DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Penktadienio rytą Hju nuėjo į kontorą pusvalandžiu anksčiau už Danielį Dramondą. Gerdamas šviežiai užsiplikytą kavą, jis skaitė naujausius Leikio surinktus įrodymus. Kai atvyko Dramondas, jau buvo įsitraukęs į darbą.

O Dramondas atrodė kaip ką tik išsiritęs iš lovos.

– Kavos? – mandagiai pasiūlė Hju.

Anas suniurzgė.

– Nebent stiprios. Su grietinėle ir trim šaukšteliais cukraus.

Hju įpylė jam kavos į puodelį su firmos pavadinimu. Ranka parodė Dramondui sėstis ant sofos. Tačiau Dramondas prisitraukė krėslą, ant kurio turėdamas svečių paprastai sėdėdavo Hju.

Kitomis aplinkybėmis Hju būtų numojęs ranka, bet jeigu Dramondas šitaip kai ką demonstruoja, jam nenusileis. Rankoje laikydamas aplanką jis atsisėdo į odinį krėslą prie stalo.

– Ačiū, kad atvažiavai, Denai. Reikalas skubus.

– Kartoji kaip papūga. Kam skubus? Tavo klientei ar maniškiui?

– Turint galvoje, kad po dviejų mėnesių vyks rinkimai, skubus abiem.

– Senatorius neturi rimtos opozicijos.

– Ji gali atsirasti, jeigu paaiškės naujų faktų.

– Ar čia spaudimas? Dabar rugsėjo pradžia. Nerimtas kaltinimas sukurs tokią reklamą, kad jos užteks ir rinkimams pasibaigus.

Hju palinko.

– Terminas susijęs su nelaimingu įvykiu, kuris nutiko prieš dvi savaites. Vaikui ketveri metukai. Jis žaidė pievutėje prie namo, bet automobilis užšoko ant kelkraščio ir jį partrenkė. Vairuotojas buvo pagyvenęs žmogus, jį ištiko širdies smūgis. Mirė iš karto. Abi šalys neapsidraudusios. Jeigu motina turėtų kitą išeitį, niekada nesikreiptų į tavo klientą. Ji nenori turėti su juo jokių reikalų, visai kaip jis. Bet vaikas sužeistas baisiai.

Dramondas nusižiovavo.

– Kas nutiko?

– Ties juosmeniu įskilo stuburas. Pažeisti dešinės pusės kremzlės diskai, tad jeigu nebus operuotas, vaiko stuburas iškryps. Reikia labai gero specialisto.

Dramondas siurbtelėjo kavos ir vėl abejingai prabilo:

– Nė viena ligoninė neatsisakytų operuoti tokio vaiko.

– Teisybė, bet motina visą gyvenimą mokėtų skolas. Ji dirba padavėja ir patenka į niekieno teritoriją: uždirba per daug, kad gautų paramą, bet per mažai, kad galėtų sumokėti už sąskaitas. Ligoninė ją jau persekioja. Vaiką tuoj išrašys, ir ji negalės dirbti, nes turės jį slaugyti, taigi pajamos dar sumažės. Negana to, geriausias gydytojas, galintis vaikui padėti, dirba Sent Luise, tad jai teks visai atsisakyti darbo.

– Čia Bostonas. Čia dirba geriausi šalies gydytojai.

– Tik ne šios srities. Teiravausi. Centras – Vašingtono universitetas.

Dramondas susiraukė.

– Kodėl jai reikia geriausio? Ar kuklesnis netiktų?

Hju nusišypsojo.

– Daugeliui tiktų. Bet vaikui, kurio tėvas yra tavo klientas, tikrai ne. Hačinsono sūnus vertas geriausio. Neabejoju, kad Hačas su tuo sutiks.

– Sutiktų, jeigu berniukas būtų jo sūnus. Drįstu lažintis, kad taip nėra.

– Praloši. Įrodymai patikimi.

– Kokie įrodymai?

– Turiu šešis liudytojus, pasirengusius paliudyti, kad tavo klientas minimą vakarą buvo tame bare ir jį aptarnavo mano klientė. Turiu du liudytojus – vienas iš jų filosofijos daktaras. Jie mielai paliudys, kad tą patį vakarą automobilis, atitinkantis tavo kliento automobilio aprašymą, stovėjo aikštelėje prie minimo motelio. Turiu patvirtinimus iš automobilių serviso ir iš motelio.

