Rašalo drabužiai

Man regisi, kaip vakar, kai maniau,

Jog po mano oda tik šviesa.

Jei mane prapjautų, sušvytėčiau.

Tačiau šiandien suklupau gyvenimo take.

Nusibrozdinau kelį ir kraujavau.

Bilis Kolinsas, „Kai tau sukanka dešimt“5

Naujas rytas pažadino Mėgę blyškia šviesa, krintančia ant veido, ir oru, tokiu grynu, lyg niekas iki jos nebūtų juo alsavęs. Palei langą tarsi paukščiai, išmokę kalbėti, čirkšėjo fėjos, riktelėjo kėkštas — jei tai išties buvo kėkštas. Stipruolis mokėjo taip mėgdžioti paukščius, kad atrodydavo, jog paukštis susisuko lizdą jo plačioje krūtinėje. Ir jie visi jam atsakydavo — vieversiai, tošinukės, geniai, lakštingalos ir prijaukinti Gekono varnai.

Mo irgi jau buvo pakirdęs. Megė girdėjo iš lauko sklindant jo ir mamos balsus. Gal pagaliau parvyko Faridas? Mergaitė skubiai pašoko nuo šiaudų maišo, ant kurio miegojo (koks jausmas, kai miegi lovoje, ji beveik nebeprisiminė), ir pasileido prie lango. Jau dienų dienas laukė Farido. Jis pažadėjo ateiti. Bet kieme stovėjo tik mergaitės tėvai ir Stipruolis, kuris, išvydęs ją lange, nusišypsojo.

Mo padėjo Resei pakinkyti vieną iš žirgų, kurie jiems čia atvykus jau laukė arklidėse. Žirgai buvo labai dailūs, tikrai anksčiau priklausė kokiam kilmingam Kikilio draugui, bet Megė stengėsi nesigilinti į tai, kaip plėšikų rankose atsiduria daiktai, kurių jiems parūpina Juodasis Princas. Ji mėgo Juodąjį Princą, Baptistą ir Stipruolį, o kai kurių kitų prisibijojo, tokių kaip Čiupsius ir Gekonas, nors jie ir pagelbėjo jai bei jos tėvams Angies kalne. „Plėšikai yra plėšikai, Mege, — dažnai sakydavo jai Faridas. — Princas visa tai daro dėl kitų, bet kai kurie jo vyrai tenori kišenes prisikimšti, o ne plūktis laukuose ar dirbtuvėse.“ Ak, Faridas... Megė jo taip ilgėjosi, kad net gėdijosi.

Mama atrodė pablyškusi. Pastarosiomis dienomis ji dažnai blogai jausdavosi. Gal dėl to ir susiruošė pas Roksaną. Niekas kitas nepatardavo geriau už Dulkėtojo Piršto našlę, na, nebent Liepsnotasis Apuokas, bet jam pačiam nuo Dulkėtojo Piršto mirties klojasi ne per geriausiai — ypač nuo tada, kai išgirdo, jog Žalčiagalvis paliepė sudeginti ligoninę anapus miško, kuriai jis vadovavo daugybę metų. Kas nutiko Belai ir kitoms žolininkėms, niekas nežinojo.

Megei einant laukan pro šalį smuko pelė, raguota kaip Dulkėtojo Piršto kiauniukas, prie mergaitės prilėkė ir kibo į plaukus fėja, bet Megė jau buvo išmokusi jas nubaidyti. Juo labiau vėso, juo rečiau fėjos išlįsdavo iš savo lizdų, bet vis dar ieškojo žmogaus plaukų. „Nieko nėra šilčiau už žmogaus plaukus! — sakydavo Baptistą. — Nebent lokio gaurai. O juos rauti pavojinga.“

Rytas buvo toks vėsus, kad Megė virpėdama apsivijo liemenį rankomis. Drabužiai, parūpinti plėšikų, nė iš tolo nešildė taip gerai kaip megztiniai, į kuriuos ji susisupdavo tokiomis dienomis aname pasaulyje, ir kone su ilgesiu prisiminė šiltas kojines, laukiančias Elinoros spintoje.

Megei prisiartinus Mo atsigręžė ir nusišypsojo. Atrodė nuvargęs, bet laimingas. Jis miegodavo nedaug. Dažnai darbuodavosi iki vėlumos savo laikinoje dirbtuvėje — su tais menkais įrankiais, kuriuos jam parūpino Fenolijas. Ir vis eidavo miškan, vienas arba su Princu. Galvojo, kad niekas apie tai nežino, bet Megė jau kelis sykius matė, kaip jį pasiima plėšikai, — kai negalėdama užmigti stoviniuodavo prie lango laukdama Farido. Mo pašaukdavo kėkšto balsu. Megė išgirsdavo jį beveik kasnakt.

