SEPTINTAS SKYRIUS

Hju išvažiavo namo nusiprausti po dušu ir persirengti, bet visą kelią skambėjo telefonas, draugai jį sveikino ir žadėjo netrukus aplankyti. Sveikinimai liejosi jei ne į telefoną, tai į kišeninį kompiuterį.

Nekantrauju pamatyti naujagimę!

Laukiu, kada aplankysiu mažylę.

Kada galėsime ją pamatyti?

Visi nori ją pamatyti, tai tarsi dovana Deinai ir jam, įrodymas, kad draugams juodu rūpi. Hju turėtų džiūgauti.

Tai kodėl pagalvojus apie dukrelę jam nelinksma, kodėl gerklėje stringa kamuoliukas. Jis tebegirdi nusivylimą Deinos balse ir nenutuokia, ką daryti. Jų meilė atėjo taip lengvai. Jie susituokė praėjus aštuoniems mėnesiams po pirmo susitikimo ir niekada nesidairė atgal. Jis ir dabar nesidairo praeitin. Bet ji, atrodo, atsigręžė.

Ar tavo meilė priklauso nuo rasės?

Nepriklauso, ir jam nepatiko jos klausimas. Jis nėra iš anksto nusistatęs. Deinai užtektų vieno žvilgsnio į jo darbą ir ji įsitikintų, kad nėra nusistatęs.

Ar tavo meilė priklauso nuo rasės?

Vėl girdi tą klausimą, šį kartą jis skamba garsiau, kaip iššūkis. Jeigu norėtų kurstyti ginčą, sakytų, kad ji stengiasi nukreipti dėmesį arba dar blogiau, kai ką nuslėpti.

Hju nenori tuo tikėti. Netiki, kad ji buvo jam neištikima. Ji per karštai jį myli, kad sukeltų jam tokį skausmą – jeigu tai būtų tiesa, skausmas būtų nepakeliamas.

Bet ta graži ruda naujagimės odelė, ir neįmanoma paaiškinti, iš kur tokia spalva. Ar jis neturi teisės klausti? Ar negalima iš krūvos pranešimų šablonų apie gimimą išsirinkti tokį, kuriame nebūtų kūdikio nuotraukos?

Jis įžengė pro virtuvės duris ir pakėlė telefoną. Aparatas įspėjo, kad yra žinučių, bet jis jų neišklausė. Iš karto paskambino į kontorą.

Sekretorė nenudžiugo išgirdusi jo balsą.

– Jūs neturėtumėt dirbti, – barėsi ji. – Turėtumėt būti su Deina ir mažyle. Man uždrausta kalbėti su jumis apie darbą.

Hju neprieštaravo.

– Tada prašau atsakinėti tik taip arba ne. Ar Aleksas susisiekė su Hendersonu Volkeriu?

– Taip.

– Ar nuvažiuos į kalėjimą?

– Ne.

– Ar padėtis pasitaisė?

– Taip.

– Ar Paketo byla atidėta?

– Taip.

– Ar man skambino moteris, kuri galėjo prisistatyti kaip „mama iš sodo“?

– Ne.

– Gerai. Viskas. Šeila, jeigu ta moteris paskambintų, tuojau pat atsiųsk žinutę. Neperduok niekam kitam. Tai asmeninis skambutis.

Jis padėjo ragelį ir pasijuto šiek tiek geriau, bet po kelių sekundžių jį vėl pakėlęs surinko kitą numerį.

– Hamondo apsauga klauso, – pasigirdo pažįstamas, žemas balsas su akcentu.

– Sveikas, Junusai. Čia Hju. Kaip laikaisi?

– Gerai, bičiuli. Senokai nesikalbėjome.

– Aš kaltas. Tiek reikalų. Bet dažnai pagalvoju apie tave. Kaip einasi?

