XXV

– Tai nutiko praėjusią žiemą, pone, – tarė ponia Din, – ne daugiau kaip prieš metus. Tada nė nedingtelėjo, kad praėjus metams linksminsiu svetimą šeimai žmogų tokiais prisiminimais. Beje, kas žino, ar ilgai jūs būsit svetimas? Jūs per jaunas ir nesitenkinsit vienišiaus gyvenimu; ir, man rodos, kad žmogus, pamatęs Ketriną Linton, negali jos nepamilti. Šypsotės, bet kodėl jūs taip pagyvėjat ir susidomit, kai kalbu apie ją? Ir kodėl paprašėt mane pakabinti jos portretą virš židinio? Ir kodėl?..

– Palaukit, balandėle! – sušukau. – Galbūt aš ją pamilau, bet ar ji pamils mane? Tuo labai abejoju, todėl nerizikuojsiu savo ramybe pasiduodamas pagundai. Be to, mano namai ne čia. Aš priklausau triukšmingajam pasauliui ir turiu grįžti į jo glėbį. Pasakokit toliau. Ar pakluso Ketrina tėvo įsakymams?

– Pakluso, – dėstė toliau ekonomė. – Meilė tėvui vis dar stelbė visus kitus jausmus jos širdyje. Jis kalbėjo be pykčio, su dideliu švelnumu, – kaip žmogus, kuris greit turės palikti brangiąją dukterį, apsuptą pavojų ir priešų, kai jo patarimai bus vienintelė atrama, kurią jis gali jai suteikti kaip testamentą, kad ši juo vadovautųsi. Po keleto dienų jis man pasakė:

– Elena, norėčiau, kad mano sūnėnas parašytų arba ateitų pas mus. Prisipažink man nuoširdžiai, ką manai apie jį: ar pasikeitė jis į gerąją pusę? Ar yra vilties, kad jis pasitaisys, kai suaugs?

– Jis labai silpnas, pone, – atsakiau, – ir vargu ar sulauks brandos. Tačiau galiu pasakyti, kad jis nepanašus į savo tėvą; ir jei panelei Ketrinai tektų tokia nelaimė ištekėti už jo, ji galėtų jį suvaldyti, jeigu nebūtų be galo ir kvailai nuolaidi. Tačiau, pone, jūs turite daug laiko susipažinti su juo ir įsitikinti, ar jis jai tinka: iki pilnametystės jam dar trūksta daugiau kaip ketverių metų.

Edgaras atsiduso ir, priėjęs prie lango, ėmė žiūrėti į Gimertono bažnytėlę. Popietis buvo ūkanotas, ir vasario saulė švietė neryškiai; mes galėjom išskirti tik dvi egles šventoriuje ir keletą išmėtytų antkapių akmenų.

– Aš dažnai meldžiuosi, – prakalbo jis tarsi pats sau, – kad greičiau ateitų tai, kas jau artėja, o dabar imu trauktis ir bijoti. Aš galvoju, kad prisiminimas tos valandos, kada kaip jaunikis ėjau per tą slėnį, ne toks saldus negu nuojauta, jog netrukus, po kelių mėnesių, o galbūt savaičių, mane nuneš ten ir paguldys atokiam kampely! Elena, aš buvau labai laimingas su mažąja Kete. Žiemos naktimis ir vasaros dienomis ji buvo gyva viltis šalia manęs. Ir aš lygiai toks pat laimingas būdavau vienišas, susikaupęs prie tų antkapių, šalia senos bažnytėlės, kai gulėdavau ilgais birželio vakarais ant žalio jos motinos kapo kauburio ir troškau, ilgėjausi to laiko, kai galėsiu ir aš po juo atsigulti. Ką galiu padaryti Ketės labui? Kaip man su ja atsisveikinti? Man būtų visai nesvarbu, kad Lintonas yra Hitklifo sūnus, nei kad jis atims ją iš manęs, jeigu jis sugebėtų ją paguosti, kai ji neteks manęs. Neimčiau į galvą, kad Hitklifas pasieks savo tikslą ir džiūgaus, atėmęs iš manęs paskutinį mano džiaugsmą! Bet jei Lintonas pasirodys jos nevertas – jei jis tik silpnas įrankis tėvo rankose, – negaliu jam palikti Ketės! Ir nors labai sunku gniuždyti jos guvią dvasią, turiu tvirtai laikytis savo ir matyti ją liūdną, kol gyvenu, o mirštant palikti vienišą. Brangutę mano! Man geriau patikėti ją Dievui ir palaidoti anksčiau, negu palaidos mane.

– Verčiau patikėkit ją Dievui, pone, – atsakiau, – ir, jei mes neteksim jūsų, – teapsaugo mus nuo to Viešpats, – Dievas mato, aš iki galo liksiu jos draugė ir patarėja. Panelė Ketrina – gera mergaitė. Aš nebūgštauju, jog ji tyčia eis blogu keliu, o žmonėms, kurie atlieka savo pareigą, visad galų gale būna atlyginta.

Artėjo pavasaris, tačiau mano ponas vis dar nesustiprėjo, nors ir išeidavo su dukterim pasivaikščioti po savo žemes. Jai, neprityrusiai, atrodė, kad tai jau sveikimo požymis. Be to, jo skruostai dažnai parausdavo ir akys spindėdavo; ji buvo tikra, kad tėvas taisosi.

