PIRMAS SKYRIUS

Kažkas išbudino ją vidury sapno. Nesuvokė, kojele stuktelėjo vaisius ar jūros vėjo gūsis persivertė per palangę, ar mūša atsitrenkė į uolas, o gal tai buvo bangų gožiamas motinos balsas. Nors gulėjo patamsyje atsimerkusi, sapnas tebebuvo ryškus. Senas gerai žinomas sapnas, nors tebeverčiantis drovėtis. Ji tarp žmonių, matoma visam pasauliui ir pusnuogė. Be palaidinukės. Išėjo iš namų jos neapsivilkusi ir stovi ant vidurinės mokyklos – savo aukštesniųjų klasių mokyklos – laiptų vien su liemenėle, ir dar sena. Nesvarbu, kad mokyklą baigė prieš šešiolika metų ir nepažįsta nė vieno žmogaus ant tų laiptų. Ji stovi visiems matoma ir jaučiasi baisiai pažeminta. Ir tada – pirmą kartą šiame sapne – mato anytą, stovinčią nuošaly, sunerimusią, rankoje laikančią – keista – jos palaidinukę.

Deina būtų nusišaipiusi iš kvailo sapno, bet tą akimirką kai kas atkreipė jos dėmesį. Tarp kojų staiga pliūptelėjo skystis, nieko panašaus jai dar nebuvo nutikę.

Bijodama krustelėti ji sušnabždėjo vyro vardą. Jis neatsiliepė, todėl ištiesė ranką, papurtė jį ir jau garsiai ištarė:

– Hju.

Jis tik numykė:

– Mmm?

– Turime keltis.

Jautė, kaip jis pasivertė ir išsitiesė.

– Man nubėgo vandenys.

Jis žaibiškai atsisėdo. Pasilenkęs prie jos, laibesniu negu įprastai balsu paklausė:

– Tu įsitikinusi?

– Vandenys tebebėga, nors gimdyti turėčiau po dviejų savaičių.

– Nebijok, – ramino jis. – Kūdikis sveria tris su puse kilogramo, kaip išnešiotas. Kiek dabar valandų?

– Dešimt po pirmos.

– Gulėk. Atnešiu rankšluosčių. – Jis pasirito ir išlipo iš lovos.

Ji pakluso ir dėl to, kad Hju buvo išstudijavęs visas gimdymo stadijas ir žinojo, ką daryti, ir todėl, kad nekeltų sąmyšio. Kai vyras grįžo, prilaikydama pilvą sunkiai atsisėdo. Merkdamasi nuo staiga įžiebtos lempos, ji paėmė rankšluostį, įsispraudė tarp kojų ir nukrypavo į vonios kambarį.

Po kelių sekundžių pasirodė akis išpūtęs Hju, veidas, tualetinio stalelio lempučių apšviestas, atrodė baltas.

– Ir kas? – paklausė jis.

– Kraujo nėra. Tai jau gimdymas, ne koks negalavimas.

– Ką jauti?

– Klausi apie baimę? – Ji ne juokais sunerimo.

Kad ir kaip jie ruošėsi, – perskaitė krūvas knygų, kalbėjosi su daugybe draugų, priekabiai iškvotė gydytoją ir jos kolegas, ir jos praktikuojančią sesutę, ir ligoninės personalą per konsultacijas, – tikrovė, pasirodo, nenuspėjama. Gimdymas staiga ir neatšaukiamai priartėjo, ir Deina išsigando.

– Klausiu apie sąrėmius, – sausai atsakė Hju.

– Jų nejaučiu. Tik truputį spaudžia.

– Ką reiškia „truputį“?

– Vos vos.

– Gal čia sąrėmis?

– Nežinau.

– Ar užeina ir praeina?

– Nežinau, Hju. Nubudau ir pliūptelėjo vandenys... – Ji nutilo ir sukluso. – Spazmas. – Sulaikė kvapą, atsiduso ir sutiko jo žvilgsnį. – Labai silpnas.