Junusas El Sabvis, gimęs ir augęs Irake, pabėgo iš tėvynės būdamas dvidešimties su viršum metų. Atvyko į Ameriką su jauna žmona ir dviem mergaitėmis norėdamas garantuoti šeimai geresnį gyvenimą. Gavęs Amerikos pilietybę įstojo į policijos akademiją, baigė ją kaip geriausias kurso studentas ir kai bendruomenių policijoje buvo skatinama priimti mažumų atstovus, gavo darbą Bostono policijos skyriuje. Per aštuonerius metus ne kartą buvo minimas kaip gero darbuotojo pavyzdys. Tada atėjo rugsėjo 11-oji, ir reikalai pasikeitė. Skyriuje jis buvo nustumtas į šalį, juo imta nebepasitikėti, nes jis tebepalaiko ryšius su giminėmis Irake. Buvo kalbama, kad pinigai, kuriuos jis kas mėnesį siuntė tėvams, iš tikrųjų buvo skirti teroristams. Dar buvo kalbama, kad jis užkodavęs perduoda svarbią saugumo informaciją. Kai vyriausybė atsisakė kelti kaltinimus, nusprendusi, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjungos bijo labiau negu Junuso, vietos valdžia apkaltino jį narkotikų laikymu.

Hju, patikėjęs Junuso tvirtinimu, kad jį pakišo, buvo jo gynėjas. Prisiekusieji pritarė, ir byla buvo nutraukta. Bet niekas nebuvo apkaltintas įkišęs narkotikų į Junuso spintelę. Junusas buvo grąžintas į tarnybą, bet jo gyvenimas virto pragaru ir galiausiai jis atsistatydino. Dabar jis dirba privačioje apsaugos tarnyboje, priklausančioje Hju šeimai.

– Gerai, – atsakė Junusas. – Mano metų darbas buvo įvertintas puikiai.

– Tikiuosi, padidėjo ir atlyginimas.

– Padidėjo. Jie suprato, kad jeigu jo nepakels, turės aiškintis tau. Ačiū, bičiuli.

– Man nedėkok. Darbą dirbi tu. Kaip laikosi Azhara ir mergaitės?

– Hamdel lah, laikosi gerai. Siba jau paskutinėje klasėje. Nusprendė tapti gydytoja. Nori mokytis Harvarde.

– Puikus pasirinkimas, Junusai.

– Turėtų įstoti. Jau įvyko pokalbis, jos pažymiai geri.

Ryšiai taip pat, pagalvojo Hju ir mintyse pasižadėjo paskambinti priėmimo komisijos vadovui, geram Klarkų šeimos draugui.

– Sakyk man, – kalbėjo Junusas, – kaip laikosi tavo žmona? Ar jau susilaukė vaikučio?

– Taip. Mergytės.

– Hamdel lah ala al salama! Kokia gera naujiena! Azhara apsidžiaugs išgirdusi. Gal netrukus galėsime jas aplankyti?

– Norėčiau.

Dėdamas ragelį Hju šypsojosi. Teismas paskyrė jį ginti Junusą, nes trys advokatai jau buvo atsisakę. Imdamasis tos bylos, jis turėjo priešintis policijos skyriaus, apygardos prokuroro ir FTB valiai. Negavo jokio atlygio, buvo padengtos tik bylos išlaidos, bet užtat patyrė didžiulį pasitenkinimą. Junusas El Sabvis ir darbštus, ir kruopštus. Būtų galėjęs ne tik už šeimą atiduoti gyvybę – ir draugams buvo be galo ištikimas. Jis pelnė visišką Hju palankumą.

Pasijutęs geriau Hju užlipo į viršų nusimaudyti po dušu ir nusiskusti. Atsigaivinęs užsitraukė švarius džinsus, užsivilko marškinėlius, nešvarias paklodes sumetė į skalbyklę ir paklojęs švarias vėl išvažiavo į ligoninę. Pakeliui stabtelėjo prie gėlių parduotuvės balionų, prabangioje parduotuvėje nupirko neįtikimai brangius aplikuotus šliaužtinukus ir užsuko į Deinos mėgstamą Rosie’s café kepto viščiuko salotų.

