Kėkšto angelai

Klausiu tavęs: Ką darytum, jei būtum mano vietoje? Sakyk. Prašau, pasakyk.

Bet tu nuo viso to labai toli. Tavo pirštai verčia puslapius vieną po kito. Puslapius, kurie mano gyvenimą kažkaip susieja su tavuoju. Tavo akys saugios. Šita istorija — tik vienas skyrius tavo smegenyse. O man tai Čia ir Dabar.

Markas Cuzakas, „Jokeris“58

Orfėjas pirmą kartą pamatė Violantę Kikilio puotoje, ir jau tąsyk bandė įsivaizduoti, kaipgi jausis valdydamas Ombrą kartu su ja. Visos jo tarnaitės buvo dailesnės už Žalčiagalvio dukrą, bet Violantė turėjo kažką, ko tarnaitės neturėjo: išdidumą, garbėtrošką, valdžios troškimą. Visa tai Orfėjui patiko, ir kai Fleitininkas atvedė ją į Tūkstančio langų menę, Orfėjo širdis ėmė plakti tankiau — Violantė ėjo aukštai iškėlusi galvą, nors viską statė ant vienos kortos ir pralošė.

Jos žvilgsnis nuslydo per juos visus, tarsi jie būtų pralaimėję — tėvas, Nykštys, Fleitininkas. Orfėją tik akies krašteliu užkabino, o ir iš kur jai žinoti, kokį svarbų vaidmenį jis dabar atlieka. Žalčiagalvis vis dar kiurksotų purvyne su sulaužytu ratu, jei nebūtų išskaitęs jam iškart keturių naujų. Kaip visi jie į jį spoksojo!.. Netgi Nykštys išmoko jį gerbti.

Tūkstančio langų menėje nebebuvo nė vieno lango. Nykštys paliepė juos visus uždengti juodu audeklu, ir tik tuzinas deglų švietė tamsoje, tik tiek, kad apšviestų pikčiausio priešo veidą.

Kai vidun buvo įstumtas Kėkštas, Violantės kaukė plyšo, bet ji greitai susiėmė. Orfėjas patenkintas pastebėjo, kad su Kėkštu nebuvo itin gerai elgiamasi, bet pastovėti jis dar gali, ir, žinoma, Fleitininkas pasirūpino, kad jo rankos liktų sveikos. „Liežuvį galėjo ramiausiai išpjauti, — pagalvojo Orfėjas, — kad jis pagaliau liautųsi puikuotis savo balsu.“ Tada prisiminė, kad Mortimeris dar turės pasakyti, kur Fenolijo knyga, nes Dulkėtasis Pirštas to neišdavė.

Deglų šviesa krito tik ant Mortimerio. Žalčiagalvis sėdėjo tamsoje, turbūt nenorėjo suteikti savo kaliniui malonumo matyti jo ištinusį kūną. Bet užuosti jį galėjai.

— Na, Kėkšte? Ar mano dukra kitaip pavaizdavo tau mūsų antrąjį susitikimą? Tikriausiai kitaip. — Žalčiagalvis iškvėpdamas orą švokštė kaip senas žmogus. — Labai apsidžiaugiau, kai Violantė pasiūlė susitikti šioje pilyje, nors kelionė čionai tikrai nuvargino. Šita pilis jau kartą man atnešė laimę, kad ir ribotam laikui. Be to, buvau tikras, kad mama nesakė Violantei apie slaptą įėjimą. Daug pasakojo jai apie šią pilį, beveik niekas nebuvo tikra.

Violantės veido išraiška nepasikeitė.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi, tėve, — tarė ji.

Kaip ji stengėsi nepažvelgti į Mortimerį! Tikrai jaudina.

— Ne, tu nieko nesupranti. Taip ir yra. — Žalčiagalvis nusijuokė. — Ne kartą esu liepęs pasiklausyti, ką tau motina pasakoja senajame jūsų kambaryje. Visas tas istorijas apie laimingas jos vaikystės dienas, visus tuos saldžius melus, kurie turėjo sukelti bjauriosios dukros svajones apie vietą, kuri taip skiriasi nuo tos, kurioje teko augti. Tikrovė dažnai skiriasi nuo to, ką mes apie ją pasakojame, bet tu nuo seno painioji žodžius su tiesa. Lygiai kaip ir tavo motina, nesugebi atskirti to, ko trokšti, nuo to, kas tikrai yra, ar ne?

