Šiurkštūs žodžiai

— O, pasigailėk! — išgirdo jis savo širdies balsą.

— O, pasigailėk, leisk man iš čia išvykti!

Džonas Irvingas, „Sidro namų taisyklės“22

— Darijau! — Elinora nebegalėjo pakęsti savo balso. Jis skambėjo bjauriai — dirgliai, nekantriai, niurgzliai... Juk anksčiau šitaip neskambėdavo?

Darijus vos neišmetė iš rankų knygų, kurias kaip tik nešė, o šuva pakėlė galvą nuo kilimo, kurį Elinora nupirko specialiai jam, kad savo lipniomis seilėmis visai nesugadintų medinių grindų. Jau nekalbant apie tai, kad ant jų kas nors vis paslysdavo.

— Kur Dikensas, kurį pirkom praėjusią savaitę? Po galais, kiek tu užtrunki, kol pastatai knygą į reikiamą vietą! Negi moku tau už tai, kad sėdi mano krėsle ir skaitai? Prisipažink, šitai ir veiki, kai manęs nebūna.

O, Elinora. Kaip ji nekentė žodžių, sklindančių iš jos burnos, tokių karčių ir nuodingų, jos nelaimingos širdies seilių.

Darijus nunarino galvą, kaip visuomet, kai nenorėdavo, kad ji pamatytų, kaip jis įžeistas.

— Jis ten, kur ir turi būti, Elinora, — atsakė švelniai, tačiau tas švelnumas ją tik dar labiau įsiutino. Su Mortimeriu būdavo galima puikiai pasiginčyti, o Megė buvo tikra maža kovotoja. Bet Darijus! Netgi Resė būtų daugiau priešgyniavusi, nors ir negalėjo kalbėti.

Apuokaveidis bailys. Kodėl jis neburnoja ant jos? Kodėl netrenkia knygų jai po kojomis, kurias taip atsidavęs spaudžia prie savo vištiškos krūtinės, tarsi turėtų nuo jos saugoti?

— Ten, kur ir turi būti? — pakartojo Elinora. — Negi manai, kad aš nebemoku skaityti?

Kvailas šuo klausiamai pakėlė į ją akis. Tada sušniaukrojęs vėl padėjo didžiulę galvą ant kilimo.

O Darijus pastatė knygų šūsnį, kurią laikė rankose, ant artimiausios vitrinos, nuėjo prie lentynos, kurioje tarp Defo ir Diuma kėtojosi Dikensas (tasai vyras parašė tiesiog per daug knygų) ir užtikrintai ištraukė pageidaujamą egzempliorių.

Netaręs nė žodžio įbruko knygą Elinorai į rankas. Tada ėmėsi rūšiuoti knygas, atneštas į biblioteką.

Kaip kvaila. Kokia kvaila pasirodė, o Elinora negalėjo pakęsti šito jausmo. Tai dar blogiau nei liūdnumas.

— Ji purvina!

Baik, Elinora. Bet nebegali. Žodžiai tiesiog sklinda jai iš burnos.

— Kada paskutinį kartą šluostei dulkes nuo knygų? Negi aš pati tuo turiu rūpintis?

Darijus vis dar buvo atsukęs jai siaurą nugarą. Priėmė jos žodžius nejudėdamas kaip nepelnytas rykštes.

— Kas nutiko? Gal mikniaus liežuvis visai atsisako tarnauti? Kartais klausiu savęs, kam jis tau iš viso! Geriau jau Mortola būtų tave vietoj Resės pasiėmusi — būdama nebyle ji pasakydavo daugiau nei tu.

Darijus stumtelėjo į lentyną paskutinę knygą, pataisė šalimais stovėjusią ir tiesutėlis ryžtingu žingsniu pasuko prie durų.

— Darijau! Grįžk!

Jis nė neatsisuko.

Po galais. Elinora pasileido jam iš paskos, pasičiupusi Dikensą, tiesą sakant, ne tokį jau ir dulkiną. O jei jau atvirai — tai visai švarų. „Žinoma, ne, Elinora! — pagalvojo ji. — Tarsi nežinotum, kaip rūpestingai kiekvieną antradienį ir penktadienį Darijus nubraukia nuo knygų net menkiausią dulkelę!“ Jos valytoja kartais juokdavosi iš mažučio teptukėlio, kuriuo darbuodavosi Darijus.

— Darijau! Dėl Dievo meilės, nesipūsk šitaip!

Jokio atsakymo.

Cerberis aplenkė Elinorą ant laiptų ir atsigręžė nuo viršutinės pakopos iškišęs liežuvį.

— Darijau!

Kad tave kur šuo nujotų, kur jis?

Darijaus kambarys buvo šalia buvusio Mortimerio kabineto. Durys praviros, ant lovos atidarytas lagaminas, kurį Elinora nupirko pirmajai jų bendrai kelionei. Visad būdavo smagu pirkti knygas su Darijumi (Elinora turėjo pripažinti, kad jis ją apsaugojo nuo kai kurių kvailysčių).

— Ką... — Kaip staiga apsunko piktas jos liežuvis! — Po paraliais, ką tu čia darai?

Na, ir ką? Visai akivaizdu, kad jis krauna į lagaminą tuos savo menkus drabužėlius.

— Darijau!

