Bemiegė naktis

Kai tik suabejoju pasauliu

Ir naktimis nuo menkiausio garso pabundu

Iš baimės dėl savosios ir vaikų gyvybės,

Einu tenai, kur gluosnis

Visu grožiu palinkęs virš vandens

Ir kur žuvauja baltasis garnys.

Tada susirandu ramybę tų laukinių padarų,

Kurie gyvenimo nedrumsčia rūpesčiais.

Ateinu prie ramaus vandens

Ir jaučiu viršum savęs žvaigždes, kurių dienos metu nematyti,

Bet vis tiek jos švyti. Pasiilsiu akimirką

Pasaulio didingume, ir štai aš laisvas.

Vendelis Beris, „Laukinių padarų ramybė“21

—Man labai gaila. — Resė būtent tai ir turėjo galvoje.

— Man labai gaila. — Trys žodžiai. Kartojo ir kartojo juos pašnibždomis, bet Mo suprato, ką tais žodžiais Resė iš tiesų norėjo pasakyti: kad ji vėl sučiupta. Ožiaragio tvirtovė, jo kaimas kalnuose, Nakties pilies požemiai — tiek daug kalėjimų. Dabar ją sulaikė knyga, ta pati knyga, kuri jau sykį buvo sučiupusi. O kai pabandė iš jos ištrūkti, jis, Mo, ją sugrąžino atgal.

— Man irgi gaila, — tarė jis, kartojo taip dažnai, kaip Resė, bet vis dėlto žinojo, kad ji laukia visai kitų žodžių. „Gerai, grįžkime, Rese. Tikrai rasim kelią!“ Bet jis šių žodžių neištarė, ir dėl to viešpatavo tyla, kokios jie nebuvo patyrę netgi tada, kai Resė buvo praradusi balsą.

Galų gale jie sugulė miegoti, nors lauke jau brėško, nuilsę iš baimės, kurią abu patyrė, ir nuo to, ko vienas kitam nepasakė. Resė greitai užmigo, o Mo, stebėdamas jos miegančios veidą, prisiminė visus tuos metus, kai ilgėjosi šitokio žiūrėjimo. Bet netgi šie prisiminimai neatnešė ramybės — ir galų gale jis paliko Resę vieną su sapnais.

Išėjo į naktį, patraukė pro sargybinius, besišaipančius dėl dažų kvapo, kurio buvo prisigėrę jo drabužiai, ir patraukė tarpekliu, kuriame buvo įsikūrusi stovykla, tarsi pats Rašalo pasaulis galėtų jam pakuždėti, ką daryti, jei tik įdėmiai klausysis.

Ką nori daryti, Mo žinojo pernelyg gerai...

Jis atsisėdo prie kūdros, kitados ją įmynė milžinas, ir žvelgė į drakonines muses, sūkuriuojančias virš drumsto vandens. Šiame pasaulyje jos tikrai atrodė kaip mažiukai sparnuoti drakoniukai; Mo patikdavo sėdėti akimis sekiojant tuos žavius padarėlius ir bandant įsivaizduoti, kokio dydžio turėjo būti milžinas, palikęs tokį atspaudą. Vos prieš kelias dienas Mo su Mege braidė vienoje tokioje baloje, bandydami nustatyti, kokio gilumo buvo kojos atspaudas. Šitai prisiminęs šyptelėjo, nors, tiesą sakant, ne iki juokų buvo. Viduje vis dar tebejautė šiurpulį, likusį nuo žudynių. Ar Juodasis Princas irgi tai jaučia — po šitiekos metų žudymo?

Rytas aušti neskubėjo, tarsi rašalas būtų skiedžiamas pienu. Mo negalėjo pasakyti, kiek laiko jis šitaip sėdėjo laukdamas, kad Fenolijo pasaulis jam pasakytų, kaip viskas turi klostytis toliau, tik staiga pažįstamas balsas tyliai pašaukė jį vardu.

— Neturėtum čia būti vienas! — tarė Megė ir atsisėdo šalia į šalnos nubalintą žolę. — Pavojinga eiti taip toli nuo sargybinių.

— O tu? Turėčiau būti griežtesnis tėvas ir uždrausti tau žengti bent vieną žingsnį be manęs iš stovyklos.

Mergaitė nuolaidžiai šyptelėjo ir apsikabino rankomis kelius.

— Nesąmonė. Visada turiu su savimi peilį. Faridas išmokė mane su juo elgtis.

Ji atrodė tokia suaugusi. Mo kvailys, kad vis dar nori ją saugoti.

— Ar susitaikei su Rese?

Dėl susirūpinusio Megės žvilgsnio Mo sutriko. Kartais daug lengviau būti su ja viena.

— Taip, žinoma.

Jis atkišo pirštą, ir ant jo nutūpė drakoninė musė. Atrodė, lyg būtų sukurta iš mėlynai žalio stiklo.