– Tai ji ten mylėjosi su vairuotoju.

Hju papurtė galvą.

– Yra stebėjimo kameros įrašas. – Leikis šauniai padirbėjo. – Prieš penkerius metus juostos buvo paprastesnės, bet tą motelį kelis kartus buvo apvogę, todėl jau tuomet jie buvo įtaisę vaizdo kameras. Įrašas grūdėtas, bet dėl senatoriaus nesuabejosi.

– Ar žinai, kaip lengva įrašus falsifikuoti?

– Ar žinai, kaip lengva įrodyti, kad įrašas nefalsifikuotas?

Dramondas kelias akimirkas patylėjo.

– Ir viskas?

Hju papurtė galvą. Geriausią kąsnį paliko pabaigai.

– Pasirodo, patirdamas orgazmą senatorius šaukia vieną vardą. Dvi moterys ir mano klientė mielai paliudys. Visos trys mini tą patį vardą.

– Kas tos moterys?

– Nikolė Anastasija ir Veronika Dankan.

Aktorę Nikolę Leikis surado pirmą. Nors jos nuotraukos su senatoriumi niekur nebuvo spausdintos, gandai apie jų ryšį kartais išplaukdavo bulvarinėje spaudoje. Veronika buvo sveikatos apsaugos srities lobistė, ji daug metų artimai dirbo su senatoriumi.

Supratęs, kuo viskas kvepia, Dramondas pakeitė taktiką.

– Kokį vardą jis šaukia? – Kolega jau visai išsibudino.

– Dalijos. – Hju leido jam susivokti. – Juk tai ne senatoriaus žmonos vardas, tiesa? Ir ne jo motinos.

– Dalija? Gal „Tu mano dalia“?

– Dalija. Kai tiek daug moteriškų vardų, kodėl trys nepažįstamos moterys būtų išgalvojusios kaip tik šitą? Kas ta Dalija? Jo pirmoji meilužė? Ilgametė meilė?

– Manau, tas vardas nėra svarbu. Ar turi tiesioginių įrodymų, kad tavo klientė – kuo ji vardu? Kristalė Kostas? – buvo motelio kambaryje su mano klientu?

– Jų nuotraukos lovoje neturiu.

– Ar kas matė juos įeinančius į kambarį arba išeinančius?

– Ne.

– Tada, mano bičiuli, turi tik netiesioginių įrodymų.

– Bet darančių žalą, jeigu byla pateks į teismą, – atsakė Hju nė akimirkos nesudvejojęs, nes jam nuolat tenka dirbti turint tik netiesioginių įrodymų. Kartais jie menki, o kartais ne, kaip dabar.

– Sakei, kad ji nenori teismo, – prabilo Dramondas.

– Nesakiau. Bet jeigu Hačinsonas jo nori, aš pasiruošęs. – Jis pervertė segtuvo lapą, iš kito puslapio išsegė mažą nuotrauką ir padavė per stalą. – Štai tas berniukas.

Dramondas pažiūrėjo į nuotrauką. Akimirką nesugebėjo paslėpti nustebimo, tada grąžino nuotrauką Hju.

– Galiu lažintis, kad bet kurioje šalies mokykloje rasčiau po berniuką, panašų į senatorių.

– Gal ir rastum, – neprieštaravo Hju, – bet ar kuris nors jų būtų gimęs lygiai po devynių mėnesių nuo tos dienos, kai senatorių aptarnavo jo mama, galinti įrodyti, kad motelyje praleido su juo dvi valandas?

– Įrodyti? Pats sakei, kad nėra jų nuotraukų motelio lovoje. Kas galėtų paneigti, kad abu jame buvo su kitais partneriais?

– Štai kas, – atsakė Hju, dirstelėjęs į nuotrauką, gulinčią tarp jų. – Jis mielas berniukas, Denai. Jo motina sakė, kad jam gerai sekėsi spardyti kamuolį. Kitą pavasarį ketino leisti jį į mažųjų futbolo grupę. Bet dabar gali atsitikti, kad jis niekada nežais. Jo ateitis atsidūrė pavojuje. Kai gaus tiek netiesioginių įrodymų, kiek aš pateiksiu, teisėjui bus sunku nuspręsti kitaip.