Violantė nieko neatsakė. Ji tik stovėjo tiesi kaip visada ir spoksojo į tamsą, kurioje tūnojo tėvas.

— Kai pirmą kartą šioje menėje sutikau tavo mamą, — kimiai kalbėjo Žalčiagalvis, — ji tetroško ištrūkti iš čia. Būtų bandžiusi bėgti, jei tėvas jai būtų davęs progą. Ar ji tau pasakojo, kad viena sesuo užsimušė lipdama pro vieną iš šios salės langų? Ne? Ar kad tavo motinos vos nenuskandino undinės, kai ji bandė perplaukti ežerą? Tikriausiai ne. Užtat pripasakojo, kad aš priverčiau tavo tėvą atiduoti man ją į žmonas ir išsigabenau per prievartą. Kas žino, gal ji ir pati šia istorija patikėjo.

— Tu meluoji. — Violantė iš paskutiniųjų stengėsi, kad balsas skambėtų ramiai. — Nebenoriu nieko daugiau girdėti.

— Bet tau teks išgirsti, — ramiai tarė Žalčiagalvis. — Metas liautis slapsčiusis už gražių istorijų nuo tikrovės. Tavo senelis mielai pradangindavo dukrų gerbėjus. Dėl to tavo motina parodė man tunelį, kuriuo Fleitininkas visiškai nepastebėtas galėjo patekti į pilį. Ji kitados buvo mane labai įsimylėjusi, nors tau pasakojo visai ką kita.

— Kam tu man meluoji? — Violantė vis dar laikė galvą aukštai iškėlusi, bet jos balsas virpėjo. — Ne mano motina tau parodė tunelį, o vienas iš tavo šnipų. Ir ji tavęs niekada nemylėjo.

— Tikėk kuo nori. Manyčiau, tu nelabai daug išmanai apie meilę. — Žalčiagalvis sukosėjo ir vaitodamas pakilo nuo krėslo. Violantė atšlijo, kai jis žengė į šviesos ratą.

— Taip, pasižiūrėk, ką man padarė tavo kilnusis plėšikas, — tarė Žalčiagalvis, pamažu artėdamas prie Mortimerio. Vaikščioti jam buvo vis sunkiau. Orfėjas ne kartą tai pastebėjo ilgoje kelionėje į šią pilį, bet Sidabro kunigaikštis vis dar laikėsi toks pat tiesus kaip jo dukra.

— Bet nebekalbėkime apie praeitį, — tarė jis, priėjęs taip arti prie kalinio, kad Kėkštas vos neduso nuo jo iškvepiamo oro, — ar apie tai, kaip šitą sandorį galbūt įsivaizdavo mano dukra. Įrodyk man, kad tikrai prasminga ne tuojau pat nudirti tau odą ir tą patį padaryti su tavo žmona ir dukra. Veikiausiai tiki, kad šįkart jos nuo manęs saugios. Juk palikai jas su Juoduoju Princu, bet aš žinau apie urvą, kur jie pasislėpė. Mano mulkis svainis jau turbūt visus juos sugavo ir gabena į Ombrą.

O taip, Mortimerį tai paveikė. „Spėk, kas Žalčiagalviui papasakojo apie urvą, kilnusis plėšike!“ — pagalvojo Orfėjas ir plačiai nusiviepė, kai Mortimeris pažvelgė į jį.

— Taigi... — Žalčiagalvis kumštelėjo pirštinėta ranka savo kaliniui į krūtinę, lygiai ten, kur jį sužeidė Mortola. — Kaip ten yra? Ar gali ištaisyti savo klastą? Ar gali pagydyti knygą, kuria taip klastingai mane apmovei?

Mortimeris svarstė tik akimirką.

— Žinoma, — atsakė jis. — Jei man ją duosi.