— Ir?.. — Megė lūkestingai sužiuro į Mo. — Ji abiejų prašė, ar ne? Fenolijo ir Orfėjo.

— Taip. Tik ji sako, kad nė su vienu iš jų nesulygo.

Drakoninė musė išrietė laibą kūnelį. Jis buvo padengtas mažyčiais žvyneliais.

— Žinoma, ne. O ką ji sau manė? Fenolijas neberašo, o Orfėjas brangininkas. — Megė paniekinamai suraukė kaktą.

Mo šypsodamasis perbraukė per ją pirštais.

— Žiūrėk, raukšlės liks, o joms dar kiek per anksti, ką?

Kaip jis myli šitą veidą! Labai labai. Ir nori, kad jis spinduliuotų laime. Nieko pasaulyje netrokšta labiau.

— Pasakyk man, Mege, vieną dalyką. Nuoširdžiai, nieko neslėpdama. — Megė juk gerokai geriau meluoja už Mo. — Ar tu irgi nori grįžti?

Megė nunarino galvą, nusibraukė lygius plaukus už ausų.

— Mege?

Ji vis dar nepakelia į tėtį akių.

— Nežinau! — galiausiai pratarė tyliai. — Galbūt. Labai sunku, kai tenka vis bijoti — dėl tavęs, dėl Farido, dėl Juodojo Princo, dėl Baptistos, dėl Stipruolio, — ji pakėlė galvą ir pažvelgė į Mo. — Tu žinai, kad Fenolijui patinka liūdnos istorijos. Gal dėl to ir šitiek nelaimių. Tai tiesiog tokia istorijų rūšis...

Istorija. Taip, bet kas ją pasakoja? Ne Fenolijas. Mo pažvelgė į šerkšną ant savo pirštų. Šalta ir balta. Kaip Baltosios Moterys... Kartais jis pašokdavo iš miego, nes pamanydavo, kad girdi jų kuždesį. Kartais vis dar jausdavo šaltus jų pirštus ant širdies, o kartais, taip, kartais beveik norėdavo jas vėl pamatyti.

Mo žvilgtelėjo aukštyn į medžius, tolyn nuo tos baltumos. Pro ryto miglas skverbėsi saulė, ir ant vis pilkesnių šakų paskutiniai lapai sušvytėjo kaip baltas auksas.

— O kaipgi Faridas? Ar dėl jo neverta pasilikti?

Megė nunarino galvą. Labai stengėsi, kad balsas skambėtų abejingai.

— Faridui tas pats, ar aš esu čia. Jis galvoja tik apie Dulkėtąjį Pirštą. Nuo tada, kai jis mirė, viskas tik pablogėjo.

Vargšelė Megė. Įsimylėjo ne tą berniuką. Tik nuo kada meilė šito klausia?

Megė labai stengėsi slėpti savo liūdesį, bet vėl pakėlė akis į tėtį.

— Kaip manai, Mo, ar Elinora mūsų pasiilgsta?

— Tavęs ir mamos tikrai. Dėl savęs nebūčiau toks tikras. — Jis pamėgdžiojo Elinoros balsą: — Mortimeri! Pastatei Dikensą ne į tą vietą. Ir kaip čia nutinka, kad turiu aiškinti knygrišiui, jog bibliotekoje nedera valgyti duonos su uogiene?

Megė nusijuokė. Na, tai jau šis tas. Kaskart vis sunkiau ją prajuokinti.

Bet vos po akimirkos jos veidas vėl surimtėjo.

— Man labai trūksta Elinoros. Pasiilgstu jos namo ir bibliotekos, ir kavinės prie ežero, kur ji vesdavosi mane valgyti ledų. Pasiilgstu tavo dirbtuvės, ir kad rytais vežtum mane į mokyklą, ir veždamas mėgdžiotum, kaip Elinora ginčijasi su Darijum, ir pasiilgstu to, kad mano draugės nori ateiti pas mane, nes tu jas prajuokini... Tikrai mielai joms pasakočiau, kas mums nutiko, nors jos, žinoma, nepatikėtų nė vienu žodžiu! Nors... gal kaip įrodymą galėčiau pasiimti vieną stiklo žmogelį.

Akimirką Megė atrodė labai labai nutolusi, pargabenta atgal ne Fenolijo žodžių, ir ne Orfėjo, o savo pačios. Bet jie vis dar sėdėjo prie balos tarp Ombros kalvų, ir Megei į plaukus įsivėlė fėja, pradėjo taip pešti, kad mergaitė suriko, o Mo teko ją kuo skubiausiai nubaidyti. Tai viena iš margųjų fėjų, Orfėjo kūrinys. Mo pasirodė, kad įžvelgia smulkučiame veidelyje krislą kūrėjo pykčio. Kikendama iš pasitenkinimo ji nusinešė aukštyn į lizdą kuokštą šviesių plaukų, o lizdas irgi mirguliavo įvairiausiomis spalvomis kaip ir ji pati. Priešingai nei mėlynosios fėjos, regis, Orfėjo sukurtosios dėl artėjančios žiemos nebuvo apsnūdusios. Stipruolis netgi teigė, kad jos apvagia savo mėlynąsias gentaines, kai šios snaudžia lizduose.

