XVII

Tas penktadienis buvo paskutinė giedra diena prieš prasidedant darganai. Vakare oras atšalo: pietį pakeitė šiaurys, kuris iš pradžių atnešė lietų, o paskui krušą ir sniegą. Kitą rytą buvo sunku įsivaizduoti, kad prieš tai tris savaites oras buvo vasariškai šiltas: raktažolės ir krokai pasislėpė po sniego pusnimis, vieversiai nutilo, jauni ankstyvųjų medžių lapai susitraukė ir pajuodavo. Kankinamai slinko tas rytas, apniukęs ir šaltas! Mano ponas neišėjo iš savo kambario; aš užėmiau ištuštėjusią svetainę ir paverčiau ją vaikų kambariu; sėdėjau su verkiančiu mažyčiu it lėlė kūdikiu ant kelių; supau jį ir žiūrėjau, kaip nesiliaujantis sniegas dribsniais užlipdo užuolaida neužtrauktą langą. Tą akimirką atsidarė durys ir įbėgo kažkokia moteris, ji buvo uždususi ir kvatojo!

Labiau supykau, negu nustebau. Pamaniau, kad tai kambarinė, ir surikau:

– To dar betrūko! Kaip drįsti čia rodyti savo vėjavaikiškumą? Ką pasakytų ponas Lintonas, jei išgirstų tavo juoką?

– Atleiskit! – atsakė pažįstamas balsas. – Bet aš žinau, kad Edgaras atsigulė, ir negaliu susilaikyti.

Taip pasakiusi, moteriškė priėjo prie ugnies, ji sunkiai kvėpavo ir spaudė ranką prie krūtinės.

– Aš bėgau visą kelią nuo Vėtrų kalno! – kiek patylėjusi pasakojo ji. – Greičiau ne bėgau, o skridau. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų griuvau. Oi, kaip gelia visą kūną! Nesijaudinkit! Aš jums tuoj viską paaiškinsiu. Tik būkit tokia gera, liepkit pakinkyti karietą, kad nuvežtų mane į Gimertoną. Pasakykit tarnui, kad suieškotų kokius nors drabužius mano spintoje.

Nekviestas svečias buvo ponia Hitklif. Ji atrodė labai prastai: plaukai, išsidraikę ant pečių, buvo šlapi nuo tirpstančio sniego; apsivilkusi mergautine suknele, kurią paprastai nešiodavo ir kuri labiau tiko jos amžiui negu padėčiai: su didele iškirpte ir trumpomis rankovėmis; vienplaukė, pliku kaklu. Lengvo šilko suknelė buvo permirkusi ir prilipusi prie kūno, o jos kojas nuo šalčio saugojo tik plonos šlepetės; maža to, po ausim buvo gili žaizda, kuri nesmarkiai kraujavo tik dėl to, kad buvo šalta; išblyškęs veidas buvo apdraskytas ir nusėtas mėlynių, o pati vos bepastovėjo ant kojų iš nuovargio. Jūs galit įsivaizduoti, kad mano baimė tik padidėjo, kai gerai į ją įsižiūrėjau.

– Brangioji mano panele! – sušukau. – Niekur aš neisiu ir neklausysiu jūsų nurodymų, kol nenusirengsit visų drabužių ir neapsivilksit sausų. Ir jūs, žinoma, šįvakar į Gimertoną nevyksit, todėl nėra reikalo liepti kinkyti karietos.

– Būtinai vyksiu, – pasakė ji, – pėsčia ar važiuota, tačiau aš nieko prieš padoriai apsirengti. Ir… oi, žiūrėk kaip teka kraujas per kaklą! Nuo karščio žaizdą dar labiau gelia.

Kol neišpildžiau jos paliepimų, ji neleido man nė prisiliesti prie jos. Tik tada, kai vežikui buvo liepta pasiruošti, o kambarinei sudėti reikalingus drabužius, gavau sutikimą perrišti žaizdą ir padėti Izabelei persirengti.

– Dabar, Elena, – kalbėjo ji, kai atlikau savo darbą, pasodinau ją krėslan priešais židinį ir pastačiau puoduką arbatos, – atsisėsk priešais mane ir atiduok kam nors kitai pagloboti vargšelės Ketrinos kūdikį: aš negaliu į jį žiūrėti! Nemanyk, kad negerbiu Ketrinos, jei įsiveržiau taip kvailai juokdamasi. Aš irgi gailiai ją apraudojau, nes turiu daugiau dėl ko jos gailėtis negu bet kuris kitas žmogus. Juk mes išsiskyrėm nesusitaikiusios, ir aš to sau neatleisiu. Bet vis dėlto neužjaučiu jo – to žiauraus gyvulio! O, duok man pagaikštį! Tai paskutinis su juo susijęs daiktas, kurį aš turiu prie savęs. – Izabelė nutraukė auksinį žiedą nuo bevardžio piršto ir sviedė jį ant grindų. – Aš jį sudaužysiu! – kalbėjo ji, talžydama jį su vaikišku pykčiu. – O paskui sudeginsiu! – Ji čiupo išniekintą žiedą ir įmetė tarp karštų žarijų. – Štai! Jei mane susigrąžins, turės nupirkti kitą. Jis gali ateiti čia manęs ieškoti ir erzinti Edgaro. Aš nedrįstu čia pasilikti, nes tokia mintis gali toptelėti į jo piktą galvą! Be to, juk Edgaras vis dar ant manęs pyksta? Aš nenoriu eiti ir prašyti jo pagalbos ar daryti jam dar daugiau nemalonumų. Tik būtinybė privertė mane ieškoti prieglobsčio sodyboje; beje, jei nebūčiau buvusi tikra, kad nesusidursiu su broliu, būčiau virtuvėje nusipraususi, pasišildžiusi, paprašiusi jūsų atnešti, kas reikalinga, ir išėjusi kur nors, kur manęs nepasiektų mano prakeiktas vyras, piktosios dvasios įsikūnijimas! Oi, jis buvo taip įsiutęs! Jeigu būtų mane sugavęs! Gaila, kad Ernšo neprilygsta jam jėga: nebūčiau bėgusi, kol nebūčiau mačiusi, kad jo kaulai gerokai aplamdyti; jei Hindlis pajėgtų jį nužudyti!

