Žalčiagalvio kambaryje

O istorijų, kurias reikia papasakoti, šitiek daug, per daug, devynios galybės susipynusių gyvenimų įvykių stebuklų vietovių gandų, tokia tiršta neįtikimų ir nuvalkiotų dalykų maišalynė!

Salmanas Rašdis, „Vidurnakčio vaikai“68

Resė skrido paskui vieną iš tarnų, kurie į Žalčiagalvio kambarį nešė kibirus su fėjų krauju. Valdovas sėdėjo sidabrinėje vonioje, kruvinas vanduo siekė jam kaklą, pūtavo ir keikėsi, buvo visas raudonas, ir atrodė taip baisiai, kad Resė tik dar labiau susirūpino dėl Mo. Kokio keršto šaukiasi tokia kančia?

Kai ji nulėkė prie spintos šalia durų, Nykštys atsigręžė, bet Resė laiku susigūžė. Būti maža labai patogu. Ant sienų šokčiojo Dulkėtojo Piršto kibirkštys. Trys kareiviai daužė jas drėgnais skudurais, o Žalčiagalvis spaudė prie akių krauju aptaškytą ranką. Šalia vonios stovėjo jo vaikaitis, susikryžiavęs ant krūtinės rankas, tarsi šitaip galėtų apsisaugoti nuo prastos senelio nuotaikos. Koks jis liesas mažylis, dailus kaip tėvas ir švelnus kaip mama. Tačiau, priešingai nei Violantė, Jakopas nė kiek nepanašus į savo senelį, nors kiekvienu judesiu bandė jį mėgdžioti.

— Ji nepadėjo. — Jakopas atmetė smakrą. Šitą judesį nusižiūrėjo nuo motinos, nors veikiausiai pats to nežinojo.

— Ak taip? O kas gi daugiau galėjo padėti Kėkštui, jei ne tavo motina?

Tarnas užpylė Žalčiagalviui ant nugaros kibirą su kruvinu vandeniu. Resei pasidarė bloga, kai pamatė kraują varvant blyškia nugara. Jakopas irgi nužvelgė senelį su siaubu ir pasišlykštėjimu — ir greitai nusuko akis, kai jo žvilgsnį pastebėjo Žalčiagalvis.

— Taip, žiūrėk į mane! — užriko jis. — Tavo motina padėjo vyrui, kuris šitaip man padarė!

— Ji nepadėjo. Kėkštas išskrido! Visi sako, kad jis geba skraidyti. Ir kad jis nesužeidžiamas.

Žalčiagalvis nusijuokė. Juokiantis jo plaučiai švokštė.

— Nesužeidžiamas? Aš tau parodysiu, koks jis nesužeidžiamas, kai tik sugausiu. Duosiu tau peilį, ir galėsi pats išmėginti.

— Bet tu jo nesugausi.

Žalčiagalvis tekštelėjo ranka per kruviną vandenį, ir raudoni purslai užtiško ant šviesaus Jakopo švarkelio.

— Žiūrėk, daraisi vis panašesnis į savo motiną.

Jakopas, regis, svarstė, ar tai gerai, ar blogai.

Kur Tuščioji Knyga? Resė apsidairė. Skrynios, ant kėdės sumesti drabužiai, sujaukta lova. Žalčiagalvis miega prastai. Kur jis ją paslėpė? Jo gyvybė priklauso nuo knygos, jo nemirtingumas. Resė dairėsi kokios skrynelės, galbūt prabangios medžiagos, į kurią galėtų būti susukta knyga, nors dvokė ir puvo... bet staiga kambaryje tapo tamsu, taip tamsu, kad liko tik garsai: kruvino vandens teškenimas, kareivių alsavimas, nusigandęs Jakopo balsas.

— Kas tai?

Dulkėtojo Piršto kibirkštys užgeso taip staiga, kaip ir užsidegė ant sienų, kai jis vedė ją su Mo iš duobės. Resė pajuto, kaip paukščio širdis krūtinėje ėmė plakti dar tankiau. Kas nutiko? Kažkas turėjo nutikti, tikrai nieko gero.

Vienas iš dviejų kareivių užžiebė deglą ir delnu pridengė ugnį, kad neakintų valdovo.