– Spazmas ar sąrėmis?

– Sąrėmis, – nusprendė ji ir ėmė drebėti.

Juodu taip ilgai šito laukė. Ir kaip niekad gerai pasiruošė.

– Pabūsi viena, kol paskambinsiu gydytojai? – paklausė jis.

Ji linktelėjo, antraip jam tektų atsinešti telefoną į vonios kambarį. Bet ji – ne bejėgė. Pastaruoju metu Hju ją popino, nors ji – nepriklausoma moteris ir stengiasi tokia išlikti. Ji žino, ką reiškia, kai visiškai priklausai nuo kito žmogaus, o vėliau esi atstumiamas. Blogiau negali būti.

Kol Hju skambino gydytojai, ji įspraudė savo didelį pilvą į naujausią, duksliausią šiltą kostiumą su įklotu iš pogimdyminių atsargų, kad sulaikytų tebevarvančius vaisiaus vandenis, ir koridoriumi nusvyravo į vaikų kambarį. Vos spėjo uždegti šviesą, Hju ją pašaukė:

– Di!

– Aš čia!

Jis pasirodė tarpduryje segiodamasis džinsus. Tamsūs plaukai susitaršę, akys sunerimusios.

– Jeigu skausmai kartojasi dažniau negu kas dešimt minučių, turime važiuoti į ligoninę. Apsiraminai?

Ji linktelėjo.

– Noriu dirstelėti paskutinį kartą.

– Kambarys nuostabus, mieloji, – pasakė jis tempdamasis mėlynus marškinėlius. – Pasiruošusi?

– Skausmai kartojasi rečiau negu kas dešimt minučių.

– Važiuojant kartosis dažniau.

– Tai mūsų pirmagimis, – nenusileido ji. – Pirmas gimdymas visada trunka ilgiau.

– Gal ir taip, bet nėra taisyklės be išimties. Prašau patikėti manim.

Paėmusi jo ranką, pabučiavo delną ir prispaudė sau prie kaklo. Jai reikėjo dar minutės.

Čia ji jautėsi saugi, globojama, laiminga. Jei lygintų su vaikų kambariais, kuriuos išpuošė klientams, šis būtų gražiausias. Per visas keturias sienas driekiasi pieva, tarp aukštų žolių mirga gėlės, medžius nušvietusi saulė. Baltos, švelniai oranžinės, žalios spalvos ir daugybė atspalvių, o juos paryškina mėlynos dėmės ant žiedų ir dangaus. Tobulo, švelnaus, harmoningo ir saugaus pasaulio nuotaika.

Kad ir kokia savarankiška būtų, kai tik vėl išdrįso svajoti, svajojo kaip tik apie tokį.

Hju išaugo tokiame pasaulyje. Jo vaikystė buvo saugi, paauglystėje jam nieko netrūko. Jo protėviai atvyko į Ameriką laivu Mayflower ir nuo tada buvo svarbūs asmenys. Per keturis sėkmės amžius sukurtas stabilumas. Hju nesigiria ryšiais, bet turi iš jų tiesioginės naudos.

– Tavo tėvai norėjo, kad ant sienos pakabintume šviesių spalvų balionų. – Deina paleido jo ranką. – Veikiausiai būsiu juos nuvylusi.

– Ne tu, – atsakė jis, – o mes. Bet tai ginčijamas klausimas. Kūdikis ne tėvų. – Jis pasuko prie durų. – Man reikia apsiauti.

Paėmusi mezginį – žalio vokelio viršų, Deina atsargiai atsisėdo į supamąjį Bostono krėslą. Atsibogino krėslą iš palėpės, kurioje Hju laikė didumą paveldėtų daiktų. Ji traukė juos iš nebūties ir apstatė jais visą namą, bet krėslas jai patiko labiausiai. Devyniolikto amžiaus penktąjį dešimtmetį jį nusipirko Hju proprosenelis, vėliau iškilęs iki Pilietinio karo generolo. Krėslo atkaltė buvo iš strypų, o trijų dalių ištraukiama sėdynė stebėtinai patogi kaip tokio seno daikto. Prieš kelis mėnesius, kai pievos ant sienų dar nežaliavo, Deina nugrandė apsilaupiusius dažus, ir krėslas švytėte švytėjo. Hju neprieštaravo. Ji brangina šeimos istoriją, juolab pati užaugusi be tėvų.

