Pavojinga viešnagė

Klausimas apie visažinio Dievo žvilgsnį

Toks: ar tai, ką jis numato, būtinai turi tapti tikrove?

O gal leista laisvai pasirinkti, kaip elgtis,

Ko nors imtis arba ne?

Džefrts Čoseris, „Kenterberio pasakojimai“8

Nuolankumas. Nuolankumas ir paklusnumas. Mo nebuvo įgudęs.

„Ar kada nors pastebėjai šiuos bruožus aname pasaulyje, — klausė jis savęs. — Palenk galvą, nestovėk pernelyg išsitempęs, tegu jie žvelgia į tave iš aukšto, net jei esi už juos Ogesnis. Elkis taip, tarsi būtų savaime suprantama, kad jie valdo, o kiti dirba.“

Tai be galo sunku.

— Taigi tu knygrišys, kurio laukia Balbulas, — nužvelgęs juodus Mo rūbus tarė vienas iš vartų sargybinių. — O ką ten dabar veikei prie berniuko? Tau nepatinka mūsų gėdos stulpas?

„Žemiau galvą, Mortimeri! Nagi, suvaidink jiems, kad bijai. Pamiršk savo įtūžį, pamiršk berniuką ir jo inkštimą.“

— Daugiau to nebus.

— Tikrai nebus! Jis... jis atvyksta iš labai toli, — skubiai įsiterpė Fenolijas. — Jam dar reikia priprasti prie mūsų naujojo karaliaus valdymo meno. Bet dabar, jei leisit... Balbulas labai nekantrauja. — Tada jis nusilenkė ir timptelėjo Mo paskui save.

Ombros pilis... Buvo sunku neužsimiršti žingsniuojant per erdvų jos kiemą. Mo prisiminė tiek daug Fenolijo knygos scenų, vykusių šioje vietoje.

— Viešpatėliau, vos ne vos, — sukuždėjo jam Fenolijas pakeliui į arklides. — Nenorėčiau tau dar kartą priminti — čia esi tik knygrišys! Dar bent kartą suvaidinsi Kėkštą, ir tu lavonas! Po galais, Mortimeri, visai nenorėjau sutikti, kad tu čia ateitum. Tik pažvelk, kiek kareivių aplink. Jautiesi tarsi Nakties pilyje!

— O ne, patikėk, vis dėlto jos gerokai skiriasi, — tyliai paprieštaravo Mo ir pamėgino susivaldyti nepažvelgęs į galvas, pamautas aukštai ant pilies kuorų. Dvi iš jų — Juodojo Princo vyrų, bet nebūtų jų pažinęs, jei Stipruolis nebūtų papasakojęs apie tų vyrų likimą.

— Iš tavo aprašymo įsivaizdavau šią pilį kitaip, — sukuždėjo Mo Fenolijui.

— Nėra ką ir kalbėti, — atrėžė tasai. — Pirmiausia Kosimas liepė viską perstatyti, o dabar Kikilis visur kišasi. Liepė nudraskyti auksinių tošinukių lizdus, o tik pažvelk į tą galybę pašiūrių, suręstų tam, ką prisigrobi, krauti! Aš klausiu savęs, ar Žalčiagalvis pastebėjo, kad tik nedidelė dalis turtų pasiekia Nakties pilį. Jei taip, tai netrukus jo svainis susilauks nemalonumų.

— Taigi, Kikilis ganėtinai įžūlus. — Mo nunarino galvą, nes prie jų prisiartino pora arklininkų. Netgi jie buvo ginkluoti. Jei kas nors jį tikrai atpažintų, peilis ne kaži kuo pasitarnautų.

— Sulaikėme keletą vežimų, vykusių į Nakties pilį, — toliau tyliai kalbėjo Mo, kai tarnai nutolo, — ir kaskart gerokai nuvildavo tai, ką rasdavome skryniose.

Fenolijas įsistebeilijo į Mo.