Na gerai. Jo balsas vis dar toks pat įspūdingas, netgi šioje liūdnoje padėtyje — Orfėjui tenka šitai pripažinti (nors jo paties balsas skamba kur kas geriau). Tačiau Žalčiagalvis nesileido dar kartą to balso užliūliuojamas. Jis taip trenkė Mortimeriui per veidą, kad šis parpuolė ant kelių.

— Taigi tu tikrai manai, kad dar kartą galėsi mane apmulkinti! — užriko valdovas. — Negi laikai mane visišku kvailiu? Niekas negali pagydyti tos knygos! Už šitą žinią mirė ne vienas tavo amato meistras. Ji pasmerkta, o tai reiškia, kad ši knyga amžiais irs, o aš kasdien gundysiuos pats įrašyti jon tuos tris žodžius, kurie viskam padarys galą. Bet aš sugalvojau geresnę išeitį, ir knygai dar sykį reikės tavo paslaugos, todėl tikrai esu dėkingas savo dukrai, kad ji taip rūpestingai tave saugojo. Galų gale aš žinau, — mestelėjęs žvilgsnį į Fleitininką pridūrė Žalčiagalvis, — koks karštakošis mano šauklys.

Fleitininkas norėjo kažką atsakyti, bet Žalčiagalvis tik nekantriai mostelėjo ranka ir vėl atsisuko į Mortimerį.

— Kokią išeitį? — garsusis balsas skambėjo kimiau.

Negi Kėkštas dabar vis dėlto bijo? Orfėjas jautėsi lyg berniukas, su išskirtiniu malonumu skaitantis ypač įdomią knygos vietą. „Tikiuosi, jis bijo, — pagalvojo jis. — Ir tikriausiai tai vienas iš paskutinių skyrių, kuriuose jis pasirodo.“

Mortimerio veidas persikreipė, nes Fleitininkas į šoną įrėmė peilį. „Na, tu tikrai netinkamus žmones priešais sau pavertei, — pagalvojo Orfėjas. — Ir ne tuos draugus pasirinkai.“ Bet tokie jau jie, tie geriečiai didvyriai. Kvaili.

— Kokią išeitį? — Žalčiagalvis pasikasė niežinčią odą. — Tu man įriši naują knygą, kaip gi kitaip? Bet šįsyk nė akimirkai neliksi vienas. O jei ši knyga su nepriekaištingai baltais puslapiais apsaugos mane nuo mirties, į kitą įrašysi savo vardą — kad bent valandėlei pajustum, ką tai reiškia gyvam pūti. O po to aš ją suplėšysiu, puslapį po puslapio, ir žiūrėsiu, kaip tu jauti plėšiamą mėsą ir meldi Baltųjų Moterų tave pasiimti. Juk tai panašu į pačią geriausią išeitį, ar ne?

Aha, nauja knyga. „Nekvaila, — pagalvojo Orfėjas. — Bet mano vardas naujutėliuose tuščiuose jos puslapiuose atrodytų daug geriau!“ Baik svaičiot, Orfėjau!

Fleitininkas prikišo peilį Mortimeriui prie gerklės.

— Na, ir koks gi tavo atsakymas, Kėkšte? Gal išskiemenuoti jį peiliu?

Mortimeris tylėjo.

— Atsakyk! — sušuko Fleitininkas. — O gal atsakyti už tave? Šiaip ar taip, tėra tik vienas atsakymas.

Mortimeris ir toliau tylėjo, bet Violantė pavertė save jo balsu.

— Kodėl jis turėtų tau padėti, jei vis tiek ketini jį užmušti? — paklausė ji tėvą.

Žalčiagalvis sunkiai gūžtelėjo pečiais.

— Galėčiau leisti jam numirti mažiau kankinama mirtimi arba tik pasiųsti jo žmoną ir dukrą į kasyklas, užuot nužudęs. Juk dėl jųdviejų mes sykį jau derėjomės.

— Bet šįkart jūs nesat jų pagavę. — Mortimerio balsas skambėjo taip, tarsi jis būtų labai labai toli. „Jis ištars „ne“!“ — nustebęs pagalvojo Orfėjas. Koks kvailys.

