Garsūs žodžiai, tylūs žodžiai

Kai eini, erdvė už nugaros susiskleidžia lyg vanduo,

Nesižvalgyk atgal — aplink save esi vienas,

Erdvė — tik laikas, paverčiantis mus kitaip matomais,

Niekuomet negalėsim palikti vietų, kurias mylim.

Ivanas V. Laličius, „Vietos, kurias mylim“16

„Būk geras, Mo, paprašyk jo!“ Iš pradžių Megei pasirodė, kad mamos balsą girdi tik sapne, viename iš tų baisių sapnų, kuriuos jai retsykiais atsiųsdavo praeitis. Tačiau ir atsimerkusi vis dar girdėjo šį balsą. O kai iškišo galvą iš palapinės, pamatė savo tėvus tarp medžių, vos per kelis žingsnius nuo jos, atrodančius lyg du šešėliai naktyje. Ąžuolas, į kurio kamieną rėmėsi Mo, buvo milžiniškas, tokius Megė buvo mačiusi tik Rašalo pasaulyje, o Resė laikėsi įsikibusi į Mo ranką, tarsi reikėtų jį priversti klausytis.

— Negi ne šitaip darydavom? Kai tik vienam iš mūsų istorija imdavo nebepatikti, tiesiog užversdavom knygą! Mo, negi pamiršai, kiek yra knygų? Raskime kitą, kuri mums papasakos savo istoriją, tokią, kurios žodžiai liks žodžiais, ir nepavers mūsų kūnų savo kūnu.

Megė žvilgtelėjo į plėšikus, gulinčius vos už kelių metrų po medžiais. Dauguma jų miegodavo po atviru dangumi, nors naktys jau labai šaltos, bet, regis, liūdnas Megės mamos balsas nė vieno jų neprižadino.

— Jei gerai prisimenu, tai būtent aš jau senokai norėjau užversti šią knygą. — Mo balsas buvo šaltas kaip oras, besiskverbiantis pro sudilusį audinį iki Megės. — Bet judvi su Mege nenorėjot nė girdėti apie jokią kitą.

— Iš kur galėjau žinoti, kuo tave pavers ši istorija? — Resės balsas išdavė, kad ji vos sulaiko ašaras.

„Gulkis ir miegok toliau, — pasakė sau Megė. — Palik juodu vienus“. Bet ji nesigulė, toliau sėdėjo šaldama naktyje.

— Ką tu čia šneki? Ką ji su manim padarė?

Mo kalbėjo tyliai, lyg nenorėdamas trikdyti nakties tylos, bet Resė, regis, pamiršo kur esanti.

— Ką ji iš tavęs padarė? — Sulig kiekvienu žodžiu ji kalbėjo vis garsiau. — Tu nešioji prie diržo prisisegęs kardą! Tu beveik nebemiegi ir ištisas naktis kažkur bastaisi. Manai, aš neatskiriu tikro kėkšto riksmo nuo žmogaus balso? Žinau, kiek kartų Baptistą arba Stipruolis tave išsivedė, kai dar buvome toje sodyboje... O blogiausia tai, kad žinau, kaip tau patinka su jais išeiti. Tu pamėgai pavojaus skonį! Nujojai į Ombrą, nors Princas perspėjo to nedaryti, grįžai, vos ne vos ištrūkęs, ir apsimeti, lyg tai būtų žaidimas!

— O kas gi daugiau? — Mo vis dar kalbėjo tyliai, Megė vos galėjo suprasti jo žodžius. — Negi pamiršai, iš ko sudarytas šis pasaulis?

— Man tas pats, iš ko jis sudarytas. Jame tu gali žūti, Mo. Ir žinai tai geriau už mane. O gal pamiršai Baltąsias Moteris? Ne. Netgi per miegus kalbi apie jas. Kartais net galvoju, kad jų ilgiesi...

Mo tylėjo, bet Megė žinojo, kad Resė teisi. Mo pasakojo jai apie Baltąsias Moteris tik vieną vienintelį kartą. „Jos sutvertos tik iš ilgesio, Mege, — sakė jis tada. — Jos užpildo ilgesiu tavo širdį iki pat kraštų, ir galų gale nebenori nieko kita, tik eiti su jomis, kad ir kur jos vestų“.

— Prašau, Mo! — Resės balsas virpėjo. — Paprašyk Fenolijo, kad įrašytų mus atgal! Dėl tavęs jis pamėgintų. Juk yra tau skolingas!

Vienas plėšikas per miegus sukosėjo, kitas pasislinko arčiau ugnies, o Mo tylėjo. Kai galų gale prabilo, kalbėjo lyg su vaiku. Netgi su Mege šitaip nebešnekėdavo.

— Fenolijas neberašo, Rese. Net nebesu tikras, ar jis apskritai tai dar gali!

— Tada nueik pas Orfėją! Juk girdėjai, ką pasakojo Faridas. Jis sukūrė margąsias fėjas, vienaragius...

— Ir ką? Gal Orfėjas ir gali šen bei ten padailinti Fenolijo istoriją. Bet tam, kad sugrąžintų mus pas Elinorą, turi sukurti kažką visiškai savo. Abejoju, ar jis tai sugeba. O net jei ir sugebėtų! Sprendžiant iš to, ką pasakojo Faridas, jis tik siekia tapti turtingiausiu Ombros vyru. Ar turi pinigų susimokėti už jo žodžius?