Kai nuvyko į ligoninę, Deina maitino kūdikį. Vis dar linksmas, jis nusišypsojo, pasižavėjo draugų atsiųstomis gėlėmis, paklausė, kaip ji jaučiasi, ar buvo gydytojas, kada ji galės važiuoti namo. Jis padavė Deinai salotas, paėmė mažylę ir pirmą kartą pakeitė jai sauskelnes.

Jis neužsiminė apie pranešimus, nekalbėjo apie Deinos tėvą ar kitus protėvius. Bet kai paskambino dėdė ir užsipuolė jį dėl Lizės odos spalvos, gera nuotaika išblėso. Tačiau Hju laikėsi tvirtai. Tos temos neliesime, pasakė, ir toliau kalbėjo apie gimimo stebuklą.

Deina pritarė jo džiaugsmui. Šypsojosi. Atsakinėjo į jo klausimus. Bet net valgydama salotas nenuleido akių nuo mergytės. Jis pajuto, kad ji kai ką nutyli.

Vėliau, važiuodamas namo, galvojo tik apie tai. Ne apie Lizės odos spalvą, ne apie dėdės šiurkštumą, ne apie tai, kad tėvai neskambina. Galvoje sukosi viena mintis – jeigu Deina tyli, turi ką slėpti.

Vėlyvą kitos dienos rytą Deina buvo išleista iš ligoninės. Ji vilko mažylę rausvais šliaužtinukais ir ilgokai krapštėsi. Keturios suaugusių žmonių rankos – tiksliau, keturios nepatyrusios dviejų suaugusių žmonių rankos, – nuolat kliudė viena kitai. Bet galiausiai jiems pavyko, ir kai Hju privažiavo, jie nesunkiai įtaisė mažylę ant užpakalinės sėdynės.

Hju šito laukė ir daug kartų regėjo vaizduotėje – jis vežasi žmoną ir dukrelę namo. Iš pradžių jautėsi puikiai, grįžo pakili nuotaika. Deina sėdėjo priekyje šalia jo ir kas minutę jaudindamasi žvilgčiojo atgal į naujagimę.

Paskui mažoji ėmė nerimauti. Hju sustojo. Deina perlipo prie jos. Hju vėl pajudėjo, o mažoji ėmė verkti.

– Kas negerai? – paklausė jis, neramiai dirsčiodamas į veidrodėlį. Ne ką matė, mažylė gulėjo jam už nugaros pasukta į automobilio galą.

– Nežinau, – pasakė Deina.

Ji surado žinduką. Žindukas padėjo, bet tik kelias mylias. Lizė vėl pravirko.

– Gal ji šlapia? – paklausė jis.

– Jeigu ir šlapia, nelabai. Išvažiuodama pakeičiau.

– Tai gal alkana?

– Ji tiesiog nerimsta. Norėčiau paimti ją ant rankų ir palaikyti, bet pavojinga.

– Ir draudžiama, – pridūrė Hju. – Gal sustoti?

– Ne. Greičiau važiuokim namo.

Jis vairavo lydimas liūdno verksmo. Kai iki namų liko penkios minutės kelio, Lizė staiga užmigo.

Elė Džo ir Džiliana Klain jiems įvažiuojant stovėjo prie namo, ir Hju palengvėjo matant, kaip Deina nudžiugo. Šitos dvi patyrusios mamos žino, ko kūdikiai verkia. Be to, jo tėvai neatvyko tokią nepaprastą šeimai dieną, todėl šių moterų dalyvavimas buvo ypač sveikintinas.

Jos perrengė mažylę, padavė ją Deinai maitinti, švelniai kalbino ją ir drąsino abi, nes mažajai nesisekė žįsti. Visai suprantama, kartojo jos. Ji atsigriebs. Na štai, žiūrėkite, puiku. Hju stebėjo ir traukė į save nuo moterų sklindantį ramų jaukumą. Kai Lizė užmigo ir jis pasisiūlė užnešti ją viršun į lovelę, Deina nusprendė pasilikti bendrajame kambaryje.