— Ar tau geriau? — Megė susirūpinusi pažvelgė į mamą. — Gal tai vis dėlto dėl grybų, kuriuos rinkome prieš porą dienų.

— Ne, tikrai ne. — Resė pažvelgė į Mo ir šyptelėjo. — Roksana tikrai žinos kokių žolelių. Ar nori joti su manim? Gal ten rasim Brianą. Ji ne kasdien dirba Orfėjui.

Briana. Kodėl Megė turėtų trokšti ją pamatyti? Kad jos beveik tokio pat amžiaus? Brianą po Kosimo mirties Bjaurioji pavarė — tai buvo lyg pavėluota bausmė už tai, kad mergina mieliau leisdavo laiką su Kosimu nei su savo tikrąja ponia. Briana kurį laiką padėjo mamai laukuose, o dabar dirbo Orfėjui. Lygiai kaip Faridas. Orfėjas jau turėjo pusę tuzino tarnaičių. Faridas šaipėsi, kad Sūriagalvis netgi savo retų plaukų pats nebesišukuoja. Orfėjas samdė tik dailias merginas, o Briana buvo nuostabaus grožio, tokia daili, kad Megė šalia jos jausdavosi kaip antis šalia gulbės. O dar blogiau, kad Briana — Dulkėtojo Piršto dukra. „Na ir ką? Aš su ja net nesikalbu, — pasakė Faridas, kai Megė apie ją pasiteiravo. — Ji manęs nekenčia, lygiai kaip ir mama.“ Ir vis dėlto... jis mato ją kone kasdien, Brianą ir visas kitas. Orfėjo namuose dirbo gražiausios Ombros merginos. O Megės Faridas nelankė jau beveik dvi savaites.

— Na, tai josi kartu? — Resė vis dar klausiamai žvelgė į Mėgę, ir ši pajuto, kaip rausta, tarsi mama būtų išgirdusi visas jos mintis.

— Ne, — atsakė, — ne, verčiau liksiu čia. Juk su tavim joja Stipruolis, ar ne?

— Žinoma.

Stipruolis ėmėsi lydėti Resę. Megė nežinojo, ar Mo jo paprašė, ar tai jis darė tik todėl, kad norėjo įrodyti Kėkštui savo atsidavimą.

Resė leido, kad jai padėtų užsėsti ant žirgo. Dažnai skųsdavosi, kaip nepatogu joti su suknele, ir kad daug mieliau šiame pasaulyje vilkėtų vyriškus drabužius, nors šitai kitados ją pavertė Mortolos kaline.

— Aš grįžau iš tamsos, — sakydavo ji Mo. — Galbūt Roksana ir tau ką nors pasiūlys nuo bemiegių naktų.

Ir dingo su Stipruoliu už medžių, o Megė stovėjo su Mo — kaip anksčiau, kai tebuvo vieni du.

— Ji tikrai prastai jaučiasi.

— Nesirūpink, Roksana žinos, kaip padėti. — Mo žvilgtelėjo į kepyklą, kurioje buvo įsirengęs dirbtuvę. Iš kur tie juodi drabužiai, kuriuos jis vilki? — Man irgi reikia joti, bet vakarop grįšiu. Gekonas su Baptistą tvarte, o Princas ketina dar atsiųsti čion Medinę Koją, kol Stipruolis išvykęs. Ta trijulė tave geriau prižiūrės nei aš.

Kas čia jo balse girdėti? Melas? Nuo tada, kai Mortola vos nenužudė Mo, jis pasikeitė. Tapo uždaresnis ir dažnai nugrimzdavo mintyse, tarsi dalis jo būtų likusi urve, kuriame vos nenumirė, ar Nakties pilies bokšte.

— Kur susiruošei? Vyksiu su tavim. — Megė pajuto, kaip Mo krūptelėjo, kai ji įsikibo jam į parankę. — Kas nutiko?

— Nieko, visiškai nieko. — Jis persibraukė per juodą rankovę ir nusuko akis šalin.

— Vėl buvai išjojęs su Princu. Praėjusią naktį mačiau jį kieme. Kas nutiko?

— Nieko, Mege. Tikrai nieko. — Susimąstęs brūkštelėjo jai per skruostą, tada apsisuko ir patraukė prie kepyklos.

— Visiškai nieko? — Megė nusekė tėčiui iš paskos. Durys buvo tokios žemos, kad Mo tekdavo pasilenkti. — Iš kur gavai tuos juodus drabužius?