Ant Megės blakstienų pakibo ašara. Galbūt ji ištryško dėl fėjos, o gal ir ne. Mo švelniai ją nubraukė.

— Tai vis dėlto tu nori grįžti. Vis dėlto.

— Ne! Juk sakau, kad nežinau! — Kokiomis nelaimingomis akimis ji pažvelgė į Mo! — Kas nutiks Fenolijui, jei mes paprasčiausiai išvyksim? Ir ką pagalvos Juodasis Princas ir Stipruolis, o Baptistą? Kas nutiks jiems? Kas nutiks Minervai ir jos vaikams, Roksanai... ir Faridui?

— Taigi, kas? — pakartojo Mo. — Kaip toliau klostysis istorija be Kėkšto? Fleitininkas pasiims vaikus, nes netgi sielvarto palaužtos motinos nesuras jam Kėkšto. Žinoma, Juodasis Princas bandys išgelbėti vaikus, taps tikruoju šios istorijos didvyriu ir gerai atliks savo vaidmenį. Bet jis jau per ilgai vaidino didvyrį, jis pavargęs — ir neturi pakankamai vyrų. Taigi šarvuočiai jį ir visus, kurie eina su juo išvien, užmuš vieną po kito: Princą, Baptistą, Stipruolį ir Doriją, Gekoną ir Čiupsiu — na gerai, tų dviejų gal ir negaila. Tada Fleitininkas greičiausiai nuvys Kikilį ir kurį laiką pats valdys Ombrą. Orfėjas išskaitys jam vienaragių, o gal keletą karo mašinų... taip, jos tikrai patiktų Fleitininkui. Fenolijas iš sielvarto mirtinai nusigers. O Žalčiagalvis bus nemirtingas ir kada nors vadovaus negyvėlių tautai. Manyčiau, pabaiga būtų maždaug tokia. Ar ne?

Megė pažvelgė į tėtį. Jos plaukai kylančios saulės nušviesti atrodė kaip aukso gijos. Resės plaukai buvo tokios pat spalvos, kai Mo ją pirmą kartą pamatė Elinoros namuose.

— Taip, galbūt, — tyliai pritarė Megė. — Bet ar istorijos pabaiga bus gerokai kitokia, jei Kėkštas liks? Kaip jis visiškai vienas suteiks jai gerą pabaigą?

— Kėkšte?

Keletas rupūžių nusigandusios pūkštelėjo vandenin, kai pro krūmokšnius prie jų prasibrovė Stipruolis.

Mo atsitiesė.

— Gal nereikėtų šito vardo taip garsiai rėkauti miške, — tarė pusbalsiu.

Stipruolis nusigandęs apsidairė, tarsi šarvuočiai jau stoviniuotų tarp medžių.

— Atsiprašau, — sumurmėjo jis. — Tokį ankstyvą rytą mano galva dar neveikia, o dar tas vakarykštis vynas... Tai berniukas. Na, žinai, tasai, kuris dirba pas Orfėją, ir Megė... — pamatęs Megės žvilgsnį Stipruolis nutilo. — Ak, viskas, ką aš pasakau, kvaila! — suvaitojo jis ir prisispaudė ranką prie apvalaus veido. — Tiesiog kvaila. Bet tokie žodžiai sklinda iš mano burnos. Nieko negaliu pakeisti!

— Faridas. Jo vardas Faridas. Kur jis? — Megės veidai liepsnojo, nors ji ir labai stengėsi žvelgti abejingai.

— Žinoma, Faridas. Keistas vardas. Kaip iš kokios dainos, ar ne? Jis stovykloje. Bet jis nori pasikalbėti su tavo tėvu.

Megės šypsena pradingo taip greitai, kaip ir atsirado. Mo apglėbė ją per pečius, bet meilės rūpesčių tėvo apkabinimas neišgydo. Nelemtas berniokas.

— Jis siaubingai susijaudinęs. Jo asilas vos ant kojų pastovi, taip greitai buvo genamas. Pažadino visą stovyklą. „Kur Kėkštas? Man reikia su juo pasikalbėti!“ Nieko daugiau nesakė, tik šitai.

— Kėkštas! — Mo dar niekuomet negirdėjo Megės balse šitokio kartėlio. — Tūkstančius kartų jam sakiau, kad šitaip tavęs nevadintų. Koks kvailys!

Ne tas vaikinas. Bet argi širdis šito klausia?