TREČIAS SKYRIUS

Deinai užteko dirstelėti Hju į veidą ir ji suprato, kas įvyko. Ar jos džiaugsmą užtemdė susirūpinimas? Hju tėvai geri žmonės. Jie dosniai dalija labdarą, kurios diduma tenka bažnyčiai, jie dorai moka mokesčius. Bet gyvenimas jiems patinka toks, koks yra. Bet kokia permaina keltų grėsmę. Deinai teko prikąsti liežuvį kilus triukšmui, kai Saut Šoro miestelis, kuriame gyveno vyresnės kartos Klarkai, balsavo už leidimą įsteigti greitojo maisto valgyklą, nors Itonas, Dorotė ir kiti aukštuomenės atstovai tam prieštaravo. Net mirdami iš bado jie nevalgytų didžiojo mėsainio.

Deinai patinka mėsainiai. Ir seniai susitaikė, kad uošviai jų nemėgsta.

Ne. Jai nesvarbi Hju tėvų nuomonė. Bet jai svarbu, ką galvoja Hju. Nors jis savarankiškas, tėvai veikiausiai sugadino jam nuotaiką.

Aišku, taip ir atsitiko. Jis atrodė išsiblaškęs ir kiek supykęs, nors turėtų juoktis, spausti ją glėbyje, sakyti, kad myli, kaip kartojo mažylei vos gimus.

Deinai to reikia. Ir nors galvoj kirbėjo nerimastingos mintys, buvo pernelyg sustingusi, kad tuo nerimu persiimtų. Hju atvežė mažylę, ir Deina norėjo paimti ją į rankas. Nevalingai pajuto norą ginti ją net nuo tėvo, jeigu prireiktų.

Ji ketino sėstis, bet Hju pamojo gulėti. Kūdikį keliančios jo rankos atrodė keistai didelės. Deina priglaudė prie savęs mažylę ir mėgavosi jos šiluma. Mergytės odelė buvo švari ir lygi, tik akytės traiškanotos. Deina buvo sužavėta.

– Pažiūrėk į jos skruostelius, – sušnibždėjo. – Kokie jie mažyčiai. Kokie dailūs. Ir burnytė.

Net jos odos spalva. Kokia ji, šviesiai ruda? Gelsvai ruda? Ji atsargiai ištraukė mažylės rankutę ir žiūrėjo, kaip piršteliai grabalioja orą ieškodami jos piršto.

– Ar tavo tėvai buvo paėmę ją ant rankų?

– Ne.

– Jie buvo susinervinę.

– Galima ir taip sakyti.

Deina dirstelėjo į jį. Jo akys buvo įsmeigtos į kūdikį.

– Kur jie? – paklausė ji.

– Spėju, išvažiavo namo.

– Jie kaltina mane, tiesa?

– Tas žodis bjaurus, Di.

– Bet jis tinkamas. Pažįstu tavo tėvus. Mūsų mažylės odelė tamsi. Ji paveldėta ne iš jūsų šeimos, taigi iš mano.

Hju pažiūrėjo į ją.

– Taip ir yra?

– Gali būti, – ramiai atsakė Deina. Ji užaugo apsupta neatsakytų klausimų. – Turiu vienintelę tėvo nuotrauką. Matei. Jis baltaodis kaip tu. Bet ar mes žinome, kas buvo nutikę prieš dvi ar tris kartas?

– Kas buvo nutikę mano giminėj, aš žinau.

Taip, tylomis sutiko Deina. Klarkai tuos dalykus atmintinai išmokę. Deja, to nepasakysi apie Džozefus.

– Tavo tėvai kaltina mane. Tikėjosi viena, gavo kita. Jie nesidžiaugia mūsų dukra ir dėl to kaltina mane. O tu?

– Čia netinka žodis kaltinti. Tarsi būtų padaryta kažkas negera.

