Liūdnoji Ombra

Mano dvariškiai vadino mane Laiminguoju Princu, ir aš iš tiesų buvau laimingas, jeigu malonumai yra laimė. Taip gyvenau, taip ir numiriau. Ir dabar mane, jau mirusį, jie pastatė čia taip aukštai, jog man matyti visi manojo miesto negražumai, visas skurdas, ir, nors mano širdis švininė, kaipgi aš neverksiu?

Oskaras Vaildas, „Laimingasis princas“7

Faridas jau buvo papasakojęs Megei, kaip sunku pasidarė patekti Ombron, ir mergaitė pakartojo kiekvieną jo žodį tėčiui: „Sargybiniai dabar nebe tie nekalti kvailiukai, kurie stovėdavo ten anksčiau. Jei tavęs klaus, ko nori Ombroje, gerai apgalvok, ką sakyti. Kad ir ko jie reikalautų, būk paklusnus ir nuolankus. Apieško jie tik kai kuriuos. O jei nusišypsos laimė, tiesiog pamos tau eiti pro vartus.“

Tačiau Megei su Mo laimė nenusišypsojo. Sargybiniai juos sustabdė, ir Megė mielai būtų sulaikiusi tėtį, kai vienas iš karių pamojo jam nusėsti nuo žirgo ir šiurkščiu balsu pareikalavo pademonstruoti savo meną. Kol sargybinis apžiūrinėjo knygą, kurioje Mo įrišo jos mamos piešinius, nusigandusi Megė klausė savęs, ar neteko to veido po sulankstytu šalmu matyti Nakties pilyje, ir ar jis pastebės peilį, paslėptą Mo dirže. Vien už tai sargybinis galėjo nudėti Mo. Niekam Ombroje nebuvo leidžiama nešiotis peilio, tik miestą užėmusiems kariams, bet Baptistą taip sumaniai pasiuvo diržą, kad netgi įgudusios vartų sargybinio rankos neužčiuopė nieko įtartina.

Megė džiaugėsi, kad Mo turi peilį, kai jojo pro geležimi kaustytus miesto vartus, pro sargybinių ietis į miestą, nūnai priklausantį Žalčiagalviui.

Nuo tada, kai su Dulkėtuoju Pirštu iškeliavo į Slaptąją klajojančių artistų stovyklą, Megė nebesilankė Ombroje. Regis, praėjo visa amžinybė nuo tada, kai ji bėgo miesto gatvėmis su Resės laišku rankoje, kuriame buvo rašoma, kad Mortola šovė į jos tėtį. Akimirkai Megė prisiglaudė veidu prie Mo nugaros, tokia laiminga, kad jis vėl su ja, sveikas ir gyvas, ir kad ji pagaliau galės jam parodyti tai, apie ką šitiek daug pasakojo: Balbulo dirbtuvę ir Lašininio knygas. Vieną laimingą akimirką ji netgi pamiršo baimę, ir atrodė, kad Rašalo pasaulis priklauso tik jam ir jai.

Mo patiko Ombra. Megė suprato tai iš jo veido, iš to, kaip jis dairėsi, vis trukteldamas žirgo vadeles, nužvelgdamas gatvelę po gatvelės. Nors ir negalėjai nepastebėti svetimos kariuomenės paliktų žymių, akmentašių iškalti vartai, kolonos ir arkos Ombroje išliko. Šio meno negalėjai išsinešti, o sugriovus jis būtų neką vertingesnis už grindinio akmenis. Taigi po Ombros langais ir balkonais tebežydėjo akmeniniai žiedai. Apie kolonas ir karnizus vijosi vijokliai, nuo smėlio spalvos sienų groteskiškai išsiviepę veidai kaišiojo liežuvius ir verkė akmeninėmis ašaromis.

Tik Lašininio herbas visur buvo nudaužytas, liūtą tegalėjai atpažinti iš jo gaurų likučių.

— Ta gatvelė dešinėje veda į turgaus aikštę, — sukuždėjo tėčiui Megė, o jis tik linktelėjo it koks nakviša. Veikiausiai jodamas girdėjo žodžius, kuriais kitados jam buvo nupasakota tai, ką dabar matė savo akimis. Megė buvo girdėjusi apie Rašalo pasaulį tik iš mamos, o Mo juk skaitė Fenolijo knygą, skaitė nesuskaičiuojamą galybę kartų, visus tuos kartus, kai bandė tarp žodžių surasti Resę.