Be minėtų daiktų, visa kita buvo nauja, čia jau prasidėjo jųdviejų šeimos istorija. Lovelė ir prie jos deranti spintelė užsieninės, bet kitus daiktus – nuo vystymo stalelio ir ranka išmargintų užuolaidų iki sienų tapybos – ji užsakė meistrams iš savo sąrašo. Jame tik geriausių tapytojų, dailidžių, kilimų ir užuolaidų audėjų, senelės ir jos pačios vardai. Ant lovelės krašto persvertas kabo senelės numegztas tokių pat kaip pievos spalvų užtiesalas. Kašmyro siūlų triušis, kurį numezgė pati Deina, – visų oranžinių atspalvių. Miegmaišis su gobtuvėliu, du megztukai, daugybė kepuraičių ir stirta vežimėlio antklodėlių, o kur dar mezgamas žieminis vilnonis miegmaišis, kol kas gulintis pintame krepšyje prie krėslo, ir vokelis, kurį laiko rankoje. Juodu tikrai labai pasistengė.

Lėtai supdamasi prisiminė, kaip čia atrodė prieš aštuonis mėnesius. Kad Deina nėščia, ką tik buvo patvirtinusi gydytoja, ir grįžusi iš darbo ji rado kambarį pilną tulpių. Raudonų, geltonų, baltų – visos šviežios, išsilaikė daug dienų. Hju su didžiausiu malonumu ruošė tą staigmeną, ir Deina buvo įsitikinusi, kad gėlės pabrėžė įvykio svarbą.

Šis kambarys kerintis. Justi šiluma ir meilė. Saugumas. Kūdikis jame bus laimingas, ji neabejojo.

Uždėjusi ranką ant pilvo, ji glostė gūbrį, tokį keistai didžiulį, palyginti su visu kūnu. Nebejaučia kūdikio judesių, – vargšas mažylis nebeturi vietos, pakrutina nebent rankos ar kojos pirštelį, – užtat kokie įsitempę raumenys, išstumsiantys jos vaikutį į pasaulį.

Kvėpuok lėtai... Tarsi išgirdo raminamą Hju baritoną, ne kartą girdėtą per Lamazo kursus. Ji tebekvėpavo giliai dar vienam sąrėmiui pasibaigus, bet sandalų šlepsėjimas perspėjo, kad Hju grįžo.

Ji plačiai nusišypsojo.

– Įsivaizduoju mūsų kūdikį šitame kambaryje.

Bet Hju negailestingai akylas.

– Vėl buvo sąrėmis? Skaičiuoji laiką?

– Dar ne. Sąrėmiai per reti. Stengiuosi galvoti apie gražius dalykus. Pameni, kaip pirmą kartą pamačiau tavo namą?

Tinkamas klausimas. Jis šypsodamasis atsirėmė į durų staktą.

– Žinoma. Tu vilkėjai melsvai žalsvus drabužius.

– Ne melsvai žalsvus, o žalsvai geltonus, tu nesupratai, koks tai drabužis.

– Supratau. Tik nežinojau, kaip jis vadinasi.

– Paprasčiausiai – megztinis.

Hju pažiūrėjo jai į akis.

– Gali juoktis, tu kaskart juokiesi, bet tas megztinis buvo pats kampuočiausias ir asimetriškiausias iš visų mano matytų drabužių.

– Jis buvo modulinis.