Deina pažiūrėjo į mažylę, žvelgiančią į ją. Atrodė rami ir patenkinta. Elizabetė Eims Klark ypatinga ir jeigu paveldėjo genus, kurių jie nesitikėjo ją paveldėsiant, tebūnie. Juk ji neturi jokių trūkumų. Ji tobula.

– Ji mūsų kūdikis, – tyliai pasakė Deina. – Ar odos spalva ne tas pat, kaip akių spalva, protas ir charakteris?

– Šiame pasaulyje ne tas pat.

– Nesutinku.

– Tada esi naivi. – Jis atsiduso. Atrodė nuvargęs, ranka nubraukė atgal plaukus, bet kelios trumpos sruogos, visada dengiančios jo kaktą, vėl užkrito. Kai jų žvilgsniai susitiko, Hju akys buvo apsiblaususios. – Mano klientai iš įvairių mažumų, o juodaodžiai teigia, kad jiems gyventi sunkiau. Reikalai šiek tiek pasitaisė ir tebesitaisys, nors kol kas niekas nepasikeitė ir per mūsų gyvenimą nepasikeis.

Deina nutylėjo. Hju – vienas tolerantiškiausių žmonių. Jeigu jis ką teigia, tai tik remdamasis faktais, o ne išankstine nuostata.

Gal ji iš tikrųjų naivi. Tas kūdikis jau savas, bet Deina net verčiama sunkiai atpažintų jame bent vieną savo ar Hju bruožą.

Galvojo apie tai, bet atsivėrė durys ir galvą kyštelėjo Deinos senelė. Pamačiusi jos veidą Deina viską pamiršo, nuotaika pasitaisė akimirksniu.

– Eikš, senele, pažiūrėk į ją! – sušuko ji.

Kai moteris, kuria labiausiai pasitikėjo, priėjo prie jos, akys pritvino ašarų.

Septyniasdešimt ketverių metų Elė Džo tebebuvo graži, žili plaukai vis dar tankūs, persmeigti ant viršugalvio bambukiniais virbais, oda švelni, dėl tvirto stuburo tebetiesi. Atrodė, kad jos gyvenimas praėjo be sukrėtimų, tačiau išvaizda apgaulinga. Ji meistriškai išmoko prisitaikyti, sukūrė sau – ir Deinai – prasmingą, turiningą ir pagarbos vertą gyvenimą.

Artėdama ji plačiai šypsojosi. Ranka braukė rausvą antklodėlę. Senelė sulaikė kvapą ir iškvėpė susižavėjusi.

– Vaje, Deina Džo. Tokios žavingos būtybės man dar neteko matyti.

Deinai pabiro ašaros. Ji stipriai apsivijo senelės kaklą ir raudojo pati nesuprasdama ko. Viena ranka Elė Džo apkabino Deiną, o kita mažylę ir laikė jas, kol dukraitė liovėsi ašarojusi.

Šnirpščiodama Deina paėmė nosinaitę.

– Ir kas man darosi?

– Hormonai, – nustatė Elė Džo, nykščiu įgudusiai braukdama jai paakius. – Kaip jautiesi?

– Dar skauda.

– Hju, reikia ledo, – įsakė Elė Džo. – Deinai reikia sėdėti ant šalto daikto. Gal pasirūpintum?

Deina stebėjo išeinantį Hju. Vos durys užsidarė, atsigręžė į senelę.

– Ką manai?

– Tavo duktė nuostabi.

– Ką manai apie jos odos spalvą?

Elė Džo nemėgino neigti to, ką abi plika akim matė.

– Ji tokia graži ir dėl odos spalvos, bet jeigu klausi, iš ko ją paveldėjo, negaliu tau pasakyti. Kai tavo mama laukėsi, juokaudavo nežinanti, ką pagimdys.

– Ar tavo šeimoje buvo paslapčių?

– Paslapčių?

– Tarkim, įsisūnytas neaiškios kilmės vaikas.