Moterys paguldė mergytę į pintą lopšį, Deiną įtaisė ant sofos šalia, paėmė krepšį su produktais iš vietos skanėstų parduotuvės ir suruošė priešpiečius. Hju apie juos nebuvo pagalvojęs, todėl apsidžiaugė. Pavalgius sargyba pasikeitė. Į Elės Džo ir Džilianos vietą stojo Tara ir Džuljetė, vėliau – dvi Elės Džo draugės, o po jų – gatvės kaimynės. Visos atėjo pasirengusios padėti, dalytis žiniomis apie naujagimius ir atnešė folija apvyniotus troškintuvus su pietumis visai savaitei.

Kol moterys rūpinosi mažyle, Hju stovėjo atsirėmęs į durų staktą. Jautėsi kaip penktas vežimo ratas, pažemintas į stebėtojus, ir panoro važiuoti į kontorą, ten bent kiek būtų naudingas. Jeigu būtų išvažiavęs, nebūtų girdėjęs jų pokalbių.

Visos sutarė, kad Lizė tikra gražuolė ir labai mielo būdo. Kelios lankytojos ieškojo panašumų: Hju, ji paveldėjo tavo lūpas arba Nosytė tikrai Deinos, nors Hju tų panašumų neįžvelgė. Jos kalbėjo ir apie jos odą, plaukučius, išsijuosusios gyrė. Kokia elegantiška spalva arba Už tokias garbanas daug ką atiduočiau. Žinoma, klausinėjo, iš ko Lizė jas paveldėjo, ir ne viena erzindama dirsčiojo į Hju. Tai kur tu, sakai, buvai prieš devynis mėnesius?

Pirmą kartą Hju nusijuokė, antrą nusišypsojo, o kai išgirdo klausimą trečią kartą, burbtelėjo: „Filadelfijoje.“ Klausėja prapliupo kvatotis, o Deina greitai paaiškino. Kai jis antrą kartą pasakė tą patį, ji dėbtelėjo į jį suirzusi. Bet jis nepriekaištavo sau. Buvo įspėjęs, kad juodu neišvengs klausimų, be to, jam nusibodo vienam būti juokelių objektu.

Apie penktą valandą po pietų pradėjo rinktis Hju draugai. Atėjo keli bendradarbiai, nešini gėlėmis ir dovanomis; apie Lizę atsiliepė džiaugsmingai ir meiliai. Bet vėliau atėjo Hju šeimos draugai, jauni vyrai, su kuriais jis augo. Aišku, jiems jau buvo pranešta apie Lizę, todėl patys norėjo ją pamatyti. Jų smalsumas buvo sumišęs su įtampa. Jie garsiai nekalbėjo nei apie tėvystę, nei apie kūdikio odos spalvą, o toks nutylėjimas savaime buvo reikšmingas.

Krepšinio bičiuliai nebuvo tokie santūrūs. Jie atėjo po šeštos valandos. Keturi aukšti vyrai užsuko pakeliui į savaitės rungtynes. Jie atnešė gėlių Deinai ir šliaužtinukus Lizei. Tyla, stojusi jiems pamačius mergaitę, kėlė juoką.

Hju, vaikine, kas tai?

Deina, lapute. Dirbai su klientu, a? Girdėtos kalbos.

Na, ant mūsų įtarimas nekris, nebent ant Denio. Beje, kur Denis?

Denis, vienintelis juodaodis komandoje, šįvakar giedojo. Kartą per mėnesį eidavo į savo bažnyčios chorą. O Deividas kas kita. Vos krepšininkai sukilo eiti, pro pagrindines duris įžengė Deividas. Žinoma, durys buvo atviros. Žinoma, Deividas ateidavo pas juos kada panorėjęs. Jis gydytojas, nešykštintis apkabinimų. Hju stebėjo, kaip jis glėbesčiuoja ir bučiuoja Deiną, kaip lenkiasi prie lopšio ir spokso į mažylę, tokią panašią į jo dukterį, kad net šventasis nesuabejotų.