— Tu tikrai tuo užsiimi?

— Kuo?

Senukas neramiai apsidairė, bet, regis, į juos niekas nekreipė dėmesio.

— Na, visais tais dalykais, apie kuriuos dainuojama, — sukuždėjo jis. — Mmm... dauguma dainų blogai surimuotos, bet Kėkštas — vis dar mano sugalvotas veikėjas, taigi... Koks tai jausmas? Kaip jautiesi jį vaidindamas?

Pro šalį tarnaitė nunešė dvi papjautas žąsis. Kraujas lašėjo ant grindinio. Mo nusigręžė.

— Vaidinu? Ar visa tai tau vis dar vaidinimas? — Jo žodžiai nuskambėjo aštriau, nei ketino.

Kartais Mo tikrai kažin ką būtų atidavęs už tai, kad galėtų skaityti mintis Fenolijo galvoje. Ir kas žino — gal vieną gražią dieną tikrai perskaitys, juodu ant balto popieriaus, ir suras ten save, apsuptą žodžių, tarsi musę seno voro tinkle.

— Na taip, pripažįstu, tai jau pavojingas žaidimas, bet aš išties džiaugiuosi, kad tu ėmeisi šio vaidmens! Negi aš nebuvau teisus? Šiam pasauliui reikia Kė...

Mo perspėjamai žvilgtelėjo į senuką. Pro juos ėjo pulkas kareivių, ir Fenolijas nurijo tą vardą, kurį dar taip neseniai užrašė ant pergamento lakštelio. Tačiau šypsena, su kuria jis palydėjo tolstančius kareivius, buvo tarsi vyro, savo priešų namuose paslėpusio sprogmenų ir su pasimėgavimu vaikštančio tarp priešų, nes niekas nepažįsta sprogdintojo.

Blogas senas žmogus.

Mo teko pripažinti, kad ir vidinė pilis nebeatrodo taip, kaip ją aprašė Fenolijas. Jis tyliai pakartojo kitados perskaitytus žodžius: „Lašininio žmona užsodino sodą, nes jai pabodo pilki ją supantys akmenys. Prisodino gėlių iš svetimų kraštų, jų žiedai nukeldavo į svajas apie tolimas jūras, nepažįstamus miestus ir kalnus, kuriuose slepiasi drakonai. Ji priveisė paukščių geltonomis krūtinėlėmis, jie tupėjo medžiuose tarsi plunksnuoti vaisiai, ir pasodino sodinuką iš Miško be kelio ir takelio, kurio lapai kalbėjosi su mėnuliu.“

Fenolijas sutrikęs pažvelgė į Mo.

— Taip, moku tavo knygą atmintinai, — tarė Mo. — Negi pamiršai, kiek kartų skaičiau ją garsiai, kai tavieji žodžiai prarijo mano žmoną?

Geltonkrūtiniai paukščiai dingo ir iš vidinio pilies kiemo. Viename akmeniniame baseine atsispindėjo Kikilio skulptūra, o medis, kalbantis su mėnuliu, jei toks kada ir augo, tai dabar jau veikiausiai nukirstas. Ten, kur kitados žaliavo sodas, dabar buvo šunų voljerai, naujojo Ombros valdovo medžiokliniai šunes uosdami spaudė nosis prie pasidabruotų virbų. „Čia jau seniai nebe tavo istorija, senuk, — pagalvojo Mo, žengdamas kartu su Fenoliju artyn pilies. — Bet kas tuomet ją pasakoja? Negi Orfėjas? O gal pasakotojo vaidmens ėmėsi Žalčiagalvis, ir rašo šią istoriją ne rašalu ir plunksna, o krauju ir geležimi?“

Pas Balbulą juos palydėjo Tulijas, gauruotaveidis pažas, apie kurį Fenolijo knygoje buvo rašoma, kad jo tėvas kaukas, o motina — pelkių bobelė.