– Ne. Aš žinau, iš kokios šeimos esu kilusi. Mano Erlas žinojo taip pat. Bet tavo mama trumpai pažinojo tavo tėvą. – Kalbėdama ji dirstelėjo po mažyte rausva kepurėle ir patenkinta sušnibždėjo: – Tik pažiūrėk, kokios garbanėlės.

– Mano tėvas nebuvo garbanotas, – pasakė Deina. – Ir nepanašus į Afrikos juoduką.

– Kaip ir Adamas Kleitonas Pauelis, – atsakė močiutė. – Juodaodžiai atstūmė jį, nes jis atrodė kaip baltasis.

– O baltieji priimdavo jį kaip saviškį?

– Dažniausiai taip.

Bet ne visada, padarė išvadą Deina.

– Hju nervinasi.

– Hju? O gal jo tėvai?

– Tėvai, bet persidavė ir jam. – Deinos akys vėl prisipildė ašarų. – Norėčiau, kad jis džiaugtųsi. Juk tai mūsų kūdikis.

Elė Džo ją ramino, paskui pasakė:

– Jis džiaugiasi. Tik stengiasi susitaikyti su tuo, ką mato. Mudvi galėjome laukti netikėtumų. O jis buvo nusiteikęs pamatyti jauniausią Eimsą Klarką.

– Jis norės išsiaiškinti, – spėjo Deina. – Jis jau toks. Nenurims, kol sužinos, iš ko Lizė paveldėjo tokią išvaizdą, taigi ištyrinės kiekvieną mūsų šeimos medžio centimetrą. Ar noriu, kad jis tai darytų? Ar noriu po tokio ilgo laiko susirasti tėvą?

– Ei! – pasigirdo nuo durų smagus šūksmas.

Tara Seiks ir Deina buvo geriausios draugės nuo trejų metukų. Abiejų mamos anksti mirė, jiedvi kartu ištvėrė, regis, niekada nesibaigsiančius mokyklos metus, paauglių berniukų šiurkštumą, abi blaškėsi nežinodamos, kuo nori tapti. Tara vos baigusi koledžą ištekėjo už pianisto, kuris patenkintas gyveno žmonos vaikystės namuose. Tara turi tris vaikus, jaunesnius negu aštuonerių, mokydamasi vakarais gavo apskaitininkės diplomą. Ji dirba ne visą dieną, nekenčia to darbo, bet be jos uždarbio šeima neišgyventų. Vienintelis dalykas, kurio jai nesiseka suvaldyti, savo rusvų plaukų, pusilgių, banguotų, vis atrodo kaip nesišukavusi. Šiaip ji perfekcionistė ir perdėtai didžiuojasi savo gebėjimu žongliruoti gyvenimo smulkmenomis.

Ji irgi mezgėja, Deinos kolegė, kartu kopijuojanti naujus dizainerių modelius. Kiekvieną sezoną jos apeidavo brangiausias moteriškų drabužių parduotuves Bostone ir žymėdavosi pastabas. Tada, nors abi turėjo kitus darbus ir mažai laiko, Deina kurdavo modelius, pagal kuriuos abi megzdavo, kartais vienodus megztinius, paįvairindamos spalvas ir proporcijas. Taros nuojauta parodydavo Deinai, o svarbiausia – Elei Džo, ar mezginys bus paklausus.

Dabar Tara apkabino ją ir aikčiojo prie naujagimės beveik kaip Elė Džo. Bet Deinai nereikėjo klausti, ką Tara mano. Tara atvira, tokia ir turi būti geriausia draugė.

– Oho! – pasakė ji. – Tik pažiūrėkite į jos odelės spalvą. Deina, iš kur, sakei, gavai šitą kūdikį?

– Ji tikriausiai mano nežinomos praeities palikimas, – atsakė Deina ir juokaujant jai palengvėjo. – Hju prislėgtas.

– Kodėl? Negali pasakyti, kad mergytė panaši į jo prosenį ar prosenio tėvą? Beje, kur jis?

– Močiutė išsiuntė ledo.

