VIII

Vieną gražų liepos rytą gimė mano pirmasis augintinis – gražutis paskutinysis senosios Ernšo giminės palikuonis.

Mes grėbėme toli laukuose, kai mergaitė, kuri paprastai atnešdavo pusryčius, atidūmė tiesiai per pievą valanda anksčiau – ir bėgdama šaukė mane.

– Oi, koks gražus vaikas! – uždususi pratarė. – Tokio puikaus pasauly dar nebuvo! Bet daktaras tvirtina, kad ponia neišgyvens: sako, ji jau daugelį mėnesių serganti džiova. Girdėjau, kaip jis sakė ponui Hindliui: „Dabar jai niekas nebegali padėti, ji nesulauks žiemos.“ Jums reikia tuoj pat eiti namo. Turėsit jį auginti, Nele: maitinti cukrumi ir pienu ir rūpintis juo dieną naktį. Norėčiau būti jūsų vietoj, nes, kai ponia numirs, jis bus tiktai jūsų!

– Bet ar ji labai silpna? – paklausiau aš, mesdama grėblį į šalį ir pasirišdama kyką.

– Atrodo, labai; tačiau ji žvali, – atsakė mergaitė, – ir ponia taip kalba, tartum tikisi sulaukti, kol kūdikis taps didelis vyras. Iš džiaugsmo ji neteko galvos, toks vaikelis gražutis! Aš jos vietoj jokiu būdu nemirčiau: pasveikčiau vien tik žiūrėdama į jį, ir nepaisyčiau Keneto plepalų. Aš kone pakvaišau dėl jo. Tetulė Arčer atnešė angeliuką į namą parodyti šeimininkui, ir jo veidas buvo benušvintąs, bet senasis kranklys išėjo į priekį ir tarė: „Ernšo, jūsų laimė, kad žmona suskubo padovanoti jums sūnų. Kai ji atvyko, iškart supratau, kad ji pas mus tik viešnia, o dabar turiu jums pasakyti, kad žiema ją tikriausiai pribaigs. Neimkit per daug į galvą ir nebesirūpinkit – jai niekas nebepadės. Be to, jums reikėjo išsirinkti stipresnę mergaitę, o ne tokią nendrę.“

– O ką atsakė šeimininkas? – paklausiau.

– Rodos, nusikeikė; bet aš į jį nekreipiau dėmesio – visą laiką žiūrėjau į kūdikį, – ir vėl susižavėjusi ji ėmė pasakoti, kaip vaikas atrodo. Aš, užsidegusi nekantrumu kaip ir mergaitė, nuskubėjau namo, kad irgi pasigėrėčiau naujagimiu, nors man buvo labai gaila Hindlio. Jo širdyje užteko vietos tik dviem – jo žmonai ir jam pačiam: jis beprotiškai mylėjo abu, o garbino vieną, ir aš negalėjau įsivaizduoti, kaip jis ištvers žmonos mirtį.

Kai mes atėjome į Vėtrų kalną, Hindlis stovėjo prie paradinių durų; praeidama pro jį, aš paklausiau: „Kaip laikosi kūdikis?“

– Jau beveik bėgioja, Nele! – atsakė jis, apsimetęs esąs linksmas.

– O ponia? – išdrįsau pasiteirauti. – Daktaras sako, kad…

– Velniop daktarą! – perkirto jis nurausdamas. – Frencisa jaučiasi puikiai: po savaitės ji bus visai sveika. Ar tu eini į viršų? Pasakyk jai, kad rytoj ateisiu aplankyti, jei ji prižadės nekalbėti. Aš išėjau, nes ji be paliovos kalba, o jai reikia… pasakyk, kad ponas Kenetas liepė jai ramiai gulėti.

Aš perdaviau jo žodžius poniai Ernšo; ji buvo vėjavaikiškai nusiteikusi ir linksmai atsakė:

– Elena, aš jam pasakiau tik porą žodžių, o jis dukart išėjo verkdamas. Gerai, prižadu nekalbėti, bet tai nereiškia, kad negaliu iš jo pasijuokti.

