Žmonių lizdai
Žiūrėk:
Išsilaisvinę nuo melodijos ir prasmės
Paspruko jie į naktį, žodžiai.
Dar drėgni ir nuo miego apsunkę,
Plaukia tirštu srautu
Ir virsta panieka.
Karlas Driumonas de Andradė, „Ieškant poezijos“52
Megės kojos taip sušalo, kad vos jautė pirštus, nors vis dar avėjo iš kito pasaulio atsineštus batus. Tik pastarųjų dienų ilgame žygyje jie visi suprato, kaip gerai urvas saugojo nuo besiartinančios žiemos — ir kokie ploni jų drabužiai. Už šaltį blogiau tik lietus. Jis lašnojo nuo medžių, ir po kojomis žemė virto purvynu, kuris vakarais sušaldavo. Viena mergaitė jau išsinarino koją, ją dabar nešė Elinora. Visi jie nešė po mažą vaiką, bet suaugusiųjų nepakako. Čiupsius išsivedė daug vyrų, Resė su Stipruoliu irgi dingę.
Juodasis Princas nešė iškart tris vaikus, du ant rankų, vieną ant nugaros, nors vis dar beveik nieko nevalgė ir pailsėdavo tik Roksanos priverstas. Megė įsikniaubė veidu į plaukus berniuko, pakibusio jai po kaklu. Bepė. Jis priminė jai Fenolijo vaikaitį. Bepė toks smulkutis. Jau kelinta diena vaikai sočiai nepavalgydavo, bet po ilgų valandų, praleistų klampojant per purvyną, buvo sunkus lyg suaugusysis.
— Mege, padainuok dar! — vis kartodavo berniukas, ir ji dainavo tyliu prislopusiu balsu, žinoma, dainavo apie Kėkštą. Kartais jau ir pamiršdavo, kad dainuoja apie savo tėvą. Kai retsykiais iš nuovargio užsimerkdavo, matydavo pilį, kurią liepsnose parodė Faridas: niūrus akmeninis augalas raibuliuojančiame vandenyje. Megė beviltiškai bandė įžvelgti Mo tarp tamsių rūmų, bet nepamatė.
Ji buvo viena. Nuo tada, kai išėjo Resė, — dar vienišesnė, — nors šalia buvo Elinora, Fenolijas, daugybė vaikų ir, žinoma, Faridas. Bet iš to apleistumo jausmo, kurį kartais išsklaidydavo tik Dorija, išaugo kitas — jausmas, kad reikia apsaugoti tuos, kurie tokie pat apleisti kaip ji, be tėvo, be mamos, bėgantys į pasaulį, kuris jiems toks pat svetimas kaip jai, nors šitie vaikai jokio kito pasaulio nepažinojo.
Fenolijas apie šį pasaulį tik parašė, ir vis dėlto jo žodžiai dabar buvo vieninteliai kelrodžiai, kuriais jie dabar galėjo vadovautis.
Fenolijas su Juoduoju Princu ėjo priekyje. Šiam ant nugaros kybojo Despina, nors buvo vyresnė už kitus vaikus, kurie turėjo eiti patys. Jos brolis su vyresniais berniukais ėjo priekyje. Šmėžavo tarp medžių, tarsi jų kojos visai nejustų nuovargio. Juodasis Princas vis pašaukdavo juos grįžti ir liepdavo panešti mažesniuosius, kaip darė vyresnės mergaitės. Faridas su Dorija jau buvo taip toli priekyje, kad Megė nematė jų visą valandą. Vaikinukai ieškojo medžio, apie kurį Fenolijas taip primygtinai pasakojo Juodajam Princui, kad šis išties paliepė keliauti. Tačiau kita vertus — kokia jiems dar būtų likusi viltis?
— Kiek dar eiti? — nebe pirmą kartą klausė Despina.
— Nebetoli, tikrai nebetoli, — atsakė Fenolijas, bet ar jis pats žinojo?
