IX

Hindlis įėjo rėkaudamas ir taip keikdamasis, kad net šiurpu buvo klausytis; ir pagavo mane kišant jo sūnų į indaują. Hertonas išgyvendavo tikrą siaubą, susidūręs su gyvuliška tėvo meile arba pamišėlišku įsiūčiu; pirmuoju atveju jam grėsdavo pavojus būti mirtinai suspaustam ar užbučiuotam, o antruoju – nuskrieti į ugnį arba atsitrenkti į sieną; ir vargšelis visuomet tylutėliai sėdėdavo ten, kur jį paslėpdavau.

– ​Pagaliau ​aš ​jį ​radau! – ​​​​​​riktelėjo ​​​​​​​​​​Hindlis, ​​​​​​​​atitraukdamas ​​​​​​​​​mane nuo indaujos už sprando kaip šunį. – Prisiekiu visais šventaisiais ir visais velniais, kad jūs čia susimokėt užmušti vaiką! Dabar aš žinau, kodėl jis slepiamas nuo manęs. Bet su šėtono pagalba aš priversiu tave praryti šį peilį, Nele! Nėra ko juoktis! Aš ką tik įgrūdau Kenetą stačia galva į Juodojo arklio liūną; vienas ar du – tai tas pat, – aš trokštu užmušti ką nors iš jūsų: nenurimsiu, kol to nepadarysiu!

– Pone Hindli, man nepatinka tas didžiulis peilis, – atsakiau, – juo pjaustė rūkytas silkes. Jau geriau nušaukit mane.

– Verčiau jau tu prasmek! – vapėjo jis. – Ir turėsi prasmegti. Joks įstatymas Anglijoje nedraudžia žmogui laikyti savo namus padorius, o mano – tiesiog bjaurūs! Išsižiok!

Jis laikė peilį rankoje ir kišo smaigalį man tarp dantų; bet mane nelabai baugino šitokie jo grasinimai. Aš nusispjoviau ir pasakiau, kad peilis bjauraus skonio ir jokiu būdu jo nerysiu.

– Aha! – pasakė jis, atstodamas nuo manęs. – Matau, kad šis šlykštus niekšelis ne Hertonas. Atsiprašau, Nele. Jeigu taip, tai jam vertėtų kailį gyvam nunerti, kad neatbėgo su manim pasisveikinti ir kad spiegia, tarsi aš būčiau pats šėtonas. Eikšen, begėdi šuniūkšti! Aš pamokysiu tave, kaip apgaudinėti geraširdį, apviltą tėvą! Ar tau neatrodo, kad nukirptas vaikas būtų gražesnis? Šuo nuo kirpimo darosi piktesnis, o aš mėgstu visa, kas pikta ir žiauru – duokit man žirkles, – žiauru ir tvarkinga! Tai kažkoks pragariškas maivymasis, velniška savimeilė – taip uždengti ausis: mes ir be jų geri asilai! Ššš, mažyti, elkis tyliau! Tu mano pupuliukas! Šš! Nušluostysim akutes, neliūdėk; pabučiuok mane. Ką? Jis nenori? Pabučiuok mane, Hertonai! Pabučiuok gi, po velnių! Dievaži, nejaugi aš auginsiu tokią pabaisą? Kaip mane gyvą matot, nusuksiu šiam išperai sprandą!

Vargšelis Hertonas iš visų jėgų spiegė ir spurdėjo tėvo rankose, o kai tėvas jį nunešė į viršų ir pakėlė ties laiptų turėklais, jis ėmė dar labiau klykti. Aš sušukau Hindliui, kad įvarysiąs vaikui nuomarį, ir puoliau gelbėti berniuką.

Kai pribėgau prie jų, Hindlis persisvėrė per turėklus, klausydamasis triukšmo apačioje, užsimiršęs, ką laiko rankose.

– Kas ten? – paklausė jis, išgirdęs, kad kažkas artinasi prie laiptelių.

Aš taip pat pasilenkiau, nes, pažinusi Hitklifo žingsnius, norėjau jam duoti ženklą, kad neitų arčiau, ir tą akimirką, kai nusukau žvilgsnį nuo Hindlio, vaikas staiga suspurdėjo, išsilaisvino iš nerūpestingo tėvo rankų ir nukrito.

Mes dar nespėjom pajusti šiurpulio, kai pamatėm, kad vargšelis jau išgelbėtas. Hitklifas atsidūrė apačioje pačiu laiku: jis instinktyviai nutvėrė krintantį vaiką, pastatė jį ant kojų ir pažvelgė į viršų, akimis ieškodamas, kas jį numetė.

Šykštuolio, kuris už penkis šilingus atidavė laimingą loterijos bilietą, o kitą dieną sužinojo, kad neteko penkių tūkstančių svarų sterlingų, veidas nebūtų buvęs toks išbalęs kaip Hitklifo, kai jis viršuje pamatė poną Ernšo. Jo veidas geriau negu žodžiai išdavė, kaip jis gailisi, kad pats sau sutrukdė atkeršyti ponui Ernšo. Jei būtų buvę tamsu, man rodos, jis būtų bandęs atitaisyti klaidą ir suskaldęs Hertono galvelę į laiptus, bet mes visi matėm, kad berniukas buvo išgelbėtas; aš per akimirksnį atsidūriau apačioje ir prispaudžiau savo brangenybę prie širdies.

Hindlis nusileido laiptais nebe taip skubėdamas, prablaivėjęs ir susigėdęs.

– Tai tu kalta, Elena, – pratarė jis. – Tau nereikėjo man jo rodyti, tu privalėjai atimti jį iš manęs. Ar jis neužsigavo?