— Tai knygrišio drabužiai. Baptistą juos man pasiuvo.

Mo žengė prie stalo, kur dirbdavo. Ant jo gulėjo oda, keletas pergamento lakštų, siūlai, peilis ir siaura knygelė, kurią pastarosiomis savaitėmis surišo iš Resės piešinių — fėjų, ugninių elfų ir stiklo žmogelių paveikslėlių, Juodojo Princo ir Stipruolio, Baptistos ir Roksanos portretų. Buvo ir Farido portretas. Knyga gulėjo suvyniota, tarsi Mo ketintų pasiimti ją į kelionę. Knyga, juodi drabužiai...

O, Megė taip gerai jį pažinojo!

— Ne, Mo! — Megė čiupo knygą ir paslėpė ją už nugaros. Resę jis gal ir apgautų, bet jos tai tikrai ne.

— Kas yra? — Mo labai stengėsi žvelgti lyg niekur nieko. Apsimesti pavykdavo jau geriau nei anksčiau.

— Tu susiruošei į Ombrą, pas Balbulą. Negi iš proto išsikraustei? Tai pernelyg pavojinga!

Vieną akimirką Mo jau ketino meluoti jai toliau, bet tada atsiduso.

— Na gerai, man vis dar nepavyksta tavęs apgauti. Maniau, kad bus lengviau, nes tu beveik suaugusi. Kvailai galvojau.

Jis apkabino dukrą ir švelniai ištraukė knygą iš jos rankų.

— Taip, susiruošiau pas Balbulą. Kol dar Kikilis nespėjo parduoti visų knygų, apie kurias man pasakojai. Fenolijas įsives mane į pilį kaip knygrišį. Kaip manai, kiek statinių vyno Kikilis gauna už knygą? Pusė bibliotekos, sakoma, jau paleista vėjais, kad jis turėtų iš ko kelti puotas!

— Mo! Tai pernelyg pavojinga! Kas bus, jei tave kas nors pažins?

— Kas? Ombroje manęs niekas nėra matęs.

— Kuris nors kareivis gali tave prisiminti iš Nakties pilies. Ir juk Suodžių Paukštis tenai! Vargu ar apgausi jį juodais drabužiais.

— Ak! Suodžių Paukštis paskutinį sykį mane matė, kai buvau beveik miręs. Be to, jam geriau manęs nesusitikti. — Mo veidas, pažįstamas kaip niekieno kito, jau ne pirmą kartą virto svetimu. Šaltu, tokiu šaltu...

— Na, nežvelk į mane tokiomis rūpesčio kupinomis akimis! — tarė Mo ir šyptelėjo nugindamas tą šaltį. Bet šypsena veide neužtruko. — Ar žinai, Mege, kad mano rankos man tampa svetimos, Mege. — Mo atkišo rankas dukrai, tarsi ji galėtų pamatyti pokyčius. — Jos daro tokius dalykus, kokių nė nenutuokiau galįs padaryti, — ir daro tai gerai.

Mo apžiūrėjo savo rankas, lyg jos būtų kieno kito. Kiek kartų Megė stebėjo, kaip jos pjausto popierių, siuva puslapius, įtempia odą — arba klijuoja jai ant nubrozdinto kelio pleistrą. Bet ji pernelyg gerai žinojo, apie kokius dalykus prakalbo Mo. Gana dažnai stebėjo jį, kai su Baptistą ar Stipruoliu treniruodavosi už tvartų — su kardu, kurį nešiojosi su savimi nuo įvykių Nakties pilyje. Ugninio Lapino kalaviju. Mokėjo jį šokdinti taip, tarsi būtų įprastas jo rankoms kaip popieriaus peilis ar lankstytuvas.

Kėkštas.

— Manau, turiu savo rankoms priminti, koks jų tikrasis amatas, Mege. Pats norėčiau tai prisiminti. Fenolijas pasakojo Balbului radęs knygrišį, galintį įrišti jo darbus taip, kaip jiems ir dera. Bet Balbulas trokšta pamatyti tą knygrišį prieš patikėdamas jam savo piešinius. Todėl aš josiu pilin ir įrodysiu, kad išmanau savąjį meną ne prasčiau negu jis savo. Tu irgi kalta, kad nekantrauju pamatyti jo dirbtuves savo akimis! Ar dar pameni, kaip aukštai Nakties pilies bokšte pasakojai apie Balbulo teptukus ir plunksnas? — Mo pamėgdžiojo Megės balsą: — „Jis knygų Muštruotojas, Mo! Ombros pilyje! Pats geriausias. Pamatytum jo teptukus ir dažus..!“

— Taip, — sukuždėjo Megė. — Taip, aš pamenu. — Ji prisiminė ir tai, ką atsakė Mo: — „Tuos teptukus tikrai norėčiau pamatyti.“ Bet prisiminė ir baimę dėl jo, kurią tuomet jautė.