Megė buvo šalia, kai jis pasakojo Juodajam Princui apie lizdus. Jie atrodo lyg milžiniški fėjų lizdai, bet juose gyvena žmonės, Prince! Daug žmonių. Jie sukrovė lizdus tuomet, kai milžinai vis dažniau ėmė grobti jų vaikus, pastatė tokiame aukštame medyje, kad nepasiekdavo netgi aukščiausi milžinai.
— O tai įrodo, kad labai patogu daryti milžinus ne per daug didelius, jei jau įrašai juos į pasakojimą, — sukuždėjo jis Megei.
— Žmonių lizdai? — irgi pašnibždomis perklausė Megė. — Ar tik dabar šitai sugalvojai?
— Niekai, baik, — įsižeidė Fenolijas. — Ar aš prašiau tavęs juos išskaityti? Ne. Šitas pasaulis taip gerai sumanytas, kad jame labai patogu ir visai nereikia nuolat ką nors išradinėti, — net jei ir Orfėjas, tasai kvailys, yra kitokios nuomonės. Tikiuosi, jis jau elgetauja Ombros gatvėje nubaustas už tai, kad nuspalvino mano fėjas.
— Bepe, paeik keletą žingsnių pats, gerai? — Megė pastatė besispyriojantį berniuką ir vietoj jo ant rankų paėmė mergaitę, kuri iš nuovargio vos pastovėjo.
— Ar dar toli? — Kaip dažnai pati Megė šito klausdavo Mo, kai jie be galo ilgai važiuodavo automobiliu pas kokias nors sergančias knygas.
— Nebetoli, Mege, — regis, girdėjo jo balsą, ir akimirką iš nuovargio jai pasirodė, kad jaučia, kaip jos sušalusius pečius apgaubia Mo švarkas, bet tai buvo tik šaka, perbraukusi per nugarą. Megė paslydo ant šlapių lapų, dengiančių žemę lyg kilimas, ir tik Roksana sulaikė, kad nepargriūtų.
— Atsargiai, Mege, — tarė ji, ir akimirką jos veidas pasirodė artimesnis nei mamos.
— Mes radome medį! — Staiga priešais juos išniro Dorija, keli vaikai net nusigando. Buvo permirkęs ir virpėjo nuo šalčio, bet atrodė laimingas, toks laimingas, koks jau daug dienų nebuvo.
— Faridas liko ten. Ketina kopti viršun ir pasižiūrėti, ar lizduose dar įmanoma gyventi! — Dorija išskėtė rankas. — Jie milžiniški! Reikės kažką pastatyti, kad užkeltume mažuosius, bet jau esu šį tą sumanęs.
Megė dar niekada negirdėjo Dorijos kalbant taip greitai ir tiek daug. Prie jo pribėgo viena iš mergaičių, Dorija pakėlė ją ant rankų ir juokdamasis apsuko ratu.
— Kikilis ten, viršuje, mūsų niekad nesuras! — sušuko jis. — Dabar mums belieka išmokti skraidyti, ir galėsim gyventi laisvi kaip paukščiai!
Vaikai susijaudinę sušneko kits per kitą, galų gale Juodasis Princas pakėlė ranką tildydamas.
— Kur tas medis? — paklausė jis. Jo balsas buvo duslus iš nuovargio. Kartais Megė būgštaudavo, kad nuodai Princą pakeitė, tarsi prislopino šviesą, kurią jis anksčiau spinduliuodavo.
— Štai tenai, priekyje! — Dorija mostelėjo kažkur tarp šlapių medžių.
Staiga netgi labiausiai pavargusios kojos vėl galėjo eiti.
— Tylos! — perspėjo Juodasis Princas, kai vaikai ėmė vis garsiau šūkauti vienas per kitą, bet jie buvo per daug susijaudinę ir negalėjo paklusti; miškas ėmė aidėti nuo skardžių balsiukų.