— Kaip tau sekasi? — paklausė Fenolijas Tuliją, kai šis vedė juos per koridorius. Tarsi jį kada būtų dominę, kaip sekasi jo kūriniams.

Tulijas tik gūžtelėjo pečiais.

— Jie mane vaikosi, — atsakė vos girdimai. — Mūsų naujojo valdovo draugai. O draugų jis turi daug. Vaiko mane po koridorius arba uždaro pas šunis, tik Violantė mane saugo. Taip, ji tai saugo, nors jos sūnus kone blogiausias iš visų.

— Jos sūnus? — sukuždėjo Mo Fenolijui.

— Taip, negi Megė tau apie jį nepasakojo? — kuždomis atsakė senukas. — Jakopas — tikras šėtono išpera. Sumažintas senelis, nors diena iš dienos darosi panašesnis ir į tėvą. Dėl Kosimo neišliejo nė vienos ašaros. Priešingai — vieną akmeninį jo atvaizdą požemyje ištepliojo Balbulo dažais, o vakarais, užuot įsitaisęs motinai ant kelių, sėdi šalia Kikilio arba Suodžių Paukščio. Sakoma, kad šnipinėja juos savo seneliui.

Apie duris, prie kurių įveikęs begalę stačių pakopų kiek uždusęs stabtelėjo Tulijas, Fenolijo knygoje Mo nieko nebuvo skaitęs. Jis nevalingai kilstelėjo ranką ir perbraukė raides, kuriomis jos buvo išrašytos. „Jos tokios nuostabios, Mo, — kitados kuždėjo jam Megė, kai jiedu tupėjo įkalinti Nakties pilies bokšte, — susipynusios, tarsi ant medžio jas kas būtų išrašęs skystu sidabru.“

Tulijas kilstelėjo mažą gauruotą kumštuką ir pabeldė. Balsas, pakvietęs juos užeiti, galėjo būti tik Balbulo — šaltas pasipūtusio savimylos balsas... Geriausią šio pasaulio knygų iliustruotoją Megė apibūdino ne pačiais maloniausiais žodžiais. Tulijas pasistiebė, suėmė rankeną — ir nusigandęs vėl ją paleido.

— Tulijau! — Laiptuose nuskambėjęs balsas atrodė labai jaunas, bet pratęs įsakinėti. — Tulijau, kur tu nulindai! Turi laikyti Suodžių Paukščiui deglus.

— Jakopas! — Tulijas tarė tą vardą taip, lyg galėtų užsikrėsti mirtina liga. Susigūžė ir nevalingai užlindo Mo už nugaros.

Laiptais aukštyn skubinosi berniokas, gal šešerių septynerių. Mo niekada nematė Kosimo Gražiojo — Kikilis paliepė sudaužyti visas jo skulptūras, tačiau Baptistą tebeturėjo kelias monetas su jo atvaizdu. Veidas per daug gražus, kad būtų tikras, taip jį apibūdindavo daugelis. Sūnus, regis, paveldėjo šį grožį, bet vis dar apskritame vaiko veidelyje jis dar tik skleidėsi. Tai nebuvo mielas veidelis. Akys skvarbios, lūpos niaurios tarsi senstelėjusio vyro. Juoda tunika siuvinėta liežuvį kaišiojančiu herbiniu jo senelio gyvūnu. Vaiko diržas buvo ištapytas sidabrinėmis angimis, o ant odinės virvelės, kurią dėvėjo ant kaklo, kabaldžiavo sidabrinė nosis — skiriamasis Fleitininko ženklas.

Fenolijas perspėdamas žvilgtelėjo į Mo ir atsistojo priešais jį, tarsi šitaip galėtų apsaugoti nuo berniuko.

„Turi laikyti Suodžių Paukščiui deglus.“ Kas toliau, Mo? Jis nejučia žvilgtelėjo laiptais žemyn, bet Jakopas, regis, atbėgo vienas, o ši pilis didelė. Ir vis dėlto Mo ranka slystelėjo prie diržo.