– Na, nekalbėkit taip greitai, panele! – pertraukiau. – Jūs nusmauksit nosinę, kuria užrišau jums skruostą, ir žaizda vėl ims kraujuoti. Išgerkit arbatos, pailsėkit ir liaukitės juoktis: po šiuo stogu nedera juoktis, be to, ir jūsų padėtis visai nejuokinga!

– Neginčijama tiesa, – atsakė Izabelė. – O Dieve, šis vaikas be paliovos rauda – išnešk jį kur nors valandai, kad aš negirdėčiau, – ilgiau aš čia nebūsiu.

Aš paskambinau ir atidaviau vaiką tarnaitės globon; paskui paklausiau Izabelės, kodėl ji pabėgo iš Vėtrų kalno, nepasiėmusi jokių daiktų, ir kur ji galvoja vykti, jeigu pas mus pasilikti atsisako.

– Aš turėčiau ir noriu čia pasilikti, – atsakė ji, – dėl dviejų priežasčių: kad galėčiau paguosti Edgarą ir pasirūpinti kūdikiu ir todėl, kad sodyba yra tikrieji mano namai. Bet aš sakau tau, kad jis man neleis! Manot, kad jis pakęs, matydamas, jog aš taisausi ir linksmėju? Ar pakęs, žinodamas, kad mes ramiai gyvename, ir nebandys užnuodyti mūsų ramybės? Dabar aš patenkinta, nes tikrai žinau, kad jis manęs taip neapkenčia, jog jam šlykštu girdėti mano balsą ir matyti mane pačią. Aš pastebiu, kad, kai pasirodau jam akyse, veido raumenys nejučiomis išsikreipia į neapykantos grimasą iš dalies dėl to, kad jis žino, jog ir aš jaučiu jam tą patį, ir iš dalies dėl pasišlykštėjimo, kurį jis jautė nuo pat pradžių. Jo pasišlykštėjimas toks stiprus, jog neabejoju, kad jis nesivaikys manęs po visą Angliją, jei man pavyks sėkmingai pasprukti. Todėl privalau iš čia išvykti. Aš jau nebenoriu, kad jis mane užmuštų: geriau tegu pats gauna galą! Jis sutrypė mano jausmus, todėl dabar aš rami. Dar prisimenu, kaip jį mylėjau; ir blankiai įsivaizduoju, kad galėčiau mylėti, jeigu… Ne! Ne! Jeigu jis net būtų beprotiškai mane mylėjęs, jo velniška prigimtis vis tiek būtų kaip nors pasireiškusi. Ketrina turėjo baisiai iškreiptą skonį, kad, gerai pažindama, jį taip brangino. Pabaisa! Teišnyksta jis nuo žemės paviršiaus ir iš mano atminties!

– Tyliau! Tyliau! Jis tik žmogus, – raminau Izabelę. – Būkit atlaidi, yra žmonių, dar blogesnių ir už jį!

– Jis ne žmogus, – prieštaravo Izabelė, – ir jis neturi teisės į mano atlaidumą. Aš atidaviau jam širdį, jis paėmė, mirtinai ją sugniaužė ir sviedė man atgal. Žmonės jaučia širdimi, Elena, ir kadangi jis manąją sunaikino, nebegaliu ir nenoriu jo užjausti, nors jis vaitotų iki pat mirties valandos ir lietų kruvinas ašaras dėl Ketrinos! Ne, ne, aš tikrai nenoriu! – Staiga Izabelė pravirko, bet tuoj pat, nubraukusi nuo akių ašaras, vėl prakalbo:

– Tu klausei, kas pagaliau pastūmėjo mane bėgti iš namų? Aš buvau priversta, nes man pavyko jį taip įsiutinti, kad jis nežinojo, ką daro. Traukti nervus iki raudonumo įkaitintomis replėmis reikia daugiau šaltakraujiškumo, negu trenkti per galvą. Aš pasiekiau to, jog jis užmiršo savo velnišką atsargumą, kuriuo girdavosi, ir griebėsi kruvino smurto. Ir patyriau malonumą, galėdama jį įsiutinti. Pasitenkinimas pažadino savisaugos instinktą, todėl aš ir išsiveržiau į laisvę; ir jei kada nors vėl pateksiu jam į rankas, galės susidoroti su manimi.

Vakar, kaip žinai, ponas Ernšo turėjo dalyvauti laidotuvėse. Šia proga jis išbuvo blaivus, tiksliau, pakenčiamai blaivus: nėjo gulti sukvaišęs šeštą valandą ir neatsikėlė girtas dvyliktą. Vadinasi, jis nubudo nepaprastai prislėgtas ir turėjo tiek pat noro eiti į bažnyčią kaip ir į šokius. Ir, užuot ėjęs, jis atsisėdo prie ugnies ir ėmė stiklinėmis maukti džiną ir konjaką.

Hitklifo – mane šiurpas purto, kai tariu šį vardą! – nebuvo namuose nuo praėjusio sekmadienio iki šiandien. Kas jį maitino – angelai ar jo pragaro giminaičiai, – negaliu pasakyti, bet jis beveik savaitę nė karto nevalgė su mumis. Jis sugrįžo tik auštant, nuėjo į savo kambarį ir užsirakino – tarsi kas nors būtų pageidavęs jo draugijos! Ten jis sėdėjo ir meldėsi it sektantas; tiktai dievybė, kuriai jis meldėsi, tebuvo bejausmiai palaikai ir pelenai; ir, kreipdamasis į Dievą, jis keistai painiojo jo vardą su savo juodojo tėvo vardu. Pabaigęs šias laukines maldas, – jos paprastai tęsdavosi, kol jis užkimdavo ir netekdavo balso, – jis vėl išeidavo: visada tiesiai į sodybą! Stebiuosi, kaip Edgaras nepasiuntė policininko ir nepasodino jo areštinėn! Aš gi, nors ir liūdėjau dėl Ketrinos, labai džiaugiausi šiuo trumpu atokvėpiu nuo nuolatinės žeminančios priespaudos.