Dramondas atsiduso.

– Kiek ji nori?

– Ne nori, – pataisė jį Hju. – Jai reikia. Ir pageidautume, kad tie pinigai būtų padėti į patikėjimo teise sąskaitą. Jai pačiai iš Hačinsono nereikia nė skatiko, tik tiek, kiek prireiks sūnui, kad jis vaikščiotų. Ji nesiekia naudos sau.

– Ar dėl to ji jau kilni? Juk miegojo su vedusiu vyru.

– Juk vedęs vyras miegojo su ja. Ji žinojo, kad jis senatorius, nes žmonės bare taip jį vadino, bet ar ji žinojo, kad jis vedęs? Abejoju. Ji abejinga politikai.

– Kiek ji nori? – pakartojo Dramondas.

– Jai reikia, – pataisė Hju. – Milijono.

Dramondas išpūtė akis.

– Į patikėjimo teise sąskaitą, – pridūrė Hju. – Su galimybe gauti daugiau, jeigu vaiko sveikatos būklė pareikalaus.

– Arba ji paskelbs viešai? Juk tai šantažas.

– Ne. Tokia medicinos įstaigų tikrovė.

Dramondas baigė gerti kavą.

– Milijonas dolerių.

– Jis turi. Turi šimtus milijonų.

– Ar dėl to jis lengvas grobis? Milijonas dolerių remiantis jos žodžiu?

– Jeigu netiki jos žodžiu, atlikim DNR tyrimą.

Dramondas nusijuokė negalėdamas patikėti.

– Ar rimtai manai, kad mano klientas eis taip toli?

Hju gūžtelėjo pečiais.

– Turime netiesioginių įkalčių, jų užtektų kelias dienas liudyti teisme. Arba tylus susitarimas, arba DNR tyrimas. Visi sutaupytume laiko, pastangų ir būtų išvengta pažeminimo per teismo procesą. Tyrimas atliekamas greitai. Tavo klientas dažnai būna Bostone. – Hju jautėsi padėties vairininkas. Leido sau būti nuolaidesniam. – Žinau, negali nieko pažadėti nepasitaręs su senatoriumi. Paimk šitą aplanką. Jame visi įrodymai. Kol kas užtektų raštiško pasižadėjimo prisiimti atsakomybę ir pradinės sąskaitos, kad medikai galėtų planuoti tolesnę berniuko gydymo eigą. Mielai viską sutvarkyčiau pagal civilinę teisę ir neabejoju, kad senatorius norėtų to paties. – Jis vėl pastūmė berniuko nuotrauką Dramondui. – Paimk ir ją. Turėtų padėti.

Dramondas spoksojo į nuotrauką.

– Man patinka tavo tėvas, Hju. Patinka tavo dėdė. Todėl noriu būti tikras, jog supranti, kad senatorius nepakenčia tokių kaltinimų. – Jis pakėlė ranką. – Aš tau negrasinu, tik įspėju, kad jeigu toliau jį kaltinsi, o kaltinimai nepasitvirtins, sulauksi atpildo.

Hju darbe pasitaikydavo atvejų, kai jausdavo, jog klientas meluoja. Kristalė ne tokia. Ir pats pabendravo su berniuku.

– Verta rizikuoti, – atsakė ryžtingai. Stodamasis jis prisegė nuotrauką prie medicininių dokumentų, užvertė aplanką ir atkišo Dramondui. – Ačiū, kad atėjai, Denai. Ar sulauksiu iš tavęs žinios savaitės pradžioje?

Dramondas paėmė aplanką.

– Nespausk.

– Senatorius bus Bostone kitą penktadienį, dalyvaus lėšų rinkimo akcijoje.

– Nežinojau.

– Vadinasi, tavęs nėra jo dosniųjų aukotojų sąraše. Galiu susitarti dėl tyrimo jam pageidaujamu laiku.

– O jeigu nuspręs priešintis?

– Ar jam reikia laikraščių antraščių?

– O gal reikia tavo klientei? – Jis kaip sąmokslininkas sukikeno. – Ei, jokia padavėja, išsmunkanti iš baro, kad greitai pasimylėtų vietos motelyje, tikrai nėra miela, nekalta mergelė.