– Neužsigavo! – piktai riktelėjau aš. – Jeigu neužmušėt, tai jis liks idiotas! Ak! Stebiuosi, kaip jo motina neprisikelia iš kapo pažiūrėti, kaip jūs elgiatės su sūnumi. Jūs blogesnis už pagonį, jei taip elgiatės su savo paties kūnu ir krauju!

Jis norėjo paglostyti vaiką, kuris, pamatęs, kad yra mano glėbyje, užmiršo baimę ir tuoj pat liovėsi verkęs. Tačiau vos tik tėvas palietė jį, jis dar garsiau suspigo ir taip pasipurtė, tarsi jį būtų ėmusios tampyti konvulsijos.

– Nelįskit prie jo! – įsakiau. – Jis neapkenčia jūsų… visi jūsų neapkenčia… sakau jums tiesą! Laimingą šeimą turit! Ir pats gražus pasidarėt, ką čia ir kalbėti!

– Būsiu dar gražesnis, Nele, – nusijuokė paklydėlis, vėl darydamasis atšiaurus. – Kol kas nešdinkis iš čia. O tu, Hitklifai, paklausyk! Kuo greičiau dink, kad nei matyčiau, nei girdėčiau… Šiąnakt aš nenoriu tavęs užmušti, galbūt padegsiu namą; žiūrėsiu, kas man šaus į galvą!

Taip sakydamas, jis paėmė nuo lentynos puslitrį degtinės ir prisipylė stiklinę.

– Liaukitės! – maldavau aš. – Pone Hindli, būkit geras, paklausykit. Pasigailėkit nelaimingo vaiko, jei jau savęs nežiūrit.

– Su kiekvienu kitu jam yra geriau negu su manim, – atsakė Hindlis.

– Pagailėkit savo sielos! – kalbėjau aš, mėgindama atimti iš jo stiklinę.

– Ne! Atvirkščiai, aš su dideliu malonumu pasiųsiu ją pražūtin, bausdamas jos kūrėją! – suriko Dievo niekintojas. – Geriu už tai, kad ji būtų nuoširdžiai pasmerkta!

Jis išmaukė visą stiklinę ir nekantraudamas liepė mums išeiti; įsakymą baigė lavina baisių keiksmų, kurie buvo tokie šlykštūs, kad jų negalima pakartoti ar įsiminti.

– Gaila, kad degtinė negali jo pražudyti, – sumurmėjo tarsi aidas keikdamasis Hitklifas, kai užsidarė durys. – Jis iš visų jėgų stengiasi, bet stipri sveikata kliudo. Ponas Kenetas sakosi galįs susilažinti iš savo kumelės, kad Hindlis pergyvens visus nuo čia iki Gimertono ir nukeliaus į kapus jau žilas nusidėjėlis; nebent jam laimė nusišypsos ir kas nors nenumatyta atsitiks.

Nuėjau į virtuvę ir atsisėdusi ėmiau liūliuoti savo mažutėlį. Maniau, kad Hitklifas nukiūtino į klojimą. Vėliau paaiškėjo, kad jis tik užlindo už aukšto suolo atlošo, išsitiesė ant suolo prie sienos, atokiau nuo židinio, ir gulėjo tylėdamas.

Aš supau Hertoną ant kelių ir niūniavau dainą, prasidedančią tokiais žodžiais:

Oi, verkia vaikučiai nakties vidury,

Ar, mama, jų raudą kapuose girdi?

Panelė Ketė, kuri savo kambaryje klausėsi mūsų barnio, įkišo galvą į virtuvę ir sušnabždėjo:

– Nele, ar tu viena?

– Taip, panele, – atsakiau.

Ji įėjo ir atsistojo prie židinio. Manydama, kad ji nori kažką pasakyti, pakėliau į ją akis. Jos veidas atrodė susirūpinęs ir neramus. Lūpos buvo praviros, tarsi norėtų prakalbėti, ir jau buvo įtraukusi į plaučius oro, bet, užuot prabilusi, atsiduso.

Aš vėl ėmiau niūniuoti, nes prisiminiau, kaip šlykščiai ji pastaruoju metu elgėsi.

– Kur Hitklifas? – paklausė ji, pertraukdama mane.

– Triūsia tvarte, – atsakiau.

Hitklifas neatsiliepė; matyt, buvo užsnūdęs. Vėl stojo ilga tyla, per kurią pastebėjau, kaip dvi ar trys ašaros nuriedėjo Ketrinos skruostais.

Negi ji atgailauja dėl savo gėdingo elgesio? – klausiau pati savęs. – Tai naujiena, bet tegu pati pradeda atsiprašinėti – aš jai nepadėsiu!

Iš tiesų Ketrinai rūpėjo tik jos pačios bėdos.

– Dieve mano! – pagaliau sušuko ji. – Kokia aš nelaiminga!

– Gaila, – įgėliau. – Jums sunku įtikti: draugų tiek daug, rūpesčių tiek maža, o jūs vis nepatenkinta!

– Nele, ar tu niekam neišduosi mano paslapties? – paklausė ji, atsiklaupusi prie manęs ir žvelgdama tokiomis gražiomis akimis, kurios išsklaido pagiežą, net kai visiškai pagrįstai laikai save nuskriausta.

– Ar ją verta saugoti? – pasiteiravau aš kiek švelniau.

– Taip. Ji mane kankina, ir aš turiu kam nors išsipasakoti. Noriu žinoti, ką daryti. Šiandien Edgaras Lintonas man pasipiršo, ir aš daviau jam atsakymą. Bet pirma tu patark, kaip turėjau atsakyti, tada pasakysiu tau, sutikau ar ne.