Aš tiek sustiprėjau dvasia, kad nebeverkiau, klausydamasi amžinų Džozefo pamokslų, ir nevaikščiojau po namus nelyginant išgąsdintas vagis kaip anksčiau. Nepagalvok, kad aš verkiu dėl kiekvieno Džozefo žodžio. Tačiau su juo ir Hertonu šlykštu būti kartu. Mieliau sėdžiu su Hindliu ir klausausi jo baisių sapaliojimų negu su „mažuoju šeimininku“ ir jo ištikimu užtarėju, tuo šlykščiu seniu. Kai Hitklifas namuose, aš dažnai būnu priversta eiti virtuvėn pas juos ieškoti prieglobsčio ar sėdėti alkana drėgnuose, negyvenamuose kambariuose; kai jo nėra – kaip šią savaitę, – pasistatau stalą ir kėdę viename namo kampe, prie židinio, ir nekreipiu dėmesio, kuo užsiima ponas Ernšo; o jis netrukdo man įsitaisyti, kaip noriu. Dabar jis ramesnis, negu būdavo anksčiau, jei niekas jo nesupykina: labiau paniuręs, prislėgtas ir ne toks smarkus. Džozefas tvirtina, jog jis tikrai pasikeitė, kad Viešpats palietė jo širdį ir jis išgelbėtas, „nelyginant apvalytas ugnimi“. Aš niekaip nesugebu įžvelgti tos palankios permainos požymių, bet tai ne mano reikalas.

Vakar aš sėdėjau prie židinio ir beveik iki vidurnakčio skaičiau senas knygas. Buvo taip baisu eiti į viršų: lauke šėlo smarki pūga, o mano mintys nuolat grįždavo į kapines prie bažnyčios, prie naujo kapo. Vos tik išdrįsdavau pakelti akis nuo knygos, šis niūrus vaizdas tuoj pat įsiskverbdavo į kambarį. Hindlis sėdėjo priešais mane, ranka parėmęs galvą, ir turbūt mąstė apie tą patį. Prisisprogęs iki proto netekimo, jis jau dvi ar tris valandas sėdėjo nejudėdamas ir nekalbėdamas. Visuose namuose nebuvo girdėti nė garso, tik už lango kaukė vėjas, nuo kurio kartais sutarškėdavo stiklai, tyliai spragsėjo anglys ir mano žnyplės, kai aš retkarčiais nugnybdavau ilgą žvakės uodegą. Hertonas ir Džozefas tikriausiai kietai miegojo. Buvo labai labai liūdna, ir skaitydama aš dūsavau, nes, rodės, visas džiaugsmas išnyko iš šio pasaulio ir jau niekados nebesugrįš.

Liūdną tylą pagaliau sudrumstė velkės braškėjimas virtuvėje: Hitklifas sugrįžo iš savo budėjimo anksčiau negu paprastai, – matyt, dėl to, kad staiga užėjo pūga.

Tos durys buvo užsklęstos, ir mes girdėjom, kaip jis nuėjo aplinkui prie kito įėjimo. Atsistojau, ir pro mano lūpas nesulaikomai ištrūko žodžiai, kurie išreiškė mano jausmus ir paskatino Hindlį, spoksojusį į duris, pasisukti ir pažvelgti į mane.

– Aš jį palaikysiu penkias minutes lauke, – garsiai tarė jis. – Tu nieko prieš?

– Dėl manęs nors ir visą naktį, – atsakiau. – Labai prašau! Įkišk raktą į spyną ir užšauk velkę.

Ernšo taip ir padarė, kol jo svečias dar buvo nepriėjęs prie paradinių durų; paskui jis sugrįžo ir, pastatęs kėdę prie mano stalo iš kitos pusės, atsirėmė į jį alkūnėmis, ieškodamas mano akyse pritarimo degančiai neapykantai, kuri žaižaravo jo akyse. Bet kadangi jis ir žiūrėjo, ir jautėsi kaip žmogžudys, jis nerado, ko norėjo; tačiau tai, ką jis įžiūrėjo mano veide, padrąsino jį prabilti.

– Tu ir aš, – kalbėjo jis, – abu turime suvesti sąskaitas su žmogumi, kuris stovi už durų! Jei mudu nebūtume bailiai, priverstume jį apmokėti skolas. Ar tu tokia pat švelnutė kaip ir tavo brolis? Negi nori kentėti iki galo, nė karto nepamėginusi atsilyginti?

– Aš jau pavargau kentėti, – atsakiau. – Ir norėčiau išieškoti iš jo skolas, bet taip, kad pačiai netektų mokėti. Tačiau išdavystė ir smurtas – tai ietys, turinčios du smailius galus: tuos, kurie jų griebiasi, jos sužeidžia smarkiau negu jų priešus.

– Išdavystė ir smurtas yra teisingas atlygis už išdavystę ir smurtą! – sušuko Hindlis. – Ponia Hitklif, aš nieko neprašysiu tavęs daryti – tik sėdėk ramiai ir tylėk. Ar sugebėsi? Neabejoju, kad matyti, kaip nusibaigia šis velnias, tau bus ne mažiau malonu negu man; jeigu tu nesigriebsi šių priemonių pirma, tai jis padarys galą tau, o mane pražudys. Kad jį kur perkūnas, tą pragaro niekšą! Baladoja į duris, tarsi būtų čia šeimininkas! Prižadėk tylėti, ir nesuspės šis laikrodis išmušti – iki pirmos dar trys minutės, – kai tu būsi laisva moteris!

Jis išsiėmė iš užančio ginklą, kurį aprašiau savo laiške, ir norėjo užgesinti žvakę. Tačiau aš griebiau ją ir pastačiau į šalį, o paskui sučiupau jam už rankos.

– Aš netylėsiu! – pareiškiau. – Tu neprivalai jo liesti. Tebūnie durys užrakintos, ir apsiramink!

– Ne! Aš jau nusprendžiau ir, kaip Dievas mato, tai įvykdysiu! – šaukė įsiutęs Hindlis. – Aš padarysiu tau gera prieš tavo pačios norą ir atkovosiu Hertono teises! Ir tau nereikės sukti galvos, kaip mane paslėpti; Ketrina numirė. Niekas iš gyvųjų nesigailės manęs, ir niekam neteks gėdytis, nors aš šią akimirką perpjaučiau sau gerklę… Laikas padaryti viskam galą!

Su juo grumtis buvo tas pat, kas grumtis su meška arba įtikinėti pamišėlį. Man beliko tik viena: pribėgti prie lango ir įspėti auką, koks likimas jos laukia.