— Na, pagaliau! — su palengvėjimu ir nustebęs atsiduso Žalčiagalvis. Jis pamojo tarnams, ir tie vėl apliejo jo niežinčią odą. Ir kur jie sugavo šitiek fėjų? Juk jos jau miega.

Durys atsivėrė, tarsi pati istorija norėtų duoti atsakymą į šį klausimą, ir vidun įėjo Orfėjas.

— Na? — žemai nusilenkęs paklausė jis. — Ar užteko fėjų, Jūsų Didenybe? O gal parūpinti dar daugiau?

— Kol kas užteks. — Žalčiagalvis pasėmė rieškučias rausvo vandens ir panardino veidą. — Ar tu pasirūpinai, kad ugnis užgestų?

— Ar aš pasirūpinau? — Orfėjas patenkintas nusišypsojo, Resė panoro lėkti ir sukapoti snapu blyškų jo veidą. — Šiek tiek, — tęsė jis. — Aš įtikinau Ugnies Šokdintoją, kad pereitų į mūsų pusę.

Ne, negali būti. Jis meluoja.

Resėje gyvenantis paukštis kaptelėjo musę, ir Jakopas pakėlė į ją akis. Įtrauk galvą, Rese, nors ir tamsu. O, kad plunksnos ant jos krūtinės ir kaklo nebūtų tokios baltos!

— Gerai. Bet tikiuosi, kad nepažadėjai jam už tai jokio atlygio! — Žalčiagalvis paniro į kraujuotą vandenį. — Dėl jo kaltės dabar vyrai iš manęs juokiasi. Noriu matyti jį negyvą, ir šįkart amžiams. Bet dar spėsim. O kaipgi Kėkštas?

— Ugnies Šokdintojas nuves mus pas jį. Visai be atlygio. — Tie žodžiai buvo ganėtinai baisūs, bet gražus Orfėjo balsas padarė juos dar baisesnius. — Jis nuties mums liepsnų taką. Tavo kareiviams tereikės juo eiti.

Ne. Ne. Resė pradėjo virpėti. Negali būti, kad Dulkėtasis Pirštas vėl išdavė Mo. Ne.

Iš paukščio krūtinės ištrūko riksmas, ir Jakopas vėl pakėlė į Resę akis. Bet net jeigu ją ir matė — matė tik virpančią kregždę, užklydusią į niūrių žmonių pasaulį.

— Ar viskas paruošta, kad Kėkštas iškart galėtų imtis darbo? — paklausė Orfėjas. — Juo anksčiau baigs, juo greičiau jūs jį galėsit užmušti.

„O Mege, ir ką gi tu išskaitei?“ — pagalvojo Resė susikrimtusi. Orfėjas jai atrodė lyg koks demonas — su mirguliuojančiais akinių stiklais ir gražiu pataikaujančiu balsu.

Žalčiagalvis vaitodamas išsiropštė iš vonios. Stovėjo kruvinas it ką tik gimęs kūdikis. Jakopas nejučia žingtelėjo atgal, bet senelis pamojo jam prieiti.

— Valdove, jums reikia maudytis ilgiau, kad kraujas suveiktų! — tarė vienas iš tarnų.

— Vėliau! — nekantriai atsakė Žalčiagalvis. — Manai, noriu sėdėti vonioje, kai man atves pikčiausią mano priešą? Paduok tuos rankšluosčius! — riktelėjo jis Jakopui. — Nagi, judinkis, ar ir tave įmesti pas motiną į tamsią duobę? Ar aš sakiau, kad tu vis į ją panašesnis? Ne. Tai į savo tėvą tu vis panašesnis.

Jakopas niūriai dėbtelėjęs padavė jam rankšluosčius, patiestus šalia vonios.

— Drabužius!

Tarnai nuskubėjo prie skrynių, ir Resė vėl pasislėpė tamsoje. Bet Orfėjo balsas persekiojo ją tarsi koks mirtinas kvapas.

— Jūsų malonybe, aš, ėėė... — Jis atsikrenkštė. — Aš įvykdžiau savo pažadą. Kėkštas tuoj vėl bus jūsų belaisvis ir įriš jums naują knygą. Manyčiau, aš nusipelniau atlygio.