— Ar viskas taip, kaip įsivaizdavai? — tyliai paklausė Megė.

— Taip, — sukuždėjo Mo, — ir taip, ir ne.

Turgaus aikštėje stumdėsi žmonės, tarsi Ombrą tebevaldytų taikusis Lašininis, tačiau dabar minioje nedaug pamatydavai vyrų, ir vėl buvo galima spoksoti į artistus. Taip, Žalčiagalvio svainis įsileisdavo į miestą klajojančius artistus. Bet buvo kuždamasi, kad pasirodyti leidžiama tik tiems, kurie yra pasirengę šnipinėti Kikiliui.

Mo paragino žirgą aplenkti vaikų pulkelį. Vaikų Ombroje buvo daug, nors jų tėvai ir žuvę.

Megė virš mažų galvučių išvydo švytruojant deglus — du, tris, keturis deglus, žėruojančius šaltame ore. „Faridas?“ — pagalvojo ji, nors žinojo, kad nuo tada, kai mirė Dulkėtasis Pirštas, jis nebepasirodo, bet Mo staiga užsitraukė ant galvos gobtuvą, ir tada mergaitė pastebėjo aliejumi išteptą veidą su amžina šypsena.

Suodžių Paukštis.

Megė įsikirto nagais į Mo apsiaustą, bet tėtis jojo toliau, tarsi ten nebūtų vyro, jau kartą jį išdavusio. Keliolikai klajojančių artistų tai kainavo gyvybę — Suodžių Paukštis žinojo apie jų Slaptąją stovyklą, ir Mo vos nežuvo. Visi Ombroje žinojo, kad Suodžių Paukštis dažnai lankosi Nakties pilyje, kad už išdavystę jam pats Fleitininkas užmokėjo sidabru, o dabar ugnies rijikas puikiausiai sutaria su Kikiliu — ir vis tiek stovi čia šypsodamasis, čia, Ombros turgaus aikštėje, pagaliau vėl be konkurencijos, nes Dulkėtasis Pirštas nebegyvas, o Faridas nebenori žaisti su ugnimi. Taip, Ombra tikrai turi naujus valdovus. Niekas kitas neliudijo to taip aiškiai kaip sustingusi lyg kaukė šypsena Suodžių Paukščio veide. Buvo kalbama, kad Žalčiagalvio alchemikai papasakojo jam šį tą apie ugnį, kad jis žaidžia tamsiąja ugnimi, klastinga ir mirtina kaip milteliai, kuriais jis ją tramdo, nes kitaip ugnis nepaklūsta. Stipruolis pasakojo Megei, kad tų miltelių dūmai apkvaitina ir taip apdumia akis Suodžių Paukščio žiūrovams, kad jie laiko jį didžiausiu iš visų ugnies rijikų.

Kad ir kaip ten būtų, Ombros vaikai plojo katučių, nors deglai nė perpus tiek aukštai neskraidė kaip Dulkėtojo Piršto ar Farido, bet akimirkai leisdavo pamiršti liūdnas mamas ir darbus, laukiančius namuose.

— Mo, prašau! — Suodžių Paukščiui atsisukus jų pusėn Megė skubiai nusigręžė. — Grįžkim atgal! Kas bus, jei jis tave pažins?

Vartus uždarytų. Vaikytųsi juos gatvėmis kaip žiurkes labirinte!

Bet Mo nežymiai papurtė galvą ir sustabdė žirgą prie vieno iš prekystalių.

— Nesijaudink. Suodžių Paukštis pernelyg rūpinasi, kad ugnis būtų toli nuo jo veido, — sukuždėjo jis Megei. — O dabar lipkim. Eidami pėsčiomis mažiau kam užkliūsim.