— Ar Resė žino, kur tu susiruošei? — Megė uždėjo ranką tėčiui ant krūtinės — ten, kur dar neišnykęs randas priminė, kad Mo vos nenumirė.

Jam nė nereikėjo atsakyti. Kalto žmogaus žvilgsnis ganėtinai aiškiai liudijo, kad Mo Megės mamai nieko nepasakojo apie savo planus. Megė nužvelgė įrankius, gulinčius ant stalo. Gal jis ir teisus. Gal ir metas prisiminti savo rankas. Gal iš tiesų jis ir šiame pasaulyje gali atlikti vaidmenį, kurį taip mėgo kitame pasaulyje. Buvo sakoma, kad Kikilis knygas laiko nereikalingesnėmis nei votis ant veido. Bet Ombra priklauso Žalčiagalviui. Visur pilna jo kareivių. Kas, jei vienas iš jų atpažins vyrą, kuris vos prieš kelis mėnesius buvo jo niūriojo valdovo kalinys?

— Mo. — Žodžiai prašėsi ant Megės liežuvio. Pastarosiomis dienomis ji daug galvojo, bet vis nedrįso prabilti, nes nebuvo tikra, kad tikrai šitaip mano. — Gal ir tau kartais atrodo, kad mes turėtume grįžti? Pas Elinorą ir Darijų. Žinau, tai aš tave įkalbėjau pasilikti, bet... Žalčiagalvis vis dar ieško tavęs, o tu nakčia išeini su plėšikais. Gal Resė ir nepastebi. Bet aš tai matau! Mes juk jau viską matėm — fėjas ir nimfas, Mišką be kelio ir takelio ir stiklo žmogelius... — Megei buvo taip sunku rasti tinkamus žodžius, tokius, kurie ir jai pačiai paaiškintų, kad dedasi jos viduje. — Galbūt... gal jau metas. Žinau, Fenolijas neberašo, bet galėtume paklausti Orfėjo. Jis juk, šiaip ar taip, tau pavydi. Tikrai džiaugtųsi, jei mes išvyktume, o jis liktų vienintelis skaitovas šioje istorijoje!

Mo pakako vos žvilgtelėti, ir Megė žinojo jo atsakymą. Jie apsikeitė vaidmenimis. Dabar jau jis nebenori grįžti. Ant stalo tarp negrabiai pagamintų popieriaus lapų ir peilių, kuriuos parūpino Fenolijas, gulėjo kėkšto uodegos plunksna.

— Eikš! — Mo prisėdo ant stalo krašto ir pasivedė Mėgę prie savęs, kaip darė nesuskaičiuojamą galybę kartų, kai ji tebuvo maža mergaitė. Kaip seniai tai buvo. Kaip seniai... Tarsi tai kita istorija, o Megė joje buvo kita Megė. Bet kai Mo apglėbė ją per pečius, akimirkai ji vėl atsidūrė šioje istorijoje, jautėsi rami, saugi, be jokio ilgesio, kuris dabar gyvena širdyje, tarsi kitaip nė nebuvę... Ilgesys berniuko juodais plaukais ir suodinais pirštais.

— Žinau, kodėl tu nori grįžti, — tyliai tarė Mo. Gal jis ir pasikeitė, bet vis dar galėjo skaityti dukros mintis taip gerai, tarsi tai būtų jo paties mintys. — Kiek laiko Faridas nesirodė? Penkias dienas, šešias?

— Dvylika, — atsakė Megė su nuoskauda balse ir įsikniaubė veidu tėčiui į petį.

— Dvylika? Gal paprašyti Stipruolio užmegzti ant jo liesų rankų po mazgą?

Megė nusijuokė. Ir ką gi ji darytų, jei staiga šalia nebeliktų Mo, kuris ją prajuokina?

— Dar ne viską pamačiau, Mege, — tarė jis. — Dar nemačiau svarbiausio — Balbulo knygų. Ranka rašytų knygų, Mege, iliuminuotų knygų, nenusėstų begalybės metų dulkių sluoksnio, nepageltusių ir neapipjaustytų, ne, jų puslapiuose ką tik nudžiūvo dažai, viršelis dar lankstus... kas žino, gal Balbulas netgi leis man truputėlį pasižiūrėti, kaip jis dirba. Tik pagalvok! Tiek kartų svajojau bent sykį pamatyti, kaip pergamente nupiešiamas vienas iš tų smulkių veidelių, kaip apie inicialą pradeda vytis augalo ūseliai, o...

