Į kelią

— Papasakok man istoriją, — taria Alba, atsiremdama į mane ir prilipdama kaip šalti pervirę makaronai.

Aš apkabinu ją...

— Kokią istoriją?

— Gražią. Apie tave ir mamą, kai mama buvo maža mergaitė.

— Hmm. Gerai. Kadaise...

— Kada?

— Visus kartus iš karto. Labai seniai ir dabar.

Odri Nifeneger, „Keliautojo laiku žmona“78

Fleitininko kardas prakirto Resei ranką, bet Briana daug ko buvo išmokusi iš savo mamos, nors ir labiau mėgo dainuoti Bjauriajai, o ne prižiūrėti akmeningose atšlaitėse augančius augalus. „Ranka pasveiks“, — tarė ji, tvarstydama žaizdą. Bet paukštis niekada nebepaliks Resės. Stebuklingasis Liežuvis šitai žinojo taip pat gerai, kaip Dulkėtasis Pirštas.

Fleitininkas iš paskutiniųjų stengėsi pasiųsti Kėkštą paskui savo valdovą mirčiai. Sužeidė petį ir kairę ranką, bet galų gale tik pats nusekė paskui Žalčiagalvį, ir Dulkėtasis Pirštas leido ugniai suėsti jo kūną.

Violantė išblyškusi stovėjo šalia Stebuklingojo Liežuvio, kai Žalčiagalvis ir Fleitininkas virto pelenais. Atrodė tokia jaunutė, tarsi duobėje būtų praradusi porą metų, vis dar sutrikusi kaip vaikas, ir kai galiausiai atsuko nugarą ugniai, surijusiai jos tėvą, Dulkėtasis Pirštas pirmą kartą pamatė, kaip ji uždeda ranką sūnui ant peties — savo keistajam sūnui, kurio vis dar niekas nemėgsta, nors jis visus išgelbėjo. Netgi minkštaširdis Stebuklingasis Liežuvis nesugebėjo jo pamilti (Dulkėtasis Pirštas suprato tai iš jo veido), nors to ir gėdijosi.

Violantės kareivėlių išliko tuzinas. Juos rado duobėse, o visi Žalčiagalvio kareiviai dingo, taip pat ir Baltosios Moterys. Ant ežero kranto stovėjo apleistos palapinės, juoda karieta ir keletas žirgų be raitelių. Jakopas sakė, kad jo prosenelio rajūnės žuvys išniro iš vandens ir surijo kelis vyrus, sprukusius per tiltą. Nei Stebuklingasis Liežuvis, nei Violantė juo nepatikėjo, bet Dulkėtasis Pirštas nuėjo ant tilto ir rado ant šlapių akmenų kelis mirguliuojančius žvynus, dydžio sulig liepos lapu. Tad jie iškeliavo iš pilies tuneliu, kuriuo čionai atvyko Fleitininkas.

Kai žengė ant ežero kranto, snigo, jiems už nugarų pilis dingo sūkuriuojančių snaigių debesyje, tarsi ištirpo baltumoje. Pasaulis aplink juos buvo toks tylus, lyg visi žodžiai būtų išnaudoti, lyg dabar būtų papasakota viskas, ką reikėjo pasakoti šiame pasaulyje. Sušalusiame pakrantės dumble Dulkėtasis Pirštas aptiko Orfėjo pėdsakus, ir Stebuklingasis Liežuvis žvilgtelėjo link medžių, tarp kurių jie dingo, tarsi vis dar girdėtų viduje Orfėjo balsą.

— Norėčiau, kad jis būtų negyvas, — tarė jis tyliai.

— Protingas noras, — atsakė Dulkėtasis Pirštas. — Bet, deja, per vėlu ji įgyvendinti. — Kai Fleitininkas žuvo, jis bandė ieškoti Orfėjo, bet rado tik tuščią kambarį, Nykščio taip pat. Šį šaltą rytą pasaulis atrodė toks šviesus. Ant širdies visiems buvo taip lengva. Bet tamsa niekur nedingo, ir toliau pasakos savąją istorijos dalį.

Jie susigavo kelis žirgus, paliktus Žalčiagalvio vyrų. Stebuklingasis Liežuvis skubinosi, nors dėl žaizdų jautėsi silpnai, išgelbėkim bent jau mūsų dukrų.

— Juodasis Princas saugojo Mėgę, — tarė jam Dulkėtasis Pirštas, bet rūpestis jo veide jojant vis tolyn į pietus neišnyko.

Draugija jojo tyli, kiekvienas nugrimzdęs savo mintyse ir prisiminimuose. Retsykiais pasigirsdavo tik aukštas Jakopo balselis, reiklus kaip visada: „Aš alkanas.“ „Aš ištroškau.“ „Kada atvyksim?“ „Kaip manai, ar Kikilis išžudė vaikus ir plėšikus?“ Jo mama kaskart atsakydavo, nors iš balso būdavo aišku, kad mintimis ji labai toli. Pilis ežere užmezgė tarp jų ryšį, giją iš bendros baimės ir niūrių prisiminimų, o stipriausia gija veikiausiai buvo ta, kad Jakopas padarė tai, dėl ko į pilį jojo mama. Žalčiagalvis negyvas. Tik Dulkėtasis Pirštas buvo tikras, kad Violantė iki savo dienų galo jaus tėvą lyg šešėlį sau už nugaros, — galbūt ir pati Bjaurioji šitai žinojo.

Ir Stebuklingasis Liežuvis su savimi išsivedė Kėkštą. Atrodė, kad jis joja greta, ir Dulkėtasis Pirštas nebe pirmą kartą klausė savęs, ar Stebuklingasis Liežuvis ir Kėkštas — ne dvi to paties vyro pusės. Kad ir koks būtų atsakymas į šį klausimą, knygrišys šį pasaulį myli taip pat, kaip plėšikas.

