V

Ilgainiui pono Ernšo sveikata pradėjo eiti silpnyn. Jis buvo žvalus ir jautėsi gerai, tačiau jėgos jį staiga apleido; ir kai jis turėjo apsiriboti kampučiu prie židinio, pasidarė nepakenčiamai irzlus. Mažiausias menkniekis jį erzindavo, – o jeigu įtardavo su juo nesiskaitant, beveik puldavo į isteriją.

Ypač jei kas nors paliepdavo ką nors ar nenusileisdavo jo globotiniui: jis uoliai sekdavo, kad berniukui niekas nepasakytų blogo žodžio; rodės, jis įsikalė į galvą, kad rastinuko visi neapkenčia ir nori nuskriausti tik todėl, jog jis myli jį.

Berniukui tai padarė didelės žalos, nes tie, kurie buvom švelnesni, nenorėjom pykinti šeimininko, todėl pataikavom šiai jo silpnybei, o pataikavimas ugdė vaiko išdidumą ir piktą būdą. Tačiau tai šiek tiek buvo reikalinga; du ar tris kartus Hindlis prie tėvo parodė savo panieką įbroliui, ir senis įsiuto: užsimojo lazda ant sūnaus ir drebėjo iš įniršio, jog neturi jėgų suduoti.

Pagaliau mūsų vikaras (tada dar turėjome vikarą, kuris gyveno iš to, kad mokė mažuosius Lintonus, Ernšo ir pats ūkininkavo mažame žemės sklypelyje) patarė siųsti jaunuolį į koledžą; ponas Ernšo sutiko, nors ir nenoromis, nes sakė:

– Hindlis niekam tikęs ir vis tiek nieko nepasieks.

Aš nuoširdžiai džiaugiausi, kad dabar mūsų namuose įsivyraus ramybė. Man būdavo skaudu ir pagalvoti, kad šeimininkas turi kankintis dėl savo paties gero darbo. Manydavau, kad jo senatviškas irzlumas ir liga atsirado dėl nesutarimų šeimoje, tarsi jis pats būtų juos sukėlęs. Iš tikrųjų, pone, taip buvo todėl, kad jis jau seno.

Nepaisant to, mes būtume galėję pakenčiamai gyventi, jei ne du žmonės – panelė Ketė ir tarnas Džozefas: manau, kad jūs ten jį matėt. Jis buvo ir turbūt tebėra įkyriausias ir labiausiai savim patenkintas fariziejus, koks kada nors knaisiojosi po Bibliją, ieškodamas palaiminimų sau ir prakeikimų kitiems. Savo pamokslais ir pamaldžiomis kalbomis jis sugebėjo padaryti ponui Ernšo didelį įspūdį, ir kuo labiau šeimininkas silpo, tuo didesnę įtaką jam darė tarnas.

Džozefas nuolatos vargino jį kalbomis apie rūpinimąsi siela ir kad vaikus reikia griežtai laikyti. Jis prikalbėjo šeimininkui, kad Hindlis – paleistuvis; ir kiekvieną vakarą be perstojo niurnėdavo, pasakodamas daugybę prasimanymų apie Hitklifą ir Ketriną; jis visuomet stengdavosi pataikauti Ernšo silpnybei, suversdamas didžiausią kaltę mergaitei.

Tiesa, tokio įnoringo vaiko kaip Ketrina aš nesu mačiusi, ji mus visus per dieną išvesdavo iš kantrybės kokį šimtą kartų; nuo tos valandos, kai ji nulipdavo žemyn, iki kol eidavo miegoti, neturėdavom nė minutėlės ramybės nuo jos išdaigų. Ji būdavo kaip gyvas sidabras: niekada nenutildavo, dainuodavo, juokdavosi ir neduodavo ramybės visiems, kas jai nepaklusdavo. Umari, bloga mergiotė, bet tokių skaisčių akių, tokios meilios šypsenos ir lengvos eisenos kaip jos, neturėjo niekas visoje parapijoje. Šiaip ar taip, aš manau, ji niekam nelinkėjo blogo, nes kai pravirkdydavo žmogų, tol neatstodavo ir pati verkdavo, kol norom nenorom žmogus nusiramindavo; ir tai ją paguosdavo.

Ketė buvo labai prisirišusi prie Hitklifo. Didžiausia bausmė, kokią jai sugalvodavom, būdavo juos išskirti; tačiau vis dėlto jai kliūdavo nuo jo daugiau negu kuriam nors iš mūsų.

Žaidžiant ji nepaprastai mėgdavo vaidinti mažąją ponią, duodavo valią rankoms ir įsakinėdavo draugams. Ji taip elgdavosi ir su manim, bet aš nesileisdavau stumdoma ir varinėjama; ir aiškiai duodavau tai suprasti.

Taigi ponas Ernšo su vaikais nejuokaudavo; jiems buvo griežtas ir rimtas; Ketrina niekaip negalėjo suprasti, kodėl jos tėvas, būdamas ligotas, tapo irzlesnis negu anksčiau, pačiame jėgų žydėjime.