– Ji beveik tokia. Ji gera motina, geras žmogus, o šią akimirką, išvargusi po darbo iki vidurnakčio, ligoninės palatoje stengiasi aprengti sugipsuotą sūnų ir galvoja, už ką keturmečiui teko tokia lemtis. Šiandien berniuką išrašo iš ligoninės, o ji neturi auklės, kuri prižiūrėtų jį su tais įtvarais, todėl neis į darbą – taigi negaus ir atlyginimo. Kitas penktadienis nebus per greitai.

– Kitas penktadienis gali netikti.

– Turės tikti, Denai. Mes negalime laukti. Šiandien ateidamas mane išlaisvinai, nereikės pildyti dokumentų, bet kuo daugiau laiko praeis, tuo reikalas darysis skubesnis. Jeigu neatsiliepsi iki trečiadienio, skambinsiu Harkinso padėjėjui, kad bylą svarstyti paskirtų penktadienį.

– Harkinso? – ne tiek klausė, kiek nusivylė Dramondas.

– Jis geras teisėjas. Tokia byla kaip tik jam.

– Taip, nes jis pats turi neįgalų vaiką.

Hju linktelėjo.

– Tiesa.

Stojo ilga tyla, tada pasigirdo juokas.

– Na tu ir apsukrus.

– Neabejok, – atsakė Hju išlydėdamas Dramondą.

Eidamas atgal į savo kabinetą jautėsi gerai. Jautėsi padaręs įspūdį. Jis viską išdėstė kuo aiškiausiai.

Nusprendęs važiuoti į ligoninę ir pasidalyti naujienomis su Kristale, jis nusileido liftu į garažą ir sėdo į automobilį. Bet išlindęs į dienos šviesą dirstelėjo į laikrodį, apsigalvojo ir pasuko iš miesto.

Prisegta ant kūdikių batuto virtuvės viduryje, Lizė buvo patenkinta. Ją taip užbūrė ryto saulės spindulių virpėjimas ant rankučių, kad Deina nusprendė, jog maudymas palauks. Susidomėjęs vaikas yra laimingas, o pas gydytoją joms reikia būti devintą. Dabar tik pusė aštuonių.

Pažiūrėjusi į laikrodį Deina prisiminė, kad tokiu metu, kai dar buvo artimos, skambindavo Elės Džo pusseserė Ema. Ema gyveno Meino valstijos šiaurėje ir taip ilgai buvo ūkininkė, kad net pardavusi ūkį ir persikėlusi į miestą keldavosi saulei tekant. Deina rastų ją namie.

Ji surinko numerį, kurį vakar nusirašė iš senelės adresų knygelės užlankstytais kampais. Rašydama jautėsi nusikalstanti, bet kitaip negalėjo. Nenumanė, į ką daugiau galėtų kreiptis. Griebdamasi šiaudo Deina važinėjo po miestą apsimetusi, kad nori parodyti Lizę, ir klausinėjo apie Elės Džo šeimą, bet bergždžiai. Niekas jos nepažino prieš jai čionai atsikeliant, o ji čionai atsikraustė tik sutikusi Erlą. Ema vienintelė žino, koks Elės Džo gyvenimas buvo Meine.

– Klausau, – atsiliepė gergždžiantis balsas.

Deina nusprendė, kad tai moteriai turėtų būti apie aštuoniasdešimt.

– Ema! Čia Deina Džozef.

– Kas?

Deina ištarė garsiau:

– Deina Džozef.

Stojo tyla ir pasigirdo atsargus klausimas:

– Ar skambinat dėl mano pusseserės Eleanoros?

– Taip ir ne.

– Ji mirė?

– O Viešpatie, ne! – sušuko Deina. – Jūs taip pagalvojote?

– Ką?

Deina jau šaukė:

– Mano senelė sveika. – Nėra reikalo smulkintis.

– Kai telefonas suskamba ilgai tylėjęs, geros naujienos nelauk, – pasakė Ema kietu Meino akcentu.

– Šį kartą naujienos geros. Aš susilaukiau naujagimės.

Vėl stojo tyla ir pasigirdo dar kimesnis balsas:

– Kiek jai?

– Dvi su puse savaitės.

Moters balsas tapo garsesnis:

– Ir jai gimus niekas man nepaskambino?

Deina ėmė trauktis.