Vargšelė! Net paskutinę savaitę prieš mirtį jos gera nuotaika nė karto nepasikeitė; o jos vyras užsispyręs, ne, stačiai įnirtingai tvirtino, kad žmonos sveikata kiekvieną dieną gerėjanti. Kai Kenetas perspėjo, kad taip ligai įsisenėjus vaistai nebegali padėti ir esą neverta jam daugiau išlaidauti ir ją gydyti, Hindlis atrėžė:

– Aš ir pats matau, kad neverta – ji sveika… Jai nereikia jūsų gydymo. Ji niekuomet nesirgo džiova. Tai buvo karštinė, ir liga jau praėjo; jos pulsas dabar toks kaip mano, ir skruostai visai nekaršti.

Tą patį jis sakydavo žmonai, ir, atrodo, tuo tikėjo. Bet vieną naktį, parimusi ant jo peties, ji pasidžiaugė, kad kitą dieną tikriausiai galėsianti atsikelti. Tada jai užėjo kosulys – labai smarkus priepuolis… Hindlis paėmė ją ant rankų, ji apkabino jo kaklą, jos veidas išbalo, ir ji pasimirė.

Kaip ta mergaitė ir buvo numačiusi, mažasis Hertonas buvo atiduotas mano globai. Ponas Ernšo, matydamas, kad berniukas auga sveikas, niekuomet neverkia, džiaugėsi juo… Bet jis buvo be galo susikrimtęs: jo sielvartas buvo toks, kurio verksmu neišreikši. Jis nei verkė, nei meldėsi; tik keikėsi ir niekino visa, kas šventa, Dievą ir žmones, o pats, norėdamas prasiblaškyti, pasinėrė į beprotiškai palaidą gyvenimą.

Tarnai nebegalėjo pakelti jo tironiško ir pikto elgesio: tik mudu su Džozefu pasilikom pas jį. Man širdis neleido palikti mažojo Hertono; be to, aš buvau Hindlio įseserė ir greičiau atleisdavau jam tokį elgesį, negu svetimas tai būtų padaręs.

Džozefas pasiliko todėl, kad jam patiko kabinėtis prie nuomininkių ir darbininkių; ir dėl to, kad jis mėgsta būti ten, kur tvyro daug blogio, ir visiems prikaišioti.

Nedori šeimininko poelgiai ir nedori draugai buvo prastas pavyzdys Ketrinai ir Hitklifui. Hindlis elgėsi su Hitklifu taip, kad ir šventasis būtų pavirtęs velniu. Iš tikrųjų tuo laiku berniukas atrodė lyg velnio apsėstas. Jis su malonumu sekė, kaip Hindlis ritasi į bedugnę ir tampa nebesutramdomas; sulig kiekviena diena Hindlis vis labiau garsėjo kaip laukinis, paniuręs ir žiaurus žmogus.

Aš ir pusės negaliu nupasakoti, koks pragaras dėjosi mūsų namuose. Vikaras liovėsi lankęsis pas mus, ir joks padorus žmogus nesiartindavo prie mūsų namų; išimtis buvo tik Edgaras Lintonas, kuris užsukdavo aplankyti panelės Ketės. Penkiolikos metų Ketė buvo visos apylinkės karalienė ir neturėjo sau lygių. Ji tapo išdidi ir užsispyrusi mergina. Prisipažinsiu, lioviausi ją mylėjusi, kai ji išaugo iš vaiko metų, ir dažnai erzindavau ją, stengdamasi išvaryti jos pasipūtimą, bet ji niekuomet nejausdavo man antipatijos. Jos prisirišimas būdavo nuostabiai pastovus; net Hitklifas liko toks pat artimas vaikystės draugas; o jaunasis Lintonas, nepaisant viso jo pranašumo, nepajėgdavo padaryti tokio stipraus įspūdžio.

Jis ir buvo mano velionis šeimininkas: štai, ties židiniu kabo jo portretas. Šis kabodavo vienoje pusėje, o jo žmonos – kitoje; bet jos portretą paskui nuėmė; jei tebekabotų čia, galėtumėt susidaryti nuomonę, kokia ji buvo. Ar matot paveikslą?