Po kelių minučių, einant takeliu, Hju krepšinio bičiulis Tomas paklausė:

– Kokia čia istorija su tuo vaikinu?

– Istorija?

– Jo santykių su Deina. Ar jie dori?

– Visiškai, – atsakė Hju, bet staiga supyko – ant Tomo, tėvų, ant Deivido. Deividas toks geras draugas, kad Hju anksčiau niekada nėra pagalvojęs apie jo odos spalvą. Dabar viskas pasikeitė.

Negana to, kai krepšininkų ketvertukas dingo už posūkio ir Hju pasisuko grįžti, išgirdo šaukiant savo vardą ir pamatė atrisnojančią kaimynę. Monika Frenč juos jau buvo aplankiusi. Jos vyrą retai kada matydavai, tačiau įkopusi į penkto dešimtmečio vidurį moteris turėjo du paauglius, tris šunis, ir to jai pakako. Monika vedėsi šunis, tris dideles akitas. Kai ji sustojo, šunys neramiai ėmė šokčioti aplink ir vos jos nepargriovė.

– Hju, – kreipėsi ji. – Turiu tau kai ką pasakyti. Turbūt nederėtų, bet sąžinė liepia. Ar Deividas jūsų draugas?

– Geriausias, – atsakė Hju supratęs, kur pakryps pokalbis.

Monika buvo nenuorama, vedžiojanti šunis tris kartus per dieną, tad jai buvo vieni niekai stabtelėti ir pranešti nenuovokaus kaimyno labui, kad nudžiūvo jo krūmas, perdegė lemputė virš garažo durų, o už langinės pakibo bičių spiečius.

– Jeigu tai tiesa, – pasakė ji, – tau nėra ko nerimauti, nes geriausias draugas taip nepasielgtų. Bet kai žvilgtelėjau į tą mažulę ir paklausiau savęs, iš ko ji paveldėjo odos spalvą, pamaniau, pasakysiu, kad Deividas dažnai pas jus užeina.

– Na ir kas? – paklausė Hju.

– Tas, kad jis juodaodis.

– Aš irgi pastebėjau.

– Mačiau, jis užsukdavo pas Deiną tau nesant namie.

– Taip, ji man sakė. Ne kad jūs matėt, o kad Deividas užeina.

– Kartais jis išbūna visą valandą.

– Šešiasdešimt minučių? Ne keturiasdešimt penkias ar devyniasdešimt?

Monika spoksojo į jį.

– Gali iš manęs šaipytis, bet man atrodo, kad Deividas įsimylėjęs tavo žmoną.

– Neabejoju, – Hju kalbėjo ramiau, negu jautėsi. – Bet tai dar nereiškia, kad kada nors buvo ją pasiguldęs. Monika, Deina mane myli.

– Bet yra seksas iš meilės ir seksas dėl sekso. Deividas labai seksualus vyras.

– Aha. Tai štai kodėl jūs sekat, kada jis ateina ir išeina. Jis jums patinka, tiesa?

Ji vėl įsispitrijo, o tada iškošė:

– Pamiršk, kad užsiminiau.

Ji trūktelėjo šunis ir leido jiems tempti ją namo. Ir pačiu laiku. Jeigu būtų pastovėjusi dar minutę, būtų pamačiusi gatve atvažiuojantį juodą sedaną. Iš jo išlipo Hju brolis Robertas ir padėjo išlipti dėdei.