– Modulinis, – pakartojo jis traukdamasis nuo durų. – Mezginiai iš kašmyro vilnos ir šilko, dabar man visai suprantama, bet ar galėjau žinoti tada? – Jis uždėjo rankas ant krėslo atramų ir pasilenkė. – Tariausi su trimis dizaineriais. Visi kiti atkrito, vos tik pasirodei kambaryje. Neišmaniau apie siūlus, neišmaniau apie spalvas, nežinojau, kokia esi dekoratorė, tebuvau girdėjęs, kad Deividui labai patinka, kaip įrengei jo namus. Bet mudu žaidžiame su ugnimi, širdele. Jeigu nenuvešiu tavęs į ligoninę laiku, Deividas mane užmuš. Neabejoju, jis matė uždegtas šviesas.

Deividas Džonsonas – kaimynas. Chirurgas ortopedas ir jau spėjęs išsiskirti. Deina vis mėgino jam piršliauti, o jis vis išsisukinėjo: nei ana, nei šita dar ne toji.

– Deividas nematė šviesų, – paprieštaravo ji. – Jis miega.

Padėjęs mezginį į krepšį, Hju labai švelniai pastatė ją ant kojų.

– Kaip jautiesi?

– Jaudinuosi. O tu?

– Irgi nerimauju. – Jo ranka slystelėjo jos liemeniu, kur turėtų būti juosmuo, ir, iš jos veido pamatęs, kad prasidėjo kitas sąrėmis, pasakė: – Praėjo tikrai mažiau negu dešimt minučių. Ne daugiau nei penkios, tiesa?

Ji nesiginčijo, tik susikaupusi kvėpavo, kol skausmas atlėgo.

– Na, štai, – pasakė ji. – Gerai, paskutinį kartą spėk: berniukas ar mergaitė?

– Ir vienas, ir kitas – puiku, bet nebegalime gaišti, Di, – įspėjo jis. – Važiuokime į ligoninę. – Jis norėjo išvesti ją į koridorių.

– Aš dar nepasiruošusi.

– Nepasiruošei per devynis mėnesius?

Ji būgštaudama uždėjo ranką jam ant krūtinės.

– O jeigu kas atsitiks?

Jis nusišypsojo ir prispaudė jos ranką.

– Nieko neatsitiks. Apsivilkau laimingus marškinėlius. Kai Patriots žaisdavo su Red Sox Didžiosios taurės ir Pasaulio serijoje, jais visada vilkėdavau, ir Patriots laimėdavo.

– Aš kalbu rimtai.

– Aš taip pat, – pasakė jis kupinas pasitikėjimo. – Kūdikis sveikas. Tu sveika. Kūdikis išsivystęs. Jo padėtis taisyklinga. Mūsų ir akušerė, ir ligoninė geriausia...

– Kalbu apie vėlesnį laiką. O jeigu atsiras bėdų, kai vaikučiui bus treji metukai. Arba septyneri. Arba paauglystėje. Kalbu apie rūpesčius, kurių Mileriai turi dėl savo sūnaus.

– Mes ne Mileriai.

– Kalbu apskritai, Hju. – Ji prisiminė sapną, matytą prieš nubundant. Jame nieko paslaptinga. Tik pačios baimė, kad ją smerks kaip ko nors nesugebančią. – O jeigu mes nebūsime tokie geri tėvai, kaip tikimės?

– Na, sunkus klausimas. Be to, jau per vėlu apie tai galvoti.

– Ar suvoki, kokią atsakomybę užsikrauname?

– Nieko mes neužsikrauname, – atsakė jis. – Mes norime šito kūdikio. Eime, mieloji. Reikia važiuoti.

Deina užsispyrė užeiti į vonios kambarį. Ten greitai nusiprausė veidą, išsiskalavo burną ir pasišukavo. Paskutinį kartą pasisuko šonu ir apsižiūrėjo. Taip, jai smagiau būti lieknai, taip, ji pavargo tampyti papildomus penkiolika kilogramų, taip, ji baisiai pasiilgo džinsų ir marškinėlių. Bet nėštumas – ypatinga padėtis.

– Deina, – nekantravo Hju. – Prašau tavęs.