– Panele Ketrina, iš kur aš galiu žinoti? – atšoviau. – Prisiminus tą sceną, kurią jūs iškėlėt jo akivaizdoje šiandien popiet, sakyčiau, kad protingiau būtų nesutikti; kadangi jis pasipiršo po to įvykio, tai jis arba beviltiškas kvailys, arba beprotis avantiūristas.

– Jeigu taip kalbi, daugiau nieko nepasakosiu, – gaižiai išrėžė Ketrina ir atsistojo. – Aš sutikau, Nele. Na, greit sakyk, ar teisingai pasielgiau!

– Sutikote! Tai kodėl dar klausiate? Jūs pasižadėjote ir negalite atsiimti žodžio.

– Na, pasakyk, ar turėjau sutikti? Prašau! – sušuko ji irzliu balsu, grąžydama rankas iš nerimo ir suraukusi antakius.

– Norint teisingai atsakyti į šį klausimą, reikia apsvarstyti daug dalykų, – pamokomai tariau. – Pirmiausia, ar jūs mylite poną Edgarą?

– Kaip galima nemylėti? Žinoma, myliu, – atsakė Ketrina.

Paskui aš ėmiau ją kamantinėti; dvidešimt dvejų metų merginai tai tik į gera.

– Kodėl jūs jį mylite, panele Kete?

– Nežinau! Myliu, ir to užtenka.

– Jokiu būdu. Jūs turit pasakyti kodėl.

– Na, todėl, kad jis gražus ir su juo malonu būti kartu.

– Blogai! – nukirtau.

– Ir todėl, kad jis jaunas ir linksmas.

– Vis tiek blogai.

– Ir todėl, kad jis myli mane.

– Ne tai svarbiausia.

– Jis bus turtingas, o man patiks būti pirmąja apylinkės dama. Aš didžiuosiuos, kad turiu tokį vyrą.

– Tai blogiausia. O dabar pasakykit, kaip jūs jį mylit?

– Kaip ir kiekviena… Tu kvaila, Nele.

– Visai ne… Atsakykit.

– Aš myliu žemę po jo kojomis ir orą virš jo galvos, ir viską, prie ko jis prisiliečia, ir kiekvieną žodį, kurį jis pasako. Aš myliu kiekvieną jo žvilgsnį, kiekvieną poelgį ir jį patį. Štai!

– O kodėl?

– Liaukis, tu paverti viską juokais! Labai negražu! Man tai neatrodo juokinga! – papriekaištavo jaunoji ledi susiraukusi ir nusigręžė į ugnį.

– Aš visai nejuokauju, panele Kete, – atsakiau. – Jūs mylite poną Edgarą todėl, kad jis gražus, jaunas, linksmas, turtingas ir myli jus. Tačiau paskutinysis faktas nieko nereiškia: jūs, galimas daiktas, pamilot jį anksčiau; ir nepamiltumėt jo, jei jis neturėtų pirmųjų keturių patrauklių savybių.

– Žinoma, nepamilčiau. Aš tiktai gailėčiau… o galbūt ir neapkęsčiau, jei jis būtų bjaurus ir nemokša.

– Bet pasaulyje yra ir kitų gražių turtingų jaunuolių; galbūt gražesnių ir turtingesnių už jį. Kas jums trukdo juos mylėti?

– Jei ir yra, aš jų nesutikau: tokio kaip Edgaras dar nemačiau.

– Jūs galbūt sutiksit, o ponaitis Lintonas nebus visada gražus ir jaunas, ir, galimas daiktas, ne visada bus turtingas.

– Bet dabar yra; man svarbi tik ši diena. Norėčiau, kad tu kalbėtum išmintingai.

– Na, vadinasi, nuspręsta: jei jums svarbi tik ši diena, tekėkit už ponaičio Lintono.

– Man nereikalingas tavo leidimas – vis tiek ištekėsiu. Ir vis dėlto tu nepasakei, ar aš teisi.

– Visiškai teisi, jei žmonės, kurie tuokiasi, galvodami apie šią dieną, yra teisūs, o dabar aš noriu išgirsti, kodėl jūs nelaiminga. Jūsų brolis bus patenkintas; manau, senoji ledi ir džentelmenas neprieštaraus; jūs ištrūksit iš netvarkingų, nejaukių namų ir pateksit į gražius ir padorius. Jūs mylite Edgarą, o Edgaras myli jus. Viskas atrodo taip sklandu ir lengva: kurgi kliūtis?

– Čia ir čia, – atsakė Ketrina, suduodama viena ranka sau per kaktą, o kita per krūtinę, – ar kur ji ten, toji siela. Siela ir širdimi jaučiu, kad aš neteisi!

– Labai keista! Nesuprantu.

– Tai ir yra mano paslaptis. Jeigu tu iš manęs nesijuoksi, paaiškinsiu: negaliu to perteikti žodžiais, bet stengsiuosi, kad suvoktum, ką jaučiu.

Ketrina vėl atsisėdo prie manęs; jos veidas apsiniaukė ir surimtėjo, o sugniaužtos rankos drebėjo.

– Nele, ar tu niekad nesapnuoji keistų sapnų? – valandėlę pamąsčiusi, staiga pratarė ji.

– Retkarčiais, – atsakiau.

– Ir aš. Esu sapnavusi tokių sapnų, kurie paskui visam laikui pasiliko mano sieloje: jie pamažu įsiskverbė į visą mano kūną, susimaišė kaip vynas su vandeniu ir pakeitė mano mintis. Vienas buvo toks: papasakosiu jį, bet, žiūrėk, nė karto nešyptelėk, kol baigsiu.