– Atsiprašau. Turėjau begalę rūpesčių. Dar nesiuntinėjome pranešimų apie gimimą. – Ema tikrai buvo Deinos sąraše. Bet ir Elė Džo galėjo jai paskambinti.

– Dalyvavau jūsų vestuvėse, – kalbėjo Ema. – Tavo senelei reikėjo saviškių, o aš simboliškai buvau Džozefų giminaitė. Bet šiaip ji atitvėrė mane nuo savo gyvenimo. Ar žinai, kodėl taip elgėsi?

Deina laukė. Ema tylėjo, todėl ji atsakė:

– Nežinau.

Elė Džo jai kartą sakė, kad Ema gižli senė, pasirengusi įskaudinti kiekvieną, kam pavydi gyvenimo.

– Nes drįsau pasakyti apie jos Erlą tai, kas jai nepatiko, – kalbėjo Ema. – Tas žmogus buvo ne toks, kokiu jį laikė. Ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų.

Deina sulaikė kvapą, tada paklausė:

– Ką turite omeny, sakydama, kad jis buvo ne toks, kokiu jį laikė?

– Dėl dvipatystės.

– Dėl ko?

– Dvipatystės. Bet gal nereikėjo to sakyti. Elė Džo pareiškė man, kad aš pavydžiu, nes ji ištekėjo už gero vyro, o aš visai neištekėjau. Ji pasakė, kad aš bjaurus žmogus – taip ir pavadino, bjauriu žmogumi, ir numetė ragelį.

– Dvipatystė, – pakartojo Deina.

Kvailystė, turint galvoje, kokį senelį ji prisimena. Jis buvo atsidavęs žmonai, dukteriai ir vaikaitei, smulkmeniškai tvarkė viską net tada, kai dėl darbo tekdavo išvykti iš miesto.

Kitame laido gale pasigirdo tylus verkšlenimas.

– Nereikėjo to sakyti. Dabar ji dar labiau ant manęs pyks.

Deina jautė, kad ryšys su moterimi tuoj nutrūks. Ji skubiai paklausė:

– Ar Erlas buvo iš juodaodžių giminės?

– Iš kokios?

– Ar jo giminėje buvo juodaodžių?

Stojo tyla.

– Kalbėjau tik apie dvipatystę.

– O jūsų tėvas? Jūsų dėdė? – Jos dėdė būtų Elės Džo tėvas. – Ar jie turėjo afrikiečių kraujo?

– Koks kraujas? – šaukė senutė. – Ką tu šneki, Deina? – Jos balsas nutolo. – Laba diena. Aš čia! – Ji vėl prisikišo ragelį. – Atvažiavo mano vairuotoja. Ji nuveš mane į miestą rytinės arbatos. Pasakyk Elei Džo, kad ją myliu, kad apgailestauju, jeigu supykdžiau, ir kad ji – vienintelė mano šeima.

– Pasakysiu, – pažadėjo Deina, nors abejojo, ar senutė išgirdo dėdama ragelį.

Ji dar pasėdėjo stebėdama Lizę, galvodama, kad būtų daugiau išpešusi, jeigu būtų kalbėjusios su Ema akis į akį, bet jautė, kad Elę Džo ištiktų smūgis, jeigu apie tai sužinotų. Be to, Deina matė savo senelės tėvų ir senelių nuotraukas. Jie tikrai baltieji. Jeigu kuris jų būtų atrodęs kaip juodukas, Ema būtų supratusi, apie ką Deina kalba.

Ne, Deina nemano, kad Lizės išvaizdos paslaptį iškapstytų senelės Elės giminėje. Gal Erlo giminėje, bet dvipatystė?

Tada ji apsižiūrėjo, kiek valandų. Ji atsegė Lizę, paėmė į glėbį mažą, šiltą ryšulėlį, atidarė stiklines duris ir laikė dukrelę, apšviestą saulės.

– Ak, mama, – murmėjo ji, – ar kada matei mielesnę mergytę? Ar sulaukusi manęs irgi taip jauteisi? O gal tik Lizė tokia ypatinga?

Ji galvojo, kad Lizės bruožai daro ją tokią ypatingą, ir tuo metu suskambėjo telefonas. Grįžusi prie sofos pakėlė bevielį ragelį ir sustingo. Ji pažino teritorijos kodą: 518. Atpažino numerį. Skambina tėvas Džekas.