— Dar ne, bet greitai pagausiu. — Fleitininkas prikišo peilį Mortimeriui prie krūtinės ir ašmenų galiuku nupiešė širdį ten, kur plakė tikroji širdis.

— Orfėjas mums tikrai labai tiksliai nupasakojo, kur jos slepiasi. Tu girdėjai. Galbūt Kikilis kaip tik dabar gabena jas į Ombrą.

Mortimeris antrą kartą žvilgtelėjo į Orfėją, ir neapykanta jo akyse buvo saldesnė už mažus pyragėlius, kurių Orfėjui kas penktadienį iš Ombros turgaus parnešdavo Osas. Ne, ateityje tai darys nebe Osas. Jį, deja, surijo slogutis, kai išniro iš parašytų žodžių, ir rijo gana lėtai, — bet naują kūnsargį surasti įmanoma.

— Gali iškart imtis darbo. Tavo taurioji sergėtoja parūpino visko, ko reikės, tai labai patogu! — sušnypštė Fleitininkas, ir šįkart jam prispaudus peilį prie Mortimerio gerklės pasipylė kraujas. — Veikiausiai ji norėjo iki pat mažiausių smulkmenų mums vaidinti, kad tavo gyvybė saugoma vien tam, kad pagydytum knygą. Koks spektaklis! Na, Violantė visuomet jautė silpnybę klajojantiems artistams.

Mortimeris nekreipė dėmėsią į Fleitininką, tarsi jis būtų nematomas. Jis žvelgė tik į Žalčiagalvį.

— Ne, — tarė jis. Žodis apakino tamsioje menėje. — Aš neįrišiu tau antros knygos. Dar sykį mirtis man neatleistų.

Violantė nevalingai žingtelėjo prie Mortimerio, bet jis į ją nežiūrėjo.

— Neklausyk jo! — tarė ji tėvui. — Kėkštas tai padarys! Tik duok jam laiko.

O, vadinasi, ji tikrai įsimylėjusi Kėkštą. Orfėjas suraukė kaktą. Dar viena priežastis pasiųsti jį po velnių.

Žalčiagalvis mąsliai pažvelgė į savo dukrą.

— O koks tavo reikalas, darys jis tai ar ne?

— Na, tu... — Violantės balsas pirmą kartą nuskambėjo netvirtai. — Jis tave pagydys.

— Ir ką? — Sidabro kunigaikščiui buvo sunku alsuoti. — Tu nori matyti mane negyvą. Neginčyk to. Tai man patinka! Tai įrodo, kad tavo gyslomis teka mano kraujas. Kartais pagalvoju, kad tikrai norėčiau pasodinti tave Ombros sostan. Tikrai atliktum savo pareigą geriau nei sidabru pudruotas mano svainis.

— Žinoma, valdysiu geriau! Siųsčiau į Nakties pilį šešiskart didesnį kiekį sidabro, nes neiššvaistyčiau jo puotoms ir medžioklės draugijoms. Bet už tai tu man perleisi Kėkštą — po to, kai jis atliks tai, ko iš jo reikalauji.

Įspūdinga. Ji kelia vis daugiau sąlygų. „O taip, ji man patinka, — galvojo Orfėjas. — Ji man labai patinka.“ Tik jos pomėgį už įstatymo ribų atsidūrusiems knygrišiams reikėtų išgydyti. O tada... Kokios galimybės!

Net ir Žalčiagalviui jo dukra akivaizdžiai vis labiau patinka. Valdovas nusijuokė taip garsiai, kaip Orfėjas dar nebuvo girdėjęs jo juokiantis.

— Tik pažiūrėkit! — sušuko jis. — Ji derasi su manimi, nors jos rankos tuščios! Nuvesk Violantę į kambarį, — įsakė vienam iš savo karių. — Bet gerai ją saugok. Ir pasiųsk pas ją Jakopą. Sūnus turi būti su motina. O tu, — jis pasisuko į Mortimerį, — galų gale pritark mano pasiūlymui, kitaip liepsiu savo kūnsargiui išgauti iš tavęs sutikimą kankinimais.

