DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Kai sekmadienio rytą aštuntą valandą nuskambėjo skambutis, Hju visai nenudžiugo. Bet kas, turintis smegenų, suprastų, koks brangus yra miegas, jei namie yra naujagimis. Be to, Deina pirmą kartą per tas kelias savaites miega šalimais. Žinoma, gal ji per miegus pasivertė ir prisiglaudė prie jo nejučia, bet po tos nakties, kai gimė Lizė, taip arti dar nėra gulėjusi.

Išsigandusi Deina pašoko.

– Skambina prie durų. Jeigu kas atsitiktų senelei, juk paskambintų telefonu, tiesa?

– Tikriausiai, – sumurmėjo Hju rangydamasis iš po paklodžių. Jis užsitempė džinsus, nušlepsėjo laiptais, atidarė duris ir pasirengė aprėkti tą, kuris stovi už jų.

Robertas puolė pirmas. Jis irgi atrodė kaip ką tik išsiritęs iš lovos.

– Kokios velniavos čia pridirbai?

– Aš?

– Ar žinai, ką tėtis dabar kalba? Kad mes esame juodieji – jis juodasis, tu juodasis, aš juodasis. Ką jam pasakei?

– Aš?

– Viskas prasidėjo nuo tavo vaiko. Tavo žmona miegojo su bala žino kuo. Netikiu tais DNR tyrimais, paklaidos galimybė didžiulė. Tėtis įsiveržė į mano namus prieš valandą, pusę nakties nemiegojo stengdamasis nuspręsti, kada patogiausias laikas man pasakyti, ir nusprendė, kad paryčiais. Hju, kas tau darosi? Bredas niršta, nes tu ketini patraukti į teismą Hačą. Dėl kažkokio vaiko tėvystės? Liaukis. Meilės ryšių apstu. Nesantuokinių vaikų nors vežimu vežk. Bėdos atsiranda tik tada, kai turi tokį brolį kaip maniškis, norintį, kad visi būtų tokie apgailėtini kaip jis.

Deina išdygo šalia Hju ir apkabino jį per liemenį.

– Robertai, – pasisveikino.

– Deina, ar mes galime pasikalbėti vieni? – kirto Robertas. – Čia Hju ir mano reikalas.

Deina nė nekrustelėjo.

– Aš nesu apgailėtinas, – pasakė Hju. – O tai, ką tau sakė tėtis, yra tiesa.

– Liaukis, – šaukė Robertas. – Tokios nesąmonės dar nesu girdėjęs. Juk žinai mūsų šeimos istoriją.

– Meilės ryšių apstu. Pats ką tik sakei.

– Nejau tikrai tiki, kad tėčio mama buvo užmezgusi romaną? Ta ledinė dama? Jeigu ji turėjo santykių ne su seneliu, tai nebent buvo išprievartauta.

– Tas ryšys buvo netrumpas. Turime įrodymų.

– Taip, žinoma. Yra ta sesuo. Tėtis ją minėjo. Ar nemanai, kad ji turi tikslą? Gal siekia garbės būti Itono Klarko giminaite? Na, manęs neįtikinsit. Aš savo vaikams nesakysiu, kad jie juodukai. Nesakysiu žmonėms, su kuriais dirbu, ir tikrai nesakysiu Bredui.

– Tėtis pasakys.

– Tėtis jau įtrauktas į Bredo nedraugų sąrašą, todėl nesvarbu. Bredas supranta, kas darosi. Jis nėra kvailas, aš taip pat.

– Robertai, ar tu fanatikas?

– Ne didesnis už tave.

– Aš fanatikas, – prisipažino Hju ir tuojau pat susigėdo. Bet nebegalėjo atsiimti žodžių. – Fanatikas, – pakartojo jis tyliai. – Kai Lizė gimė, nesidžiaugiau.

– O dabar džiaugiesi, – tyčiojosi Robertas, – nes esi pažangus, net ketini muštis į krūtinę ir kartoti: „Ei, žmonės, aš jūsiškis ir tuo didžiuojuosi.“ O jie tik juoksis, Hju. Na, aš neketinu tapti jų pajuokos objektu. – Jis bedė pirštu. – Tu nori juo tapti? Puiku. Aš tikrai ne. – Jis apsisuko ir triukšmingai nužirgliojo keliuku.

– DNR yra DNR, – pavymui šūktelėjo Hju. – Kaip jį paneigsi?

Robertas atsigręžė.

– Atsakysiu visiems klausiantiems, kad tėtis nuseno, o tu stengiesi pateisinti žmoną. – Jis dėbtelėjo į Deiną. – Tavo tėvas kunigas? Tegu nors ir popiežius. Jūs visi ieškote bėdos. – Jis kilstelėjo rankas ir nuėjo.

Hju žiūrėjo, kaip aptakus juodas BMW dingsta už posūkio.

– Jis apsimetė, kad negirdi apie DNR, – sumurmėjo.

Kai Deina neatsakė, pažvelgė į ją. Ji buvo atitraukusi ranką jam nuo liemens ir susikišusi abi rankas į chalato kišenes.

– Ar sakei tai, ką galvoji? – paklausė ji.