Ji kuo atsargiau atitraukė nykštį nuo mygtuko „Kalbėti“ ir besidaužančia širdimi laukė, kol skambėjimas liovėsi. Žinutės jis nepaliko.

Bailė, nusprendė ji.

Numetusi ragelį užsinešė dukrelę į viršų. Po kelių minučių jau buvo nurengusi mažylę ir paguldžiusi į vonios kambario kriauklę. Ši, išklota kilpiniu audiniu, kad neslidinėtų, buvo daug patogesnė už jų nusipirktą vonelę, prabangią kaip mersedesas.

Deina pamažu pylė šiltą vandenį ant mažylės.

– Štai taip, – kalbėjo ji. – Ar ne gerumėlis?

Bet Lizė ne visai su ja sutiko. Jos kūnelis buvo įsitempęs, akytės sunerimusios.

Deina maudydama kalbino ją, todėl neišgirdo, kaip privažiavo automobilis. Kai Hju staiga pasirodė prie vonios kambario durų, Deina krūptelėjo.

– Išgąsdinai mane. Nesitikėjau, kad grįši namo. Ar neturėtum būti susitikime?

– Jau buvau. – Kai priėjo prie kriauklės, kurioje Deina muilino mažylei plaukučius, atrodė patenkintas. Lizė raukėsi. – Kas negerai? – paklausė jis.

– Man regis, jai nepatinka būti nuogai, – atsakė Deina.

– Puiku. Gal jai nepatiks ir per visus paauglystės metus?

– Kažin. – Bet jo gera nuotaika užkrėtė ir ją. – Kaip sekėsi?

– Pasakiau viską, ką turėjau pasakyti.

– Ar buvai suprastas?

– Taip. Daviau jam laiko iki pirmadienio, tada turės atsiliepti. Tau paskirtas laikas devintą? – Kai Deina linktelėjo, jis paklausė: – Neprieštarausi, jeigu važiuosiu kartu?

– Žinoma, ne. – Noras dalyvauti mažylę apžiūrint rodė jo jausmus Lizei. – Tu dar nesusipažinai su daktare Vuds.

Hju atidžiai rinko žinias apie pediatrus, lygino išvadas apie juos, rekomendacijas, jų pasiskirstymą pagal grupes, bet tądien, kai Deina ėjo pasikalbėti su Laura Vuds, skubūs reikalai jį sulaikė darbe. Kai daktarė pasirodė ligoninėje Lizės gimimo dieną, Hju ten taip pat nebuvo.

Deina, pildama vandenį iš puodelio, perplovė Lizei plaukučius. Mažylė ėmė verkti.

– Ša, mieloji, ša, jau beveik baigiau.

Ji kuo greičiau užbaigė maudynę. Hju laikė atkišęs rankšluostį, apgaubė juo mergytę ir švelniai kalbindamas nunešė į vaikų kambarį.

Akimirką Deina jautėsi laimingiausia pasaulyje. Kai sutvarkiusi vonią nuėjo į vaikų kambarį, Hju jau buvo aprengęs Lizę. Ji buvo papuošta dovanotu drabužėliu – mažyte suknyte su plokščiomis klostėmis ties pilveliu ir priderintomis kelnytėmis. Drabužėliai buvo balti, su mažytėmis pastelinių spalvų gėlytėmis.

– Ji... tokia... graži, – iškvėpė Deina.

Ne ji viena tai pripažino. Vos nuvykus į kliniką, žmonės garsiai stebėjosi Lizės išvaizda. Sesutė palydėjo juos į gydytojos kabinetą, pamatavo mergytės ūgį, pasvėrė, o tada atėjo Laura ir švelnut švelniausiomis rankomis apžiūrėjo ją vis užduodama įprastus klausimus. Kai baigė, atsigręžė į Deiną ir Hju.

– Ar jūsų klausinėja apie jos odos spalvą?

– Kartais, – atsakė Hju. – Ir išklausėme daugybę paaiškinimų.

– Net neabejoju, – pasakė Laura. – Kol kas Lizei nesvarbu, kokia jos odos spalva, bet tai neamžina. Ateis laikas, kai norėsite pasikalbėti su tėvais, auginančiais maišytos rasės vaikus.