– Geriau šiąnakt pasiieškok nakvynės kur nors kitur! – sušukau gana džiugu balsu. – Ponas Ernšo ketina tave nušauti, jei užsispyręs laušiesi į vidų.

– Geriau atidaryk duris, tu… – atsakė Hitklifas, kreipdamasis į mane tokiu gražiu žodžiu, kurio nenoriu pakartoti.

– Aš nesikišiu, – atrėžiau. – Įeik, ir tegul tave nušauna, jei nori! Aš atlikau savo pareigą.

Taip sakydama, uždariau langą ir grįžau į savo vietą prie židinio; esu per maža veidmainė, tad nemokėjau apsimesti susirūpinusi dėl jam gresiančio pavojaus. Ernšo ėmė įpykęs mane plūsti tvirtindamas, kad aš vis dar tebemyliu tą niekšą, ir išvadino mane bjauriausiais žodžiais už parodytą silpnadvasiškumą. O širdies gilumoje (ir sąžinė man niekad nepriekaištavo) buvau tikra, kad jam būtų tikra palaima, jei Hitklifas išvaduotų jį iš kančių, ir begalinę palaimą pajusčiau aš, jei Hindlis nusiųstų Hitklifą į jo teisėtą buveinę! Kai aš sėdėjau, paskendusi šiose mintyse, man už nugaros sužvangėjo ir pabiro ant žemės Hitklifo išmušti lango stiklai. Tamsus jo veidas pažvelgė į vidų. Pro siaurus lango rėmus nepralindo jo pečiai, ir aš šypsojausi, džiaugdamasi savo tariamu saugumu. Jo plaukai ir drabužiai buvo balti nuo sniego, o aštrūs hanibališki dantys, iššiepti nuo šalčio ir įniršio, blizgėjo tamsoje.

– Izabele, įleisk mane arba tau teks gailėtis! – „subaubė“ jis, kaip pasakytų Džozefas.

– Aš negaliu įvykdyti žmogžudystės, – atsakiau. – Ponas Hindlis stovi sargyboje su peiliu ir užtaisytu pistoletu.

– Įleisk pro virtuvės duris, – tarė Hitklifas.

– Hindlis ten nueis pirma manęs, – atsakiau. – Kokia menkutė tavo meilė, jei negali pakentėti, kai sninga! Kol vasarą šviesdavo mėnulis, tu netrukdydavai mums ilsėtis, bet vos tik pūstelėjo žiemos vėjas, jau bėgi į pastogę! Hitklifai, tavim dėta, aš atsigulčiau ant jos kapo ir numirčiau kaip ištikimas šuo. Juk dabar tau neliko dėl ko gyventi. Tu aiškiai įteigei man mintį, jog Ketrina – visas tavo gyvenimo džiaugsmas: neįsivaizduoju, kaip manai ištverti, netekęs jos.

– Jis čia, tiesa? – sušuko Hindlis, puldamas prie išdaužto lango. – Jei tik įkiš ranką, aš jį nudėsiu!

Bijausi, Elena, tikrai palaikysi mane nedora, bet tu visko nežinai, todėl nedaryk išvadų. Nė už ką nebūčiau padėjusi ar kursčiusi žmogų kėsintis į jo gyvybę. Bet vis tiek trokštu jo mirties; todėl buvau baisiai nusivylusi ir apimta siaubo dėl savo pašaipių žodžių, kai Hitklifas čiupo Ernšo pistoletą ir išplėšė jam iš rankos.

Užtaisas iššovė, o peilis, spyruoklės atitrauktas atgal, įsmigo į šeimininko riešą. Hitklifas iš visų jėgų timptelėjo, ištraukė ašmenis ir persipjovė ranką; nenusišluostęs kraujo, įsibruko peilį kišenėn. Paskui paėmė akmenį, išmušė pertvarą tarp lango stiklų ir įšoko į vidų. Jo priešininkas parkrito be sąmonės nuo nežmoniško skausmo ir netekęs kraujo, kuris pliūptelėjo iš arterijos ar didžiosios venos. O Hitklifas spardė ir mindžiojo jį, daužė galvą į grindis, viena ranka laikydamas mane, kad nenubėgčiau pašaukti Džozefo. Jis pasirodė toks gailestingas, kad visiškai nesusidorojo su Hindliu; pagaliau uždusęs jis atlyžo, įvilko iš pažiūros negyvą kūną į virtuvę ir nudrėbė ant suolo. Tada jis nuplėšė Ern­šo švarko rankovę ir su gyvulišku šiurkštumu perrišo žaizdą; perrišdamas Hindlį jis taip pat smarkiai spjaudėsi ir keikėsi, kaip ir spardydamas jį.

Kai tik jis mane paleido, negaišdama puoliau ieškoti Džozefo, kuris, pamažu suvokęs mano nerišlaus pasakojimo prasmę, uždusęs nuskubėjo žemyn, nes bėgo per du laiptelius iš karto.

– Ką gi dabar daryti? Ką daryti?

– Ką daryti?! – sugriaudė Hitklifas. – Tavo šeimininkas išprotėjo; ir jei jis išgyvens dar mėnesį, aš jį nugabensiu į pamišėlių namus. Kokiems velniams užšovei duris ir neįleidai manęs, tu bedanti skalike? Nemurmuliuok ten atsistojęs. Eikš čionai, aš neturiu noro jo slaugyti. Numazgok tą bjaurybę ir neužgesink žvakės – čia daugiau degtinė kalta, o ne aš!

– Tai jūs norėjot jį užmušti? – sušuko Džozefas, iš baimės pakeldamas į dangų rankas ir akis. – Kur tai matyta? Te Viešpats…

Hitklifas pastūmė jį, ir šis suklupo kraujo klane, o paskui sviedė jam rankšluostį; užuot ėmęs šluostyti, Džozefas sudėjo rankas ir ėmė melstis; keisti maldos žodžiai sukėlė man juoką. Mano dvasinė būsena buvo tokia, kad kiekvienas menkniekis galėjo sukrėsti; iš tikrųjų elgiausi nenuspėjamai, kaip kartais daro vedami pakarti nusikaltėliai.

– O, užmiršau tave, – tarė tironas. – Tu privalai tai padaryti. Klaupkis! Juk tu, gyvate, sudarei su juo sąmokslą prieš mane? Todėl šis darbas kaip tik tau ir tinka!