Mo pasukus žirgą į minią šis pasibaidė, tačiau pavyko nuraminti tykiu balsu. Megė tarp prekystalių pastebėjo žonglierių, kuris kitados sekiojo paskui Juodąjį Princą. Daug klajojančių artistų pakeitė poną, kai Kikilis ėmė kimšti jiems kišenes sidabru. Artistams neblogi laikai atėjo, o ir pirkliai turguose neprastai sukosi. Ombros moterys negalėjo įpirkti nieko, kas buvo siūloma ant turgaus prekystalių, bet Kikilis ir jo svita pirkdavo brangias medžiagas už tai, ką išspausdavo Ombroje, — už papuošalus, ginklus ir grožybes, kurių pavadinimų veikiausiai nė pats Fenolijas nežinojo. Netgi žirgų buvo galima nusipirkti... Mo žvalgėsi po margumyną, tarsi Suodžių Paukštis nė neegzistuotų.

Regis, nenorėjo praleisti nė vieno veido, nė vienos prekės, dėl kurios buvo deramasi, bet galiausiai jo žvilgsnis stabtelėjo prie bokštų, kyšančių virš čerpių stogų, ir Megės širdis susigniaužė. Jis vis dar pasiryžęs eiti į pilį, ir Megė prakeikė save už tai, kad papasakojo tėčiui apie Balbulą ir jo meną.

Megei užėmė kvapą, kai jie ėjo pro stulpą su Kėkšto požymių aprašymu, bet Mo tik linksmai žvilgtelėjo ir persibraukė ranka per tamsius plaukus, kuriuos dabar kirposi trumpai it valstietis. Gal tikėjosi, kad šis nerūpestingumas nuramins Mėgę, bet apsiriko. Nerūpestingumas ją baugino. Jis juk Kėkštas, kai šitaip elgiasi. Svetimasis jos tėčio veidu.

Kas, jei čia yra vienas iš kareivių, saugojusių Mo Nakties pilyje? Ar tasai ana ten nespokso į juos? O toji klajojanti artistė — ar ji neatrodo kaip viena iš moterų, kurios traukė su jais pro Nakties pilies vartus? „Eik tolyn, Mo!“ — pagalvojo Megė ir norėjo truktelėti jį paskui save po viena iš arkų į kokią nors gatvelę, tolyn nuo akių. Du vaikai sučiupo ją už sijono ir kaulydami išmaldos atkišo purvinus delniukus. Megė bejėgiškai šyptelėjo jiems. Ji neturėjo pinigų, nė kiauro grašio.

Kokie alkani jie atrodė... Per minią kelią skynėsi kareivis. Šiurkščiai stumtelėjo elgetaujančius vaikus šalin. „O, kad mes jau būtume pas Balbulą!“ — pagalvojo Megė ir atsitrenkė į staiga stabtelėjusį Mo.

Už vieno prekystalio visa gerkle plyšavo žiniuonis, padedamas dviejų fokusininkų, jie gyrė stebuklingus vaistus. Šalia jo apie gėdos stulpą stoviniavo du berniukai. Prie stulpo buvo prirakinta moteris — galva ir rankos sukaustytos medžio lentomis, bejėgė it lėlė. Jos veidas ir rankos buvo aplipę pūvančiomis daržovėmis, šviežiu mėšlu ir visu tuo, ką vaikai rasdavo tarp prekystalių. Megė jau buvo kažką panašaus mačiusi su Fenoliju, bet Mo sustingo tarsi pamiršęs, ko atvyko į Ombrą. Jis išblyško beveik taip pat, kaip toji moteris, kurios veide purvas maišėsi su ašaromis, ir akimirką Megė sunerimo, kad Mo griebs peilį, paslėptą dirže.

— Mo! — Megė sučiupo tėtį už rankos ir paskubomis nusivedė tolyn, toliau nuo spoksančių vaikų, kurie jau gręžiojosi į jį, tolyn į gatvelę, vedančią pilin.

— Jau esi šitai mačiusi? — Kaip Mo į ją pažvelgė! Tarsi negalėtų patikėti, kad ji šitai matydama gali likti tokia rami.

Jo žvilgsnis sugėdino Mėgę.

— Taip, — tarė sutrikusi. — Taip, keletą kartų. Gėdos stulpas buvo ir valdant Lašininiui.

Mo vis dar nenuleido akių nuo dukros.

— Tik nesakyk, kad prie tokio vaizdo galima priprasti.