– Vienas gyvena kaimynystėje. Jis mums padeda.

Gydytoja paėmė Lizės aplanką ir pervertė lapą.

– Čia duomenys apie tyrimus, darytus jai ką tik gimus. Visi rezultatai geri. Genetinėmis ligomis neserga, medžiagų apykaita nesutrikusi, skydliaukės funkcija gera. – Ji pakėlė akis į Deiną ir Hju. – Bet jos kraujyje yra pjautuvo pavidalo kraujo kūnelių.

Deinai sustojo širdis.

– Ką tai reiškia?

– Kad apvalūs raudonieji kraujo kūneliai tampa pjautuvo pavidalo ir kraujas sunkiau patenka į kapiliarus. Dėl to gali sutrikti kraujo gamyba ir kilti kitų bėdų.

– Pjautuvinė anemija, – prislėgtu balsu pasakė Hju.

– Taip. Dauguma tokių ligonių yra afrikietiškos kilmės.

– Negali būti, kad Lizė serga, – pasakė Deina. – Ji atrodo tokia... tokia sveikutė.

– Ji neserga, – patvirtino gydytoja. – Jeigu žmogus yra nešiotojas, nebūtinai pats serga. Tik tegu žino apie tai, kai lauksis savo vaikų. Jeigu jos vaiko tėvas irgi bus nešiotojas, jų vaikelis gali susirgti pjautuvine anemija.

– Kodėl taip atsitiko? – paklausė Deina.

– Tai įgimta. Vienas iš dvylikos juodaodžių yra nešiotojas.

– Dėl to nesijaučiu geriau, – įsiterpė Hju. – Ar ji gali susirgti?

– Ne, bet kuo anksčiau liga nustatoma ir naujagimis gydomas antibiotikais, tuo jis būna sveikesnis. Todėl ir tikriname visus kūdikius.

Deina apsiramino.

– Ar ji tokį kraują paveldėjo kartu su odos spalva?

– Tikriausiai taip. Vienas iš jūsų yra nešiotojas.

Deina sunkiai nurijo seilę.

– Nors patys to nežinome?

Gydytoja nusišypsojo.

– Tai ir stengiuosi jums pasakyti. Jei žmogus yra pjautuvinių kraujo kūnelių nešiotojas, jo sveikatai tai neturi jokios įtakos. Tik būsima karta paveldi rizikos veiksnį.

– Tarkim, aš esu nešiotoja, – kalbėjo Deina, – ir jeigu Hju būtų afrikietiškos kilmės, Lizė ta liga galėtų susirgti?

– Tik jeigu Hju irgi būtų nešiotojas.

– Ar baltieji gali būti nešiotojai?

– Itin retai. Jeigu ir pasitaiko, kruopščiau ištyrus paaiškėja, kad kas nors giminėje turėjo protėvių iš Afrikos.

– Mes visi anglosaksai, – pasakė Hju. – O viena šaka – skandinavai.

Laura pažiūrėjo į Deiną.

– Jūs minėjote, kad Lizės bruožai veikiausiai paveldėti iš jūsų giminės. Ir pjautuviniai kraujo kūneliai.

– Tai aš esu nešiotoja.

– Taip.

– Ar negalėjo peršokti per kartą?

– Neperšoko, nes jūsų duktė yra nešiotoja.

– Tai ir vienas iš mano tėvų buvo nešiotojas?

– Taip.

Deina dirstelėjo į Hju.

– Ar mano tėvas sutiks pasitikrinti?

– Jeigu trokš palaikyti santykius, – atsakė Hju. Jis atsisuko į gydytoją. – Kaip vyksta tyrimas?

– Kaip paprastas kraujo tyrimas. Visos laboratorijos jį daro. Kad ir čia, apačioje. Analizė trunka kelias minutes.

– Galėčiau išsitirti dabar? – paklausė Deina ir pažiūrėjo į Hju. – Kaip kitaip drįsčiau prašyti tėvo? – Ji atsisuko į gydytoją. – Norėčiau išsitirti. – Jai būtina sužinoti. Tai būtų pirmas konkretus žingsnis įrodymo link, pirmas atsakymas apie jos šaknis. – Hju čia pabus su dukryte.