— Na, ką aš tau sakiau? — Fenolijas prisigretino prie Megės, ir jo akyse vėl sužibo pasididžiavimas savo sukurtu pasauliu, taip buvo lengva jį pažadinti.
— Taip, sakei, — vietoj Megės paskubėjo atsakyti Elinora, jos nuotaika buvo tikrai prasta dėl permirkusių drabužių. — Bet aš dar nemačiau tų nuostabiųjų lizdų, ir turiu pripažinti, kad perspektyva tokiu oru tupėti aukštai medyje manęs nevilioja.
Fenolijas nusprendė nubausti Elinorą nekreipdamas į ją dėmesio.
— Mege, — sukuždėjo jis. — Kuo vardu tas berniukas? Na, Stipruolio brolis?
— Dorija?
Dorija atsisuko, kai buvo ištartas jo vardas, ir Megė jam šyptelėjo. Jai patiko, kaip jis į ją žiūri. Nuo to žvilgsnio širdį užliedavo šiluma, visai kitaip, nei žvelgiant Faridui. Visai kitaip...
— Dorija, — sumurmėjo Fenolijas. — Dorija. Kažkur girdėta.
— Na, visai nekeista, — įgėlė Elinora. — Dorijos buvo labai garsi Italijos aristokratų šeima.
Fenolijas dėbtelėjo į ją toli gražu ne draugišku žvilgsniu, bet nespėjo ištarti atsakymo, kuris jau sukosi ant liežuvio galo.
— Štai jie!
Prieblandoje Ivo balsas suskambo taip garsiai, kad Minerva nevalingai prisidengė burną ranka.
Pagaliau jie tikrai pasirodė.
Žmonių lizdai.
Atrodė lygiai taip, kaip savo knygoje aprašė Fenolijas. Jis perskaitė Megei tas eilutes. Milžiniški lizdai galingo medžio vainike, visžalės šakos taip aukštai siekė dangų, kad, regis, medžio viršūnė dingsta debesyse. Lizdai buvo apvalūs kaip fėjų, bet Megei pasirodė, kad tarp jų pamatė tiltus, tinklus ir kopėčias. Vaikai pasileido prie Juodojo Princo ir susižavėję užvertė galvas, tarsi jis būtų atvedęs juos prie debesų pilies. Laimingiausias atrodė Fenolijas.
— Argi jie ne pasakiški? — sušuko jis.
— Jie labai aukštai, tai jau patys matome — Elinoros balsas skambėjo toli gražu ne džiugiai.
— Na, tai ir yra visa esmė! — šiurkščiai atrėžė Fenolijas. Bet ir Minerva, ir kitos moterys atrodė nelabai sužavėtos.
— O kur tie, kurie anksčiau čia gyveno? — paklausė Despina. — Nukrito žemėn?
— Žinoma, ne! — pralemeno Fenolijas, bet Megė suprato, kad jis visai nenutuokia, kur dingo ankstesni gyventojai.
— O ne, manyčiau, jie tiesiog pasiilgo žemės! — pratarė Jaspis silpnu balseliu.
Abu stiklo žmogeliai lindėjo giliose Darijaus palto kišenėse. Jis vienintelis buvo pakenčiamai pasiruošęs žiemai, bet kaskart kilniaširdiškai dalijosi paltą su keliais vaikais. Leisdavo palįsti jiems po šilta medžiaga kaip viščiukams perekšlė po savo sparnais.
Juodasis Princas žvilgtelėjo aukštyn į keistuosius statinius, nužvelgė medį, į kurį reikės kopti, ir nieko nepasakė.
— Galėsime užkelti vaikus tinkluose, — tarė Dorija. — Panaudosime ana tuos augalų ūsus kaip lynus. Mudu su Faridu jau išbandėme. Atlaikys.
— Tai geriausia iš visų slėptuvių!