Bredlis Klarkas penkeriais metais vyresnis už Itoną, taigi maždaug septyniasdešimt ketverių. Ne toks aukštas ir dailus kaip brolis, bet žandikauliai ir platūs antakiai Klarkų. Fizinio dailumo stygių atsvėrė sumanumas versle. Buvo ir vyresnių Klarkų, į devintą dešimtmetį įžengusių pusbrolių, bet kaip tik Bredlis saugojo šeimos lizdą ir buvo pripažintas jos patriarchu.

Hju žavėjosi dėde. Buvo dėkingas, kad šeimos interesai atiduoti į tokias patikimas rankas.

Vis dėlto to žmogaus jis nemėgo. Laikė jį arogantišku, šiurkščiu, šaltu. Robertas, nuolat dirbantis su juo, – dabar įėjęs į namą ir palikęs Bredlį su Hju ant šaligatvio, – teigė daug kartų matęs jį švelnų. Hju beliko patikėti brolio žodžiais.

Po akimirkos, kai dėdė prasižiojo, tas tikėjimas susvyravo.

– Ką, po galais, iškrėtei tėvui? Jis bjauriausios nuotaikos.

– Apgailestauju, jeigu jis išsiliejo ant tavęs, – atsakė Hju gana pagarbiai, bet neketindamas trauktis. – Jis negražiai kalbėjo apie mano kūdikį.

– Kūdikis tavo?

– Taip.

– Gal nutuoki, iš kur tokia vaiko odos spalva?

– Kūdikis – mergaitė, ir mes spėjame, kad kuris iš Deinos protėvių buvo juodaodis.

– Tai ir Deina yra juodoji.

– Visai kaip tavo vairuotojas, – linksmai pasakė Hju ir pasilenkęs nusišypsojo Kalebui. Ne vieną siaubingai nuobodžią šeimos šventę Hju praleido lauke prie automobilio plepėdamas su Kalebu. – Gal jis norėtų žvilgtelėti į mano dukrelę?

Bredlis atsakė:

– Nereikia, bet aš užeisiu.

Jis jau buvo užlipęs pusę laiptų, tada iš namo išėjo Deividas ir ištiesė jam ranką.

– Pone Klarkai. Deividas Džonsonas. Malonu vėl jus matyti.

Bredlio veidas tebebuvo akmeninis. Ištiesė ranką, atsainiai paspaudė ir įžengė vidun.

Hju tyliai nusikeikė ir pasitrynė skaudantį sprandą.

– Nemalonumai? – paklausė Deividas.

Hju purkštelėjo.

– Bent nematė, kaip buvai ją apkabinęs.

Deividas nutaisė grimasą.

– Ką?

– Ak, liaukis. Man nė kiek nejuokinga.

– Gali paaiškinti?

– Jie mano, kad tėvas esi tu.

Deividas nutaisė grimasą.

– Jie taip mano? Oho. Esu pamalonintas.

– Na taip. Tu pamalonintas, o aš pažemintas. Deina – mano žmona. Labai gerai, jeigu ji tau patinka, bet ar turi įpėdinti į mano namus kaip į savus?

Deividas žengtelėjo atgal ir pakėlė ranką.

– Nenorėjau nieko blogo.

Bet užtvanka pratrūko. Hju nebepajėgė sustoti.

– Kur tavo protas, žmogau? Galim apsimesti, kad nematome, kokia jos odelės spalva, bet tas kūdikis panašesnis į tave, o tu iki ausų įsimylėjęs mano žmoną...

– Pala, Hju. Tavo žmona – mano draugė.

– Tu ją pažįsti ilgiau nei aš, – prisiminė Hju ir pasijuto nejaukiai. – Ar tada tarp jūsų kas nors buvo? Gal saugote kokią paslaptį, gal sutarėt jos neatskleisti?

– Ne.

– Tu draugauji su baltosiomis moterimis. Buvai vedęs baltąją. Mano profesijoje tai vadinama precedentu.

– Nenusišnekėk.

– Tu man nenurodinėsi, ką turiu kalbėti, – įtūžo Hju. – Ji mano žmona!

– Hju, – atvėręs tinklines duris pašaukė Robertas.