Gimimo dieną, kai jai sukako septyniolika metų, jis nuėjo į kapines; lijo lietus, ir aš paklausiau:

– Šiandien vakare jūs, be abejo, neisit iš namų, pone?

Jis atsakė:

– Taip, šiais metais kiek luktelėsiu.

Jis dar kartą parašė Lintonui, išreikšdamas didelį troškimą jį pamatyti; jei ligonis būtų pakenčiamai atrodęs, neabejoju, kad jo tėvas būtų leidęs jam ateiti. Kadangi berniukas atrodė blogai, pamokytas tėvo atsiuntė atsakymą, kuriame pranešė, kad ponas Hitklifas draudžia jam lankytis sodyboje, bet jį džiugina, kad gerasis dėdė neužmiršta jo, ir tikisi jį kada nors susitikti vaikščiojant ir asmeniškai paprašyti, kad ateity neišskirtų jo su pussesere.

Ši laiško dalis buvo paprasta, matyt, rašyta paties Lintono. Hitklifas žinojo, kad šis moka ganėtinai iškalbingai prašyti susitikimo su Ketrina.

„Aš neprašau, – rašė Lintonas, – kad leistumėte jai ateiti čia. Bet negi niekad jos nepamatysiu todėl, kad mano tėvas draudžia nueiti pas ją į namus, o jūs draudžiat jai ateiti pas mane? Būkit gailestingas, nors retkarčiais išjokit su ja ant kelio į kalną ir leiskit mums persimesti keliais žodžiais jūsų akivaizdoje! Mes nieko blogo nepadarėm, mes nenusipelnėm išskyrimo, ir jūs juk nepykstat ant manęs: jūs neturit dėl ko manęs nemėgti, jūs ir pats tai pripažįstat. Brangusis dėde! Atsiųskit man malonų raštelį rytoj ir leiskit pasimatyti su jumis kur norit, tik ne Strazdų sodyboje. Tikiu, kad mūsų susitikimas jus įtikins, jog mano charakteris nepanašus į tėvo: jis tvirtina, kad aš daugiau jūsų giminaitis negu jo sūnus; ir nors turiu trūkumų, dėl kurių nesu vertas Ketrinos, ji man juos atleido, dėl jos atleiskit ir jūs. Teiraujatės apie mano sveikatą? Geriau. Bet kol kas iš manęs atimta viltis, nes esu pasmerktas vienatvei arba draugijai tų, kurie manęs nemylėjo ir niekados nemylės – kaip aš galiu būti linksmas ir sveikas?“

Edgaras, nors ir užjautė berniuką, negalėjo patenkinti jo prašymo, nes pats nepajėgė lydėti Ketrinos.

Jis atsakė, kad galbūt jie susitiks vasarą; tuo tarpu prašė Lintoną ir ateity retkarčiais rašyti, ėmė raminti ir duoti patarimų, kokius galima duoti laiške, nes gerai žinojo, kaip sunku sūnėnui toje šeimoje.

Lintonas nusileido, tačiau jeigu jam nebūtų buvę vadovaujama, jis tikriausiai būtų sugadinęs visą reikalą, pavertęs savo laiškus skundais ir verkšlenimais, bet tėvas budriai sekė jį ir, žinoma, primygtinai reikalavo, kad jam parodytų kiekvieną eilutę laiškų, kuriuos siuntė mano ponas. Taigi, užuot aprašinėjęs savo kančias ir liūdesį, – apie kuriuos visą laiką sukosi jo mintys, – jis kartojo tą patį – kad žiauru gyventi atskirtam nuo mylimo draugo – ir švelniai užsimindavo, jog ponas Lintonas turi greičiau leisti pasimatyti jam su Kete, antraip jis pamanysiąs esąs tyčia apgaudinėjamas tuščiais pažadais.

Ketė buvo galinga sąjungininkė namuose; ir abiejų pastangomis pagaliau pavyko įkalbėti mano poną leisti jiems vieną kartą per savaitę, man prižiūrint, kartu pasivaikščioti arba pajodinėti po viržyną, netoli sodybos, nes birželio mėnesį ponui Edgarui darėsi vis blogiau, ir nors jis kiekvienais metais atidėdavo dukteriai dalį savo pajamų, suprantama, norėjo, kad ji išlaikytų – arba netrukus susigrąžintų – savo protėvių namą; jo akimis, vienintelė išeitis buvo santuoka su jo žemių paveldėtoju. Ponas Lintonas nenutuokė, kad pastarasis silpsta beveik taip pat greitai, kaip ir jis pats; ir, man atrodo, niekas to nežinojo: nė vienas gydytojas nesilankė kalne, niekas iš mūsų nesimatė su ponu Hitklifu, todėl negalėjo pranešti apie berniuko sveikatos būklę.

Aš ir pati ėmiau galvoti, kad mano nuojauta klaidinga ir kad berniukas iš tiesų atsigauna, jei taip atkakliai reikalauja pajodinėti ir pasivaikščioti po laukus.

Man net į galvą netoptelėjo, kad tėvas galėtų taip despotiškai ir nedorai elgtis su mirštančiu vaiku, kaip, sužinojau vėliau, Hitklifas elgėsi su Lintonu, versdamas jį rodyti šį tariamą nekantrumą. Kuo labiau artėjanti mirtis grasino sužlugdyti jo niekšingus kėslus, tuo atkaklesnis darėsi Hitklifas.