Ji leidosi jo vedama koridoriumi pro vaikų kambarį iki laiptų. Architektai jų namą vadina Niuporto vasarnamiu, nors žodis vasarnamis menkina jo didingumą. U pavidalo pastatas, atgręžtas į jūrą, ir daugybė stiklinių durų, atsiveriančių į dengtą vidinį kiemelį, didelis švelnios vejos ruožas ir pajūrio erškėtrožių gyvatvorė, žvelgianti į bangų mūšą. Namas tikra arkų, kolonų, baltų apvadų ir lentelių vizija, sūraus jūros oro papilkinta. Viename sparne svetainė, valgomasis ir biblioteka, kitame – virtuvė ir bendrasis kambarys. Vieno sparno antrame aukšte įrengtas šeimininkų miegamasis ir vaikų kambarys, kitame sparne – dar du miegamieji. Mansardoje – darbo kambarys, jame yra stoglangis ir balkonas. Visų kambarių, išskyrus moterų tualetą pirmame aukšte, langai išeina į jūrą.

Deinos svajonių namas. Pamilo jį vos išvydusi. Ne kartą sakė Hju, kad už jo būtų tekėjusi vien dėl namo, net jeigu po pirmo bučinio jis būtų virtęs varle.

Artėdama prie vienų iš dvejų laiptų, simetriškai besileidžiančių į vestibiulį, ji paklausė:

– O jeigu gims mergaitė?

– Mylėsiu mergaitę.

– Bet širdyje nori berniuko, pažįstu tave kaip nuluptą, Hju. Kad išsaugotų pavardę. Norėtum, kad gimtų Hju Eimsas Klarkas.

– Būsiu laimingas, jeigu gims Elizabetė Eims Klark, svarbu, kad ne pats turėsiu ją gimdyti. Atsargiai, – perspėjo jis lipant žemyn.

Vis dėlto prie pirmo posūkio Deinai teko sustoti. Šįkart sąrėmis buvo stipresnis.

Ji buvo pasiruošusi kęsti skausmą, bet pajusti jį – visai kas kita.

– Ar aš pagimdysiu? – paklausė ir drebėdama įsikibo jam į ranką.

Hju stipriau ją apkabino.

– Tu? Nė nemirktelėsi.

Hju nuo pat pradžios ja pasitikėjo. Jai tai labai patiko. Kai ji pasiūlė modernioje virtuvėje kloti plačių lentų grindis, jis nė akimirkos nedvejojo. Vėliau ji pareikalavo svetainėje sukabinti šeimos portretus, – didelius, patamsėjusius aliejumi tapytus Klarkus: vešlūs antakiai, kampuoti žandikauliai, siauros lūpos, – nors Hju būtų mieliau sukišęs juos į palėpę.

Jis priėmė palikimą kaip savaime suprantamą. Negana to. Jis piktinosi tėvą apsėdusia kilmės manija, sakė, kad šis darąs jam gėdą.

Deina turbūt jį įtikino, kad pats buvo savo sėkmės kalvis, nes pagaliau leido jai sukabinti paveikslus. Jie vizualiai paaukštino kambarį ir suteikė jam istoriškumo. Ant masyvių odinių baldų pridėliojo spalvingų pagalvių, ir tai Hju taip pat patiko. Jis sakė norįs ne nuobodaus iškilmingumo, o patogumo. Minkšta kaip sviestas oda ir šilko bei pūkuoto audinio margumynas kaip tik tokį įspūdį ir darė. Jis sakė nenorįs sofos, priklausiusios proseneliui, nes esanti per griežto stiliaus, bet leido Deinai spręsti pačiai. Ji restauravo ąžuolinį sofos karkasą, perrišo minkštąją dalį, išdėliojo pagalves, ir sofa tapo jauki.

Šią akimirką viso to tarsi nematė. Susikaupusi statė pėdas galvodama, kad jeigu tie sąrėmiai tik pradžia, tai gimdyti bus sunku, ir jeigu būtų koks kitas būdas pagimdyti, pasirinktų tą kitą.