Hju pasisuko ir dėbsojo į brolį su dėde. Pasijuto speičiamas į kampą, verčiamas elgtis taip, kaip nenorėtų, bet negalintis pasipriešinti.

Įsmeigęs žvilgsnį į Hju, Deividas įspėjamai pakėlė ranką. Tada nusigręžė ir nulipo laiptais.

– Kas čia vyksta? – paklausė Bredlis valdingu tonu.

Hju atsakė klausimu:

– Matei mano dukterį?

– Taip.

– Ar manai, kad ji mano duktė?

– Ji tikra Džozef.

– O jos tėvas? – paklausė Hju. – Ką manai, kas jis?

– O ką pats manai? – atšovė Bredlis.

– Kol nepradėjot spoksoti į jį, maniau, kad aš, – pasakė jis mostelėdamas galva Deivido namo pusėn. – Bet yra būdas išsiaiškinti. Ar atspėtum, kiek esu užsakęs DNR tyrimų? Žinau, kaip jie daromi ir kas juos daro geriausiai. – Jis praėjo pro juos ir žengė į namą.

Deina buvo pavargusi. Skaudėjo pilvo apačią, krūtys išbrinko. Jai buvo smagu, kad atlėkė draugės, kad aplankė Deividas, bet būtų mielai apsiėjusi be Hju brolio ir dėdės. Robertas surengė švelnumo spektakliuką, o dėdė net nemėgino. Dabar ir Hju... Ką jis čia šneka?

– Noriu atlikti DNR tyrimą. Man jau iki kaklo tų kalbų.

– DNR tyrimą? – Ji nepajėgė suvokti.

– Įrodyti, kad esu Lizės tėvas.

– Ką čia kalbi?

Hju nebesivaldė.

– Kalbu apie Deividą, – atsakė jis niūriai. – Jo vardas nuolat minimas. Noriu išsklaidyti visas abejones.

Deina negalėjo patikėti.

– Kad nebeliktų abejonių?

Mažylė pravirko. Sunkiai atsistojusi nuo sofos, Deina paėmė Lizę iš lopšio. Ji sūpavo mergaitę, bet ši nesiliovė verkusi. Deina įsitaisė tarp pagalvių, pasikėlė marškinėlius, atsisegė liemenėlę ir patrynė speneliu mažylei burnytę. Iš pradžių Lizė nežindo. Muistėsi, ieškojo ir verkė. Deina jau ėmė nerimauti – kažkas negerai, nes, kaip sakė Tara, kūdikiai gimsta mokėdami žįsti, o Lizė vis dar tebesimoko? Iš kažkelinto – dešimto, dvidešimto – karto, kol jai galiausiai pavyksta.

– Kad nebeliktų abejonių, – pakartojo Hju.

Jų žvilgsniai trumpai susitiko, bet nusukdama akis į dukrytę Deina spėjo suprasti, kad jis kalba rimtai.

– Jei bent akimirką patikėjai, kad šitas kūdikis Deivido, jeigu patikėjai, kad galėjau būti su kuo nors kitu, ne su savo vyru, kai kas negerai tarp mūsų, dar blogiau – kažkas nutiko mūsų santuokai. – Jos balsas drebėjo. – Maniau, pasitiki manimi.

– Pasitikiu.

– Bet kaltini mane turėjus meilės romaną su Deividu, – pasakė ji neatitraukdama žvilgsnio nuo Lizės, kad visai nesusigraudintų. – Ir nesakyk man, kad ėmeisi advokato vaidmens, šiuo atveju nepadės. Kalbame apie pasitikėjimą. – Tuoj plauks ašarose. Deina šiaip taip sulaikė jas, bet pritilo. Ji vėl pažvelgė į vyrą. – Kas mums darosi, Hju?

Hju dilbiu persibraukė kaktą ir įsisprendė į klubus.

