Prarasta ir sugrąžinta

Mat aš tik kartą negalėjau įsitikinti, kad mirusieji yra galutinai negyvi.

Solas Belou, „Lietaus karalius“28

Gvinas pažadino Roksaną dar neišaušus. Ji vis dar nemėgo kiauniaus, bet širdis neleido jo išginti — juk taip dažnai matydavo jį tupintį ant Dulkėtojo Piršto peties. Kartais atrodydavo, kad ant jo rudo kailiuko dar jaučia Dulkėtojo Piršto rankų šilumą. Nuo tada, kai šeimininkas mirė, kiaunius leidosi Roksanos glostomas. Anksčiau nieku gyvu nebūtų taip pasielgęs. Bet anksčiau jis ir vištas pjaudavo. Dabar jų gailėjosi, tarsi jos būtų dalis tylaus susitarimo — padėka už tai, kad Roksana jam vieninteliam leisdavo eiti kartu su ja pas šeimininką. Gvinas vienintelis žinojo Roksanos paslaptį, vienintelis lydėdavo ten, kur ji sėdėdavo prie mirusiojo, — valandą, kartais dvi, nenuleisdama akių nuo negyvo veido.

— Jis grįžo! — bylojo pašiauštas Gvino kailis, kai jis užšoko jai ant krūtinės, bet Roksana nesuprato. Nustūmė kiaunių pamačiusi, kad lauke dar tamsu, bet jis nedavė ramybės, šnypštė ir nagais draskė duris. Žinoma, ji iš karto pagalvojo apie sargybinius, kuriuos Kikilis labai mielai siųsdavo į atokias sodybas. Besidaužančia širdimi griebė peilį, padėtą po pagalve, ir paskubomis užsivilko suknelę, o kiaunius vis nekantriau brazdino duris. Laimė, bent nepažadino Jehano. Roksanos sūnus miega giliai ir kietai. Ir žąsys nekelia triukšmo... o tai keista.

Roksana basomis puolė prie durų rankoje laikydama peilį ir įsiklausė, tačiau nieko negirdėti, o kai atsargiai išėjo laukan, pasirodė, kad girdi alsuojant naktį, giliai ir vienodai kaip miegantis žmogus. Žvaigždės liejo savo šviesą tarsi gėles, ir nuo to grožio net sugėlė pavargusią širdį.

— Roksana...

Kiaunius pralėkė pro ją.

Negali būti. Mirusieji negrįžta, net jei yra pažadėję. Tačiau figūra, dabar išnirusi iš šešėlio prie tvarto sienos, buvo iki skausmo pažįstama.

Gvinas sušnypštė pamatęs kitą kiaunių ant savo šeimininko peties.

— Roksana. — Jis ištarė jos vardą, tarsi norėtų pajusti jį liežuviu, tarsi kažką, ko seniai neragavo.

Tai sapnas, vienas iš tų sapnų, kuriuos Roksana kone kasnakt sapnuoja, vienas tų, kai taip aiškiai mato jo veidą, kad net per miegus paliečia, ir jos pirštai dar kitą dieną prisimena jo odą. Netgi tada, kai jis apkabino ją, taip atsargiai, tarsi nebūtų tikras, ar nepamiršo, kaip ją apglėbti, ji nesujudėjo — nes jos rankos netikėjo, kad tikrai galės jį vėl apkabinti. Bet akys jį mato. Ausys girdi jo alsavimą. Jos oda jaučia jo odą, tokią šiltą, tarsi jame liepsnotų ugnis, po to, kai jis buvo šaltas, toks baisiai šaltas.

Jis tesėjo savo pažadą. Ir netgi jei ateina pas ją tik sapne, tai geriau nei nieko, daug geriau.

— Roksana! Pažvelk į mane. Pažvelk gi į mane. — Jis suėmė delnais jos veidą, paglostė skruostą, nušluostė ašaras, kurias Roksana taip dažnai pajusdavo ant odos pabudusi. Ir tik tada priglaudė prie savęs, leido jos rankoms įsitikinti, kad apkabina ne tik dvasią. Negali būti. Prisiglaudusi veidu prie jo Roksana verkė. Norėjo trenkti jam už tai, kad paliko ją dėl berniuko, trenkti už visą tą skausmą, kurį dėl jo teko patirti, tiek daug skausmo, bet jos širdis ją išdavė, kaip ir tada, kai jis sugrįžo pirmą kartą. Ji išduoda ją kaskart.

— Kas yra? — Jis dar kartą ją pabučiavo.

Randai. Jie dingo, tarsi Baltosios Moterys būtų juos nuvaliusios prieš pasiųsdamos atgal į gyvenimą.

Ji suėmė jo rankas ir uždėjo ant skruostų.

— Žiūrėk! — tarė jis ir pirštais perbraukė per savo odą, tarsi ji būtų svetima. — Tikrai dingo. Bastai tai visai nepatiktų.

Kodėl jos jį paleido? Kas sumokėjo už jį, kaip kad jis sumokėjo už berniuką?

Kodėl ji klausinėja? Jis sugrįžo. Štai ir viskas, tik tai yra svarbu, ir sugrįžo iš ten, iš kur neįmanoma sugrįžti. Ten, kur yra visi kiti. Jos dukra, jos sūnaus tėvas Jehanas, Kosimas... Tiek daug mirusiųjų. O jis sugrįžo. Nors iš akių matė, kad šįkart jis buvo taip toli, kad kažkuri jo dalis vis dar ten.

— Kiek šįkart paviešėsi? — sukuždėjo ji.

Jis atsakė ne iškart. Gvinas trynėsi galvyte į jo kaklą ir žvelgė į akis, tarsi irgi norėtų išgirsti atsakymą.

— Kiek mirtis leis, — atsakė galų gale ir pridėjo jos ranką sau ant plakančios širdies.

— Ką tai reiškia? — sukuždėjo ji.

Bet jis užčiaupė jos lūpas bučiniu.