Jau beveik nulipo laiptais, bet ji aiktelėjo:

– Pamiršau savo pagalvę.

– Ligoninėje turi pagalvių.

– Man reikia savos. Hju, prašau.

Palikęs ją ant žemiausios pakopos, jis užbėgo į viršų ir po minutės grįžo su pagalve po pažastimi.

– Ir vandens.

Jis vėl dingo, šį kartą virtuvėje, ir grįžo su dviem buteliais.

– Ką dar paimti?

– Mobilųjį telefoną. Elektroninę užrašų knygelę. O Dieve, Hju, šiandien man pirmas susitikimas su Kaningamais.

– Atrodo, jis neįvyks.

– Tai didelis užsakymas.

– Tau motinystės atostogos.

– Turėjau susitikti. Pažadėjau jiems, kai tik vaikas gims, nubraižyti eskizus.

– Kaningamai supras. Paskambinsiu jiems iš ligoninės. – Jis paplojo per kišenes. – Mobilusis, knygelė, kas dar?

– Telefonų sąrašas. Fotoaparatas.

– Tavo krepšyje. – Jis paėmė krepšį nuo spintelės ir liūdnas žiūrėjo į pūpsančius pro neužsegtą užtrauktuką siūlų kamuolius. – Deina, tu pažadėjai.

– Pasiėmiau nedaug, – greitai pasakė ji, – tik mažam darbeliui, jeigu gimdymas užtruktų.

– Mažam? – paklausė kimšdamas siūlus. – Čia kokie aštuoni kamuoliai.

– Šeši, bet jie labai purūs, o metrais siūlų nedaug. Nenoriu, kad pristigtų. Būk kantrus, Hju. Mezgimas mane ramina.

Jis nustebęs dirstelėjo į sieninę spintą. Viršutinėje lentynoje netelpa siūlų maišeliai, apatinėje taip pat. Bemaž visos namo sieninės spintos atrodė panašiai.

– Mano atsargos ne tokios didelės, – kalbėjo ji. – Be to, argi blogai, jei ligoninėje būsiu užsiėmusi? Senelė nori šito mezginio rudens sezonui. O jeigu vaikui gimus turėsiu daug laisvo laiko? Kitos atsiveža knygų, žurnalų. O man malonu megzti.

– Juk tiek ir tebūsi ligoninėje.

Abu žinojo, kad, jeigu nekils komplikacijų, namo ji grįš jau kitą dieną.

– Tu ne mezgėjas. Nesuprasi.

– Nesiginčysiu.

Jis įkišo butelius į krepšį, užtraukė jį, persimetė per petį ir padėjo jai išeiti pro laukujes duris. Jie žengė dengtu kiemu iki akmenimis grįsto keliuko, ten stovėjo Hju automobilis.

Deina stengėsi negalvoti apie virpulį ir, dar blogiau, apie kitą sąrėmį. Ji prisiminė mažyčius medvilninius kombinezonėlius krepšyje. Jie pirkti, bet visi kiti drabužėliai rankų darbo. Hju įsitikinęs, kad ji prisikrovė per daug daiktų, bet kaip išsirinkti iš daugybės kepuryčių ir batukų, medvilninių, tinkamų rugpjūčiui ir labai dailiai numegztų? Jie beveik neužima vietos. Jos kūdikis nusipelnė galimybės rinktis.

Žinoma, uošviai nesižavi tais daikčiukais, taip pat ir vaikų kambariu. Jie nupirko naujagimio kraitelį iš Neiman Marcus ir nesupranta, kodėl vaikas negalėtų vilkėti tų drabužėlių namie.

Deina nusileido. Aiškindama būtų juos tik įžeidusi. Megzti daikteliai priminė jai motiną, senelės meilę ir draugių iš siūlų parduotuvės, atstojančių jai šeimą, rūpestį. Rankomis megzti daiktai labai asmeniška, jos vyro šeima to nesupras. Klarkai žino savo vietą visuomenėje, ir nors Deinai patinka būti Hju žmona, nors žavisi Klarkų savikliova ir pavydi jiems jų praeities, ji nepamirš, kas esanti.