– Apie fanatiškumą? Taip.

– Fanatikas yra netolerantiškas kitiems žmogus. Tu ne toks.

– Fanatikas yra žmogus, kuriam kiti žmonės atrodo menkesni ir ne itin pageidaujami.

– Tu ne toks.

– Taip manai? Nežinau, Di. Galvoju ir šiaip, ir anaip. Pavadinčiau tai arogantiškumu.

– O aš pavadinčiau tikruoju gyvenimu. Kai reikalai liesdavo rasę, visuomet elgdavaisi sąžiningai.

– Kol tokia našta neužgriuvo manęs paties.

– Ką darysi?

Jis žiūrėjo į kelią.

– Robertas mano, kad turime slėpti Tomo giminystę su mūsų šeima. Mano, kad tas ryšys apsunkins jam gyvenimą. Jis sako, kad ieškome bėdos. – Jis pažiūrėjo į žmoną. – Ar tikrai ieškome?

Važiuodama į ligoninę Deina galvojo apie kainą, kurią turi sumokėti ką nors slepiantys žmonės. Ji neabejojo, kad Elei Džo insultą sukėlė įtampa saugant pirmosios Erlo santuokos paslaptį.

Įėjusi į senelės palatą ji sušnibždėjo jos vardą. Elė Džo neatsiliepė. Ji gulėjo vienvietėje palatoje, tyliai pypčiojo vienišas aparatas.

Deina prisitraukė kėdę ir, atsisėdusi prie lovos, rankomis pasirėmė į turėklą. Nors atidėliojo šį apsilankymą, vildamasi, kad nusiramins, jai nepavyko – tebeniršo.

– Turėjai man pasakyti, – šnibždėjo ji. – Turėjai patikėti man senelio Erlo paslaptį. Vis tiek būčiau jį mylėjusi. Nejau manai, kad būtų buvę kitaip?

Elė Džo atsiduso. Deina nesuprato, ar čia atsakymas.

– Ar nepagalvojai, kad saugodama paslaptį ir nervindamasi įsivarysi ligą? – klausė Deina. – Tu slėpei, įtampa augo ir tave ištiko smūgis. Tai neteisinga, senele. Ana žmona – vis labo nesutvarkyti skyrybų dokumentai. Senelis Erlas manė, kad jie sutvarkyti. Kai tave vedė, elgėsi tuo tikėdamas.

Elės Džo lūpos prasivėrė.

– Ar tikrai? – iškvėpė ji.

Deina išsitiesė.

– Atsibudai. Kaip jautiesi?

Senoji moteris neatsimerkė, tik silpna šypsenėlė nuslydo kaire burnos puse.

– Apsvaigusi.

– Gerai, taip ir turi jaustis, – pyko Deina. Juk ne nuo vaistų. – Negerai elgeisi, kad slėpei nuo manęs. Padarei iš musės dramblį.

– Tikrai?

– Senelis Erlas nesiekė dvipatystės. Tai buvo netyčinė klaida. Jis garbingas žmogus.

– Tu įsitikinusi?

– O tu ne?

– Ne. Bet sakyk, kad tu tuo tiki. Tada jausiuosi geriau.

– Ak, senele. – Deina nuliūdo. – Ir visus tuos metus stengeisi save tuo įtikinti?

Deina girdėdavo tik Elės Džo liaupses. Erlas buvo nuostabus, Erlas buvo mylintis vyras, Erlas buvo geras kaip angelas. Visas miestelis tuo tikėjo.

Elė Džo atsimerkė.

– Mane tikriausiai išsiųs į reabilitacijos centrą. – Ji kalbėjo lėtai, sunkiai. – Ar pasirūpinsi Veronika?

Giliai įkvėpusi Deina užgniaužė pyktį.

– Žinoma. Pasirūpinsiu ir parduotuve.

– Veronikos niekur neišsivežk. – Jos kalba darėsi neaiški. – Ji mėgsta savo namus.

– Užvažiuosiu kasdien.

– Pakalbink ją. – Elė Džo užsimerkė. – Bet... nesakyk jai... apie Erlą.

Deina vėl pyktelėjo. Nors jos kalbasi apie katę, jai reikia meluoti.

– Veronika tikriausiai žino. Kai slėpei tuos popierius, ji buvo su tavim palėpėje.

– Ji... nemoka skaityti. Pasirūpink ja, Deina Džo. Ir klausyk... Elizabetės.

Paminėjus mamą pyktis neatslūgo.

– Mamos? – pakartojo Deina. – Mamos, kuri melavo man apie tėvą? Mamos, kuri šitiek metų jį slėpė nuo manęs? Mama nebuvo angelas.

– Nė vienas nesam angelas, – atsidūsėjo Elė Džo.

– Ilsėkis, senele, – kiek piktokai užbaigė Deina ir atsistojo. – Rytoj vėl ateisiu.

– Nepyk...

Bet Deina pyko. Pyko net ant mamos. Ir tai ją liūdino. Ji niršo ant visų ir dėl to jautėsi vieniša. Su šia našta važiuodama namo, ji surinko tėvo Džeko numerį. Jis kunigas. Kunigai išklauso. Paguodžia ir pataria.