– Oi, nepasakokit, panele Ketrina! – sušukau. – Ir taip mūsų gyvenimas liūdnas, kam dar šaukti dvasias ir jaudinti save vaiduokliais. Na, pralinksmėkit ir būkit tokia kaip visada! Žvilgtelėkit į mažąjį Hertoną! Jis nieko baisaus nesapnuoja. Kaip meiliai jis šypsosi per miegą!

– Taip, kaip meiliai jo tėvas keikiasi, užsidaręs vienas! Tu tikriausiai atmeni, kad jis buvo lygiai tokio pat apskrito veiduko, kaip ir šis kūdikis: mažytis ir nekaltas. Tačiau, Nele, aš priversiu tave išklausyti: sapnas neilgas, o šiandien neturiu jėgų pralinksmėti.

– Aš neklausysiu, nenoriu! – skubiai pertraukiau.

Tada aš tikėjau sapnais, dar ir dabar tikiu, o Ketrinos išvaizda buvo neįprastai niūri, todėl bijojau, kad jos sapnas nebūtų pranašystė, bijojau išgirsti, kad gresia katastrofa.

Ketrina įsižeidė, bet trumpam nutilo. Apsimetusi, kad kalbės apie ką kitą, netrukus ji tarė:

– Jeigu aš patekčiau į dangų, Nele, būčiau be galo nelaiminga.

– Todėl, kad jūs neverta ten patekti, – atsakiau. – Visi nusidėjėliai danguje būtų nelaimingi.

– Ne, ne todėl. Vieną kartą sapnavau, kad esu danguje.

– Sakiau, kad nenoriu klausytis jūsų sapnų, panele Ketrina! Einu miegoti, – vėl ją pertraukiau.

Ji susijuokė ir neleido man atsistoti, nes jau kėliausi nuo kėdės.

– Nieko čia baisaus! – sušuko ji. – Aš tik norėjau tau pasakyti, kad dangus, rodos, nebuvo mano namai; ir man taip norėjosi grįžti į žemę, kad net širdis plyšo beverkiant. Angelai taip supyko, kad išmetė mane tiesiai į viržyną, ant Vėtrų kalno viršūnės, čia aš ir prabudau, raudodama iš džiaugsmo. To pakanka mano paslapčiai paaiškinti. Man taip svarbu ištekėti už Edgaro Lintono, kaip ir patekti į dangų; ir jeigu nedorėlis Hindlis nebūtų taip žemai nusmukdęs Hitklifo, apie tokią santuoką nė negalvočiau. Ištekėjusi už Hitklifo, aš pati žlugčiau; taigi jis niekada nesužinos, kaip jį myliu. Aš jį myliu ne todėl, kad jis gražus, Nele, bet todėl, kad jame mano dvasios daugiau negu pačioje manyje. Kad ir iš ko būtų sutvertos mūsų sielos, jo ir mano yra tokios pačios; o Lintono siela skiriasi nuo mūsų kaip mėnulio spindulys nuo žaibo, kaip šaltis nuo ugnies.

Ji dar nebuvo baigusi savo kalbos, kai aš supratau, kad Hitklifas yra kambaryje. Išgirdusi tylų šnaresį, pasukau galvą ir pamačiau jį keliantis nuo suolo ir sliūkinant laukan. Hitklifas klausėsi tol, kol Ketrina pasakė, kad ištekėjusi už jo žlugtų, o paskui išėjo, nenorėdamas daugiau klausytis.

Ketrina sėdėjo ant grindų ir per suolo atlošą nematė, kad jis buvo virtuvėje ir kaip išėjo; bet aš krūptelėjau ir liepiau jai nutilti.

– Kas nutiko? – paklausė ji ir neramiai apsidairė.

– Džozefas grįžta, – atsakiau kaip tik laiku išgirdusi dardant keliuku jo karutį, – o su juo ateis ir Hitklifas. Man rodos, jis ką tik stovėjo prie durų.

– Bet jis negalėjo išgirsti mano žodžių, stovėdamas prie durų! – susijaudino Ketrina. – Aš prižiūrėsiu Hertoną, kol gaminsi vakarienę, o kai stalas bus padengtas, kviesk mane vakarieniauti kartu. Noriu apgauti savo neramią sąžinę ir įsitikinti, kad Hitklifas tikrai nieko nežino. Juk jis nežino? Jis nežino, ką reiškia būti įsimylėjusiam.

– Nesuprantu, kodėl jis turėtų žinoti mažiau už jus, – atsiliepiau, – ir jei Hitklifas pasirinko jus, jis bus pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje! Vos tik jūs tapsite ponia Linton, jis neteks ir draugo, ir meilės, – visko! Ar jūs pagalvojot, kaip sunku bus jums skirtis ir kaip ištvers Hitklifas, kai liks vienas? Panele Ketrina…

– Liks vienas! Mes išskirti! – šūktelėjo ji, itin pasipiktinusi. – Kas mus išskirs, pasakyk, būk maloni? Juos ištiks Milo likimas! Kol aš gyva, Elena, nė už ką pasaulyje nesiryšiu tokiam žingsniui. Visi žemės rutulio lintonai greičiau pavirs į dulkes, negu aš sutiksiu palikti Hitklifą. O ne, ne tokie mano ketinimai, ne taip aš galvojau! Tokia kaina aš niekada netapsiu ponia Linton! Hitklifas liks man toks pat brangus, koks ir visą gyvenimą buvo. Edgaras turi įveikti savo antipatiją ir būti jam pakantus. Jis įveiks, kai sužinos mano tikruosius jausmus Hitklifui. Nele, suprantu, kad tu mane laikai niekinga savanaude; bet ar tau niekada netoptelėjo, kad jei mudu su Hitklifu susituoktume, būtume elgetos? O jei aš ištekėsiu už Lintono, galėsiu padėti Hitklifui atsistoti ant kojų ir išlaisvinti jį iš savo brolio priespaudos.