Megė nunarino galvą. Galima. Vis dėlto galima.

Mo giliai įkvėpė, tarsi žvelgdamas į verkiančią moterį būtų pamiršęs kvėpuoti. Tada nė žodžio netaręs patraukė toliau. Tylėjo, kol jie pasiekė aikštę priešais pilį.

Šalia pilies vartų stovėjo antrasis gėdos stulpas. Prie jo buvo prirakintas berniukas, ant plikos jo odos tupėjo ugniniai elfai. Megei dar nespėjus sulaikyti Mo, jis įbruko jai į rankas vadeles ir žengė prie vaiko. Nekreipdamas dėmesio į sargybinius, spoksančius į juos nuo pilies vartų, ir pro šalį einančias moteris, kurios nusigandusios nusisuko, jis nubaidė ugninius elfus nuo plikų berniuko rankų. Vaikas nustėręs sužiuro į Mo. Jo veide tebuvo matyti baimė; gėda ir baimė. Ir Megė prisiminė istoriją, kurią jai pasakojo Faridas, — kad Dulkėtasis Pirštas su Juoduoju Princu kitados buvo prirakinti prie tokio gėdos stulpo, vienas šalia kito, ir tuomet jie vargu ar buvo vyresni už šitą berniuką, kuris toks nusigandęs žvelgia į savo gynėją.

— Mortimeri!

Megė pažino senuką, kuris nutempė Mo nuo gėdos stulpo, tik antrą kartą pažvelgusi. Žili Fenolijo plaukai beveik siekė pečius, jo akys buvo paraudusios, skruostai neskusti. Atrodė senas — dar niekuomet Megė nebūtų šitaip pamaniusi apie Fenoliją, bet dabar tegalėjo galvoti tik šitaip.

— Ar iš proto išėjai? — pusbalsiu išbarė jis Megės tėtį. — Sveika, Mege! — pridūrė sutrikęs, ir Megė pajuto, kaip jos skruostus užlieja raudonis, nes iš už senuko išniro Faridas.

Faridas.

„Būk šalta“, — pagalvojo ji, bet į lūpas jau įsivogė šypsena. Šalin ją! Bet kaip, kai šitaip gera matyti jo veidą? Berniukui ant peties kiūtojo Sėlintojas. Užsimiegojęs švystelėjo uodega ją pamatęs.

— Sveika, Mege. Kaip tau sekasi? — Faridas paglostė tankų kiauniuko kailį.

Dvylika dienų, dvylika dienų jokio ženklo iš jo. Argi Megė neprisiekė nepratarti jam nė žodžio, kai vėl pamatys? Bet tiesiog negalėjo ant jo pykti. Vis dar atrodė toks pat liūdnas. Nė ženklo tos šypsenos, kuri anksčiau buvo neatskiriama šio veido dalis, kaip ir juodos akys. Šypsena, kuria dabar jai nusišypsojo, tebuvo liūdnas ankstesniosios šešėlis.

— Tiek kartų norėjau tave aplankyti, bet Orfėjas manęs neišleido!

Vargu ar jis pats girdėjo, ką sako. Nenuleido akių nuo Megės tėčio.

Nuo Kėkšto.

Fenolijas nusitempė Mo paskui save, tolyn nuo gėdos stulpo, tolyn nuo kareivių. Megė nusekė paskui juos. Žirgas nerimavo, bet Faridas jį nuramdė. Dulkėtasis Pirštas išmokė jį kalbėtis su gyvūnais. Faridas žingsniavo visai šalia Megės, taip arti, ir vis dėlto buvo labai toli nuo jos.

— Ką tai reiškia? — Fenolijas tvirtai laikė Mo už rankos, tarsi baimintųsi, kad šis pasuks atgal prie gėdos stulpo. — Negi nori, kad sargybiniai suspaustų tavo galvą ir rankas tokiame pat kankinimo įrankyje? Ai, ką ten! Veikiausiai iškart persmeigtų tave ietimis!

— Ten ugniniai elfai, Fenolijau. Jie degina jam odą! — Mo balsas nuo pykčio pasidarė kimus.

— Negi manai, kad privalai man aiškinti? Juk aš sugalvojau tuos padariūkščius. Berniukas ištvers. Galbūt jis vagis, o daugiau aš nenoriu žinoti.