Jis purtė mane tol, kol ėmė barškėti dantys, tada paklupdė šalia Džozefo, kuris toliau kalbėjo savo maldą, paskui atsistojo, prisiekinėdamas, kad jis tuojau pat vyksiąs į sodybą. Ponas Lintonas esąs teisėjas, ir tegul jam miršta nors penkiasdešimt žmonų, jis turįs ištirti šį įvykį. Džozefas labai užsispyręs laikėsi savo, ir Hitklifas nutarė, kad bus naudinga išgauti iš manęs, kas įvyko; jis stovėjo šalia manęs, degdamas pykčiu, nes aš nenoromis atsakinėjau į jo klausimus. Tik po didelio vargo pavyko įtikinti senį, kad ne Hitklifas puolė pirmas, juo labiau kad iš manęs vos ne vos išpešė atsakymus. Netrukus Džozefas įsitikino, kad jo šeimininkas dar gyvas; Džozefas paskubėjo duoti jam dozę spirito, ir tie vaistai netrukus grąžino šeimininkui sąmonę ir gebėjimą judėti. Hitklifas, supratęs, kad jo priešininkas nežino, kaip su juo buvo elgiamasi, kai tas gulėjo be sąmonės, pasakė, kad Hindlis esąs mirtinai girtas ir kad jis niekam nesiskųsiąs dėl jo neleistino elgesio, bet patariąs gultis lovon. Aš labai apsidžiaugiau, kad davęs šį protingą patarimą, jis paliko mus, o Hindlis išsitiesė prie židinio. Nuėjau į savo kambarį stebėdamasi, kad taip lengvai išsisukau.

Šiandien rytą, kai apie pusę dvyliktos nusileidau žemyn, ponas Ernšo sėdėjo prie židinio ir atrodė visiškas ligonis; jo piktasis genijus, taip pat nusikamavęs ir mirtinai išbalęs stovėjo, atsirėmęs į židinį. Nė vienas, atrodo, nenorėjo pietauti, ir palaukusi, kol viskas ant stalo atšalo, aš pradėjau valgyti viena.

Niekas man netrukdė mėgautis maistu, ir aš, retsykiais mesdama žvilgsnį į poną Ernšo ir Hitklifą, pajusdavau tam tikrą pasitenkinimą ir pranašumą, ir buvo malonu, kad mano sąžinė rami.

Pavalgiusi išdrįsau suteikti sau neįprastai daug laisvės – patraukiau savo kėdę prie ugnies, apėjau sėdintį Ernšo ir atsitūpiau šalia jo.

Hitklifas nežiūrėjo į mano pusę, ir aš iš apačios žvelgiau į jį ir taip drąsiai apžiūrinėjau jo veidą, tarsi jis būtų pavirtęs akmeniu. Jo veidas, kuris man kadaise rodėsi toks vyriškas, o dabar – toks velniškas, buvo apniukęs kaip debesis; jo gyvatės akys buvo apsiblaususios nuo nemigos; o galbūt nuo verksmo, nes blakstienos buvo šlapios; lūpos praradusios žiaurią pašaipią šypseną, jose buvo įsispaudęs neapsakomas liūdesys. Jei jo vietoj būtų buvęs kas nors kitas, būčiau užsidengusi akis, matydama tokį sielvartą. Bet tai buvo jis, ir aš džiaugiausi jo kančia ir nors, atrodo, nekilnu įžeidinėti kritusį priešą, negalėjau praleisti progos neįgelti: tik jo silpnumo akimirkomis galėdavau pajusti malonumą, už blogą atsilygindama blogu.

– Kaip negražu, panele! – pertraukiau aš. – Galima pamanyti, kad jūs nė karto gyvenime nesat atvertusi Biblijos. Jei Dievas sukelia skausmą jūsų priešams, to jums tikrai turėtų pakakti. Žema ir akiplėšiška didinti tas kančias, kurias siunčia Jis!

– Aš su tuo sutinku, Elena, – toliau kalbėjo ji, – bet kokia kančia, tekusi Hitklifui, gali mane patenkinti, jei nesu prie jos prisidėjusi? Geriau tegu kenčia mažiau, bet kad aš būčiau sukėlusi kančias ir kad jis tai žinotų. O, aš jam daug skolinga! Atleisiu jam tik tada, jei galėsiu paimti akį už akį, dantį už dantį; už kiekvieną kančią atlyginsiu kančia – pažeminsiu jį taip, kaip pati buvau pažeminta. Kadangi jis pirmasis ėmė įžeidinėti, turiu priversti, kad pirmasis imtų maldauti atleidimo. O paskui… na, paskui, Elena, aš galbūt parodyčiau kilniaširdiškumą. Tačiau neįmanoma, kad už mane kada nors būtų atkeršyta, todėl negaliu jam dovanoti.

Hindlis paprašė gerti, aš padaviau jam stiklinę vandens ir paklausiau, kaip jis jaučiasi.

– Ne taip blogai, kaip norėčiau, – atsakė jis. – Neskaitant rankos, man taip skauda visą kūną, tarsi būčiau mušęsis su ištisu velnių legionu!

– Taip, nieko nuostabaus, – pridūriau aš. – Ketrina girdavosi, kad ji saugojo jus nuo fizinio sužalojimo; tuo ji norėjo pasakyti, kad kai kurie asmenys, bijodami ją įžeisti, nedrįsta jūsų užgauti. Gerai, kad žmonės iš tikrųjų neprisikelia iš kapo, nes vakar naktį ji būtų pamačiusi šlykščią sceną! Ar nėra mėlynių? Krūtinė ir pečiai nesuraižyti?

– Nežinau, – atsakė jis. – Bet kodėl tu klausi? Ar jis išdrįso mane mušti, kai pargriuvau?

– Jis jus mindžiojo, spardė ir daužė galvą į grindis, – pašnibždėjau. – Jo burnoje pasirodė putos, tarsi būtų norėjęs sudraskyti jus dantimis; nes jis tik pusiau žmogus – ar nė tiek.

Ponas Ernšo, kaip ir aš, žiūrėjo į mūsų bendro priešo veidą; šis, pasinėręs į savo sielvartą, atrodė, nesuvokia, kas dedasi aplinkui: juo ilgiau jis stovėjo, tuo geriau jo veido bruožai atskleidė tamsias mintis.