– Už savo vyro pinigus, panele Ketrina? – paklausiau. – Jis nebus toks nuolaidus, kaip jūs tikitės. Ir nors aš nedaug nutuokiu, bet manau, kad ši priežastis, kodėl norite tapti jaunojo Lintono žmona, yra blogiausia iš visų, kurias man išvardijote.

– Netiesa, – atkirto ji, – tai geriausia priežastis! Kitos yra tiktai mano užgaidų patenkinimas; taip pat darau tai, nenorėdama įskaudinti Edgaro. O Hitklifo sieloje randu atgarsius visų savo jausmų. Aš nemoku to paaiškinti, bet nėra abejonės, jog visi suvokiame, kad mūsų „aš“ egzistuoja ar turėtų egzistuoti ne tik mumyse, bet ir už mūsų. Kokia nauda mane sutverti, jei aš visa būčiau tiktai čia? Mano dideli sielvartai buvo ir Hitklifo sielvartai, aš nuo pat pradžių jį stebėjau ir dėl jo išgyvenau; mano didžiausias rūpestis gyvenime yra jis. Jeigu visa kita žūtų, o jis išliktų, aš tebegyvenčiau, jeigu visa kita išliktų, o jis būtų sunaikintas, pasaulis man pasidarytų be galo svetimas: neatrodytų, kad aš jo dalelė. Mano meilė Lintonui it lapai miške: aš gerai žinau, kad laikas pakeis ją, kaip žiemą medžiai numeta lapus. Mano meilė Hitklifui panaši į amžinai kietą žemę po mūsų kojomis: šaltinis, neteikiantis regimo malonumo, tačiau būtinas. Nele, aš ir esu Hitklifas! Jis niekad, niekad neišeina man iš galvos: galvoju apie jį visą laiką, jaučiu tą patį, ką ir jis, mes esame dvi vienos sielos pusės. Taigi nekalbėk apie mūsų išsiskyrimą: tai neįmanoma…

Ketrina nutilo ir įsikniaubė į mano suknelės klostes, bet aš ją smarkiai atstūmiau. Jos kvaila kalba mane išvedė iš kantrybės!

– Jeigu šitos šnekos dar turi kokios prasmės, panele, – tariau, – tai jos mane įtikino, kad jūs nesuprantat pareigų, kurias prisiimat ištekėdama, arba kad jūs nedora, neturinti moralinių principų mergina. Bet daugiau nesukit man galvos su savo paslaptimis: neprižadu jų laikyti.

– O šią išlaikysi? – karštai paklausė ji.

– Neprižadu, – pakartojau.

Ji norėjo primygtinai manęs reikalauti, bet įėjo Džozefas ir nutraukė mūsų pokalbį; Ketrina nuėjusi atsisėdo į kampą ir, kol aš viriau vakarienę, prižiūrėjo Hertoną.

Kai valgis išvirė, mudu su Džozefu ėmėm ginčytis, kuris turi nešti vakarienę ponui Hindliui; mes negalėjom susitarti, o valgis beveik visai atšalo. Paskui nutarėm palaukti, kol šeimininkas pats pasakys, ar nori valgyti. Mes ypač bijodavom jį trukdyti, kai būdavo vienas.

– Kodėl iki šiol tas nenaudėlis neparėjo iš lauko? Ką jis veikia? Tinginiauja! – klausinėjo senis, akimis ieškodamas Hitklifo.

– Aš jį pašauksiu, – atsakiau. – Jis, be abejo, klojime.

Išėjau ir garsiai pašaukiau Hitklifą, bet jokio atsakymo nesulaukiau. Sugrįžusi pašnabždomis pasakiau Ketrinai, kad nėra abejonės, jog jis daug ką girdėjo iš jos kalbos, ir prisipažinau, kad mačiau jį išeinant iš virtuvės tą akimirką, kai ji skundėsi dėl savo brolio elgesio su juo.

Ji pašoko gerokai išsigandusi, metė Hertoną ant suolo ir pati nubėgo ieškoti savo draugo, nė nepagalvojusi, kodėl ji taip susijaudino arba kaip jos žodžiai galėjo paveikti Hitklifą.

Ketrina taip ilgai negrįžo, kad Džozefas pasiūlė nebelaukti. Jis gudriai pareiškė, jog jie tyčia neateina, nes nenori klausytis jo ilgos maldos. Jie „tokie sugedę, kad gali negražiai pasielgti“, – tvirtino jis. Tą vakarą Džozefas perskaitė dar vieną maldą už juos, neskaitant penkiolikos minučių įprastinės maldos prieš valgį, ir po vakarienės būtų pridėjęs dar vieną, jei į virtuvę nebūtų įsiveržusi jo jaunoji ponia ir įsakiusi tučtuojau bėgti laukan ir, kad ir kur Hitklifas būtų nuklydęs, surasti jį ir priversti grįžti!

– Noriu jam kai ką pasakyti, tiesiog privalau, prieš eidama gulti, – pasakė Ketrina. – Ir varteliai atidaryti. Jo nėra arti, nes jis neatsiliepė, nors aš iš visų jėgų kviečiau jį nuo avidės stogo.

Iš pradžių Džozefas priešinosi; tačiau ji kalbėjo labai rimtai ir būtų nepakentusi atsikalbinėjimų; pagaliau jis užsimaukšlino kepurę ir bambėdamas išėjo.

Tuo tarpu Ketrina vaikščiojo iš vieno virtuvės galo į kitą garsiai svarstydama:

– Nesuprantu, kur jis dingo! Kur jis gali būti? Ką aš tokio pasakiau, Nele? Pamiršau. Negi jį supykino mano bloga nuotaika? Brangioji, primink, ką aš blogo pasakiau ir dėl ko jis nuliūdo. Aš noriu, kad jis sugrįžtų. Labai noriu!