Tai iki jų atsklido Farido balsas. Vikriai it voverė jis leidosi medžio kamienu — tarsi anksčiau būtų gyvenęs ne dykumoje, o medžiuose. — Net jei Kikilio šunys čia mus suras, iš viršaus galėsime apsiginti!
— Na, tikiuosi, kad ten, viršuje, jie mūsų visai nesuras, — tarė Juodasis Princas. — Bet nebeturim laiko įsirengti ką nors po žeme, o ten, viršuje, veikiausiai išsilaikysim, kol...
Kaip visi į jį žiūri... Kol... taip, iki kada?
— Iki Kėkštas nužudys Žalčiagalvį! — tarė vienas iš vaikų taip tvirtai, kad Princas šyptelėjo.
— Taip, kaip tik šitaip. Iki Kėkštas įveiks Žalčiagalvį.
— Ir Fleitininką! — pridūrė vienas iš berniukų.
— O taip, žinoma, ir jį. — Žvilgsniuose, kuriais persimetė Baptistą su Juoduoju Princu, buvo lygiai ir vilties, ir susirūpinimo.
— Taip, jis užmuš juos abu, o tada ves Bjauriąją, ir jie laimingai valdys iki dienų galo! — Despina taip žaviai šypsojosi, tarsi jau įsivaizduotų vykstant vestuves.
— O ne, ne! — Fenolijas pasižiūrėjo į ją pasibaisėjęs, tarsi po akimirkos jos žodžiai galėtų tapti tiesa. — Kėkštas jau turi žmoną, Despina. Negi pamiršai Megės mamą?
Despina nusigandusi pažvelgė į Mėgę ir užsidengė burną ranka, bet Megė tik paglostė jos lygius plaukučius.
— Vis tiek skamba kaip nebloga pasaka, — sukuždėjo ji mergaitei.
— Pradėkit tiesti lynus į medį, — tarė Juodasis Princas Baptistai, — ir paklauskit Dorijos, kaip jis ketina užtempti aukštyn tinklus. O kiti lipkit viršun ir pasižiūrėkit, kurie lizdai sutrūniję.
Megė žvilgtelėjo aukštyn į šakų raizgalynę. Tokio medžio kaip šis jai dar neteko matyti. Žievė rausvai ruda, bet sueižėjusi lyg ąžuolo, o kamienas šakojosi tik aukštai viršuje, bet aukštyn stiebėsi rangydamasis, tad ant kamieno buvo daug atramų kojoms ir pirštams. Kai kuriose vietose milžiniškas aikšteles sudarydavo medžio grybai. Be galo aukštame kamiene žiojėjo drevės, plyšiai, užkišti plunksnomis, — tai liudijo, jog medyje gyvena ne vien žmonės. „Gal reikėtų paklausti Dorijos, gal tikrai galėtų sumeistrauti man sparnus“, — pagalvojo Megė, ir staiga vėl prisiminė šarką, kuri šitaip nugąsdino jos mamą.
Kodėl Resė nepasiėmė jos kartu? „Nes vis dar tebelaiko tave mažu vaiku, Mege!“ — pagalvojo mergaitė.
— Mege! — Vienas iš vaikų kyštelėjo jai į saują sušalusius pirščiukus. Elinora pavadino šią mažylę Ugnine Elfe — dėl raudonų plaukų, tokių ryškių, tarsi Dulkėtasis Pirštas būtų pasėjęs juose kibirkščių. Kiek šitai mergaitei metų? Ketveri? Penkeri? Dauguma vaikų nežinojo, kokio jie amžiaus.
— Bepė sako, kad ten, viršuje, yra paukščių, lesančių vaikus.
— Nesąmonė. Iš kur jam žinoti? Negi manai, kad Bepė jau buvo viršuje?