Pirmąją naktį, jiems sustojus poilsio po medžiu, nuo kurio plikų šakų žemėn biro geltoni pūkuoti žiedai, grįžo kregždė, nors Resė paskutinius grūdus subėrė ežeran. Resė pavirto kregžde miegodama ir užskrido ant žydinčių šakų, mėnulio šviesoje jos plunksnos atrodė sidabrinės. Dulkėtasis Pirštas ją ten išvydęs pažadino Stebuklingąjį Liežuvį, ir jiedu kartu laukė po medžiu iki aušros, kol kregždė nusileido žemyn ir vėl atvirto moterimi.

— Kas bus kūdikiui? — klausė ji nusigandusi.

Ir Stebuklingasis Liežuvis atsakė:

— Jis svajos apie skrydį.

Taip kaip knygrišys toliau svajojo apie plėšiką, o plėšikas apie knygrišį, o Ugnies Šokdintojas visiems laikams apie liepsnas ir klajojančią artistę, kuri moka šokti kaip liepsnos. Gal vis dėlto šis pasaulis nuaustas iš svajų, ir senas vyriškis tik surado joms žodžius.

Kai jie grįžo prie urvo ir rado jį tuščią, Resė pravirko, bet Dulkėtasis Pirštas lauke šalia angos aptiko Stipruolio paliktą ženklą, paukštį, suodžiais nupieštą ant uolos, ir apačioje pakastą žinutę, kurią savo vyresnėliui broliui tikriausiai paliko Dorija. Dulkėtasis Pirštas jau buvo girdėjęs apie medį su lizdais, kurį laiškelyje aprašė Dorija, nors nebuvo matęs savo akimis.

Užtruko dvi dienas, kol surado medį, milžiną pirmasis pamatė Dulkėtasis Pirštas. Jis čiupo Stebuklingojo Liežuvio žirgo vadeles, o Resė nusigandusi užsidengė burną ranka. Violantė spoksojo į milžiną tarsi susižavėjęs vaikas.

Milžinas saujoje laikė Roksaną, tarsi ir ji būtų pavirtusi paukščiu. Briana, pamačiusi savo mamą tarp didžiulių pirštų, išblyško, bet Dulkėtasis Pirštas nusėdo nuo žirgo ir patraukė prie milžino.

Tarp galiūno kojų stovėjo Juodasis Princas, šalia jo lokys. Eidamas prie Dulkėtojo Piršto Princas šlubavo, bet atrodė laimingas kaip niekada.

— Kur Megė? — paklausė Stebuklingasis Liežuvis, kai Princas apkabino jį, o Baptistą mostelėjo aukštyn į medį. Dulkėtajam Pirštui dar nebuvo tekę matyti tokio medžio, netgi pačioje Miško be kelio ir takelio tankmėje, ir tuojau pat panoro ropštis aukštyn prie lizdų ir ledo žiedais pasipuošusių šakų, ant kurių it paukščiai tupėjo moterys ir vaikai.

Megė sušuko tėvo vardą, ir Stebuklingasis Liežuvis pasileido prie jos, vos tik mergaitė nusileido lynu žemyn be jokio vargo, tarsi visą amžių nugyvenusi medyje. Dulkėtasis Pirštas nusisuko ir pažvelgė į Roksaną. Ji kažką sušnibždėjo milžinui, ir šis atsargutėliai pasodino ją ant žemės. Dulkėtasis Pirštas nebenori pamiršti jos vardo. Jis paprašys ugnies, kad išdegintų jam raides širdyje, kad net Baltosios Moterys jo neištrintų. Roksana. Dulkėtasis Pirštas apkabino ją, o milžinas žvelgė į juos akimis, kuriose, regis, mainėsi visos pasaulio spalvos.

— Apsidairyk, — sukuždėjo jam Roksana, ir Dulkėtasis Pirštas pamatė, kaip Stebuklingasis Liežuvis apkabina savo dukrą ir šluosto jai nuo veido ašaras. Matė, kaip prie Resės lekia knygų žiurkė — iš kur ji čia, po šimts fėjų? — Tuliją, įsikniaubusį veidu į Violantės sijoną, Stipruolį, kurio glėbyje Stebuklingasis Liežuvis vos neduso... ir...

Faridą.

Jis stoviniavo ir kapstė kojų pirštais šviežiai iškritusį sniegą. Vis dar neavėjo jokių batų, ir, regis, paaugo, ar ne?

Dulkėtasis Pirštas žengė prie jo.

— Matau, gerai saugojai Roksaną, — tarė jis. — Ar ugnis tavęs klausė, kol buvau išvykęs?

— Ji visada manęs klauso! — O taip, jis tikrai paaugo. — Koviausi su Suodžių Paukščiu.

— Tu matai.

— Mano ugnis įveikė jo ugnį.

— Tikrai?

— Taip! Užkopiau milžinui ant pečių ir liejau ugnį žemyn. Ir tada milžinas nusuko jam sprandą.

Dulkėtasis Pirštas šyptelėjo, ir Faridas atsakė jam šypsena.

— Ar dabar... Ar dabar tau vėl reikės išvykti? — Faridas atrodė toks susirūpinęs, lyg baimintųsi, kad Baltosios Moterys jau laukia.

— Ne, — atsakė Dulkėtasis Pirštas ir vėl šyptelėjo. — Na, kurį laiką niekur neisiu.

Faridas. Reikės paprašyti, kad ugnis išdegintų ir jo vardą širdyje. Roksana. Briana. Faridas. Ir, žinoma, Gvinas.