— Kas čia? — Vaikiškas buvo tik užsispyrimas balse. Užkopęs laiptais Jakopas sunkiai alsavo.

— Tai... ėėėė... tai naujasis knygrišys, mano prince! — nusilenkdamas atsakė Fenolijas. — Jūs veikiausiai prisimenat, kaip dažnai Balbulas skundėsi netikšomis vietiniais knygrišiais!

— O šitas neva geresnis? — Jakopas susikryžiavo ant krūtinės trumpas rankutes. — Neatrodo panašus į knygrišį. Knygrišiai paprastai seni ir blyškūs, nes amžiais sėdi užsidarę.

— O, retsykiais ir mes išeinam laukan, — atsakė Mo, — nusipirkti geriausios odos, naujų antspaudų, gero peilio ar pergamento saulėje išdžiovinti, jei jis sušlampa.

Mo niekaip negalėjo pajusti baimės berniukui, nors ir girdėjo apie jį daug blogo. Kosimo sūnus priminė jam vieną vaiką, su kuriuo jis lankė mokyklą, — jam teko nedalia būti mokyklos direktoriaus sūnumi. Stypinėdavo po kiemą tarsi savo tėčio kopija, bijodamas visų ir kiekvieno. „Gražu, gražu, Mortimeri, — galvojo Mo, — bet tai tebuvo mokyklos direktoriaus sūnus. O šitas — Žalčiagalvio vaikaitis, taigi saugokis.“

Jakopas suraukė kaktą ir su panieka dėbtelėjo į Mo. Veikiausiai jam nepatiko, kad vyriškis gerokai už jį aukštesnis.

— Tu nenusilenkei! Privalai man lenktis.

Mo pajuto perspėjantį Fenolijo žvilgsnį ir palenkė galvą.

— Mano prince.

Sunku. Mielai būtų nusivijęs berniuką per pilies koridorius, kaip vaikydavosi Mėgę Elinoros namuose, — vien tam, kad pamatytų, gal vis dėlto pasirodys jame vaikas, taip rūpestingai besislepiantis už senelio pozų.

Jakopas priėmė nusilenkimą kilniadvasiškai linktelėdamas, o Mo nunarino galvą, kad vaikas nepamatytų jo šypsnio.

— Mano senelis pykstasi su viena knyga, — išdidžiai pareiškė Jakopas. — Labai pykstasi. Gal tu jam pagelbėsi.

Pykstasi su knyga. Mo pajuto, kaip jo širdis ėmė daužytis. Regis, vėl mato priešais save tą knygą, pajuto popierių tarp pirštų. Tiek daug baltų puslapių...

— Mano senelis dėl tos knygos paliepė pakarti ne vieną knygrišį. — Jakopas nužvelgė Mo tarsi svarstydamas, kokio dydžio turėtų būti kilpa, kad tiktų jo kaklui. — Vienam netgi paliepė nulupti odą, nes šis pažadėjo pagydysiąs knygą. O tu vis tiek nori bandyti? Bet turėtum joti su manim į Nakties pilį, kad senelis pamatytų, jog ai tave suradau, o ne Kikilis.

Mo nespėjo atsakyti — atsivėrė raidėmis išrašytos durys, ir pro jas žengė įniršęs vyras.

— Kas čia dedasi? — užriko jis ant Tulijaus. — Kažkas beldžia, bet neužeina. Triukšmauja taip, kad man teptukai iš rankų slysta. Jei šitie svečiai, kaip spėju, ne pas mane, tai tikrai būčiau dėkingas visiems čia susirinkusiems, jei tęstumėt pašnekesį kur nors kitur. Šioje pilyje daugiau nei reikia kambarių, kuriuose nieko nedirbama.