– Klausau, – atsiliepė jis.

– Ar mišios baigėsi?

Stojo ilgoka tyla, tada pasigirdo nedrąsus klausimas:

– Deina?

– Taip. Nežinau, kada kunigai yra laisvi.

– Kuo tinkamiausias metas kalbėtis.

– Tada puiku, – pasakė ji. – Tikriausiai.

– Ačiū, kad atskambinai.

– Aš gerai išauklėta.

Jis vėl neskubėjo atsakyti.

– Atrodai supykusi. Ant manęs?

– Ant jūsų, ant mamos. Ant senelės. Ant vyro. Ant šešuro. – Ji atsikvėpė. – Vardyti toliau?

– Nelygu, kaip yra. Ar dar ko nepaminėjai?

Deina šyptelėjo.

– Galėčiau pykti ant anytos, nes kartais ji kvailokai elgiasi su savo vyru, bet šitaip reikalams susiklosčius ji palaiko mane.

– Ar turi galvoje keblumus dėl mažylės rasės?

– Daugiausia juos. – Ji nenorėjo gilintis į tą temą. – O mano vyras keičiasi į gera.

– Kai buvote pas mane, jis man pasirodė šaunus.

– Sakau, jis keičiasi į gera. Pradedu galvoti, kad visos bėdos dėl manęs. Dėl santykių ne tik su juo, bet su visais.

– Ar tavo pyktis turi priežastį?

Ji pagalvojo.

– Manau, taip. Nutinka dalykų, kurių nesitiki ir negali suprasti. Todėl arba neigi juos, meluoji apie juos arba stengiesi suversti atsakomybę kam nors kitam. – Ji susigraudino. – Kodėl žmonės taip elgiasi?

– Todėl, kad netobuli.

– Ar jie nesupranta, kad skaudina kitus?

– Kai pagalvoja blaiviai, supranta.

– Visi mano minėti žmonės yra pasielgę labai savanaudiškai.

– Padarę ką nors neatsižvelgdami į tavo jausmus?

– Taip. Kaip tik taip. – Ji greitai įkvėpė. – Bet pradedu galvoti, kad pati esu savanaudė. Ar tikrai? Ar kai tikiuosi, kad artimi žmonės darydami sprendimus atsižvelgs į mano jausmus, noriu per daug?

– Ne. Turi teisę to tikėtis.

– O jeigu viltys žlunga, ką man daryti?

– Pasikalbėti su jais. Paaiškinti jiems, ką jauti. Tikėtis, kad ateityje jie elgsis kitaip bent tavo atžvilgiu.

Jo balsas ramino.

– Jus to mokė seminarijoje? – paklausė Deina ir jai pasirodė, kad išgirdo kikenant.

– Ne. Mane to išmokė gyvenimas. – Jo balsas surimtėjo. – Deina, nesu tobulas. – Gerasis Viešpats žino, kokių ir kiek klaidų padariau. Tu esi didžiausia klaida. Ak, klaida ne tu, o tai, kaip tada elgiausi. Turėjau susirasti tavo mamą. Turėjau pasidomėti, kaip ji laikosi. Apgailestauju, kad neieškojau. Mane apakino savi norai. Atsiprašau tavęs už tai.

Deina tylėjo. Nežinojo, ką su tuo atsiprašymu daryti. Jautėsi sutrikusi kaip tada, kai mirė mama.

– Gyvenimas susideda iš daugybės „aš turėjau“, – kalbėjo tėvas Džekas. – Bet jie visi susiję su praeitimi. Galima sustoti prie jų, gyventi praeitimi, arba eiti į priekį. Aš noriu eiti į priekį.

– Jūs to išmokote. Jums padėjo tikėjimas.

– Padėjo sveikas protas, bet man ne visada pavyksta. Tarkim, nežinau, kaip susidoroti su naujiena, kad turiu dukterį.

Deinos akys prisipildė ašarų. Ji vairavo tylėdama.

– Norėčiau tave pažinti, – pasakė jis.

– Dabar negaliu apie tai galvoti.

– Bet tu man paskambinai.

Ji paskambino. Įdomu. Deina atsakė:

– Jūs kunigas, o man reikia pagalbos. Aš elgiuosi blogai. Negaliu savim didžiuotis.

– Problemos pripažinimas – pirmas žingsnis. Tu jį žengei.

– O koks kitas žingsnis?

– Atleisti sau. Kaip jau sakiau, Deina. Nė vienas nesame tobulas.

– O kas tada?

– Stenkis iš to išaugti. Jeigu pyksti ant žmogaus, prisiversk surasti tris gerąsias jo savybes.

Iš dešinės Deiną aplenkė didžiulis krovininis automobilis. Ant jo buferio stambiomis raidėmis buvo parašyta: JĖZUS MANE VEDA.

– Ar tai iš Evangelijos? – paklausė ji tėvo Džeko.

Stojo tyla, paskui jis tyliai atsakė:

– Ne. Tai mano žodžiai. Nuolat kartodavau juos savo vaikams. Regis, pagelbėdavo.