– Laikaisi? – paklausė Hju sodindamas ją į automobilį.

– Laikausi, – išspaudė ji.

Ji prisisegė saugos diržą, kad kūdikis nenukentėtų, jeigu tektų staiga stabdyti, nors vargu to prireiks. Hju – nenustygstantis žmogus, bet vairuoja atsargiai. Sąrėmiai stiprėjo, ir ji jau norėjo, kad Hju važiuotų greičiau.

Bet Hju žino, ką daro. Visada. Kelyje jie sutiko tik vieną kitą automobilį, ir visą laiką degė žalia šviesa.

Jie buvo iš anksto užsiregistravę ligoninėje, todėl užteko pasakyti pavardę ir juos priėmė. Po akimirkos Deina jau vilkėjo ligoninės chalatu, buvo apjuosta vaisiaus monitoriaus laidais, ir budinti rezidentė ją apžiūrėjo. Kvapą gniaužiantys sąrėmiai jau kartojosi kas tris minutes, paskui kas dvi.

Kelios valandos praėjo kaip migloje, nors sąrėmiams atlėgus ji spėliodavo, ar kūdikis tikrai jau apsisprendė gimti. Ji mezgė, kol sąrėmiai ją suriesdavo, ir tada Hju būdavo vienintelė jos paguoda. Jis glostė jai sprandą ir nugarą, braukė nuo veido plaukus ir kartojo, kokia ji graži.

Graži? Jos viduriai buvo ištisas skausmas, oda prakaituota, plaukai sulipę. Graži? Ji baisi! Bet ji glaudėsi prie vyro stengdamasi tikėti kiekvienu jo žodžiu.

Kūdikis gimė palyginti greitai. Nepraėjus nė šešioms valandoms nuo tos akimirkos, kai Deinai nubėgo vandenys, akušerė pareiškė, kad gimda atsivėrusi, ir Deina buvo nuvežta į gimdyklą. Hju fotografavo. Deinai atrodė, kad prisimena, bet gal atmintis sugrįžo vėliau žiūrint nuotraukas. Ji stanginosi, regis, visą amžinybę, o iš tikrųjų trumpai, ir akušerė vos nepražiopsojo kūdikio. Ji atskubėjo vaikui jau gimstant.

Hju nukirpo virkštelę ir po kelių sekundžių paguldė kūdikį jai ant pilvo – gražiausią ir tobuliausią mergytę. Deina nesumojo, ar juoktis, kad mažylė rėkia plonu balseliu, ar aikčioti žavintis jos mažyčiais rankų ir kojų piršteliais. Jos plaukučiai juodi – Deinai akyse tuojau pat iškilo gražūs, tamsūs Klarkų plaukai, nors jai buvo sunku matyti dukrytės kūnelį aptraukusią varškinę plėvelę.

– Į ką ji panaši? – paklausė Deina, pro ašaras nieko nematydama.

– Ji nepanaši nė į vieną mano matytą žmogų, – atsakė jis, patenkintas nusijuokė ir skubėjo fotografuoti, kol seselė neišnešė mažylės. – Bet ji graži. – Erzindamas šyptelėjo. – Tu norėjai mergaitės.

– Norėjau, – prisipažino Deina. – Kad pavadinčiau savo mamos vardu.

Neįtikima, bet – vėliau aiškių aiškiausiai prisiminė – tuo metu jai prieš akis iškilo mama, tokia, kokią matė ją paskutinį kartą tą saulėtą popietę pajūryje: energinga ir gyva. Deina visada tikėjo, kad mama ir jos dukrelė būtų tapusios geriausiomis draugėmis, kad šitokią dieną Elizabeta Džozef būtų čia su jais. Deinai dažnai trūkdavo mamos, šią valandą – kaip niekad. Štai kodėl jai buvo svarbu duoti kūdikiui mamos vardą.