Balbulas... Megė jį labai taikliai apibūdino. Nežymus šveplavimas, trumpa nosis, pilni skruostai, tamsiai rudi plaukai, virš kaktos jau pradedantys retėti, nors jis dar visai jaunas vyras. Knygų dailininkas, o sprendžiant pagal darbus, kuriuos matė Mo, vienas geriausių, kokių tik yra šiame ar kitame pasaulyje. Mo pamiršo Jakopą ir Fenoliją, pamiršo gėdos stulpą ir berniuką prie jo, kareivius kieme, apačioje, ir Suodžių Paukštį. Jis tenorėjo vieno — patekti anapus šių durų. Vien žvilgtelėjus į dirbtuvę per Balbulo petį Mo širdis ėmė blaškytis it mažo berniuko. Lygiai taip ji daužėsi, kai jam į rankas pirmą kartą pateko Balbulo knyga, — įkalintam Nakties pilyje, gresiant mirčiai. Visa pamiršo pamatęs šio vyro darbus. Raidės, tokios grakščios, tarsi žmogaus ranka nežinotų įprastesnio užsiėmimo nei rašymas, o kur dar paveikslai! Gyvas, alsuojantis pergamentas!

— Aš šnekuosi kur ir kada panorėjęs! Aš Žalčiagalvio vaikaitis! — Jakopo balsas tapo spigus. — Tuojau pat pranešiu savo dėdei, koks tu vėl buvai įžūlus! Pasakysiu jam, kad atimtų iš tavęs visus teptukus! — Dar kartą žvilgtelėjęs į Balbulą Jakopas nusisuko. — Eikš, Tulijau! Arba paliepsiu tave uždaryti pas šunis!

Mažaūgis pažas įtraukęs galvą žingtelėjo prie Jakopo, ir Žalčiagalvio vaikaitis dar kartą nužvelgė Mo nuo galvos iki kojų, tada nusigręžė ir pasileido laiptais žemyn — staiga vis dėlto pasirodė besąs tik vaikas, skubantis į spektaklį.

— Reiktų dingti, Mortimeri! — sukuždėjo Fenolijas. — Nevertėjo tau čia eiti. Čia juk yra Suodžių Paukštis! Tai negerai, visai negerai.

Tačiau Balbulas jau nekantriai mojo naujajam knygrišiui užeiti į dirbtuvę. Kodėl dabar Mo turėtų rūpėti kažkoks Suodžių Paukštis? Jis galėjo galvoti tik apie tai, kas laukia už raidėmis išrašytų durų.

Kiek savo gyvenimo valandų Mo praleido apžiūrinėdamas iliuminuotojų darbus, žemai palinkęs prie dėmėtų puslapių, kol įskausdavo nugara, sekdamas pro didinamąjį stiklą kiekvieną teptuko brūkštelėjimą ir klausdamas savęs, kaip galima ant pergamento išburti tokius dalykus — tuos smulkučius veidelius, tuos fantastinius gyvūnus, kraštovaizdžius, gėles... mažutėlius drakonus, vabzdžius, tokius tikroviškus, kad regis, tuoj išropos iš puslapių, raides, taip meniškai susivijusias, tarsi jų linijos pradėjo augti popieriuje.

Ar visa tai yra ant pultų dirbtuvėje?

Galbūt. Tačiau Balbulas stovėjo prie savo darbo tarsi sargybinis, o akys tokios bereikšmės, kad Mo net paklausė savęs, kaip vyras, šitaip šaltai žvelgiantis į pasaulį, gali nutapyti tokius paveikslus. Paveikslus, kupinus jėgos ir ugnies...

— Rašalo Audėjau. — Balbulas linktelėjo Fenolijui, žvelgdamas tokiu žvilgsniu, pro kurį, regis, neprasprūsta niekas — nei neskustas smakras, nei paraudusios akys, nei senuko širdies nuovargis. „O ką jis manyje pastebės?“ — pagalvojo Mo.

— Taigi jūs tasai knygrišys? — Balbulas nužvelgė jį taip nuodugniai, tarsi ketintų pavaizduoti pergamente. — Fenolijas pasakoja tiesiog neįtikėtinus dalykus apie jūsų meną.