– Aha. Spėju, kad tau jo jau reikia. Pažiūrėkit į mažylę, ji knirzia. Ji išalkusi.

Deinos krūtys didesnės negu prieš nėštumą, bet ne didesnės negu praėjusią ar aną savaitę.

– Turiu pradėti maitinti ją taip anksti?

– Žinoma. Ji dar nenori pieno, bet tu turi priešpienio.

Deina prasiskleidė chalatą. Tara jai parodė, kaip laikyti mažylę, kad ši galėtų žįsti, bet teko kelias minutes sukioti spenelį, kol pavyko dukrelei įsprausti, ir Deina apstulbo – kaip stipriai mergytė čiulpia.

– Iš kur ji moka?

Tara neatsakė, nes grįžo Hju. Juodu apsikabino, Elė Džo stengėsi pakišti ledą, todėl klausimas buvo užmirštas. Deja, labai greitai abi Deinos mylimos moterys išėjo į darbą ir ji vėl liko viena su Hju.

– Ar ji valgo? – paklausė jis ir susidomėjęs žiūrėjo, o Deina akimirką patikėjo, kad vyras jau pamiršo nepalankų tėvų požiūrį.

– Ji čiulpia. Nors nežinau, kiek ištraukia.

– Ištraukia tiek, kiek jai reikia, – pasigirdo balsas už Hju nugaros.

Atėjo žindymo specialistė, ji prisistatė, paspaudė ir patraukė Deinai krūtis, uždavė kelis klausimus, kai ką pasiūlė ir išėjo.

Deina priglaudė mažylę prie peties ir trynė nugarėlę. Nesulaukusi atsirūgstant, ėmė plekšnoti. Atidžiai pažiūrėjo į dukters veidelį, bet nematė jokių nepasitenkinimo požymių ir glostė vėl.

– Na, – paklausė Hju perdėtai nerūpestingai, – ką sakė Elė Džo?

Klausimas nekaltas, bet būtų buvę geriau, jeigu Hju būtų kalbėjęs apie ką nors kita. Nusiminusi ir staiga be galo pavargusi Deina atsakė:

– Ji stebėjosi visai kaip mes.

– Ar ji numano, iš kur ta spalva?

– Ji ne genetikė.

– Ir nieko neįtaria?

– Ne.

– Gal jai kilo kokia mintis?

Deinai norėjosi verkti.

– Mintis? Kaip pašviesinti kūdikiui odą?

Hju nusuko žvilgsnį ir nuvargęs atsiduso.

– Būtų lengviau, jeigu turėtume kelis atsakymus.

– Paprasčiau būtų paaiškinti tavo tėvams? – paklausė Deina jusdama savo balse kartėlį. Kažkas – ne visai siena – iškilo tarp jų. Iki šiol jie buvo viẽnis.

Jo akys buvo patamsėjusios ir... svetimos.

– Lengviau paaiškinti tavo draugams? – paklausė Deina. – Tavo tėvams būtų lengviau paaiškinti draugams?

– Tu teisi, – pripažino jis. – Klausyk. Baltieji susilaukė juodaodžio kūdikio. Retai taip nutinka ir anaiptol neįprasta. Žmonės klausinės.

– Ar privalome jiems atsakinėti? Tegu mano, ką nori.

– Tikrai manys. Pirmiausia jiems, kaip mamai, šaus mintis, kad laboratorijoje sumaišė mėgintuvėlius.

– Kokioje laboratorijoje?

– Teisingai. Taip jai ir pasakiau, nors tai ne jos reikalas. Bet ji ne vienintelė stebėsis.

– Ar būtų svarbu, jei būčiau pastojusi dirbtinai?

– Ne čia esmė. Man nepatinka, kai žmonės aptarinėja mano asmeninį gyvenimą, o jie aptarinės, kol turės priežastį. Taigi, – jis pakėlė tris pirštus. – Pirmas spėjimas – mėgintuvėlis. – Jis užlenkė pirštą. – Antras – juodaodis giminaitis. – Vėl užlenktas pirštas. – Įtari, koks trečias? – Jis nuleido ranką. – Kad duktė ne mano.