Ponia Din pakėlė žvakę, ir aš įžvelgiau drobėje švelnių bruožų veidą, nepaprastai panašų į jaunąją moterį Vėtrų kalne, bet jis buvo labiau susimąstęs, meilesnis. Tai buvo žavingas paveikslas. Ilgos šviesios garbanos dengė smilkinius; akys didelės ir rimtos; figūra pernelyg gracinga. Aš nesistebėjau, kad Ketrina Ernšo, sutikusi tokį žmogų, užmiršo savo vaikystės draugą. Tačiau stebėjausi, kaip galėjo Edgarą Lintoną, jei jo charakteris atitiko išvaizdą, pavergti Ketrina Ernšo – tokia, kokią aš ją įsivaizdavau.

– Portrete jis atrodo labai malonus žmogus, – tariau ekonomei. – Ar jis čia panašus į save?

– Taip, – atsakė ji, – kai jis būdavo pakilesnės nuotaikos, atrodydavo geriau; paprastai jis atrodydavo kaip portrete, bet jam trūko energingumo.

Ketrina nenutraukė pažinties su Lintonais nuo tada, kai išgyveno pas juos penkias savaites; kadangi ten niekas neskatino rodyti bjauriąją jos charakterio pusę, o ji buvo pakankamai protinga ir gėdijosi būti šiurkšti, nes ją visuomet sutikdavo mandagiai, ji ėmė patikti senajai ledi ir džentelmenui dėl paprasto nuoširdumo; pelnė Izabelės susižavėjimą ir užkariavo jos brolio širdį ir sielą. Iš pradžių tai kuteno jos savimeilę, o jos Ketrinai nestigo. Galiausiai, nors neketino nieko apgaudinėti, ji ėmė žaisti dvigubą žaidimą.

Ten, kur jai girdint Hitklifą pavadindavo „bjauriu chuliganėliu“, „padaru, blogesniu už gyvulį“, Ketrina stengdavosi elgtis prideramai; tačiau namuose nebuvo linkusi rodyti mandagumo, iš kurio būtų tik pasijuokę, arba valdyti savo nesutramdomos prigimties, nes nebūtų sulaukusi nei pagarbos, nei pagyrimo.

Ponaitis Edgaras retai teišdrįsdavo viešai apsilankyti Vėtrų kalne. Jam kėlė siaubą blogas Ernšo vardas; ir jis vengė jį sutikti. Tačiau mes stengdavomės Edgarą priimti kuo mandagiausiai: pats šeimininkas, žinodamas, ko jis atvažiuoja, stengdavosi jo neįžeisti; ir jei negalėdavo būti malonus, visai nesirodydavo. Aš linkusi manyti, kad Ketrina bodėdavosi Edgaro apsilankymais: ji nemokėjo gudrauti, niekuomet nevaidindavo koketės ir tikrai nenorėjo, kad abu jos draugai susitiktų; kai Hitklifas išreikšdavo savo panieką Lintonui šio akivaizdoje, ji neužstodavo Edgaro, kaip kad darydavo jam nesant; o kai Lintonas parodydavo savo pasibjaurėjimą ir priešiškumą Hitklifui, ji negalėdavo likti abejinga, jos žaidimų draugo niekinimas įžeisdavo ir ją pačią.

Aš ne kartą pasijuokdavau iš jos keblumų ir nutylimų rūpesčių, kuriuos ji veltui stengdavosi nuslėpti nuo manęs, kad nesityčiočiau. Ketrina buvo tokia išdidi, kad tiesiog buvo neįmanoma užjausti jos, kol nepriversdavau būti nors kiek nuolankesnei.

Galų gale ji vis tiek ateidavo, išsipasakodavo ir patikėdavo man savo paslaptis: daugiau ji neturėjo su kuo pasitarti.

Vieną popietę ponas Hindlis buvo išėjęs iš namų, ir Hitklifas, pasinaudodamas tuo, nutarė surengti sau šventę. Tada jam sukako, rodos, šešiolika metų, ir nors buvo gana gražus ir ganėtinai protingas, įsigudrindavo padaryti atstumiantį įspūdį. Dabar to neliko nė pėdsako.