— Nusipelnei? — Tarnai vilko Žalčiagalviui juodus drabužius ant vis dar kraujo raudonio odos. — Ir apie ką tu galvoji?

— Na, ar prisimenate knygą, apie kurią jums pasakojau? Vis dar labai norėčiau ją atgauti, ir tikiu, kad jūs dėl manęs ją galite surasti. Bet jei to nebūtų įmanoma padaryti tuojau pat, — tasai savimyla susibraukė savo šviesius plaukus, — na, tokiu atveju kaip atlygį priimčiau ir jūsų dukros ranką.

Orfėjas.

Resė prisiminė tą dieną, kai pamatė jį pirmą kartą — Elinoros namuose, kartu su Mortola ir Basta. Tąsyk jai į akis krito tik tai, kad Orfėjas buvo kitoks nei vyrai, kurie paprastai sukiodavosi apie Mortolą. Nepiktas, kone nekaltas dėl to vaikiško veido. Kokia ji buvo kvaila! Jis blogesnis už juos visus, daug daug blogesnis.

— Jūsų Didenybe. — Tai Fleitininko balsas. Resė negirdėjo, kaip jis įėjo vidun. — Mes sugavome Kėkštą. Jį ir knygų dailininką. Ar atvesti Kėkštą iškart pas jus?

— Ar nenori mums papasakoti, kaip jį sugavai? — suniurzgė Orfėjas. — Gal užuodei jį savo sidabrine nosimi?

Fleitininkas atsakė kapodamas žodžius, tarsi sulig kiekvienu įsikąstų sau į liežuvį.

— Ugnies Šokdintojas jį išdavė liepsnų pėdsaku.

Resė norėjo išspjauti grūdus, kad jos akys galėtų pravirkti.

Orfėjas nusijuokė patenkintas lyg vaikas.

— O kas gi tau papasakojo apie tą pėdsaką? Nagi, sakyk!

Fleitininkas neskubėjo atsakyti.

— Tu, kas gi daugiau? — galų gale ištarė kimiu balsu. — Ir kada nors nustatysiu, kokie velniai tau padėjo.

— Na, jam pavyko! — tarė Žalčiagalvis. — Po to, kai tu du kartus Kėkštą paleidai. Veskit jį į Tūkstančio langų menę. Liepkit prirakinti prie stalo, ant kurio įrišinės knygą, ir stebėkit kiekvieną rankos judesį. Jei ir šita knyga mane susargdins, savo rankomis išpjausiu tau širdį, Fleitininke, ir patikėk manimi, jos taip lengvai nepakeisi kaip nosies.

Paukščio mintys aptraukė Resės protą. Tai ją baugino, bet kaip be sparnų patekti pas Mo? Ir netgi jei pas jį nulėksi, Rese, kas tada? Ar iškaposi Fleitininkui akis, kad jis nematytų, kaip sprunka Kėkštas? Lėk šalin, Rese, viskas baigta. Gelbėk kūdikį savo įsčiose, jei jau negali išgelbėti jo tėvo. Grįžk atgal, pas Mėgę. Resę užvaldė paukščio baimė, — paukščio baimė ir žmogaus skausmas, — o gal atvirkščiai? Ar ji jau eina iš proto? Kraustosi iš proto kaip Mortola?

Resė tupėjo laukdama, kol ištuštės kambarys, kol Žalčiagalvis išeis pamatyti savo kalinio. „Ir kodėl Dulkėtasis Pirštas jį išdavė? — klausė savęs Resė. — Kodėl? Ką Orfėjas jam pažadėjo? Kas gali būti brangesnio už gyvybę, kurią jam sugrąžino Mo?“

Žalčiagalvis, Orfėjas, Fleitininkas, kareiviai, tarnai su pagalvėmis, kuriomis paremia skaudamą savo valdovo kūną — Resė matė, kaip jie visi išeina, bet kai iškišo galvytę pro spintos kraštą, nes manė, kad jau liko viena, apačioje išvydo Jakopą — o jis spoksojo į ją.

Vienas tarnas grįžo paimti Žalčiagalvio apsiausto.

— Ar matai ten, viršuje, paukštį? — paklausė Jakopas. — Sugauk jį man!