– Ak, jei Dievas duotų man jėgų pasmaugti jį prieš mirštant, aš su džiaugsmu eičiau į pragarą, – nekantriai sudejavo Hindlis ir, dejuodamas iš skausmo, bandė atsikelti, bet, apimtas nevilties, vėl sudribo kėdėje, įsitikinęs, kad kovoti neturi pakankamai jėgų.

– Ne, užtenka, kad jis jau vieną iš jūsų giminės nužudė, – garsiai pasakiau aš. – Sodyboje visi žino, kad jūsų sesuo ir dabar būtų gyva, jei ne ponas Hitklifas. Šiaip ar taip, verčiau būti jo neapkenčiamam negu mylimam. Kai prisimenu, kokie mes buvom laimingi – kokia buvo laiminga Ketrina prieš jam atvykstant, – man norisi prakeikti tą dieną.

Matyt, Hitklifą labiau pritrenkė išsakyta tiesa negu kalbėjusio žmogaus pyktis. Supratau, kad patraukiau jo dėmesį, nes iš akių į pelenus varvėjo ašaros, ir jis dusdamas gaudė orą. Aš pažvelgiau jam tiesiai į veidą ir paniekinamai susijuokiau. Debesimis aptraukti pragaro langai akimirką blykstelėjo į mane; tačiau velnias, kuris paprastai žiūrėdavo pro juos, dabar buvo toks neryškus ir taip susisielojęs, kad aš nepabūgau ir dar kartą surizikavau garsiai nusijuokti.

– Kelkis ir dink man iš akių, – tarė gedintysis.

Spėjau, kad jis ištarė šiuos žodžius, nors jo balso beveik nebuvo girdėti.

– Atsiprašau, – atsakiau, – bet aš taip pat mylėjau Ketriną; ir jos broliui reikalinga priežiūra, kurią aš vien dėl jos suteiksiu. Dabar, kai ji numirė, man Hindlis artimas kaip jinai; jo akys lygiai tokios pačios kaip sesers, nors tu jį primušei ir dabar jos apvestos mėlynėmis; ir lygiai tokios…

– Kelkis, nelaiminga vėpla, kol tavęs mirtinai nesutrypiau! – suriko Hitklifas, padarydamas tokį judesį, kad ir aš turėjau pašokti.

– Beje, – toliau kalbėjau, pasiruošusi bėgti, – jei vargšelė Ketrina būtų pasitikėjusi tavimi ir priėmusi juokingą pažeminimą, niekingą ponios Hitklif pavardę, ji netrukus būtų pavirtusi tokia pačia! Ji tai jau nebūtų tylėjusi ir kentusi tavo bjauraus elgesio; būtų atvirai išreiškusi savo neapykantą ir pasibjaurėjimą.

Mane ir jį skyrė suolo atlošas ir pono Ernšo kūnas; todėl jis nebandė manęs pasiekti, bet čiupo nuo stalo peilį ir sviedė man į galvą. Peilis įsmigo žemiau ausies ir nutraukė pradėtą sakinį; aš jį ištraukiau ir atšokau prie durų; paskui išsakiau dar vieną mintį, kuri, manau, jam įsmigo giliau negu peilis man.

Paskutinę akimirką dar spėjau pamatyti, kad jis įsiutęs puolė artyn, bet Ernšo čiupo jį glėbin ir sulaikė, abu susikibę parvirto prie židinio.

Dumdama per virtuvę, liepiau Džozefui skubėti pas savo šeimininką; išverčiau iš kojų Hertoną, kuris tarpduryje kabino ant kėdės atlošo aguonų vainiką, ir tarsi palaiminta siela, ištrūkusi iš skaistyklos, lėkiau pasišokinėdama ir nėriau žemyn stačia nuokalne; bet kelias vingiavo, todėl moviau tiesiai per viržyną – ritausi per kupstus, bridau per balas: veržiausi prie sodybos šviesų kaip prie švyturio. Daug geriau būti pasmerktai ir amžinai degti pragare, negu dar nors vieną naktį praleisti po Vėtrų kalno stogu.

Izabelė liovėsi kalbėjusi ir išgėrė arbatą; paskui atsistojo, liepė man uždėti jai skrybėlaitę ir apgobti didele skara, kurią jai atnešiau; ir, neklausydama mano įkalbinėjimų pasilikti dar valandėlę, užlipo ant kėdės, pabučiavo Edgaro ir Ketrinos portretus, atsisveikino su manimi ir nusileido prie karietos, lydima Fanio, kuris kaip pašėlęs viauksėjo iš džiaugsmo, kad sugrįžo šeimininkė. Taip Izabelė išvažiavo ir niekados čia daugiau nebesirodė. Bet kai viskas kiek aprimo, ji ėmė reguliariai susirašinėti su mano šeimininku. Manau, kad ji apsigyveno pietuose, netoli Londono; praėjus keliems mėnesiams po pabėgimo, ten jai gimė sūnus. Jį pakrikštijo Lintonu. Izabelė jau iš pat pradžių rašė, kad jis ligotas ir kaprizingas vaikas.

Ponas Hitklifas, vieną dieną sutikęs mane kaime, paklausė, kur ji gyvena. Aš nesutikau to atskleisti. Jis pridūrė, kad jam visai nesvarbu, tik tegu ji neparvažiuoja pas brolį: ji negalėsianti gyventi pas jį, jeigu Hitklifas turės ją išlaikyti. Nors aš jam nieko nepasakiau, jis iš kitų tarnų sužinojo, ir kur ji gyvena, ir kad gimė kūdikis. Vis dėlto Hiklifas jos nepersekiojo: manau, ji turėjo būti dėkinga, kad jis taip ja šlykštėjosi. Išvydęs mane, Hitklifas dažnai klausinėdavo apie kūdikį. Sužinojęs kūdikio vardą, jis niūriai nusišypsojo ir paklausė:

– Jie nori, kad aš ir jo neapkęsčiau, tiesa?

– Nemanau, jog jie nori, kad jūs ką nors apie jį žinotumėt, – atsakiau.

– Bet jis bus mano, – pasakė Hitklifas, – kai panorėsiu. Jie gali tuo neabejoti!

Laimė, jo motina mirė anksčiau, negu atėjo tas laikas; maždaug praėjus trylikai metų po Ketrinos mirties, kai Lintonui buvo dvylika ar truputį daugiau.