Elfe su palengvėjimu nusijuokė ir griežtai žvilgtelėjo į Bepę. Bet veidelis vėl susirūpino, kai vis dar tvirtai įsikibusi į Megės ranką išklausė žinių, Farido atneštų Juodajam Princui.
— Lizdai tokie dideli, kad kiekviename galės miegoti mažiausiai po penkis ar šešis! — Kiek jaudulio jo balse! Tarsi akimirkai būtų pamiršęs, kad Dulkėtasis Pirštas grįžo, o jis ir vėl vienas. — Dauguma tiltų sutrūniję, bet viršuje pakanka augalų ūsų ir medienos, galėsime pataisyti.
— Mes neturim įrankių, — įsiterpė Dorija. — Pirmiausia juos reikėtų pasidaryti iš peilių ir kardų.
Plėšikai susirūpinę sužiuro į savo diržus, prie kurių kabindavo ginklus.
— Medžio vainikas toks tankus, kad tikrai gerai saugo nuo vėjo, bet kai kuriose vietose iškirsti skynimai, — tęsė Faridas. — Veikiausiai apžvalgos vietos sargybiniams. Reikės apšiltinti lizdus, kaip daro fėjos.
— Galbūt kai kuriems iš mūsų vertėtų likti čia, apačioje, — įsiterpė Elfų Siaubas. — Reikia medžioti ir...
— Galite medžioti ir viršuje! — pertraukė jį Faridas. — Ten ne tik pulkai paukščių, mačiau ir didelių voverių, ir gyvūnų, panašių į triušius, tik su kitokiais nagais. Beje, ten yra ir laukinių kačių...
Moterys sunerimusios susižvalgė.
— ...ir šikšnosparnių, ir kaukų su uolekties ilgio uodegomis, — tęsė Faridas. — Ten, viršuje, visas atskiras pasaulis! Yra drevių, o kai kurios šakos tokios plačios, kad galima eiti pasivaikščioti. Auga gėlės ir grybai! Nuostabu, pasakiška!
Fenolijas nusiviepė per visą raukšlėtą veidą tarsi karalius, kurio karalystė giriama, ir netgi Elinora pirmą kartą ilgesingai nužvelgė gumbuotą kamieną. Kai kurie vaikai iškart norėjo lipti viršun, bet moterys juos sulaikė.
— Jūs rinksit lapus, — pasakė jiems, — samanas ir paukščių plunksnas — viską, kas tiktų lizdams šiltinti.
Saulė jau buvo žemai, kai plėšikai pradėjo tiesti lynus, pinti tinklus ir meistrauti aikšteles iš šakų, kurias būtų galima užkelti į medį.
Baptistą su keliais vyrais grįžo atgal paslėpti pėdsakų, o Megė pamatė, kaip Princas susirūpinęs nužvelgė savo lokį. Kaip jį užkels į medį? Ir kaip nešuliniai arkliai? Tiek daug klausimų, ir vis dar neaišku, ar jie taip staigiai iškeliavę tikrai atsikratė Kikilio.
— Mege? — Mergaitė kaip tik padėjo Minervai suregzti tinklą iš augalų ūsų maisto atsargoms, kai prie jos pasuko Fenolijas, nutaisęs sąmokslininko miną.
— Tu nepatikėsi! — sušnabždėjo jis jai, kai jiedu sustojo tarp galingų medžio šaknų. — Tik nedrįsk pasakoti apie tai Loredan. Ji vėl mane iškart apšauktų tuščiagarbiu!
— Ko aš jai turėčiau nepasakoti? — Megė nieko nesuprasdama žvelgė į Fenoliją.
— Na, tasai berniukas, tu žinai, na, tasai, kuris nenuleidžia nuo tavęs akių, neša gėles ir verčia Faridą žaliuoti iš pavydo. Dorija...
Sėdančios saulės spinduliuose medžio viršūnė nusidažė raudonai, lizdai tarp šakų atrodė lyg juodi vaisiai.
Megė sutrikusi nusisuko.
