Vėliau

Po penkių mėnesių gims vaikas — atokioje sodyboje, kurioje Juodasis Princas kitados paslėpė Kėkštą. Tai bus berniukas, tamsiaplaukis kaip jo tėvas, bet mamos ir sesers akimis. Jis manys, kad kiekviename miške pilna fėjų, kad ant kiekvieno stalo miega stiklo žmogelis — jei tik ten padėta kiek pergamento, — kad knygos rašomos ranka ir kad garsusis knygų iliuminuotojas piešinius paišo kaire ranka, nes jo dešinioji odinė. Jis manys, kad visose turgaus aikštėse klajojantys artistai ryja ugnį ir laido nešvankius juokus, kad moterys vilki ilgas sukneles, ir prie visų miestų vartų stovi kareiviai.

Ir jis turės tetą, vardu Elinora, kuri jam pasakos, kad yra toks pasaulis, visai nepanašus į šį. Pasaulis, kuriame nėra nei fėjų, nei stiklo žmogelių, bet yra gyvūnų, kurie savo jauniklius nešioja sterblėje ant pilvo, ir paukščių, kurie taip tankiai plaka sparnais, kad skamba lyg kamanės dūzgimas, yra vežėčių, kurios važiuoja netraukiamos arklio, ir judančių vaizdų. Elinora jam pasakos, kaip vienas baisus vyras vardu Orfėjas išbūrė, kad jo tėvai atsirastų čia, ir kad tasai Orfėjas galiausiai turėjo sprukti nuo jo tėvo ir Ugnies Šokdintojo į kalnus šiaurėje, kur tikriausiai ir sušalo. Ji jam pasakos, kad tame kitame pasaulyje netgi galingiausi vyrai nesinešioja kardų, bet ten yra daug daug baisesnių ginklų. (Jo tėvas turi labai gražų kardą, jis dirbtuvėje, susuktas į audeklą. Tėvas jį slepia, bet berniukas kartais slapčia išsivynioja ir perbraukia pirštu per blizgančius ašmenis.) Taip, Elinora pasakos jam neįtikėtinus dalykus apie tą kitą pasaulį, ji netgi dievagosis, kad žmonės ten pasistatė karietas, galinčias skristi, bet šituo tai jis tikrai netiki, nors Dorija sumeistravo jo seseriai sparnus, su kuriais Megė tikrai nuplasnojo nuo miesto sienos iki upės.

Ir vis dėlto jis juokėsi iš jos, nes apie skraidymą išmano daugiau nei Megė. Kartais nakčia jam išauga sparnai, ir jis lekia su savo mama į medžius. O gal taip tik sapnuoja? Sapnuoja beveik kiekvieną naktį, bet skraidančias karietas tikrai norėtų pamatyti, ir tuos gyvius su sterblėmis, judančius paveikslus ir namus, apie kuriuos vis pasakoja Elinora, namus, pilnus knygų, rašytų ne ranka, ir tos knygos liūdi, nes laukia Elinoros.

— Kada nors mes jas kartu aplankysim, — dažnai kartoja Elinora, ir Darijus linksi. Darijus, kuris irgi moka pasakoti įstabias istorijas apie skraidančius kilimus ir dvasias buteliuose. — Kada nors mes trys grįšim, ir aš visa tai tau parodysiu.

Ir berniukas bėga į dirbtuvę, kurioje jo tėvas kerpa knygoms odinius drabužius, knygoms, kurioms iliustracijas nupiešė patsai garsusis Balbulas, ir sako:

— Mo! — Jis visuomet kreipiasi į savo tėvą „Mo“, pats nežino kodėl, gal dėl to, kad taip jį vadina sesuo. — Kada mes keliausim į kitą pasaulį, į tą, iš kurio tu atvykai?

Tėtis pasisodina jį ant kelių, paglosto tamsius plaukus ir sako kaip Elinora:

— Kada nors tikrai nukeliausim. Bet tam mums reikia žodžių, pačių tinkamiausių žodžių, nes tik jie praveria duris tarp pasaulių, o tasai, kuris juos mums galėtų parašyti, yra tingus senis. Be to, deja, jis kasdien vis užmaršesnis.

Ir tada jis papasakoja berniukui apie Juodąjį Princą ir jo lokį, apie milžiną, kurį jie dar nori pamatyti, ir apie naujus stebuklus, kuriuos Ugnies Šokdintojas išmoko su liepsnomis. Ir berniukas tėčio akyse perskaitys, kad jis labai labai laimingas, ir visai nesiilgi kito pasaulio; lygiai kaip ir jo sesuo. Arba jo mama.

Ir berniukas pagalvos, kad galbūt vieną dieną teks keliauti vienam, nes jis nori pamatyti kitą pasaulį. Arba su Elinora. Ir kad jis nori sužinoti, kokį seną vyrą galvoje turi jo tėtis, nes keletas senių Ombroje yra. Galbūt jis turi galvoje tą, kurio namuose gyvena du stiklo žmogeliai ir kuris rašo dainas klajojantiems artistams bei Violantei, kurią visi vadina Maloningąja ir mėgsta daug labiau nei jos sūnų? Baptistą tą vyrą vadina Rašalo Audėju, Megė kartais eina jo aplankyti. Galbūt kitą kartą ir jis su ja nueis ir paklaus apie žodžius, kurie praveria duris. Nes jis turėtų būti įdomus, tas kitas pasaulis, daug įdomesnis už šitą...