Mo išsivadavo iš Fenolijo gniaužtų ir taip staiga nusisuko, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi nevožtelėti senukui. Nužvelgė sargybinius ir jų ginklus, pilies sienas ir gėdos stulpą, tarsi ieškotų kelio, kuriuo būtų galima visa tai pradanginti. „Nežiūrėk į sargybinius, Mo!“ — galvojo Megė. Šito Fenolijas pirmiausia išmokė ją Rašalo pasaulyje: nežiūrėti tiesiai nė į vieną kareivį, nei į kareivį, nei į kilmingąjį, į nieką, kam leidžiama nešiotis ginklą.

— Gal sugadinti jiems apetitą, kad nebenorėtų jo odos, Stebuklingasis Liežuvi? — Tarp Mo ir Fenolijo įsibruko Faridas.

Sėlintojas sušnypštė ant senuko, tarsi laikytų jį viso pasaulio blogio priežastimi. O Faridas, nesulaukęs Mo atsakymo, pasileido prie gėdos stulpo, kur elfai jau vėl buvo nusileidę ant berniuko odos. Spragtelėjęs pirštais jis pažėrė kibirkščių, kurios apsvilino blizgančius elfų sparnelius, ir padarėliai piktai zvimbdami nulėkė šalin. Vienas sargybinis pakėlė ietį, bet dar jam nespėjus pajudėti iš vietos Faridas nupiešė pirštu ant pilies sienos ugninį baziliską, nusilenkė sargybiniams, kurie nustėrę spoksojo į liepsnojantį savo valdovo herbinį gyvį, ir atsainiai nusliūkino atgal prie Mo.

— Ganėtinai šaunu, — niekinamai suniurzgėjo Fenolijas, bet Faridas nekreipė į jį dėmesio.

— Kodėl atėjai čia, Stebuklingasis Liežuvi? — paklausė berniukas pusbalsiu. — Tai pavojinga! — Bet jo akys švytėjo. Faridui patiko pavojingi užsiėmimai, ir jis mylėjo Mo už tai, kad šis yra ir Kėkštas.

— Noriu pamatyti kelias knygas.

— Knygas? — Faridas atrodė toks sutrikęs, kad Mo net šyptelėjo.

— Taip, knygas. Labai ypatingas knygas. — Jis žvilgtelėjo į aukščiausią pilies bokštą. Megė jam tiksliai nupasakojo, kur rasti Balbulo dirbtuvę.

— O kuo užsiima Orfėjas? — Mo žvilgtelėjo į sargybinius. Jie kaip tik tikrino mėsininko vežimą — ko ieško, regis, patys nežinojo. — Girdėjau, kad jis turtingesnis.

— Tai tiesa! — Faridas brūkštelėjo Megei ranka per nugarą. Mo akivaizdoje švelnumą demonstruodavo ne itin pastebimai. Faridas labai gerbė tėvus. Bet Mo tikrai neprasprūdo pro akis, kaip Megė nuraudo.

— Jis vis turtingesnis. Bet dėl Dulkėtojo Piršto vis dar nieko neparašė. Jam galvoje tik lobiai ir tai, ką gali parduoti Kikiliui: raguoti šernai. Auksiniai pilies šunyčiai. Voradrugiai, lapažmogiai ir visa, ką tik jis išsigalvoja.

— Voradrugiai? Lapažmogiai? — Fenolijas sunerimęs pažvelgė į Faridą, bet šis nekreipė į jį dėmesio.

— Orfėjas nori su tavim pasikalbėti, — sukuždėjo berniukas Mortimeriui. — Apie Baltąsias Moteris. Prašau, susitik su juo! Galbūt tu žinai ką nors, kas jam padėtų sugrąžinti Dulkėtąjį Pirštą!

Megė įžvelgė Mo veide atjautą. Jis lygiai taip pat menkai kaip ir ji tikėjo, kad Dulkėtasis Pirštas kada nors grįš.

— Tuščias reikalas, — tarė jis, nejučiom ranka siekdamas vietos, kur jį sužeidė Mortola. — Aš nieko nežinau. Nieko, ko nežinotų visi kiti.