Kitą dieną po netikėto Izabelės apsilankymo neturėjau progos pasikalbėti su savo ponu: jis vengė šnekėtis ir nebuvo linkęs nieko aptarinėti. Kai pagaliau priverčiau mane išklausyti, supratau, jog jis patenkintas, kad sesuo paliko vyrą, kurio jis neapkentė su tokia jėga, kokia, rodos, buvo neįmanoma jo švelniai prigimčiai. Jo bjaurėjimasis Hitklifu buvo toks stiprus ir nevaldomas, kad jis stengdavosi neiti ten, kur būtų galėjęs jį pamatyti arba išgirsti apie jį. Sielvartas ir bjaurėjimasis Hitklifu padarė Lintoną tikru atsiskyrėliu: jis atsisakė teisėjo pareigų, net liovėsi lankęs bažnyčią, vengė eiti į kaimą, – gyveno visiškai atsiskyręs savo parko ir žemių ribose; tik retkarčiais paįvairindavo savo gyvenimą išeidamas vienas paklajoti po viržyną arba aplankyti žmonos kapą – daugiausia vakarais arba anksti rytą, kol kiti dar būdavo namuose. Jis buvo pernelyg geras ir todėl negalėjo ilgai gyventi tik savo nelaime. Jis nemeldė, kad Ketrinos siela jį persekiotų. Lintonas atsidavė likimo valiai, ir jį apėmė melancholija, saldesnė negu paprastas džiaugsmas. Jis saugojo jos atminimą su karšta, švelnia meile ir vylėsi susitikti geresniame pasaulyje, kur, kaip jis neabejojo, ji nuėjo.

Jis taip pat turėjo kuo pasiguosti ir prie ko prisirišti žemėje. Kaip sakiau, keletą dienų atrodė, jog jis nepastebi mažosios įpėdinės, kurią paliko velionė; bet tas šaltumas ištirpo kaip balandžio sniegas, ir mažylė, dar neišmokusi gerai kalbėti ir vaikščioti, despotiškai užvaldė tėvo širdį. Jai davė Ketrinos vardą, bet jis niekados nevadino jos visu vardu, kaip pirmosios Ketrinos nevadino mažybiniu: galbūt todėl, kad taip ją buvo įpratęs vadinti Hitklifas. Mažąją visuomet vadindavo Kete: tas vardas skyrė ją nuo motinos ir tuo pat metu jas jungė; ir Lintonas ją mylėjo labiau dėl to, kad ji buvo Ketrinos duktė, o ne dėl to, kad ji buvo jo paties kūnas ir kraujas.

Aš, būdavo, lyginu jį su Hindliu Ernšo ir niekaip negaliu suprasti, kodėl jų elgesys panašiomis aplinkybėmis buvo toks skirtingas. Jie abu mylėjo žmonas ir abu buvo prisirišę prie savo vaikų, ir aš nesuprantu, kaip jie nenuėjo tuo pačiu geru arba blogu keliu. Bet kartais man toptelėdavo galvon, kad Hindlis, nors labiau užsispyręs, pasirodė blogesnis ir silpnesnis vyras. Kai jo laivas atsimušė į uolą, kapitonas pasitraukė iš savo posto; komanda blaškėsi sumišusi ir, užuot mėginusi išgelbėti nelaimingą laivą, paliko jį likimo valiai. Lintonas, atvirkščiai, parodė tikrą ištikimos ir tvirtos sielos drąsą: jis pasikliovė Dievu, ir Dievas paguodė jį. Vienas vylėsi, o kitas puolė neviltin: kiekvienas jų pasirinko savo dalią ir jiems buvo lemta ją iškęsti.

Bet kam jums, pone Lokvudai, reikalingi mano pamokomi samprotavimai? Jūs pats galit spręsti apie šiuos dalykus ne blogiau negu aš: arba jums bent atrodo, kad galit, o tai tas pat.

Ernšo galas buvo toks, kokio ir buvo galima tikėtis; sesuo pasišaukė brolį praėjus vos šešiems mėnesiams. Mes sodyboje niekad negirdėjom apie jo sveikatos būklę prieš mirtį; visa, ką žinau, sužinojau vėliau, kai nuėjau padėti pasiruošti laidotuvėms. Ponas Kenetas atvyko pranešti apie šį įvykį mano ponui.

– Na, Nele, – pasakė jis, įjodamas vieną rytą į kiemą taip anksti, kad iškart susijaudinau, nujausdama kažką bloga. – Dabar atėjo mūsų eilė raudoti. Kaip manai, kas šįkart mus paliko?

– Kas? – sunerimusi paklausiau.

– Spėk! – atsakė jis, nulipdamas nuo arklio ir užmesdamas pavadžius ant kablio prie durų. – Čiupk savo prijuostės kamputį; esu tikras, kad be to neapsieisi.

– Tikriausiai ne ponas Hitklifas? – sušukau.

– Ką! Ar tu imtum lieti dėl jo ašaras? – paklausė daktaras. – Ne, Hitklifas jaunas ir tvirtas vyras; šiandien jis žydėte žydi. Ką tik mačiau. Jis greitai atsigauna po to, kai neteko savo antrosios pusės.

– Tai kas gi, pone Kenetai? – nekantriai pakartojau.

– Hindlis Ernšo! Tavo senasis draugas Hindlis, – atsakė jis, – ir mano piktasis liežuvautojas, nors pastaruoju metu jis man buvo per daug smarkus. Štai! Sakiau, kad reikės šluostyti ašaras. Bet neliūdėk! Jis numirė ištikimas savo charakteriui: buvo girtas kaip pėdas. Vargšelis! Man taip pat jo gaila. Negalima nepasigesti seno draugo, nors jis man ne kartą iškrėtė niekingų, kokių tik begalima įsivaizduoti, pokštų ir ne kartą įžūliai išsišoko.

Prisipažįstu, kad šis smūgis mane sukrėtė stipriau negu ponios Linton mirtis: mane užplūdo seni prisiminimai; aš atsisėdau priebutyje ir verkiau kaip tikro giminaičio, ir prašiau pono Keneto, kad jis pasiųstų kitą tarnaitę pranešti apie tai šeimininkui.