Tuo metu jis jau buvo praradęs visa, ką naudingo jam buvo davęs ankstesnis mokymasis; nuolatinis sunkus darbas nuo aušros iki sutemos nustelbė smalsumą, kurio jam anksčiau netrūko, bet kokią meilę knygoms ir mokslui. Suvokimas, kad yra pranašesnis, kurį vaikystėje buvo įteigęs senasis ponas Ernšo, užgeso. Jis ilgą laiką iš visų jėgų stengėsi neatsilikti nuo Ketrinos savo žiniomis ir pasidavė su skausmingu, nors ir nebyliu apgailestavimu; pasidavė galutinai, įsitikinęs, kad jo smukimas žemyn neišvengiamas, ir neturėjo jokio noro žengti vieno žingsnio, kuris būtų padėjęs jam pakilti. Be to, dvasinį nuosmukį lydėjo suprastėjusi išvaizda: eisena pasidarė nerangi, nudelbtų akių žvilgsnis apsiblausęs; įgimtas jo uždarumas išaugo į pernelyg didelį, beveik maniakinį gaižumą ir žmonių vengimą; ir jam, matyt, patiko sukelti pažįstamiems, kurių jis nedaug teturėjo, veikiau pasibjaurėjimą savimi negu pagarbą.

Juodu vis dar būdavo drauge, kai Hitklifas nudirbdavo savo darbus; tačiau jis liovėsi reiškęs savo prisirišimą žodžiais ir su nepasitikėjimu atstumdavo jos vaikiškas glamones, tartum suvokdamas, kad ji negali nuoširdžiai rodyti savo meilės jam. Tą dieną aš padėjau Ketei apsirengti, o Hitklifas įėjo į namą ir pareiškė ketinąs nieko neveikti. Ketė nemanė, kad jam kvoštelės į galvą padykinėti. Manydama, kad visi namai bus jos žinioje, ji kažkokiu būdu pranešė ponaičiui Edgarui, kad brolio nėra namie, ir dabar rengėsi jį priimti.

– Kete, ar tu šiandien popiet užsiėmusi? – paklausė Hitklifas. – Eisi kur nors?

– Ne! Lyja, – atsakė ji.

– Kodėl apsivilkai šilkinę suknelę? – pasiteiravo jis. – Tikiuosi, niekas pas mus neateis?

– Kiek žinau, niekas, – pralemeno ji, – bet tau, Hitklifai, dabar reikia būti lauke. Jau valanda, kai papietavom; maniau, kad tu išėjęs.

– Hindlis ne taip dažnai išlaisvina mus nuo prakeikto savo buvimo namie, – tarė berniukas. – Šiandien aš daugiau nebedirbsiu: pabūsiu su tavimi.

– Bet Džozefas tikrai pasakys, – priminė ji. – Verčiau eik dirbti!

– Džozefas krauna kalkes Peniston Krege; jis ten užtruks iki pat vakaro ir nieko nesužinos.

Taip sakydamas, Hitklifas nukėblino prie ugnies ir atsisėdo. Ketrina mąstė, suraukusi antakius: ji suprato, kad reikia įspėti berniuką dėl svečių atėjimo.

– Izabelė ir Edgaras Lintonai sakėsi atvažiuosią šiandien popiet, – kiek patylėjusi tarė ji. – Kadangi lyja, beveik nesitikiu, kad jie atvažiuos, bet jei taip nutiks, tu rizikuoji visai be reikalo būti išbartas.

– Liepk Elenai pasakyti, kad tu užsiėmusi, Kete, – spyrėsi jis. – Nevaryk manęs iš namų dėl tų pasigailėjimo vertų, kvailų tavo draugų. Kartais man norisi pasiskųsti, kad jie… Bet aš ne…

– Ką jie? – paklausė Ketrina, atidžiai žiūrėdama į jį su nerimu veide. – Ak, Nele! – papriekaištavo ji irzliai, staiga ištraukdama galvą iš mano rankų. – Tu taip sušukavai, kad visai nebeliko garbanų! Užtenka, palik mane vieną. Dėl ko tau norisi pasiskųsti, Hitklifai?

– Dėl… tik pasižiūrėk į šį kalendorių ant sienos, – parodė jis į įrėmintą popieriaus lapelį, kabantį prie lango, ir kalbėjo toliau: – Kryželiai žymi vakarus, kuriuos tu praleisdavai su Lintonais, o taškai – tuos, kuriuos su manimi. Matai? Aš žymėdavau kiekvieną dieną.

– Matau… Ir tai labai kvailas sumanymas. Juk man tai nerūpi! – gaižiu tonu atsakė Ketrina. – Ir kodėl tu tai darei?

– Kad parodyčiau, jog man tai rūpi, – tarė Hitklifas.