Bet tarnas šiurkščiai pavarė berniuką prie durų.

— Tu čia neįsakinėsi. Eik, aplankyk savo mamą. Ten, kur ji yra, tikrai apsidžiaugs sulaukusi lankytojo.

Jakopas bandė priešintis, tačiau tarnas išstūmė jį pro duris. Tada jas uždarė — ir priėjo prie spintos. Resė atšlijo. Išgirdo, kaip jis kažką atremia į spintą. Lėk jam į veidą, Rese! Bet kas tada? Durys uždarytos, langas uždengtas. Tarnas metė ant jos juodą apsiaustą. Kregždė nuplasnojo prie durų, paskui link sienos, išgirdo jį keikiantis. Kur? Pasuko prie sietyno palubėje, bet kažkas užgavo jai sparną. Batas. Skaudėjo, labai skaudėjo, ir ji krito žemėn.

— Na palauk, nusuksiu tau sprandą! Kas žino, gal tu visai skani. Tai jau tikrai skanesnė už visa tai, ką mums valgyti duoda ponas. — Ją griebė rankos. Resė bandė sprukti, bet sparną skaudėjo, o pirštai tvirtai ją laikė. Resė beviltiškai bandė kapoti juos snapu.

— Paleisk ją.

Tarnas sutrikęs atsigręžė. Dulkėtasis Pirštas partrenkė jį ant žemės, už jo liepsnojo ugnis. Išdaviko ugnis. Gvinas alkanomis akimis pažvelgė į kregždę, bet Dulkėtasis Pirštas jį nubaidė. Resė norėjo kirsti jam į rankas, kai ją paėmė, bet nebeturėjo jėgų, taigi jis atsargiai pakėlė kregždę nuo grindų ir perbraukė pirštu per plunksnas.

— Kas nutiko sparnui? Ar gali jį pajudinti?

Paukštis joje pasitikėjo Dulkėtuoju Pirštu — kaip visi gyvi padarai, — bet žmogaus širdis prisiminė Fleitininko žodžius.

— Kodėl tu išdavei Mo?

— Nes jis pats taip norėjo. Išspjauk grūdus, Rese! Ar jau pamiršai, kad esi žmogus?

„Gal aš noriu pamiršti“, — pagalvojo ji, bet paklusniai išspjovė grūdus Dulkėtajam Pirštui į saują. Šįkart nė vieno netrūko, bet vis tiek stipriau jautė savyje paukštį. Mažą ir didelį, didelį ir mažą, oda ir plunksnos, oda be plunksnų... Resė persibraukė per ranką, pajuto pirštus be nagų, pajuto ašaras akyse, žmogaus ašaras.

— Ar matei, kur paslėpta Tuščioji Knyga?

Resė papurtė galvą. Jos širdis taip džiaugėsi, kad vėl gali mylėti.

— Turim ją surasti, Rese, — sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas. — Tavo vyras įrišinės Angiai naują knygą, kad rišdamas pamirštų Kėkštą ir kad Orfėjo žodžiai negalėtų jam nieko padaryti, bet tos knygos niekada nevalia užbaigti. Supranti?

Taip, ji suprato. Jie ieškojo visur, degant liepsnai čiupinėjo drėgnus rankšluosčius, drabužius ir batus, puodelius, sidabrines lėkštes ir siuvinėtas pagalvėles. Patikrino netgi kraujuotą vandenį. Kai koridoriuje išgirdo žingsnius, Dulkėtasis Pirštas nutempė be sąmonės gulintį tarną paskui save, ir jie pasislėpė už spintos, ant kurios prieš tai tupėjo Resė. Paukščiui kambarys atrodė didelis lyg visas pasaulis, bet dabar jis atrodė per ankštas kvėpuoti. Dulkėtasis Pirštas užstojo Resę, bet vidun įėję tarnai ėmė samstyti kruvinąją pono vonią. Rinkdami drėgnus rankšluosčius jie keikėsi ir pašaipomis reiškė pasišlykštėjimą pūvančia savo pono mėsa. Tada išnešė vonią ir paliko juos vienus.

Ieškoti... kiekviename kampelyje, kiekvienoje skrynioje, sujauktoje lovoje ir po ja. Ieškoti.