Megė neištvėrė — šyptelėjo.

— Gerai jau, gerai, — tarė ji ir uždengė tėčiui burną ranka. — Gerai, — pakartojo dar kartą. — Nujosim pas Balbulą, bet kartu.

Kaip ir anksčiau, Megė mintyse pridūrė: „Tik aš ir tu.“ O kai Mo norėjo prieštarauti, dar kartą užspaudė jam burną ranka.

— Pats sakei — tąsyk, senoje kasykloje. — Kasykloje, kur mirė Dulkėtasis Pirštas... Megė tyliai pakartojo Mo žodžius. Regis, prisimena iš tų dienų kiekvieną žodį, tarsi juos kas būtų įrašęs širdyje: „Parodyk man fėjas, Mege. Ir undines. Ir knygų iliustruotoją Ombros pilyje. Pamėginkim, kokie iš tiesų ploni jo teptukai.“

Mo atsistojo ir ėmė dėlioti įrankius, gulinčius ant stalo, kaip darydavo savo dirbtuvėje Elinoros sode.

— Taip. Taip, tai tikrai mano žodžiai, — pritarė jis, nežiūrėdamas į Mėgę. — Bet Ombroje dabar viešpatauja Žalčiagalvio svainis. Kaip manai, ką pasakytų tavo mama, jei stumčiau tave į tokį pavojų?

Jos mama. Taigi...

— Visai nereikia, kad Resė sužinotų. Prašau, Mo! Pasiimk mane kartu! Arba... arba aš pasakysiu Gekonui, kad jis išduotų Juodajam Princui, ką tu sugalvojai. Tada niekaip neištrūktum į Ombrą!

Mo nusisuko, bet Megė girdėjo, kaip jis tyliai juokiasi.

— O, tai jau šantažas. Ar aš tave šito išmokiau?

Atsidusęs atsigręžė ir ilgai nenuleido akių nuo Megės.

— Na, gerai, — tarė galiausiai. — Kartu apžiūrėsim plunksnas ir teptukus. Juk kitados kartu buvom ir Nakties pilyje. Palyginti su ja Ombros pilis neturėtų būti tokia niūri, ar ne?

Mo persibraukė ranka per juodą rankovę.

— Kaip aš džiaugiuosi, kad čionykščiai knygrišiai nevilki kleisterio geltonio drabužių, — tarė jis, dėdamas balnakrepšin knygą su Resės piešiniais. — O dėl tavo mamos — kai pasilankysime pilyje, aš ją pasiimsiu iš Roksanos, bet nieko nepasakok jai apie mūsų iškylą. Tu jau turbūt po truputį susimąstai, kodėl jai rytais bloga, ar ne?

Megė nieko nesuprasdama įsispoksojo į Mo — ir tą pačią akimirką pasijuto tokia kvaila, be galo be krašto paika.

— Broliukas ar sesutė? Ko labiau norėtum? — Mo staiga pasirodė jai toks laimingas. — Vargšė Elinora. Ar žinai, kad tokios žinios ji laukė nuo tada, kai pas ją įsikėlėm? O dabar pasiėmėm kūdikį kartu su savimi į kitą pasaulį.

Broliukas ar sesutė... kai Megė buvo maža, įsivaizduodavo, kad turi nematomą sesutę. Virė jai baltagalvių arbatą, kepė smėlio bandeles.

— Bet... Kiek laiko judu žinot?

— Jis iš tos pačios istorijos kaip ir tu, jei tai turi omenyje. Iš Elinoros namų, jei jau nori tiksliau. Gyvas tikras vaikas, ne iš žodžių, ne iš rašalo ir popieriaus. Nors... kas žino. Gal mes tik išsprūdom iš vienos istorijos ir patekom į kitą? Kaip manai?

Megė apsidairė, nužvelgė stalą, įrankius, plunksnas ir juodus Mo drabužius. Visa tai iš žodžių ar ne? Fenolijo žodžių. Namas, kiemas, dangus virš jų, medžiai, akmenys, lietus, saulė ir mėnuo. „Taip, o kaipgi mes? — galvojo Megė. — Iš ko mes padaryti? Resė, aš, Mo ir kūdikis, kuris gims.“ Ji pati nebežinojo atsakymo. O ar anksčiau kada jį žinojo?

Regis, visi daiktai aplink ją kuždėjo apie tai, kas bus, ir apie tai, kas jau buvo, o kai Megė pažvelgė į savo rankas, pasirodė, lyg galėtų perskaityti jose raides — raides, kurios bylojo: „Ir tada gimė dar vienas kūdikis. “