— Kas jam nutiko?
Fenolijas apsidairė, tarsi baimintųsi, jog po akimirkos jam už nugaros gali išdygti Fenolijas.
— Mege, man atrodo, — tarė jis pusbalsiu, — man regis, kad jį aš irgi sugalvojau kaip Dulkėtąjį Pirštą bei Juodąjį Princą!
— Nesąmonė! Ką tu čia paistai? — sušnabždėjo Megė. — Dorija veikiausiai net gimęs nebuvo, kai parašei savo knygą!
— Taip, taip, žinau! Tai labiausiai ir stebina! Visi tie vaikai, — Fenolijas plačiai mostelėjo į vaikus, kurie po medžiais uoliai ieškojo samanų ir plunksnų, — mano istorija deda juos lyg kiaušinius, visai be mano pagalbos. Ji vaisinga. Bet šitas berniukas, — Fenolijas prabilo dar tyliau, lyg Dorija galėtų jį išgirsti, nors kartu su Baptistą atokiai klūpojo ant žemės ir perdirbinėjo peilius į mačetes bei pjūklus. — Mege, dabar pasiučiausias dalykas: aš parašiau istoriją apie jį, bet veikėjas su jo vardu buvo suaugęs! O kas dar keisčiau — toji istorija niekada nebuvo atspausdinta! Tikriausiai tebeguli mano seno rašomojo stalo stalčiuje, o gal mano vaikaičiai susuko iš jos popieriaus kamuoliukus ir apšaudė kates!
— Bet tai neįmanoma. Tuomet jis negali būti tas pats! — Megė nepastebimai žvilgtelėjo į Dorijos pusę. Jai buvo gera į jį žiūrėti, labai gera. — Kas rašoma toje istorijoje? — paklausė ji. — Ką veikia tasai suaugęs Dorija?
— Jis stato pilis ir miesto sienas. Netgi išranda skraidančią mašiną, laikrodį, matuojantį laiką, ir... — jis žvilgtelėjo į Mėgę, — spausdinimo mašiną vienam garsiam knygrišiui.
— Tikrai? — Megė staiga pajuto šilumą, kaip kitados, kai Mo jai papasakodavo ypač gerą istoriją. Vienam garsiam knygrišiui... Akimirką ji pamiršo Doriją ir galvojo tik apie savo tėtį. Galbūt Fenolijas jau seniai parašė žodžius, kurie išsaugos Mo gyvastį. O, prašau, meldė ji Fenolijo istorijos. Tegu tas knygrišys būna Mo.
— Pavadinau jį Dorija Stebukladariu, — kuždėjo jai Fenolijas. — Bet jis buria rankomis, kaip tavo tėvas. O dabar klausykis, tolyn gražyn! Tasai Dorija turi žmoną, apie kurią pasakyta, kad ji atvykusi iš tolimos šalies, ir dažnai pasiūlo jam gerų sumanymų. Argi tai ne keista?
— O kas gi čia keista? — Megė pajuto, kaip nuraudo. Ir būtent tą akimirką į ją pažvelgė Faridas. — Ar tu jai davei vardą? — paklausė ji.
Fenolijas sutrikęs krenkštelėjo.
— Na, žinai, kad kurdamas savo veikėjas moteris dažnai būnu aplaidus. Paprasčiausiai nesugalvojau jai tinkamo vardo. Taigi tąsyk ją pavadinau tiesiog jo žmona.
Megė šyptelėjo. Taip, panašu į Fenoliją.
— Dorijos kairiosios rankos du pirštai sustingę. Kaip jis padarys visa tai, ką tu sakai?
— Bet tuos sustingusius pirštus aš jam irgi sugalvojau! — pamiršęs atsargumą sušuko Fenolijas. Dorija pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į juos, laimė, tą akimirką prie jo priėjo Juodasis Princas.