— Tikrai? — Mo balsas vis tiek suskambo abejingai. Jis troško pagaliau išvysti tuos paveikslus, bet iliuminuotojas tarsi netyčia užstojo jam vaizdą. Ką visa tai reiškia? „Leisk man pagaliau pamatyti tavo darbus! — galvojo Mo. — Turėtum jaustis pamalonintas, kad atvykau čia dėl jų, nors ir rizikuoju savo galva. Dievaži, tie teptukai tikrai vos įžiūrimi. O štai tenai dažai...“

Fenolijas perspėdamas bakstelėjo Mo alkūne, ir jis nenoromis atplėšė žvilgsnį nuo tų stebuklų ir pažvelgė Balbului į bereikšmes akis.

— Atleiskit. Taip, aš knygrišys, ir jūs tikriausiai norėsit išvysti mano darbų pavyzdžius. Neturiu ypač gerų medžiagų, bet... — Jis kyštelėjo ranką po apsiaustu, pasiūtu Baptistos (tikrai nebuvo lengva privogti šitiek juodos medžiagos), bet Balbulas papurtė galvą.

— Nereikia man įrodinėti, ką mokat, — tarė jis, neišleisdamas Mo iš akių. — Tadėjas, Nakties pilies bibliotekininkas, man smulkiai nupasakojo, kaip įspūdingai jūs tenai pademonstravote savo gebėjimus.

Žuvęs.

Dabar jis žuvęs.

Mo pajuto pasibaisėjusį Fenolijo žvilgsnį. „Taip, žiūrėk į mane! — galvojo jis. — Negi man ant kaktos juodu rašalu jau parašyta „lengvabūdis kvailys“?“

Tačiau Balbulas šypsojosi. Jo šypsena buvo lygiai tokia pat bereikšmė kaip žvilgsnis.

— Taip, Tadėjas man labai išsamiai apie jus papasakojo. — Megė tikrai gerai pamėgdžiojo, kaip jo liežuvis kalbant remiasi į dantis. — Tiesą sakant, jis labai jau santūrus vyras, bet pagyrų giesmę apie jus netgi raštiškai išguldė. Na, juk ne kiekvienas jūsų amato meistras sugeba į knygą įrišti pačią mirtį, tiesa?

Fenolijas taip stipriai įsikibo Mo į ranką, kad šis aiškiai pajuto senuko baimę. Ką jis sau galvoja? Kad jie paprasčiausiai apsisuks ir maus pro duris? Ten jau tikrai stovi sargyba, o jei ir ne, tai kareiviai stoviniuoja laiptų apačioje. Kaip lengvai priprantama prie to, kad jie gali pasirodyti bet kurią akimirką, ir turi teisę nebaudžiami tave sučiupti, įkalinti, užmušti.

Kaip švyti Balbulo dažai! Cinoberis, siena, umbros ruda. Kokios jos gražios... Grožis, įviliojęs jį į spąstus. Dauguma paukščių sugaunami duona ir keliais gardžiais grūdeliais, o Kėkštą pagavo raidėmis ir paveikslėliais.

— Tikrai nenutuokiu, apie ką jūs kalbat, didžiai gerbiamas Balbulai, — pralemeno Fenolijas. Pirštais tebegniaužė Mo ranką. — Tasai... ėėė... bibliotekininkas iš Nakties pilies... Ne. Ne, Mortimeris niekuomet nedirbo kitoje Miško pusėje. Jis atvyksta iš... šiaurės, taip, taip.

Kaip prastai tas senukas meluoja. Argi nereikia mokėti ir meluoti, jei jau kuri istorijas?