Jo gaižūs priekaištai jai žadino šelmišką norą paerzinti tėvą; ji niekados nesijausdavo taip gerai, kaip tada, kai mes visi ją bardavom, o ji atremdavo mūsų puolimus drąsiu, įžūliu žvilgsniu ir, neieškodama žodžio kišenėje, paversdavo Džozefo biblinius prakeiksmus juokais, erzindavo mane ir darydavo visa, ko tėvas labiausiai nepakentė: leisdavo suprasti, kad jos apsimestinis įžūlumas, kurį tėvas laikė tikru, Hitklifą veikė labiau negu pono Ernšo švelnumas, nes berniukas vykdė kiekvieną jos paliepimą, o šeimininko tik tuos, kurie sutapdavo su jo paties norais.

Visą dieną siaubingai blogai elgusis, vakare ji kartais prieidavo prie tėvo ir gerindavosi jam.

– Ne, Kete, – sakydavo jis, – aš negaliu tavęs mylėti, tu blogesnė už savo brolį. Eik, vaikeli, sukalbėk poterius ir prašyk, kad Dievas tau atleistų. Kažin, ar nereikia mudviem su tavo mama atgailauti, kad tave išauginom!

Iš pradžių dėl šių žodžių ji imdavo verkti; bet vėliau, nuolat atstumiama, Ketrina tapo nebejautri ir juokdavosi, jei liepdavau jai gailėtis už nusižengimus ir prašyti tėvą atleidimo.

Pagaliau atėjo valanda, kuri pabaigė žemiškuosius pono Ernšo rūpesčius. Vieną spalio vakarą jis ramiai numirė savo kėdėje, sėdėdamas prie židinio.

Stiprus vėjas siautė aplink namą ir stūgavo kamine, bet nebuvo šalta, ir mes visi susirinkom kartu. Aš kiek atokiau nuo židinio mezgiau, o Džozefas skaitė Bibliją prie stalo (tarnai, pabaigę savo darbą, paprastai sėdėdavo kambariuose kartu su šeimininkais). Panelė Ketė negalavo ir todėl buvo rami; ji sėdėjo, atsišliejusi tėvui į kojas, o Hitklifas gulėjo ant grindų, padėjęs galvą jai ant kelių.

Atmenu, šeimininkas prieš užsnūsdamas glostė jos gražius plaukus, – jam buvo malonu nors retkarčiais matyti ją meilią, – ir tarė:

– Kodėl, Kete, tu negali visada būti gera mergaitė?

O ji pakėlė į jį akis ir juokdamasi atsakė:

– O kodėl tu negali būti visada geras, tėti?

Pamačiusi, kad tėvas vėl supyko, ji pabučiavo jam ranką ir pasakė, jog užmigdys jį daina. Ji ėmė dainuoti labai tyliai ir dainavo tol, kol jo pirštai išslydo iš jos rankos ir galva nusviro ant krūtinės. Tada, bijodama, kad Ketė neišbudintų jo, paprašiau ją nutilti ir nejudėti. Visą pusvalandį mes tylėjom it pelės ir būtume ilgiau tylėję, bet Džozefas, baigęs skaityti perskyrimą, atsistojo ir pasakė, jog reikia žadinti šeimininką, nes laikas kalbėti poterius ir eiti gulti. Jis priėjo, pašaukė šeimininką vardu ir palietė už peties, tačiau šis nejudėjo: tada Džozefas paėmė žvakę ir pažvelgė į jį.

Kai jis pastatė žvakę, supratau, kad įvyko kažkas negero, ir, paėmusi abu vaikus už rankų, pašnibždėjau, kad jie tipentų į viršų ir nekeltų triukšmo – šįvakar jie galį pasimelsti vieni – Džozefas turįs daug darbo.

– Pirma aš pasakysiu tėčiui labanakt, – pareiškė Ketrina, ir mes nespėjom jos sulaikyti, kai ji apkabino tėvui kaklą.

Vargšelė iš karto suprato, kad jo neteko, ir suklykė:

– O, jis numirė, Hitklifai, jis numirė!

Ir juodu ėmė taip raudoti, jog girdint širdis plyšo.

Savo rauda aš prisidėjau prie jų, verkiau garsiai ir gailiai; tačiau Džozefas paklausė, ko mes taip bliaunam dėl šventojo, kuris jau danguje.

Jis man liepė užsimesti apsiaustą ir bėgti į Gimertoną gydytojo ir kunigo. Aš niekaip nesupratau, kam jie dabar reikalingi. Tačiau ėjau per lietų ir vėją ir atsivedžiau su savim tik vieną – gydytoją; antrasis pasakė ateisiąs rytą.

Palikusi Džozefą paaiškinti, kas atsitiko, nubėgau į vaikų kambarį; durys buvo praviros, ir aš pamačiau, kad jie dar neatsigulę, nors jau buvo po vidurnakčio; bet buvo jau aprimę, ir man nereikėjo jų guosti. Jie guodė vienas kitą tokiomis šviesiomis viltimis, kokios man niekad nebūtų atėjusios į galvą; nė vienas dvasininkas pasaulyje neįsivaizduoja dangaus tokio gražaus, kokį jie piešė savo naiviose kalbose. Aš klausiausi raudodama ir nejučiomis panorau, kad mes visi drauge ten greičiau patektume.