– Būta čia ko kelti triukšmą! – surikau, nors pačiai buvo labai neramu. – Dėl tokio nieko baiminatės! Nėra ko jaudintis, kad Hitklifas slankioja po viržyną mėnesienoje, o galbūt guli daržinėje ant šieno, nes yra toks paniuręs, kad nenori su mumis kalbėtis. Kertu lažybų, jis ten ir slepiasi. Pamatysit, aš jį ten surasiu ir atvesiu!

Aš išėjau ir vėl ėmiau ieškoti Hitklifo: nieko nepešiau, Džozefas irgi jo nerado.

– Tas vaikas vis labiau tvirksta! – pasakė jis sugrįžęs. – Paliko vartelius atlapotus, ir panelės Ketės ponis išbėgo iš tvarto į klojimą, o iš ten nurisnojo tiesiai per pievą. Prakeikimas! Rytoj šeimininkas įsius kaip velnias ir gerai padarys. Jo kantrybė begalinė tąsantis su tokiu pasileidėliu, bjauriu padaru, tikrai begalinė; bet jo kantrybė išseks – oi, pamatysit, kaip išseks. Visi pamatysit! Dėl menkniekio žmogus gali netekti kantrybės.

– Ar suradai Hitklifą, asile tu? – pertraukė Ketrina. – Ar ieškojai, kaip liepiau?

– Man maloniau būtų ieškoti ponio, – atsakė jis. – Būtų daugiau naudos. Bet tokią naktį nesurasi nei arklio, nei žmogaus – tamsu, nors į akį durk! O Hitklifas ne toks vaikis, kad ateitų man pašvilpus; jei jūs pašauktumėt, gal jis ir išgirstų!

Vasaros vakaras buvo labai tamsus; dangų aptraukė debesys, rodos, artėjo perkūnija. Pasakiau, kad mums visiems geriau sėdėti namie; nėra abejonės, kad artėjantis lietus parvarys Hitklifą namo, ir mums nereikės vargti.

Tačiau Ketrinos nebuvo įmanoma nuraminti. Ji lakstė nuo durų prie vartelių taip susijaudinusi, kad nė minutės negalėjo nustygti vietoje; pagaliau atsistojo vienoje vietoje, anoje tvoros pusėje, prie kelio, kur ir stirksojo, nekreipdama dėmesio nei į mano įkalbinėjimus, nei į perkūniją, nei į stambius lietaus lašus, kurie ėmė kristi ant jos; Ketrina retkarčiais pašaukdavo Hitklifą, paskui ilgai klausydavosi, vėl jį kviesdavo. Galiausiai ji pravirko. Verkė smarkiau negu Hertonas ar koks kitas vaikas – kone alpdama.

Apie vidurnaktį mes vis dar nėjom miegoti, o audra ties kalnu įsisiautėjo. Pakilo didelis vėjas, ėmė dar labiau griaudėti, ir žaibas perskėlė medį už namo kampo: didžiulė šaka užkrito ant stogo ir nudaužė kamino kampą iš pietų pusės; į virtuvės pakurą bildėdami pabiro akmenys ir suodžiai.

Mes pamanėm, kad žaibas trenkė tarp mūsų; Džozefas puolė ant kelių, maldaudamas Viešpatį atsiminti patriarchus Nojų ir Lotą, ir, kaip ankstesniais laikais, pagailėti dievobaimingųjų, o bedievius nubausti. Man pasirodė, kad atėjo paskutinio teismo diena. O Jonos vaidmuo, mano nuomone, turėjo atitekti ponui Ernšo; ir aš pasibeldžiau į jo urvo duris, norėdama įsitikinti, ar jis dar gyvas. Jis atsiliepė gana aiškiai ir plūdosi tokiais žodžiais, kuriuos išgirdęs Džozefas ėmė melstis dar garsiau negu pirma, kad baudžiant būtų daromas didelis skirtumas tarp šventųjų, atseit, jo, ir nusidėjėlių, atseit, jo šeimininko. Bet audra praūžė per dvidešimt minučių, nė vienam iš mūsų nepadariusi nieko bloga. Tik Ketė, iš užsispyrimo atsisakiusi eiti po stogu, kiaurai peršlapo. Kadangi stovėjo vienplaukė ir be skaros, jos plaukai ir drabužiai buvo permirkę ligi siūlo galo.

Ji atėjo į virtuvę ir su šlapiais drabužiais atsigulė ant suolo, nusigręžusi į atlošą ir prisidengusi rankomis akis.

– Klausykit, panele, – garsiai tariau, pajudindama ją už peties, – negi norit numirti? Žinote, kiek valandų? Pusė pirmos. Na, eime miegoti! Nėra prasmės ilgiau laukti to kvailiuko: jis nuėjo į Gimertoną ir ten pernakvos. Hitklifas numano, kad mes nelauksim jo iki vidurnakčio: žino, kad jei kas ir nemiega, tai nebent ponas Hindlis; ir jis nepanorės, kad duris jam atidarytų šeimininkas.

– Ne, ne, jis ne Gimertone, – atsiliepė Džozefas. – Jis tikriausiai liūno dugne. Ne veltui Dievas jį taip nubaudė, ir aš norėčiau, kad tai būtų įspėjimas jums, panele, gal jau dabar ateis jūsų eilė. Ačiū Dievui už viską! Visa tai tik į gera tiems, kuriems Viešpats suteikė malonę. Žinot, kas sakoma Šventajame Rašte…

Ir jis pateikė keletą citatų, nurodydamas perskyrimus ir strofas, kur mes galėtume jas rasti.