– Vadinasi, aš turiu su tavim praleisti visą laisvalaikį? – vis labiau niršdama, paklausė ji. – Kas man iš to? Apie ką su tavim kalbėti? Tai tas pat, tarsi būti su nebyliu ar kūdikiu. Tu negali manęs pralinksminti, nors ir ką sakytum ar darytum.

– Tu niekad anksčiau nesakydavai, kad aš per mažai kalbu ar kad tau nepatinka būti su manim, Kete! – smarkiai susijaudinęs sušuko Hitklifas.

– Koks čia buvimas kartu, kai žmonės nieko neišmano ir apie nieką nekalba, – suniurzgėjo Ketrina.

Hitklifas atsistojo, bet nesuspėjo ištarti nė žodžio, nes grįstu keliuku pasigirdo kanopų caksėjimas ir, atsargiai pasibeldęs, įėjo jaunasis Lintonas; jo veidas švytėjo iš džiaugsmo, kad buvo netikėtai pakviestas.

Ketrina, be abejo, pastebėjo skirtumą tarp savo draugų, kai vienas įėjo, o kitas išėjo. Šis kontrastas buvo panašus į peizažo pasikeitimą, kai nuo plikų anglies rajono kalvų nusileidi į gražų derlingą slėnį; ir Edgaro balsas, ir pasisveikinimas, ir visa jo išvaizda buvo visiškai kitokia negu Hitklifo. Jis kalbėjo maloniai, švelniai, ir žodžius jis tarė kaip jūs: ne taip šiurkščiai, kaip čia pas mus kalba. Be to, Lintonas kalbėjo tyliau.

– Ar ne per anksti atvykau? – paklausė jis, dirstelėdamas į mane; ėmiau šluostyti sidabrinius indus ir tvarkyti bufeto stalčius kitame kambario gale.

– Ne, – atsiliepė Ketrina. – Ką tu ten veiki, Nele?

– Dirbu savo darbą, panele, – atsakiau. (Ponas Hindlis buvo man liepęs būti su jais kartu, kai Lintonas sugalvodavo apsilankyti be jo žinios.)

Ji priėjo prie manęs iš užpakalio ir piktai sušnabždėjo:

– Eik lauk su savo dulkinais skudurais. Kai namuose yra svečių, tarnai neturi tame kambaryje šveistis ir valytis!

– Dabar gera proga – šeimininkas išvykęs, – garsiai atsakiau. – Jis nepakenčia, kai tvarkausi jam esant. Esu tikra, kad ponas Edgaras atleis man.

– Nepakenčiu, kai tu tvarkaisi man esant! – valdingai sušuko jaunoji ledi, neleisdama svečiui prabilti; ji dar negalėjo atgauti pusiausvyros po ginčo su Hitklifu.

– Man labai gaila, panele Ketrina, – atsakiau ir toliau stropiai dirbau savo darbą.

Ji, manydama, kad Edgaras nepamatys, išplėšė skudurą ir skaudžiai įžnybo man į ranką.

Jau esu sakiusi, kad Ketės nemylėjau ir kartais mėgdavau pasišaipyti iš jos pasipūtimo; be to, man labai suskaudo. Taigi pašokau ant kojų ir riktelėjau:

– Ak, panele, koks bjaurus pokštas! Jūs neturit teisės manęs žnaibyti, ir aš to nepakęsiu.

– Aš neprisiliečiau prie tavęs, melage! – sušuko Ketrina ir jos pirštai virpėjo, nes ji norėjo dar kartą įgnybti, o ausys paraudo. Ji niekuomet nemokėjo slėpti pykčio – veidas visada suliepsnodavo raudoniu.

– O čia kas? – atšoviau, rodydama ranką, nes norėjau paneigti jos žodžius.

Ketrina treptelėjo koja, valandėlę padvejojo ir paskui, tarsi nesulaikomai stumiama piktosios dvasios, tėkštelėjo man per skruostą taip skaudžiai, kad mano akys pasruvo ašaromis.

– Ketrina, brangute! Ketrina! – įsikišo Lintonas, priblokštas dvigubo nusižengimo, kurį padarė jo dievinama mergina – melo ir smurto.

– Lauk iš kambario, Elena, – pakartojo ji visa drebėdama.