Man niekaip nedavė ramybės vienas klausimas: „Ar sava mirtimi jis numirė?“ Kad ir ką darydavau, ši mintis persekiodavo mane: ji pasidarė kankinamai įkyri, todėl nusprendžiau paprašyti, kad man leistų nueiti į Vėtrų kalną padėti tiems, kurie rengėsi atlikti mirusiajam paskutinę pareigą. Ponas Lintonas labai nenorėjo manęs išleisti, bet aš prašiau iškalbingai, nupasakodama, kad jis ten guli vienas, be draugų; ir pridūriau, kad mano senasis šeimininkas ir įbrolis turi tokias pat teises į mano paslaugas kaip ir jis. Be to, priminiau, kad mažasis Hertonas yra jo žmonos sūnėnas. Kadangi artimesnio giminaičio nėra, ponas Lintonas turįs paimti jį savo globon; jis turįs ir net privaląs pasiteirauti, kam paliktas turtas ir kaip šeimininkauja jo svainis.

Tuo laiku ponas Lintonas nepajėgė tvarkyti tokių reikalų, bet liepė man pasikalbėti su patikėtiniu ir galų gale leido eiti. Jo advokatas buvo tas pats, kaip ir Ernšo; aš nuėjau į kaimą ir paprašiau patikėtinį eiti su manimi. Jis papurtė galvą ir patarė nekliudyti Hitklifo, tvirtindamas, kad Hertonas, teisybę sakant, liks elgeta.

– Jo tėvas mirė prasiskolinęs, – pasakė advokatas, – dvaras užstatytas, ir vienintelis būdas, kuriuo galima padėti tikrajam įpėdiniui, – bandyti sužadinti užuojautą kreditoriaus širdyje, kad šis būtų jam atlaidus.

Atėjusi į Vėtrų kalną, paaiškinau, kad atvykau pasižiūrėti, ar viskas padoriai tvarkoma; ir Džozefas, kuris, kaip pasirodė, buvo gana nuliūdęs, apsidžiaugė, kad aš atėjau. Ponas Hitklifas pareiškė, kad mano pagalba esanti nereikalinga, bet, jei noriu, galiu pasilikti ir tvarkyti pasiruošimą laidotuvėms.

– Teisingausia būtų, – manė jis, – to kvailio kūną užkasti prie kryžkelės be jokių apeigų. Štai kas nutiko: vakar popiet aš palikau jį vieną dešimčiai minučių, o jis tuo tarpu užrakino abejas namo duris, kad negalėčiau įeiti, ir tyčia visą naktį maukė, kol nusprogo! Šįryt išgirdę, kad jis prunkščia kaip arklys, išlaužėm duris ir radom jį gulintį ant suolo: nors būtum lupęs jam odą arba nurėžęs skalpą – vis tiek nebūtum prikėlęs! Aš pasiunčiau Keneto, ir jis atėjo, bet gyvulys jau buvo pavirtęs dvėseliena. Jis jau buvo negyvas – atšalęs ir sustingęs; taigi tu pati sutiksi, kad nebebuvo prasmės juo toliau rūpintis!

Senasis tarnas patvirtino jo žodžius, tačiau sumurmėjo:

– Jam pačiam reikėjo eiti daktaro. Aš jau būčiau geriau prižiūrėjęs šeimininką, jis dar buvo leisgyvis, kai aš išėjau, nieko panašaus!

Reikalavau, kad laidotuvės būtų padorios. Ponas Hitklifas pasakė, kad aš čia galinti tvarkytis, kaip noriu; tiktai prašė manęs neužmiršti, kad pinigai šiam reikalui bus imami iš jo kišenės.

Jis elgėsi storžieviškai ir atsainiai, nerodė nei džiaugsmo, nei sielvarto. Jei jo laikysena ką nors ir reiškė – tai nebent žiaurų pasitenkinimą, sėkmingai atlikus sunkų darbą. Vieną kartą iš tikrųjų pastebėjau jo žvilgsnyje džiūgavimą – tuo metu, kai žmonės nešė iš namo karstą. Jis veidmainiškai vaizdavo gedintį ir, prieš išeidamas su Hertonu palydėti mirusiojo, pakėlė nelaimingą vaiką ant stalo, ir, keistai gardžiuodamasis, sušnibždėjo:

– Dabar, mielas berniuk, tu – mano! Pažiūrėsim, ar šis medis išaugs toks pat kreivas kaip ir anas, jei jį lenks tas pats vėjas!

Mažylis klausėsi jo patenkintas ir nieko neįtardamas: jis žaidė su Hitklifo žandenomis ir glostė jo skruostą; bet aš supratau šių žodžių reikšmę ir kandžiai tariau:

– Šis vaikas turi vykti su manim į sodybą, pone. Šis vaikas tikrai nepriklauso jums, nors manote galįs valdyti visą pasaulį!

– Ar taip sako Lintonas? – paklausė jis.

– Žinoma, jis liepė man pasiimti berniuką, – atsakiau.

– Gerai, – atrėžė niekšas, – dabar dėl to nesiginčysim. Aš įsigeidžiau pabandyti išauklėti mažą vaiką; taigi, primink ponui, kad jei jis atims šį vaiką, vietoj jo aš atsiimsiu savo sūnų. Aš lengvai neatiduosiu Hertono; o sūnų būtinai susigrąžinsiu! Nepamiršk jam tai pasakyti.

Ši užuomina surišo mums rankas. Sugrįžusi pakartojau jo žodžius Edgarui Lintonui; o šis, ir iš pradžių mažai domėjęsis Hertonu, daugiau apie tai nebeužsiminė. Nežinau, ar būtų kas doro išėję, jei jis būtų panorėjęs įsikišti.

Svečias dabar tapo Vėtrų kalno šeimininku: jis tvirtai užvaldė dvarą ir įrodė advokatui, – kuris savo ruožtu paaiškino ponui Lintonui, – kad Ernšo buvo įnikęs lošti, todėl jam reikėjo grynųjų. Ernšo užstatė visą savo žemę Hitklifui, taigi dabar Hitklifas tapo dvaro savininku.

Tokiu būdu Hertonas, kuris turėjo tapti pirmuoju apylinkės džentelmenu, pateko į visišką užkietėjusio savo tėvo priešo priklausomybę ir gyvena gimtajame name kaip tarnas, negaudamas net užmokesčio ir negalėdamas apginti savo teisių, nes neturi draugų ir nežino, kaip jis nuskriaustas.