Gydytoja parašė nukreipimą ir Deina nuėjo į hematologijos laboratoriją. Vos spėjo pateikti duomenis ir sveikatos draudimo kortelę, ją tuoj pat pakvietė užeiti.

Laborantas paėmė kraujo iš venos greitai, net neskaudėjo. Bet kai jis pasakė rezultatus atiduosiantis gydytojai po kelių dienų, Deina susinervino.

– O ne, – išsiveržė jai. – Man jų reikia tuojau pat. – Iš rezultatų nepaaiškėtų, kas iš protėvių perdavė jai šitą geną, bet, jau daugiau negu dvi savaites kamuojama nežinios, norėjo patvirtinti bent šį faktą. – Daktarė Vuds sakė, kad analizė padaroma greitai. – Ji maldaujamu balsu kreipėsi: – Ar negalima...

Laborantas susiraukė.

– Kai prašau skubėti, ant manęs pyksta.

– Daktarė Vuds sakė, kad užtruks tik kelias minutes. – Na, gal ne visai taip, bet panašiai. – Ji laukia rezultatų. Pasėdėsiu čia, kol bus padaryta, ir pati nunešiu atsakymą.

Vyras pasidavė. Rankoje laikydamas mėgintuvėlius paliepė:

– Grįžkite į viršų. Kai bus gatava, paskambinsiu.

Patenkinta Deina liftu pasikėlė į vaikų gydytojos kabinetą. Hju ir Lizė tebebuvo ten. Hju kalbėjosi su gydytoja apie genetiką. Deina pasilenkė prie mažylės galvutės, užsimerkė ir jautė tik saldų kūdikio kvapą.

Kai suskambėjo telefonas, ji greitai pakėlė galvą. Laura atsiliepė, klausėsi, suraukė kaktą. Dėdama ragelį atrodė suglumusi.

– Tyrimo rezultatas neigiamas.

– Neigiamas?

– Akivaizdu, jūs nesate nešiotoja. – Sakinio prasmė užpildė tylą.

Deina pratrūko:

– Tikriausiai įvyko klaida. Be reikalo juos skubinau.

– Jūs nieko neskubinote. Tik formos pildomos lėtai, pats tyrimas padaromas greitai.

– Gal ne taip įrašė, – nenustygo Deina. – Gal man išsitirti dar kartą?

– Turiu geresnę mintį, – pasakė gydytoja ir parodė pirštu į Hju.

Deina aiktelėjo.

– Tai juokinga.

Bet Hju manė kitaip.

– Nejuokinga. Bent galėsime atmesti tokią prielaidą. – Jis paklausė Lauros: – Ar tikrai vienas iš mūsų yra nešiotojas?

– Tikrai, – atsakė ji rašydama nukreipimą.

Jis išėjo popierėliu nešinas, ir dešimt minučių, kol Laura priėmė kitą pacientą, Deina buvo viena. Ji pamaitino Lizę ne dėl to, kad mažylė buvo išalkusi, o kad pati išsiblaškytų. Kai Hju grįžo, ji laikė mažylę prie peties, kad toji atsiraugėtų.

Deina pakėlė antakius.

– Jie paskambins, – pasakė jis.

– O mes palauksime?

– Taip. Jis prisiminė tave.

Ji glostė Lizei nugarėlę.

– Pjautuviniai kraujo kūneliai.

– Tai dar ne liga, – atsakė Hju atsirėmęs į apžiūros stalą ir sunėręs rankas. – Tik polinkis.

– Negaliu įsivaizduoti, kad trisdešimt ketverius metus nieko apie tai nežinojau.

Durys atsidarė ir įėjo Laura. Ji žiūrėjo į Hju.

– Atsakymas teigiamas.

Deina įsmeigė akis į Hju.

Jis šyptelėjo negalėdamas patikėti.

– Neįmanoma. Kiekvienas mano giminės žmogus registruotas – ištisos kartos.

– Sakau tik tai, ką rodo tyrimas, – pasakė Laura. – Deinos atsakymas neigiamas, jūsų – teigiamas.

– Tikriausiai supainiojo mėginius, – neatlyžo Deina palaikydama Hju. – Arba neteisingai suprato.

Bet Laura purtė galvą.

– Paprašiau laboratorijos vadovo pažiūrėti dar kartą. Hju tyrimo rezultatas tikrai teigiamas.