Sargybiniai praleido mėsininką, vienas iš jų dabar įsispoksojo į Mo. Ant pilies sienos tebeliepsnojo baziliskas, kurį ant mūro nupiešė Faridas.

Mo atsuko sargybiniams nugarą.

— Klausyk, — sukuždėjo jis Megei. — Man nevertėjo tavęs čionai vestis. Kas, jei tu pasiliktum su Faridu, o aš nueičiau pas Balbulą? Faridas palydėtų tave pas Roksaną, aš judvi su Rese iš tenai pasiimsiu.

Faridas apglėbė Mėgę per pečius.

— Taip, gali eiti. Aš ją prižiūrėsiu.

Bet Megė šiurkščiai nusipurtė Farido ranką. Jai nepatiko, kad Mo nori eiti vienas, — nors ir turėjo prisipažinti, kad mielai būtų pasilikusi su Faridu. Taip buvo išsiilgusi jo veido...

— Prižiūrėsi? Tau nereikia manęs prižiūrėti! — Žodžiai išėjo šiurkštesni, nei Megė norėjo. Kaip kvaila būti įsimylėjus!

— Ne, čia ji tikrai teisi. Megės niekam nereikia prižiūrėti. — Mo švelniai paėmė iš jos žirgo vadeles. — Kai gerai pagalvoju, tai ji dažniau prižiūrėdavo mane, nei aš ją. Greitai grįšiu, — tarė jis dukrai. — Pažadu. Ir nė žodžio mamai, gerai?

Megė linktelėjo.

— Nebūk tokia susirūpinusi! — sukuždėjo Mo lyg sąmokslininkas. — Argi baladėse nedainuojama, kad Kėkštas beveik niekur neina be savo gražiosios dukros? Taigi be tavęs aš gerokai mažiau įtartinas!

— Taip, bet dainos meluoja, — sukuždėjo Megė. — Kėkštas visai neturi dukros. Jis ne tėvas. Jis plėšikas.

Mo akimirką įdėmiai žvelgė į ją. Tada pakštelėjo į kaktą, tarsi taip galėtų nubraukti dukros žodžius, ir drauge su nekantraujančiu Fenoliju žengė pilies link.

Kai sustojo prie sargybinių, Megė nenuleido nuo jų akių. Su juodais drabužiais jis tikrai atrodė kaip nepažįstamasis — knygrišys iš labai tolimos šalies, įveikęs šitą ilgą kelią vien tam, kad garsiojo Balbulo piešiniams pagaliau pasiūtų tinkamą rūbą. Kam turėtų rūpėti, kad šitame ilgame kelyje jis tapo plėšiku?

Vos tik Mo atsuko jiems nugarą, Faridas paėmė Mėgę už rankos.

— Tavo tėvas narsus kaip liūtas, — sukuždėjo jai, — bet ir truputį pamišęs, jei jau manęs paklaustum. Jei būčiau Kėkštas, tikrai neičiau pro tuos vartus, juolab dėl kažkokių knygų!

— Tu nesuprasi, — tyliai atsakė Megė. — Jis tik dėl knygų ir eina.

Čia Megė suklydo, bet sužinos tai tik vėliau.

Kareiviai praleido poetą ir knygrišį. Mo dar sykį atsigręžė į Mėgę ir tada dingo už vartų, didelių vartų su geležinėmis nuleidžiamomis grotomis, kurios į kiekvieną praeinantį laikė nukreipusios daugiau nei tuziną aštrių kaip ietis galų. Nuo tada, kai Ombrą ėmė valdyti Kikilis, tos grotos buvo nuleidžiamos vos sutemus arba suskambus pavojaus varpams. Megė kartą girdėjo tą garsą, ir nejučiom vėl pradėjo to laukti, kai Mo dingo už storų sienų: varpų gausmo, grandinių, nuleidžiančių grotas, girgždėjimo, geležinių smaigų barkštelėjimo į žemę...