Deinai plyšo širdis. Čia jos vyras, jos vyras, toks svetimas. Ji tyliai paklausė:

– Nejau tikrai manai, kad ji Deivido duktė?

– Ji ne tokios spalvos kaip aš.

– Ir ne tokios kaip aš. Bet vienas mudviejų nežinome, kokia buvo visų mūsų protėvių spalva. – Ji greitai linktelėjo. – Gerai. Sutinku. Tu žinai. Taigi kažkas iš mano giminės kilęs iš Afrikos. Man dėl to nei šilta, nei šalta. O tau? Argi tai taip svarbu? Juk nesi fanatikas.

– Nepainiok esminių dalykų. Neištikimybė toli gražu ne fanatizmas.

Ji nebesuprato, ką jaučia. Vis dar negali patikėti? Pyktį? Nuoskaudą?

– Tu tikrai galvoji, kad buvau užmezgusi romaną. Jeigu su ta genetikos specialiste būtum kalbėjęs atvirai, ji būtų tave nuraminusi. Ar nereikėtų paieškoti mano tėvo?

Hju pakėlė akis į langą ir žiūrėjo į vandenyną. Kai atsigręžė, Deinai sugniaužė širdį. Jai reikėjo šilumos, bet jos nesulaukė. Priešais ją stovėjo bylą tiriantis advokatas.

– Iš pradžių DNR tyrimas, – pasakė jis. – Jis įrodys, kad esu tėvas.

Deina palinko prie mažylės ir pravirko. Niekada, niekada nebūtų patikėjusi, kad jai taip gali nutikti.

– Įrodys, Deina, – pasakė jis. – Tai vadinama padėties valdymu. Tau nesvarbu, ką žmonės kalba, mes išsiaiškinome, bet man – svarbu. Kol kas nesi pasirengusi ieškoti tėvo. Be to, tai būtų tik adatos ieškojimas šieno kupetoje. Tyrimas būtų greičiausias kelias vienai galimybei atmesti.

Virdama iš pykčio ji pažvelgė į jį.

– Jeigu jau to imiesi, paprašykime ir Deividą pasitikrinti.

– Paprašydami jį įžeistume. Jeigu paskambintume mano genetikos specialistei ir ji patartų jam pasidaryti tyrimą, man būtų gėda.

– O man? – sušnibždėjo Deina į trumpas mergytės garbanėles.

– Negirdžiu.

Akivaizdu, pamanė ji pamažu linguodama.

– Ir dar vienas dalykas, – vėl nesiliovė mygęs Hju. – Tu mažylę maitini. Elė Džo mažylę supa. Džiliana, Tara arba Džuljetė ją perrenginėja. Jeigu aš tėvas, kokios mano pareigos?

Hju jaučiasi atstumtas. Deina svarstė, ar viskas ne dėl to. Paaiškinimas būtų keistas, bet bent koks būtų. Visa kita nesąmonės.

Ji pamaitino Lizę ir padavė ją Hju, tada lėtai užlipo laiptais, nusiprausė po dušu ir pasiėmė mezginį, jai reikėjo užsimiršti. Tik staiga pasirodė, kad niekas nebetinka: siūlai, raštas – niekas. Nepatenkinta ištraukė virbalus iš mezginio ir jį išardė. Užteko truktelėti siūlą ir mezginys ištirpo kaip dar viena iliuzija. Sugrūdusi siūlus į krepšį atvėrė langą, atsigulė ant lovos ir klausėsi bangų mūšos, beviltiškai mėgindama išgirsti motinos balsą. Bet nuo pakrantės neatsklido paguodžiantys žodžiai, ir gumulas gerklėje neišnyko. Kad ir kokie keisti būtų paaiškinimai, tai, ką pasakė Hju, kirto iš pašaknų.

Numestus virbalus galima vėl paimti į rankas, netinkantį drabužį permegzti, nederančius siūlus pakeisti. Žodžiai kas kita. Žodis kaip žvirblis – išlėkė ir nesugrąžinsi.