Esu giesmė, giedanti paukštį.

Esu lapas, daiginantis žemę.

Esu potvynis, traukiantis mėnulį.

Esu srovė, genanti smėlį.

Debesis, judinantis vėją;

Žemė, įžiebianti saulės šviesą;

Ugnis, žiebianti titnagą.

Esu molis, suteikiantis formą rankai.

Žodis esu, ištariantis žmogų.

Čarlis Koslis, „Aš esu giesmė“1