— Mege? — Faridas suėmė ranka jos smakrą ir atsuko mergaitės veidą į save. — Patikėk manim! Jau seniai būčiau pas tave atėjęs, bet Orfėjas verčia visą dieną dirbti, o nakčia aš sliūkinu į Roksanos namus. Žinau, ji beveik kasnakt eina tenai, kur paslėpė Dulkėtojo Piršto kūną! Bet ji kaskart mane sučiumpa, ir negaliu jos pasekti. Tą kvailą žąsį pavyksta papirkti duona su razinomis, bet jei Linčetas tvarte man neįkanda, tai Gvinas išduoda. Roksana jį dabar jau įsileidžia net į namus, o anksčiau juk svaidė į jį akmenis!

Ką jis čia tauškia? Megė nenori kalbėtis apie Dulkėtąjį Pirštą ar Gviną. „Jeigu tu manęs pasiilgai, — galvojo ji, — tai kodėl bent kartą pas mane neatėjai, užuot slankiojęs pas Roksaną? Bent vieną vienintelį kartą.“ Tebuvo vienas atsakymas. Jis ilgisi jos kur kas mažiau nei jo. Jis myli Dulkėtąjį Pirštą labiau nei ją. Ir mylės jį visada, net ir mirusį. Ir vis dėlto Megė leidosi Farido bučiuojama, o vos už poros žingsnių prie gėdos stulpo buvo prirakintas berniukas, ant jo rankų vėl tupėjo ugniniai elfai. Tik nesakyk, kad prie tokio vaizdo galima priprasti...

Suodžių Paukštį Megė pamatė tik tada, kai šis jau stovėjo prie pilies vartų.

— Kas yra? — paklausė Faridas, kai Megė įsispoksojo į kažką jam už nugaros. — A, Suodžių Paukštis. Taip. Jis vis landžioja į pilį. Bjaurus išdavikas! Kaskart, kai jį pamatau, noriu brūkštelėti peiliu per gerklę!

— Turim perspėti Mo!

Sargybiniai praleido ugnies rijiką kaip kokį seną pažįstamą. Megė žingtelėjo jų pusėn, bet Faridas ją sustabdė.

— Kur susiruošei? Jis tavo tėvo nepamatys! Pilis didelė, o Stebuklingasis Liežuvis eina pas Balbulą. Ten tasai Suodžių Paukštis tikrai neužklys! Tarp rūmų damų turi tris mylimąsias, ir ketina traukti pas jas — jei Jakopas pakeliui neužklups. Juk turi rodyti berniukui po du pasirodymus per dieną, o Suodžių Paukštis vis dar toks pat prastas ugnies rijikas, nors apie jį ir jo ugnį pasakojama visokių dalykų. Apgailėtinas šnipelis! Aš vis klausiu savęs, kodėl Juodasis Princas jo dar nenudėjo, — arba tavo tėvas. Ko taip spoksai? — paklausė Faridas, pastebėjęs sutrikusį Megės žvilgsnį. — Stebuklingasis Liežuvis juk nužudė Bastą, ar ne? Na, aš tai nemačiau...

Faridas nudelbė akis į šalį, kaip visada, kai kalbėdavo apie tas valandas, kai buvo negyvas.

Megė spoksojo į pilies vartus. Ji tarsi girdėjo Mo balsą. Ak! Suodžių Paukštis paskutinį sykį mane matė, kai buvau beveik miręs. Be to, jam geriau manęs nesusitikti.

Kėkštas. „Liaukis jį taip vadinti! — pagalvojo Megė. — Liaukis!“

— Eikš! — Faridas vėl paėmė Mėgę už rankos. — Stebuklingasis Liežuvis sakė, kad turiu nuvesti tave pas Roksaną. Ji tai jau apsidžiaugs mane pamačiusi! Bet gal bus draugiška, jei tu būsi šalia.

— Ne. — Megė ištraukė savo ranką, kad ir kaip gera buvo pagaliau vėl jausti Farido pirštus. — Liksiu čia. Būtent čia, ir lauksiu, kol Mo grįš.

Faridas atsiduso ir pavartė akis, bet gana gerai ją pažinojo, tad neprieštaravo.

— Na ir puiku! — tarė jis pusbalsiu. — Kiek pažįstu Stebuklingąjį Liežuvį, jis žiūrinės tas prakeiktas knygas visą amžinybę. Tai leisk bent pabučiuoti tave, antraip netrukus sargybiniai ims klausinėti kits kitą, ko mes čia stoviniuojam.