Jis pasidėjo ant lovos Megės piešinį, padovanotą Resės, užrašų knygą, kurią jam įrišo Mortimeris, ir skirtuką, kurį iš kėkšto plunksnų sumeistravo Megė.

— Chalatas, — tarė jis užsikirsdamas, dėdamas į lagaminą savo tėvų nuotrauką, visados stovėjusią šalia jo lovos. — Ar tu nieko prieš, jei jį pasiimsiu?

— Neklausinėk nesąmonių! Žinoma, gali imti! Jį padovanojau tau, po galais. Bet kur tu ketini jį vežtis?

Į kambarį įlapnojo Cerberis ir nudrožė prie naktinio stalelio, kurio stalčiuje Darijus visad turėdavo keletą sausainėlių.

— Dar nežinau...

Jis rūpestingai sulankstė chalatą (šis buvo Darijui gerokai per didelis, bet iš kur Elinora galėjo žinoti jo dydį?), kitus drabužius, įdėjo piešinį, užrašų knygą ir skirtuką į lagaminą ir užvožė dangtį. Žinoma, jam nepavyko užrakinti spynelių. Jis toks nevikrus!

— Iškrauk daiktus! Tučtuojau! Tai paika.

Bet Darijus papurtė galvą.

— Jergutėliau, juk negali palikti manęs vienos! — Elinora pati išsigando baimingo savo balso.

— Tu ir su manimi viena, Elinora, — prislėgtu balsu atsakė Darijus. — Tu tokia nelaiminga! Aš nebegaliu tverti.

Tas paikas šuva baigė uostinėti naktinį staliuką ir sustojo priešais Elinorą nutaisęs liūdną žvilgsnį. „Jis teisus“, — sakė traiškanotos jo akys.

Tarsi ji pati nežinotų! Juk ir pati Elinora nebegali tverti. Ar ir anksčiau ji tokia buvo — kol neįsikėlė Megė, Mortimeris ir Resė? Galbūt. Bet tada čia buvo tik knygos, ir jos nesiskundė. Nors... jei sąžiningai, tai ji niekada nebuvo knygoms tokia šiurkšti kaip Darijui.

— Gerai, gali sau keliauti! — Jos balsas ėmė juokingai virpėti. — Ir palik mane vieną. Tu teisus. Kodėl gi turėtum žiūrėti, kaip aš kasdien tampu vis nepakenčiamesnė ir toliau laukiu, kol jie kokiu nors būdu sugrįš. Galbūt man, užuot lėtai ir apgailėtinai gesus, reikia nusišauti arba nusiskandinti ežere. Rašytojai kartais taip daro, o ir knygose tai visai neblogai atrodo.

Jis pažvelgė į ją savo toliaregėmis akimis (jau seniai reikia nupirkti jam naujus akinius; šitie paprasčiausiai juokingi). Tada atidarė lagaminą ir nužvelgė savo mantą. Išėmė knygos skirtuką, sumeistrautą Megės, ir perbraukė ranka per plunksnas mėlynais dryžiais. Kėkšto plunksnos. Megė priklijavo jas prie šviesiai geltono kartono juostelės. Atrodė labai dailiai...

Darijus atsikrenkštė. Atsikrenkštė tris kartus.

— Na, gerai! — tarė jis vargais negalais suvaldydamas balsą. — Tu laimėjai, Elinora. Pabandysiu. Atnešk man tą lapą. Nes dar tikrai imsi ir vieną dieną nusišausi.

Ką? Ką jis čia kalba? Elinoros širdis ėmė daužytis, tarsi norėtų išskubėti, pasileisti į pasaulį iš rašalo, pas fėjas ir stiklo žmogelius, ir pas tuos, kuriuos myli, myli daug labiau už bet kokią knygą.

— Tu ketini...

Darijus linktelėjo nuliūdęs lyg karys, per ilgai mojavęs kardu.

— Taip, — tarė jis, — taip, Elinora.

— Atnešiu! — Elinora apsisuko. Visa tai, kas slėgė jos širdį pastarosiomis savaitėmis ir apsunkino jos sąnarius, — dingo! Dingo be pėdsako.

Bet Darijus ją sugrąžino atgal.

— Elinora! Mums reikėtų pasiimti ir keletą Megės užrašų sąsiuvinių... ir kelis praktiškus daikčiukus, kaip antai... pavyzdžiui, degtukų.

— ...ir peilį! — pridūrė Elinora. Juk ir Basta ten, kur jie ruošiasi, o Elinora prisiekė sau, kad kitą kartą, kai jį susitiks, rankoje irgi laikys peilį.

Ji vos nenusirito laiptais, taip skubinosi atgal į biblioteką. Cerberis liuoksėjo jai iš paskos, pūtuodamas iš susijaudinimo. Ar jis kažkur savo šuniškos širdies kertelėje jaučia, kad ruošiamasi į tą vietą, kur pradingo jo buvęs šeimininkas?

Jis pabandys! Jis pabandys! Elinora negalėjo galvoti apie nieką kita. Negalvojo apie prarastą Resės balsą, apie sustingusią Kokerelio koją ir subjaurotą Plokščianosio veidą. „Viskas bus gerai, — galvojo ji, virpančiais pirštais imdama iš vitrinos Orfėjo žodžius. — Šįkart čia nėra Ožiaragio, ir jis negąsdins Darijaus. Šįkart jis perskaitys puikiai. O Dieve, Elinora, tu juos vėl pamatysi!“