Taip ir nepriprašiusi užsispyrusios mergiotės atsikelti ir nusivilkti šlapius drabužius, aš palikau Džozefą meldžiantis, o ją, drebančią nuo šalčio, ir pati nuėjau gulti su mažuoju Hertonu, kuris taip kietai miegojo, tarsi nebūtų siautusi jokia audra.

Aš girdėjau, kaip Džozefas dar kurį laiką skaitė maldas; paskui išgirdau jo lėtus žingsnius ant laiptelių, galiausiai užsnūdau.

Rytą, nulipusi žemyn kiek vėliau negu paprastai, pamačiau panelę Ketriną tebesėdinčią prie židinio ir apšviestą saulės spindulių, besiskverbiančių pro langinių plyšius. Lauko durys buvo atlapotos, pro atvirus langus sklido šviesa; Hindlis jau buvo išėjęs iš kambario ir stovėjo virtuvėje prie židinio, atrodė išvargęs ir užsimiegojęs.

– Kas tave kankina, Kete? – paklausė jis, kai įėjau. – Tu tokia liūdna, tarsi šuniukas, ką tik ištrauktas iš vandens. Kodėl tu, vaikuti, tokia šlapia ir išblyškusi?

– Aš peršlapau, – nenoromis atsakė ji, – ir mane šaltis krečia, štai ir viskas.

– Oi, kokia ji užsispyrėlė! – sušukau matydama, kad šeimininkas ganėtinai blaivus. – Ji vakar vakare permirko liūtyje, o čia prakiurksojo kiaurą naktį, ir aš negalėjau jos įkalbėti persirengti ir eiti gulti.

Ponas Ernšo nustebęs spoksojo į mus.

– Kiaurą naktį, – pakartojo jis. – Kas jai trukdė miegoti? Tikriausiai ne perkūnija? Jau kelios valandos, kai liovėsi griaudėti.

Kol tatai buvo galima nuslėpti, niekas iš mūsų nenorėjo užsiminti, kad Hitklifas dingo, todėl aš atsakiau, kad nežinau, kodėl jai šovė į galvą sėdėti virtuvėje visą naktį; Ketrina irgi nieko neprasitarė.

Rytas buvo gaivus ir vėsus; aš plačiai atvėriau langą, ir netrukus kambarys prisipildė malonių kvapų iš sodo; tačiau Ketrina piktai suriko:

– Elena, uždaryk langą! Aš ir taip sustirusi! – ji nenulaikė danties ant danties, kai susigūžė prie vos rusenančių anglių.

– Ji serga, – tarė Hindlis, čiuopdamas Ketrinos pulsą. – Turbūt dėl to jai ir nesinorėjo miego. Po velnių! Man jau labai įkyrėjo jūsų ligos. Kas tave išvarė į lietų?

– Bernų vaikymasis, kaip ir paprastai! – kol mes dvejojom sukrankė Džozefas, pasinaudodamas proga įkišti savo piktą liežuvį. – Jumis dėtas, šeimininke, aš jiems visiems prieš nosį užtrenkčiau duris, – aiškiai ir paprastai! Nebuvo dienos, kai jūs išvykdavot, kad tas Lintonas neatslinktų čia kaip katė; panelė Nelė irgi gera. Sėdi virtuvėje ir stebi, kada jūs sugrįšit; ir kai jūs įeinat pro vienas duris, jis išmauna pro kitas, be to, jūsų išpuikėlė pati bėga pas jį! Labai jau tinka valkiotis po laukus vidurnaktį ir vaikytis to bjauraus velnio čigonpalaikio, Hitklifo! Mano, kad aš aklas. Bet aš ne aklas! Nieko panašaus! Aš matydavau, kaip jaunasis Lintonas ateidavo ir išeidavo, ir mačiau, kaip tu (savo tiradą nukreipdamas į mane), tu netikėle, suskretusi ragana! – šmurkštelėjai į namą tą pačią akimirką, kai tik išgirdai keliu bildant šeimininko arklio kanopas.

– Nutilk, liežuvautojau! – riktelėjo Ketrina. – Aš nepakęsiu tokio įžūlumo! Edgaras Lintonas vakar užsuko atsitiktinai, Hindli; ir aš pati liepiau jam išeiti, nes žinojau, kad toks būdamas jūs nenorėsit su juo susitikti.

– Tu, žinoma, meluoji, Kete, – atsakė jos brolis, – esi baisi neišmanėlė! Bet mat jį galas tą Lintoną: pasakyk man, ar tu vaikščiojai vakar su Hitklifu? Sakyk teisybę! Nebijok, jam nepakenksi: nors aš jo neapkenčiu kaip ir visada, bet neseniai jis padarė man paslaugą, todėl sąžinė neleis nusukti jam sprando. Kad to neatsitiktų, aš šiandien iš pat ryto išsiųsiu jį kur nors dirbti; o kai jo nebus, verčiau manęs pasisaugok: man gali kilti noras užsiimti tavo auklėjimu.

– Vakar vakare aš akyse nemačiau Hitklifo, – atsakė Ketrina ir pradėjo gailiai raudoti, – ir, jei jūs išvarysit jį iš namų, išeisiu kartu su juo. Bet turbūt jums neteks: jis, atrodo, jau pabėgo. – Tada ji ėmė nesulaikomai kūkčioti iš sielvarto, ir paskutiniųjų žodžių negalima buvo suprasti.

Hindlis bjauriai ją išplūdo ir liepė tuojau eiti į savo kambarį, antraip teks verkti dar karčiau! Aš priverčiau ją paklusti; niekuomet neužmiršiu, ką Ketrina išdarinėjo, kai mes nuėjome į jos kambarį. Mane apėmė siaubas: maniau, kad ji kraustosi iš proto, todėl paprašiau Džozefo nubėgti ir pašaukti gydytoją.