– Ką pasakei?

– Kad ji ne mano.

Deina vos nenusikvatojo.

– Kvailystė. Šitaip niekas nepagalvos.

– Mano tėvai pagalvojo.

Jai atvėpo žandikaulis.

– Tu juokauji?

– Ne. Ir neatmesk tokios galimybės. Tai logiška.

– Logiška? Tavo tėvai pamanė, kad aš turėjau romaną? – Ji pasibaisėjo. – Dėl Dievo meilės, Hju.

– Jeigu taip pagalvojo tėvai, pagalvos ir kiti.

Deina įniršo.

– Nebent tie, kas mūsų nepažįsta. O kas pažįsta, žino, kad mūsų santuoka laiminga. Kad kartu praleidžiame kiekvieną laisvą minutę.

– Ir puikiai prisimena, kad prieš devynis mėnesius visą mėnesį tyriau bylą Filadelfijoje.

Deina neteko žado.

– Oho!

Mažylė atsiliepdama suknirzėjo.

– Aš taip nemanau, Di, – pasakė Hju, bet jo akys vis dar buvo tamsios. – Nemanau. Tik esu priešingo požiūrio gynėjas. Jie svarstys, juolab vaikas gimė dviem savaitėmis anksčiau.

– O tu jiems atšausi, kad tai nesąmonė, – pareiškė Deina.

– Iš kur man žinoti, kas įvyko, kol buvau Filadelfijoje?

– Tau jokia paslaptis, kas vyko to mėnesio savaitgaliais.

– Galėjai visur spėti.

Deina neteko kantrybės.

– Netikiu savo ausimis.

– Sakau tai, ką kalbės kiti.

Deina spoksojo į mažylės veidelį. Mergytė buvo susiraukusi, tuoj tuoj pravirks. Atitraukusi nuo peties ėmė ją supti, bet ši tik dar labiau sunerimo.

– Negi būčiau tokia kvaila, kad užmegzčiau romaną su juodaodžiu ir mėginčiau įtikinti, kad vaikas tavo?

– Gal pati nežinojai, kieno tas vaikas.

– Pala. Vadinasi, tave apgaudinėjau.

Mergytė ėmė garsiai verkti.

– Ko ji verkia? – paklausė Hju.

– Nenumanau. – Deina tvirčiau priglaudė dukrytę, bet nepadėjo. – Gal jaučia, kad aš nusiminusi.

– Gal ji alkana?

– Ką tik maitinau.

– Gal dar neturi pieno? Reikėtų duoti jai mišinėlio.

– Hju, aš turėsiu pieno. Turėsiu daug.

– Gerai. Gal ji šlapia?

Galbūt. Deina apsidairė.

– Aš nieko neturiu. Čia ko nors turėtų būti.

– Kur čia?

– Iš kur man žinoti. Pakviesk seselę.

– Pakviesiu, – pritarė Hju. – Turėtų čia sėdėti. Jei būtume norėję tvarkytis patys, būtume apsistoję Ritz viešbutyje. – Ir jis išėjo pro duris.

Grįžo labai greitai, tad Deina spėjo, kad seselė pati jau skubėjo pas juos. Ji kalbėjo švelniai, raminamai. Paėmė mažylę ir paguldė į lovytę. Atitraukdama spintutės stalčius rodė sauskelnes, tepaliukus, marliukus, tamponėlius, atsirūgimo šluosteles ir kitus daiktelius.

Nuogu užpakaliuku kūdikis jau bliovė, bet seselė ramiai rodė jiems, kaip šluostyti, tepti ir perrengti mažylę. Rodė, kaip prilaikyti galvutę, kaip valyti bambutę.

Seselė išėjo, o Hju stovėjo prie lovytės, užstodamas kortelę su užrašu KLARK. Deja, Deina yra Džozef. O kas šis mažytis, bejėgis kūdikis?