Fleitininkas suirzęs nuleido peilį, nes iš tamsos išniro Nykštys. Violantė sunerimusi pažvelgė į jį ir bandė pasipriešinti, kai kareivis truktelėjo ją paskui save, — o Mortimeris vis dar tylėjo.

— Jūsų Malonybe! — Orfėjas žingtelėjo per pagarbų atstumą priekin (bent jau tikėjosi, kad šitaip atrodo). — Leiskite man iš jo išvilioti sutikimą!

Kuždesys, vardas (jį reikia šaukti tik tikruoju vardu, kaip šunį), ir iš Orfėjo šešėlio išsirito slogutis.

— Nesąmonė! — sušuko Fleitininkas. — Nori, kad Kėkštas tuojau pat kristų negyvas kaip Dulkėtasis Pirštas? Ne. — Jis vėl pakėlė Mortimerį.

— Negirdėjai? Man liepta tai padaryti, Fleitininke. — Nykštys nusimovė juodas pirštines.

Orfėjas pajuto nusivalymo skonį — tarsi karčiuosius migdolus ant liežuvio. Kokia proga pasitarnauti Žalčiagalviui! Jei tik turėtų knygą ir galėtų pašalinti Fleitininką iš šio pasaulio! O kartu su juo ir tą Nykštį.

— Pone! Prašau, paklausykite manęs! — Orfėjas užstojo Žalčiagalviui kelią. — Ar galėčiau paprašyti, kad iš kalinio per šią tikrai nemalonią procedūrą būtų išgaunamas ir dar vienas atsakymas? Jūs tikriausiai prisimenate knygą, apie kurią jums pasakojau, knygą, kuri geba pakeisti šį pasaulį pagal bet kokį jūsų norą! Prašau, išgaukit iš jo, kur ta knyga!

Tačiau Žalčiagalvis atsuko Orfėjui nugarą.

— Vėliau, — tarstelėjo ir atsidusęs vėl krito į krėslą, kur jį paslėpė šešėlis. — Dabar kalbam tik apie vieną knygą, o jos puslapiai balti. Pradėk, Nykšty! — iš tamsos atsklido švokščiantis balsas. — Bet žiūrėk, saugok jo rankas.

Kai Orfėjas staiga ant veido pajuto šaltį, pirmiausia pagalvojo, kad pro uždengtus langus padvelkė nakties vėjas. Bet štai jau jos šalia Kėkšto, tokios pat baltos ir baisios kaip klajojančių artistų kapinėse. Jos apsupo Mortimerį lyg besparniai angelai, galūnės iš rūko, veidai balti it nubalinti kaulai. Fleitininkas taip šoko atgal, kad net užkliuvo, parkrito ir susižeidė savo paties peiliu. Netgi Nykščio veide nebeliko abejingumo. O kareiviai, stovėję šalia Mortimerio, atšlijo lyg nusigandę vaikai.

Negali būti! Kodėl jos jį saugo? Atsidėkoja už tai, kad Mortimeris jau ne kartą jas apkvailino? Kad išplėšė iš jų nagų Dulkėtąjį Pirštą? Orfėjas pajuto, kaip slogutis už jo nugaros susigūžė kaip primuštas šuva. Ką? Jis jų irgi bijo? Ne. Ne, po galais. Šitą pasaulį tikrai reikia perrašyti iš naujo! Ir jis, Orfėjas, tai padarys. O taip, jis jau suras kokį nors būdą.

Ką jos kužda?

Blyški šviesa, kurią skleidė mirties dukros, išvijo šešėlius, kuriuose slėpėsi Žalčiagalvis, dabar Orfėjas pamatė, kaip Sidabro kunigaikštis savo tamsiame kampe gaudo kvapą ir virpėdamas spaudžia rankas prie akių. Taigi jis vis dar bijo Baltųjų Moterų, nors Nakties pilyje išžudė tiek vyrų, kad įrodytų priešingai. Visa tai tik melas. Žalčiagalvis savo nemirtingame kūne švokščia iš baimės.

O Mortimeris stovi tarp Fenolijo sukurtų mirties angelų, tarsi tai būtų jo paties dalis, — ir šypsosi.