Pasirodo, Ketrina ėmė kliedėti. Vos tik ją išvydęs, ponas Kenetas pasakė, kad ji pavojingai serganti: ją krėtė drugys.

Daktaras nuleido jai kraują ir liepė man valgydinti ją tik skysta koše ir išrūgomis ir saugoti, kad nenukristų nuo laiptų ar neiššoktų pro langą. Ponas Kenetas išėjo, nes turėjo aplankyti gausybę ligonių parapijoje, kur nuo vieno namo iki kito paprastai reikia eiti dvi ar tris mylias.

Negalėčiau pasigirti, kad buvau švelni slaugė, o Džozefas ir šeimininkas dar prastesni. Mūsų ligonė buvo irzli ir užsispyrusi, kokie esti tik ligoniai, – bet ji vis dėlto pasveiko.

Tiesa, senoji ponia Linton mus aplankė keletą kartų, sutvarkė visus namus, barė ir įsakinėjo tarnams. Kai Ketrina ėmė taisytis, ji primygtinai pareikalavo pervežti ją į Strazdų sodybą, ir mes buvome labai dėkingi, kad išsivadavom nuo tokios ligonės. Bet vargšei moteriškei teko labai gailėtis dėl savo gerumo: ir ji, ir jos vyras užsikrėtė drugiu, ir po keleto dienų abu numirė – vienas paskui kitą.

Mūsų jaunoji ledi grįžo namo dar įžūlesnė, ūmesnė ir labiau pasipūtusi negu anksčiau. Nuo tos audringos nakties apie Hitklifą nieko negirdėjom, bet vieną dieną, kai Ketė mane nepaprastai įpykdė, savo nelaimei, aš išklojau, jog dėl Hitklifo dingimo ji ir yra kalta: nors Ketė tą pati puikiai suprato. Keletą mėnesių ji visiškai su manimi nekalbėjo, nebent tada, kai padėdavau jai apsirengti. Džozefas taip pat buvo patekęs jos nemalonėn; bet jis visada garsiai išreikšdavo savo nuomonę ir skaitydavo jai pamokslus, tarsi ji būtų buvusi maža mergaitė; o Ketrina laikė save suaugusia moterimi ir mūsų šeimininke, todėl manė, kad neseniai persirgta liga suteikia jai teisę reikalauti iš kitų pagarbos. Be to, gydytojas buvo įspėjęs, kad ji neištversianti, jei vis bus supykdoma, jai reikią nusileisti; jei kas išdrįsdavo jai paprieštarauti, tai tas, jos akimis, beveik prilygdavo žmogžudžiui.

Pono Ernšo ir jo draugų Ketrina vengdavo, o Keneto pamokytas ir išgąsdintas stiprių priepuolių, kuriais baigdavosi jos įniršio protrūkiai, brolis leisdavo jai viską, ko tik ji įsigeisdavo, ir apskritai privengdavo kurstyti jos karštą prigimtį. Hindlis net per daug pataikavo jos įgeidžiams – ne iš meilės, o iš puikybės; jis labai troško, kad ji atneštų jų šeimai garbę, susigiminiuodama su Lintonais; kol Ketrina neužkabindavo jo, ponas Ernšo leisdavo jai elgtis su mumis kaip su vergais – nors ir spardyti. Jam tai visai nerūpėjo.

Edgaras Lintonas, kaip ir daugelis jaunuolių praeity ir daugelis ateity, buvo beprotiškai įsimylėjęs; jis manė esąs laimingiausias žmogus pasaulyje tą dieną, kai nusivedė Ketriną į Gimertono bažnytėlę. Buvo praėję trys mėnesiai po Edgaro tėvų mirties.

Nors ir labai nenorom, bet buvau priversta palikti Vėtrų kalną ir kraustytis su Ketrina į šiuos namus. Hertonas turėjo beveik penkerius metus, ir aš buvau tik pradėjusi jį mokyti raidžių. Mes liūdnai išsiskyrėm; tačiau Ketrinos ašaros reiškė daugiau negu mūsų. Kai atsisakiau vykti kartu su ja ir kai ji suprato, kad jos prašymai manęs nejaudina, ašarodama nuėjo skųstis vyrui ir broliui. Pirmasis man pasiūlė didelę algą; antrasis įsakė susikrauti daiktus: jam nereikalingos moterys namuose, kalbėjo jis, jei jau nėra šeimininkės. O Hertoną jis netrukus atiduos į vikaro rankas. Taigi man nebuvo iš ko rinktis: turėjau daryti, kaip liepta. Aš pasakiau Hindliui, kad jis atsikrato visų padorių žmonių, norėdamas save greičiau pražudyti; išbučiavau Hertoną, atsisveikinau ir nuo tada tapau jam svetima. Keista, kai pagalvoji, kad jis visiškai užmiršo – aš tuo neabejoju – Eleną Din ir tai, kad jis buvo jai brangiausias pasauly, o ji – jam!

* * *

Pasakodama apie šiuos įvykius, ekonomė atsitiktinai dirstelėjo į laikrodį virš židinio ir nustebo pamačiusi, kad rodyklė jau rodo pusę antros. Ji nė girdėti nenorėjo, kai prašiau pasilikti dar nors trumpam; nors, tiesą pasakius, aš ir pats buvau geriau linkęs kitą dieną išklausyti jos pasakojimą. Kai ji nuėjo ilsėtis, aš, apmąstęs tai, ką išgirdau, taip pat nutariau eiti miegoti, nepaisydamas kankinamo sunkumo galvoje ir visame kūne.