Kad ir kaip ten būtų, Mo irgi visai nemokėjo meluoti, tad tylėjo. Tylėjo ir keiksnojo savo smalsumą, savo nekantrą, savo lengvapėdiškumą, o Balbulas vis dar nenuleido nuo jo akių. Kaip Mo galėjo pagalvoti, kad gali tiesiog nusimesti vaidmenį, laukusį jo šiame pasaulyje, apsivilkdamas keletą tamsių drabužių? Kaip jis galėjo patikėti, kad būdamas įklimpęs iki kaklo šioje istorijoje Ombros pilyje kelioms valandoms gali vėl tapti Mortimeriu, knygrišiu?

— Ak, nutilkit pagaliau, Rašalo Audėjau! — pakėlė balsą Balbulas. — Kokiu kvailiu mane laikot? Žinoma, iškart supratau, apie ką kalbama, kai apie jį papasakojot. Tikras savo amato meistras. Argi ne šitaip pasakėt? Taip, žodžiai gali ir išduoti, jūs tai turėtumėt žinoti.

Fenolijas tylėjo. O Mo siektelėjo peilio. Peilį jam padovanojo Juodasis Princas, kai jie ištrūko iš Angių kalno. „Nuo šiol visada turėk su savim, — pasakė tada, — net kai gulsi miegoti.“ Mo klausė jo patarimo, bet kuo jam čia peilis pagelbės? Juk žus dar laiptų apačios nepasiekęs. Kas žino, gal netgi Jakopas atpažino, kas stovi priešais jį, ir sukėlė dar daugiau triukšmo. Greičiau, čionai! Kėkštas savo noru įlėkė į spąstus. „Labai apgailestauju, Mege, — pagalvojo Mo. — Tavo tėvas kvailys. Tu jį iš Nakties pilies išvadavai vien tam, kad leistųsi pagaunamas kitoje pilyje!“ Kodėl jis jos neklausė, kai Megė pamatė turgaus aikštėje Suodžių Paukštį?

Ar Fenolijas parašė bent vieną giesmę apie Kėkšto baimę? Ji nekyla, kai reikia kautis. O ne. Ji kyla pagalvojus apie pančius, apie grandines ir kalėjimą bei nusiminimą už užšautų durų. Taip, kaip dabar. Mo jautė baimės skonį ant liežuvio galo, jautė ją skrandyje ir keliuose. „Na, iliuminuotojo dirbtuvė bent jau tinkama vieta knygrišiui mirti“, — pagalvojo sau. Bet grįžo Kėkštas ir keikė knygrišį bei jo lengvapėdiškumą.

— Ar žinote, kas labiausiai sukrėtė Tadėją? — Balbulas nuo rankovės nusibraukė dažų miltelių likučius. Tamsiai mėlyno aksomo drabužiai buvo apkibę jais tarsi geltonomis žiedadulkėmis. — Jūsų rankos. Jam buvo keista, kad rankos, kurios geba žudyti, moka šitaip atsargiai elgtis su knygos lapais. Jūsų rankos išties dailios. O štai pasižiūrėkit į manąsias! — Balbulas išskėtė pirštus ir pasibjaurėdamas nužvelgė juos. — Valstiečio rankos. Šiurkščios ir netašytos. Bet ar norit pamatyti, ką jos vis dėlto sugeba?

Ir galiausiai jis žingtelėjo į šalį mostu kviesdamas prisiartinti — tarsi burtininkas, pakeliantis uždangą. Fenolijas bandė sulaikyti Mo, bet jei jau jis pakliuvo į spąstus, tai paragaus ir masalo, už kurį sumokės savo galva.