— Jo tėvas jam pirštus sulaužė, — tyliai tęsė Fenolijas. — Kai buvo išgėręs. Norėjo trenkti Dorijos seseriai, o jis bandė ją apginti.
Megė atsirėmė nugara į medžio kamieną. Atrodė, kad girdi širdį plakant sau už nugaros, milžinišką medinę širdį. Viskas sapnas, tik sapnas.
— Koks jo sesers vardas? — paklausė ji. — Zuza?
— Ką aš žinau! — atsakė Fenolijas. — Negaliu visko prisiminti, gal ir ji neturėjo vardo, kaip ir Dorijos žmona. Bet kokiu atveju vėliau jis tik labiau išgarsės, jei nepaisydamas nejudrių pirštų darys tokius stebuklus!
— Suprantu, — sukuždėjo Megė ir pabandė įsivaizduoti, kaip Dorija atrodys suaugęs. — Graži istorija, — tarė ji.
— Žinau, — pasakė Fenolijas ir patenkintas savimi atsiduso, atsirėmė į medžio kamieną, kurį prieš šitiek metų aprašė vienoje knygoje. — Žinoma, berniukui nevalia užsiminti apie tai nė vienu žodžiu.
— Aišku, tylėsiu. Gal tavo stalčiuose guli ir daugiau tokių istorijų? Gal žinai, kuo taps Minervos vaikai arba Bepė ir Ugninė Elfe?
Fenolijas atsakyti į tai nespėjo.
— Na, nuostabu! — Elinora stovėjo priešais juos pilnomis saujomis samanų. — Mege, pasakyk pati! Argi šalia tavęs ne pats tingiausias šio ir visų kitų pasaulių vyras? Visi dirba, o jis stoviniuoja čia ir spokso sau prieš nosį!
— Ak, o Megė? — pasipiktinęs atrėžė Fenolijas. — Jau nekalbu apie tai, kad nė vienas neturėtumėt ką veikti, jei tingiausias iš visų vyrų nebūtų sukūręs šio medžio ir lizdų jo viršūnėje.
Elinoros nė kiek nepaveikė šis argumentas.
— Šituose prakeiktuose lizduose visi turbūt sprandus nusisuksim, — tepasakė ji. — Ir aš nesu tikra, ar ten geriau nei kasyklose.
— Nagi, nusiramink, Loredan. Tavęs Fleitininkas, šiaip ar taip, į kasyklas neimtų! — atsakė Fenolijas. — Tu užstrigtum jau pirmame tunelyje!
Megė paliko juodu ginčytis. Tarp medžių ėmė šokti liepsnelės. Iš pradžių Megė palaikė jas jonvabaliais, bet kai kelios nutūpė jai ant rankovės, pamatė, kad tai mažutės plaštakės, švytinčios, tarsi prie sparnelių būtų prilipusi mėnulio šviesa.
„Naujas skyrius, — pagalvojo ji ir pakėlė akis į lizdus. — Nauja vieta. Ir Fenolijas gali man šį tą papasakoti apie Dorijos ateitį, bet ką jo istorija dabar pasakoja apie mano tėvą, jis nežino.“ Kodėl gi Resė jos nepasiėmė kartu?
„Nes tavo mama išmintinga! — būtų pasakęs Fenolijas. — Kas, jei ne tu, perskaitytų mano žodžius, jei vis dėlto surasčiau teisingus? Darijus? Ne, Mege, tu esi šios istorijos pasakotoja. Jei tikrai nori padėti savo tėvui, tik čia, šalia manęs, esi reikiamoje vietoje. Mortimeris irgi lygiai taip manytų!“
Taip, manytų.
Viena plaštakė nutūpė Megei ant rankos, švytinti tarsi žiedas ant piršto, lasai Dorija turi žmoną, apie kurią pasakyta, kad ji atvykusi iš tolimos šalies, ir dažnai pasiūlo jam gerų sumanymų. Taip, tai tikrai keista.