Mažasis Hertonas, kuris visur sekiodavo man iš paskos, sėdėjo ant grindų netoli manęs ir, pamatęs mano ašaras, pats ėmė verkti ir kūkčiodamas skųstis „pikta teta Ketė“. Todėl užsitraukė jos įniršį ir ant savo nelaimingos galvos: ji čiupo vaiką už pečių ir tol jį purtė, kol šis išbalo. Edgaras, daug negalvodamas, sugriebė ją už rankų. Apstulbintas jaunuolis gavo tokį antausį, kad negalėjo jo palaikyti pokštu.

Jis nustėręs žingtelėjo atgal. Aš paėmiau Hertoną ant rankų ir nuėjau į virtuvę. Duris palikau praviras, nes man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip ji pasiaiškins.

Įžeistas svečias nuėjo į tą vietą, kur buvo padėjęs savo skrybėlę. Lintonas buvo išbalęs, jo lūpos drebėjo.

„Teisingai! – tariau aš sau. – Gavai įspėjimą ir nešdinkis! Gerai, kad turėjai progos pamatyti, koks jos tikrasis būdas.“

– Kur eini? – paklausė Ketė, užstodama duris.

Jis pasisuko šonu ir mėgino praeiti.

– Tu neprivalai išeiti! – energingai pareiškė ji.

– Privalau ir išeisiu! – prislopintu balsu atsakė Lintonas.

– Ne, – spyrėsi ji ir paėmė už durų rankenos, – ne dabar, Edgarai Lintonai. Sėskis. Tu nepaliksi manęs taip nusiteikęs. Tada visą vakarą jausčiausi nelaiminga, o aš nenoriu būti nelaiminga dėl tavęs!

– Argi aš galiu pasilikti, kai jūs trenkėte man antausį? – paklausė Lintonas.

Ketrina tylėjo.

– Man baisu ir gėda dėl jūsų, – toliau kalbėjo jis. – Daugiau aš čia nebeateisiu.

Ketrinos akys sudrėko, o vokai ėmė trūkčioti.

– Ir jūs apgalvotai sumelavote! – kaltino Lintonas.

– Nemelavau! – suriko ji, atgavusi žadą. – Aš nieko nedariau apgalvotai. Gerai, eik, jei nori… nešdinkis! O aš verksiu… verksiu, kol susirgsiu.

Mergina suklupo prie kėdės ir iš tikrųjų pravirko.

Edgaras išėjo į kiemą, tvirtai laikydamasis savo žodžio, tačiau stabtelėjo ir ėmė dvejoti. Aš nutariau jį pakurstyti.

– Panelė labai aikštinga, pone! – šūktelėjau. – Kaip ir visi išlepinti vaikai. Geriau jokit namo, arba ji iš tiesų susirgs, ir tik todėl, kad sukeltų jums sielvartą.

Vargšelis šnairomis dirsčiojo į langą: jis turėjo tiek valios išvykti, kiek turi katė paleisti sugautą pelę ar apkramtytą paukščiuką.

„Et, – pagalvojau, – jo jau nebeišgelbėsi: jis pasmerktas ir veržiasi pasitikti savo likimą!“

Taip ir buvo: Lintonas staiga apsisuko, vėl nuskubėjo į kambarį ir įeidamas uždarė duris. Kai po valandėlės nuėjau jiems pranešti, kad Ernšo parsivilko girtutėlis kaip pėdas, pasirengęs užversti namą ant mūsų galvų (tokia paprastai būdavo jo girto nuotaika), supratau, kad ginčas juos dar labiau suartino – sulaužė jaunuoliško drovumo kliūtis, padėjo nusimesti draugiškumo kaukę ir prisipažinti mylint.

Išgirdęs, kad sugrįžo ponas Hindlis, Lintonas puolė prie arklio, o Ketrina nubėgo į savo kambarį. Aš nuėjau paslėpti mažojo Hertono ir išimti šratų iš šeimininko medžioklinio šautuvo, kuriuo jis mėgdavo pagąsdinti, būdamas pamišėliškai susijaudinęs, ir grasindavo užmušiąs kiekvieną, kuris jį supykdys arba atkreips į save dėmesį; taigi nutariau išimti šratus, kad Hindlis ko nors nesužeistų, jei kartais įsimanytų šaudyti.