Štai jie. Iliuminuoti puslapiai, dar dailesni už tuos, kuriuos matė Nakties pilyje. Viename lape Balbulas išpiešė tik savo inicialą. Raidė B kėtojosi ant pergamento, apvilkta auksu ir tamsiai žalia spalva, joje slėpėsi ugninių elfų lizdas. Ant kito knygos lapo apie vos kortos dydžio paveikslėlį vijosi lapai ir žiedai. Mo sekė akimis augalų ūselius, atrado sėklų dėžutes, ugninius elfus, keisčiausius vaisius, mažutėlius padarėlius, kuriuos nežinojo kaip pavadinti. Šitaip meistriškai išpuoštame paveikslėlyje buvo matyti du vyrai, apie juos sukosi fėjos. Abu stovėjo prie kaimo, jiems už nugarų — pulkas skarmaluotų vyrų. Vienas iš dvejulės buvo juodas, šalia jo tupėjo lokys, kitas — su paukščio kauke, o rankoje laikė peilį — knygrišio peilį:

— Juodoji ir baltoji teisingumo ranka. Princas ir Kėkštas. — Balbulas nužvelgė savo kūrinį neslėpdamas pasididžiavimo. — Tik šį tą reikės pakeisti. Jūs dar aukštesnis, nei įsivaizdavau, o jūsų laikysena... bet ką aš čia tauškiu? Jūs tikriausiai visai netrokštat, kad šitas piešinys būtų labai jau į jus panašus — nors jis skirtas ir Violantės akims. Mūsų naujasis valdovas jo niekada neišvys, nes, laimė, nemato jokio reikalo ropštis laiptais į mano dirbtuvę. Kikiliui knygos vertingos tiek, kiek vyno statinių už jas gauna. O jei kartais Violantė gerai nepaslėptų šio lapo, jis greitai iškeistų jį, kaip ir visa kita, ką sukūrė mano rankos, į minėtąsias statines arba sidabro dulkėmis apibarstytą peruką. Jis tikrai gali džiaugtis, kad aš esu Balbulas, knygų dailininkas, o ne Kėkštas, antraip pasidirbdinčiau pergamentą iš jo iškvėpintos odos.

Neapykanta Balbulo balse buvo tokia pat juoda kaip naktis jo piešiniuose, ir akimirką Mo išvydo bereikšmėse akyse ugnelę, paverčiančią iliustruotoją tokiu puikiu savo amato meistru.

Laiptuose pasigirdo žingsniai, sunkūs ir tolygūs, kokius Mo taip dažnai girdėdavo Nakties pilyje. Kareivių žingsniai.

— Kaip gaila! Tikrai mielai būčiau ilgiau su jumis paplepėjęs! — Balbulas apgailestaudamas atsiduso, ir čia durys atsivėrė. — Tačiau baiminuosi, kad šioje pilyje esama gerokai aukštesnio rango asmenų, norinčių su jumis pasikalbėti.

Fenolijas pasibaisėjęs žiūrėjo, kaip Mo už parankių paima kareiviai.

— Jūs galite eiti, Rašalo Audėjau, — tarė Balbulas.

— Bet... Tai tik pasibaisėtinas nesusipratimas! — Fenolijas tikrai stengėsi, kad niekas nepajustų jo baimės, bet jam nepavyko apgauti netgi Mo.

— Na, gal nereikėjo savo dainose jo taip gerai apibūdinti, — abejingu balsu pareiškė Balbulas. — Kiek žinau, jau kartą tai atnešė jam nelaimę. O štai pažvelkite į mano paveikslus — juose jį vaizduoju visuomet su kauke.

Kareivių vedamas laiptais žemyn Mo vis dar girdėjo Fenoliją ginčijantis. Resė! Ne, dėl jos šįkart baimintis nėra ko. Ji jau tikrai pas Roksaną, o su ja Stipruolis. Bet kaipgi Megė? Ar Faridas jau palydėjo ją į Roksanos sodybą? Juodasis Princas pasirūpins jomis abiem. Tiek kartų jam tai žadėjo... O kas žino, gal jos parsiras atgal į Elinoros namą, iki stogo prikimštą knygų, į tą pasaulį, kuriame kūnas nesukurtas iš raidžių. O gal vis dėlto sukurtas?

Kur jis pats tuomet bus, Mo bandė negalvoti. Žinojo tik viena: Kėkštas ir knygrišys mirs ta pačia mirtimi.