– Tarsi taip ją susigrąžinčiau.

– Elizabetė.

– Lizė. Jai tas vardas tinka, tiesa?

Hju tebesišypsojo, laikydamas Deinos plaštaką prie lūpų.

– Dar sunku pasakyti. Bet Elizabetė – elegantiškas vardas.

– Kitas bus berniukas, – pažadėjo Deina tiesdama kaklą mažylės pusėn. – Ką jai daro?

Hju atsistojo pažiūrėti.

– Nusiurbia, – pranešė jis. – Šluosto. Riša duomenų raištelį.

– Tavo tėvai norėjo berniuko.

– Šitas kūdikis ne tėvų.

– Paskambink jiems, Hju. Jie džiaugsis. Paskambink mano senelei. Ir kitiems.

– Tuoj, – atsakė Hju. Jis buvo toks dėmesingas Deinai, kad ji vėl paplūdo ašaromis. – Aš tave myliu, – sušnibždėjo jis.

Nepajėgdama išlementi nė žodžio, ji tik stipriai apsivijo jam kaklą.

– Štai ir ji, – pasigirdo malonus balsas, ir mažylė staiga atsidūrė Deinos rankose švarutėlė ir suvystyta.

Greičiausiai kalta jos vaizduotė, naujagimiai nemoka sutelkti žvilgsnio, vis dėlto galėtų prisiekti, kad mažylė žiūri į ją tarsi žinodama, kad Deina – jos mama, kad ji amžinai ją mylės ir bus pasirengusi atiduoti už ją gyvybę.

Nosytė mažytė, burnytė rausva, smakriukas dailus. Deina pakėlė rausvos kepurytės kraštelį. Mergytės plaukučiai tebebuvo drėgni, visiškai juodi, daugybė smulkių garbanėlių, o tai netikėta. Deinos ir Hju plaukai lygūs.

– Iš ko ji paveldėjo tokius plaukus?

– Nenutuokiu, – staiga sunerimęs atsakė Hju. – Pažiūrėk į jos odą.

– Kokia lygi.

– Ji tamsi. – Jis pakėlė išsigandusį žvilgsnį į gydytoją. – Ar ji sveika? Man regis, ji mėlynuoja.

Deinai vos širdis nesustojo. Jai neatrodė, kad mažylė mėlynuotų, bet kai kūdikį greitai stvėrę jai iš rankų apžiūrinėjo, ji laukė užgniaužusi kvapą. Pagaliau vaikų gydytoja patikrinusi paskelbė puikius duomenis pagal Apgar testą ir pareiškė, kad mergaitė žvali, sveika ir sveria tris su puse kilogramo.

Kai Lizė vėl gulėjo jos glėbyje, Deina nusprendė: ne, jos odelė ne pamėlusi. Ir ne rausva, kaip tikėjosi. Jos veidelis vario atspalvio, gražaus ir stebinančio. Smalsaudama Deina nuklojo mažytę rankutę. Rankutės odelė buvo tokia pat šviesiai ruda, todėl pirštelių nagučiai atrodė dar baltesni.

– Į ką ji atsigimė? – murmėjo Deina sutrikusi.

– Ne į Klarkus, – atsakė Hju. – Ne į Džozefus. Gal į ką nors iš tavo tėvo giminės?

To Deina negalėjo pasakyti. Žino tik tėvo pavardę, daugiau nieko.

– Atrodo sveika, – nusprendė ji.

– Neteko skaityti, kad naujagimio odelė būna tamsesnė.

– Man irgi neteko. Ji atrodo kaip įdegusi.

– Tamsesnė. Di, pažiūrėk į jos delniukus. Jie šviesesni nei nagučiai.

– Ji kaip nuo Viduržemio jūros kraštų.

– Ne. Ne kaip nuo Viduržemio jūros.

– Kaip indėnė?

– Ir ne kaip indėnė. Deina, ji atrodo kaip juodukė.