadindavome. O visa jo pavardė buvo Džekas Džonsas Ketailas.

Džekas Džonsas Ketailas. Ketailas.

– Ar jūs jį pažinojote?

– Sunku buvo jo nepažinoti. Jis mokėsi aukštesniame kurse, buvo šauniausias pobūvių vaikinas, bent kol susipažino su tavo mama. Jis beprotiškai Elizabetę įsimylėjo. Santykius nutraukė ji.

Deina buvo priblokšta.

– Ji? Bet kodėl?

– Dėl daugelio priežasčių. Jis ją garbino, gal net per daug, ir ji jautėsi dusinama. Liza mylėjo jį kitaip. Ir dar tas jo tikėjimas. Jis buvo religingas.

– Religingas?

– Katalikas, – atsakė Eilina. – Iš gausios šeimos, ir norėjo dar gausesnės savo šeimos. Nesivaržydamas kalbėjo, kad nori grįžti į Niujorką, kad jo sūnūs patarnaus per mišias, o žmona sėdės namie ir megs megztinius.

– Ji atstūmė jį dėl to, kad jis buvo katalikas?

Deina negalėjo patikėti. Katalikas – ne juodaodis. Jai buvo sunku įsivaizduoti.

– Ne dėl paties tikėjimo. Jo šeima buvo valdinga. Tavo mama kartą lankėsi pas juos. Visiška nesėkmė. Tas vizitas nepaliko Džekui jokių galimybių. Bet jis karštai mylėjo Lizą.

– Lizą ar mezgančios Lizos įvaizdį? – paklausė Deina.

– Lizą. Bet mezgimas prie įvaizdžio prisidėjo. Liza buvo jam paguoda. Ji buvo daugelio paguoda.

Deina pagalvojo apie Džilianą, apie Nensę Rasel ir Trudę Pajet. Visos pažinojo Lizą nuo vaikystės ir kalbėjo tą patį.

– Kai ji mirė, man buvo tik penkeri. Suvokiau tik tiek, kad ji buvo mano gyvenimo ašis.

– Kurį laiką Džeko taip pat. Jis labai krimtosi.

Deina tylėjo stengdamasi suvokti ką išgirdusi.

– Atleiskit, – vėl prakalbo, kai pavyko susikaupti. – To išgirsti nesitikėjau. – Ji nutilo, paskui paklausė: – Ar plevėsa gali būti religingas katalikas?

– Ar girdėjai apie DžFK?

– Turiu tėvo nuotrauką. Jis nebuvo toks gražus kaip DžFK.

– Nuotraukoje gal ne, bet gyvenime jis kažką turėjo. Gal charizmą. Ir jis labai kovojo dėl tavo mamos. Ilgai nesusitaikė su mintim, kad tavo mama už jo netekės.

Jis jau bus išvykęs, todėl būtum laisva. Pagaliau paaiškėjo. Bet Deina dar daug ką nori išgirsti. Gal Eilina Makein jai ne viską atsakys, bet Džiliana teisi. Deina daugiau neturi į ką kreiptis.

– Kada ji pasijuto esanti nėščia? Prieš išsiskirdama su juo ar vėliau?

– Jau išsiskyrusi.

– Ir neapsigalvojo?

– Ne. Ji Džeko nemylėjo. Neįsivaizdavo, kad galėtų auginti savo vaiką tokioje šeimoje, kokios jis norėjo.

– Ar nepagalvojo apie abortą?

– Viešpatie, ne! Norėjo to kūdikio. Norėjo tavęs.

– Bet turėjo mesti mokslą.

– Neturėjo. Ji pasirinko. Buvo laiminga važiuodama namo. Ji mylėjo tėvus ir žinojo, kad tėvai mylės jos vaiką.

– Ar Džekas Ketailas nutuokė, kad ji laukiasi?

– Kiek žinau, ne. Kai išvyko, dar nesimatė.

– Kuo ji teisinosi, nusprendusi mesti mokslą?

– Sakė, kad ilgisi namų, mokslus neva baigsianti Bostone. Ar baigė?

– Ne. Senelė buvo ką tik atidariusi siūlų parduotuvę ir mama norėjo joje dirbti. Bet prašau grįžti prie Džeko. Jeigu jis ją taip mylėjo, kodėl nemėgino ieškoti jos namuose?

Eilina atsakė ne iš karto. Tarsi atsiprašinėdama aiškino:

– Jis buvo labai įskaudintas. Susirado kitą merginą – atrodo, iš nusivylimo; toji nuo jo pastojo ir jis nebesidairė atgal.

– Ar ją vedė?

– Regis, taip.

– Juodu tebegyvena kartu?

– Kiek teko girdėti.

– Ar buvo kitų vaikinų? Turiu galvoje mamą.

– Daugybė. Keli netgi labai šaunūs vyrukai būtų mielai su ja draugavę, bet tada dar ji neįstengė atsispirti Džekui.

Deina paklausė kitaip:

– Ar ji miegojo su kitais? Pažeminčiau save ir Džeką, jeigu susiradusi jį nepagrįstai užsipulčiau. Ar jis tikrai mano tėvas?

– Ak! – Eilina sutrikusi nusijuokė. – Atsiprašau. Ne taip supratau. Ne. Čia ji su niekuo nemiegojo. Džekas Ketailas buvo vienintelis.

– Jis tikra brangenybė, – pasakė Deina. – Plevėsa, bet kartu dievobaimingas, tačiau ir neišmanėlis. Ar jis nenutuokė, kaip apsaugoti merginą, ar nieko nebuvo girdėjęs bent apie ciklą? Ar po nesaugaus sekso jis pasidomėjo, o gal ji pastojo? Gal kai ji metė koledžą, jis kada nors skambino mamai?

– Į tuos klausimus atsakymo neturiu.

Deina pasilenkė virš lopšio ir priglaudė delną prie Lizės skruostelio. Tylesniu balsu pasakė:

– Aš tik išlieju nuoskaudą.

– Minėjote rūpesčius dėl sveikatos. Ar kūdikis sveikas?

– Mergaitė nuostabi. Tik turi juodaodės bruožų ir mes stengiamės atsekti, iš kur jie. Mano vyro šeimos kilmė pagrįsta dokumentais, todėl spėjimas krypsta į mano biologinį tėvą. Ar Džekas Džonsas Ketailas buvo maišytos rasės?

– Ne, bet teigiu tik iš išvaizdos. Kitų jo šeimos narių neteko matyti. Liza juos matė, bet niekada neužsiminė apie rasę.

– Gal tai teisingumo ranka? – paklausė Deina. – Nerimauju, kad mano duktė kada nors bus atstumta dėl to, kad ji juodaodė, kaip mano mama atstūmė žmogų dėl jo tikėjimo.

– Ji atstūmė jo gyvenimo būdą, ne tikėjimą. Ji tiesiog per mažai jį mylėjo.

– Liūdna, – pasakė Deina. Ir paskutinis klausimas: – Ar žinote, kur jis dabar?

– Ne, bet buvusių studentų adresų knygoje turėtumėt rasti.

Deina nusijuokė, kur prapuolė jos sumanumas.

– Žinoma. Juk ir jūsų numerį joje radau. Knyga yra net internete.

– Nereikia interneto. Turiu praėjusių metų leidimą. Luktelėkit.

Deina pasitraukė nuo mažylės pasiimti rašiklio ir popieriaus. Po akimirkos jau turėjo pavardę, adresą ir telefono numerį. Tik klausimas, ką su jais veikti.