Šįkart tylėjo Resė — taip ilgai, lyg vėl būtų tapusi nebyle, kaip kitados, kai balsą buvo palikusi šiame pasaulyje.

Galų gale tylą nutraukė Mo.

— Rese, — tarė jis. — Jei dabar iškeliautume, sėdėčiau Elinoros namuose ir diena iš dienos svarstyčiau, kaipgi tęsiasi ši istorija. Bet nė viena pasaulio knyga negalės man to papasakoti!

— Tu nori ne tik sužinoti, kaip viskas klosis toliau. — Dabar šaltai skambėjo Resės balsas. — Tu nori lemti tolesnius įvykius. Tu nori dalyvauti visame šiame vyksme! Bet kas tau sakė, kad kada nors išsikapanosi iš šitų raidžių, jei dar labiau įklimpsi jose?

— Dar labiau? Kaip tai? Aš čia mačiau mirtį, Rese, ir gavau naują gyvybę.

— Jei nenori to daryti dėl manęs... — Megė girdėjo, kaip sunku mamai tarti žodžius, — tai grįžk dėl Megės. Ir dėl mūsų antrojo vaiko. Aš noriu, kad jis turėtų tėvą! Noriu, kad tėvas būtų gyvas, kai gims kūdikis, ir kad tai būtų tas pats vyras, kuris užaugino kūdikio seserį.

Resei vėl teko ilgai laukti Mo atsakymo. Suūbavo apuokas. Gekono varnai karktelėjo per miegus medyje, kuriame tupėdavo nakčia. Fenolijo pasaulis atrodė toks taikus. Ir Mo taip švelniai paglostė medžio, į kurį buvo atsirėmęs, žievę, kaip paprastai glostydavo tik knygos nugarėlę.

— O iš kur tu žinai, kad Megė nenorės čia pasilikti? Ji beveik suaugusi. Ir įsimylėjusi. Manai, kad norės grįžti, jei Faridas liks čia? O jis tikrai liks įsimylėjusi. Megės veidai suliepsnojo. Ji nenorėjo, kad Mo ištartų tai, ko ji pati niekad neišreikšdavo žodžiais. Įsimylėjusi — skamba lyg kokia liga, nuo kurios nėra vaistų. Argi ne šitaip ji kartais ir jausdavosi? Taip. Faridas liks čia. Kiek kartų pati Megė sakė sau, kai pajusdavo norą grįžti: Faridas liks čia, net jei Dulkėtasis Pirštas nepareis iš mirusiųjų buveinės. Jis toliau jo ieškos ir ilgėsis, daug labiau nei tavęs, Mege. O kaipgi jausies, kai niekada nebegalėsi jo pamatyti? Ar jos širdis liks čia, o ji pati vaikščios su skyle krūtinėje? Ar liks vieniša — tokia kaip Elinora, — ir tik knygose skaitys apie įsimylėjimą?

— Ji kaip nors ištvers! — išgirdo Megė Resės balsą. — Įsimylės kitą.

Ką čia mama tauškia? „Ji manęs nepažįsta! — pagalvojo Megė. — Niekada manęs nepažinojo. Ir iš kurgi galėjo pažinoti? Juk jos išvis nebuvo šalia.“

— O kaipgi antrasis tavo vaikas? — tęsė Resė. — Nori, kad jis gimtų šiame pasaulyje?

Mo apsižvalgė, ir Megė vėl pajuto tai, ką jau seniai žinojo: kad jos tėtis jau seniai myli šį pasaulį taip stipriai, kaip kitados jį mylėjo Megė su Rese. O gal netgi dar stipriau.

— O kodėl gi ne? — tarė jis. — Negi tu nori, kad jis gimtų pasaulyje, kur tai, ko ilgisi, ras tik knygose?

Kai Resė vėl prabilo, jos balsas drebėjo, dabar iš pykčio.

— Kaip tu gali šitaip kalbėti? Visa, ką tu čia randi, gimė mūsų pasaulyje. Iš kur kitur Fenolijas tai galėtų turėti?

— O ką aš žinau? Negi vis dar manai, kad yra tik vienas tikras pasaulis, o visi kiti — tik jo pakaitai?

Kažkur sukaukė vilkas, jam atsiliepė kiti du. Tarp medžių pasirodė sargybinis, primetė į prigesusį laužą malkų. Vadino save Valkata. Nė vienas plėšikas nešaukė jo motinos duotu vardu. Mestelėjęs smalsų žvilgsnį į Mo su Rese vėl dingo tarp medžių.

— Aš nenoriu grįžti, Rese. Ne dabar! — Mo balsas skambėjo ryžtingai, bet vis tiek jis dar mėgino palenkti Megės mamą, įtikinti, kad jie reikiamoje vietoje. — Praeis dar daug mėnesių, kol gims šis kūdikis, gal per tą laiką tikrai visi atsidursim Elinoros namuose. Dabar štai čia ta vieta, kurioje aš noriu būti.

Mo pakštelėjo Resei į kaktą. Ir nuėjo šalin, prie sargybinių, stoviniuojančių tarp medžių kitame stovyklos pakraštyje. O Resė susmuko ten, kur stovėjo, atsisėdo žolėje ir užsidengė veidą rankomis. Megė norėjo nueiti prie jos ir paguosti, bet ką gi ji pasakys? Rese, aš noriu likti su Faridu. Nenoriu susirasti jokio kito. Ne, vargu ar tai paguostų mamą. O ir Mo nesugrįžo.